- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-18
- Bylos Nr.
- 2A-1804-590/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-08940-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius (pran.), Natalja Cikoto
- Atsakovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- S. K., D. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Ieškovas
- E. B.
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.12pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Vido Stankevičiaus, teisėjų Nataljos Cikoto, Onos Gasiulytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, trečiųjų asmenų S. K. ir D. K. bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo, tretieji asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, S. K., D. K..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą skundui dėl 2011-02-03 atsakovo savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo paduoti; panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-02-03 priimtą savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-101203-00015 ir 2011-02-03 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-110203-00017. Taip pat prašė pripažinti neteisėtu Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-05-02 raštą Nr. 2D-5206.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad prie teisiškai įregistruoto ieškovės pastato buvo pastatytos dvi atraminės sienutės, kurių aukštis yra apie 2,90 m., ir ant kurių buvo sumontuota medinė lauko terasa. Ieškovės veiksmai kreipiantis į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą tik patvirtina tą, kad ieškovė neginčija savavališkos statybos fakto, jį pripažįsta ir stengiasi įteisinti savavališką statybą. Minėtos atraminės sienutės laikytinos naujo statinio statyba, kuriai reikalingas leidimas. Tikrindamas faktinę padėtį Inspekcijos specialistas nustatė, kad atraminė siena nuo trečiojo asmens S. K. sklypo ribos pastatyta 80 cm atstumu, o ant atraminių sienų pastatyta lauko terasa yra apie 40 cm atstumu iki kaimyninio sklypo ribos.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, jog ieškinys turėtų būti patenkintas. Nurodė, kad ginčo atraminės sienutės priskirtinos pirmos grupės nesudėtingų statinių grupei, kurių projektui nereikalingi rašytiniai pritarimai. Kadangi ieškovės sklypas nėra kultūros paveldo vietovėje ar teritorijoje, todėl nei rengti atraminės sienutės projekto, nei leidimo jai statyti nereikia.
Trečiųjų asmenų S. K. ir D. K. teigimu, ieškinys turėtų būti atmestas. Vilniaus miesto savivaldybei buvo nurodyti neteisingi duomenys, todėl Savivaldybės Miesto plėtros departamentas pateikė formalų atsakymą, kad statinys yra nesudėtingas ir jam nereikia leidimo. Ieškovė atraminę sienutę dirbtinai atskyrė nuo pagrindinio pastato ir įrengtos terasos, nors šie statiniai tarpusavyje glaudžiai susiję, tarnauja tai pačiai funkcijai, naudotis kūrybinių dirbtuvių pastatu ir išplėsti jo funkcionalumą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-11-15 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino iš dalies: atnaujino ieškovei E. B. terminą skundui dėl 2011-02-03 reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo paduoti; panaikino Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011-02-03 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-110203-00017; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2011-03-18 raštu Nr. A51-5897 pateikė statytojai formalų atsakymą remdamasis tik pareiškėjos pateiktais duomenimis nepatikrinus faktinės padėties ir neįsitikinus duomenų teisingumu. Nėra duomenų apie tai, kad ieškovės pateiktos geodezinės nuotraukos, siekiant įrodyti išlaikytą 1 m. atstumą iki gretimo sklypo, yra suderinti su Vilniaus miesto savivaldybe. Šiuo atveju negalima besąlygiškai teigti, kad buvo išlaikyti Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 11 priedo 2.2 p. reikalavimai, atsižvelgiant dar į tai, kad institucija, turinti duoti rašytinį pritarimą statinio projektui, statinį laikė I grupės nesudėtingu statiniu, tačiau tinkamai neįvertino atraminės sienutės aukščio, skaičiuotino nuo Žirgo gatvės pusės arba nepateikė argumentų, kad aukštis turi būti skaičiuojamas kitu būdu. Dėl nurodytų aplinkybių, teismas pripažino, kad atraminės sienutės statybai buvo reikalingas supaprastintas projektas ir rašytinis įgaliotos institucijos pritarimas. Atsižvelgdamas į tai, teismas laikė, kad atsakovas pagrįstai surašė savavališkos statybos aktą. Tačiau teismas nesutiko su atsakovo pozicija, kad ieškovė turi pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. statinį nugriauti ir sutvarkyti statybvietę, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nurodė, kad ieškovė dėl atraminės sienutės statybos turėjo išlaidų, dėl ko nugriovus atraminę sienutę iškiltų nuostolių atlyginimo klausimas, todėl laikė, kad atraminių sienučių nugriovimas sudaro didesnių nuostolių susidarymo tikimybę, nei nustatytas savavališkos statybos faktas. Teismas pripažino, kad ieškovė turi galimybę gauti rašytinį pritarimą statinio projektui, todėl 2011-02-03 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikino, nes nenustatyta, kad statinys pastatytas pažeidžiant esminius statinio sprendinius (LR statybos įstatymo (2010-10-01 – 2011-05-23 redakcija, 2 str. 71 d.). Teismas taip pat pripažino, kad Valstybinės teritorijų planavimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2011-05-02 raštas Nr. 2D-5206 atspindi atsakovo poziciją, kuri savavališkos statybos aspektu iš esmės yra teisinga. Teismo nuomone, net ir padarius priešingą išvadą, rašto pripažinimas neteisėtu iš esmės nesukeltų teisinių pasekmių, todėl šio ieškovės reikalavimo netenkino. Teismas nurodė, kad ieškovė į teismą kreipėsi nepraleidusi vieno mėnesio termino atsakovo 2011-05-02 raštui Nr. 2D-5206 apskųsti, numatytam LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1d., be to jai buvo nustatytas terminas iki 2011-08-03 pašalinti savavališkos statybos padarinius, todėl atnaujintinas terminas apskųsti 2011-02-03 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuris naikintinas.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos apeliaciniu skundo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-15 sprendimą. Nurodo, kad teismo pareiga – išnagrinėti bylą objektyviai ir visapusiškai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas nagrinėjamu atveju šios pareigos tinkamai neįvykdė ir padarė proceso normų pažeidimą. Teismas, išnagrinėjęs visus byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad ieškovė atliko savavališkas statybas bei, kad atsakovas pagrįstai ieškovei surašė savavališkos statybos aktą, tačiau pripažino, kad ieškovė turi galimybę gauti rašytinį pritarimą statinio projektui, todėl 2011-02-03 reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius naikintinas, nes nenustatyta, kad statinys pastatytas pažeidžiant esminius statinio sprendinius. Teismo nurodytas reikalavimo panaikinimo pagrindas yra nepagrįstas, pripažinimas, kad ieškovė turi galimybę gauti rašytinį pritarimą statinio projektui paremtas prielaidomis. Pažymi, jog neaišku, kodėl teismas savo sprendime nurodo, kad nenustatyta, jog statinys pastatytas pažeidžiant esminius statinio sprendinius, nes teisme joks projektas dėl ginčo statinio ieškovės nebuvo pateiktas. Be to, nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovės įpareigojimas pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes net nustačius, kad ieškovas turi teisę per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą savaime nepašalina atliktos savavališkos statybos fakto. Inspekcija vadovaujantis statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai surašė 2011-02-03 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-110203-00017, kuriomis įpareigojo atsakovę savo lėšomis nugriauti atramines sienutes, išardyti terasą ir sutvarkyti teritoriją. Atkreiptinas dėmesys, kad konstatavus savavališkos statybos faktą bei vadovaujantis teisine reglamentacija savavališkos statybos padariniai turi būti šalinami ir išimčių įstatymas nenumato.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu tretieji asmenys S. K. ir D. K. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-15 sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies patenkintas, priimti nutartį šioje dalyje sprendimą pakeisti ir ieškinį atmesti visiškai bei priteisti iš ieškovės E. B. S. K. ir D. K. kaip solidariems kreditoriams bylinėjimosi išlaidas – 2400 Lt. Nurodo, kad priimtu sprendimu teismas iš esmės neteisingai taiko teisės aktus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo tvarkos ir sąlygų, savo sprendimu sąlygoja tai, kad nors juo ir konstatuoja savavališkos statybos faktą, bet iš tikrųjų sudaro tokią teisinę situaciją, kai oficialios įstaigos be reikiamų dokumentų ir reikiamo faktinių aplinkybių (sąlygų galimai statybai) įvertinimo, bus priverstos įteisinti savavališką statybą. Ginčijamame sprendime nurodoma, kad reikalavimas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, kai statinys nepažeidė esminių statinio sprendinių kaip tai numato Statybos įstatymo 2 str. 71 d. Visų pirma, šioje dalyje nurodoma, kad tie sprendiniai gali būti pažeisti, jeigu jie nustatyti statybą leidžiančiame dokumente, tačiau ieškovė tokio dokumento neturėjo ir neturi. Taigi, nebuvo sąlygų tuos sprendinius pažeisti ir nėra sąlygų konstatuoti, kad buvo tik neesminiai nukrypimai nuo nustatytų sprendinių. Šiuo atveju reikia analizuoti, kokie sprendiniai yra nustatyti statyboms ieškovės žemės sklype, kokios sąlygos yra gauti leidimą statyti. Jo nesant (t.y. teisės aktų nustatyta tvarka nepatikrinus, ar tokia statyba iš viso galima), teismas neturėjo pagrindo konstatuoti iš byloje surinktų įrodymų, kad tokia statyba iš principo ieškovės sklype galima. Pažymi, jog įstatymas numato specialiąją tvarką, pagal kurią turi būti ir patikrinama, ar konkrečiu atveju iš principo statyba galima, ir jeigu galima, nustato dokumentacijos jai įteisinti parengimo tvarką ir sąlygas. Jas turi išpildyti būtent pats už savavališką statybą atsakingas asmuo, įstatymai nesuteikia teismui kompetencijos spręsti tokių klausimų, ypač kai jie reikalauja specialių žinių, faktinių aplinkybių (sąlygų statybai) tyrimo. Iš kitos pusės, teismas jų iš esmės ir nesprendė – byloje nėra jokių duomenų apie galimybę statyti sklype papildomus statinius (nei bendrųjų, nei detaliųjų planų, nei sąlygų projektuoti ir pan., kas numatyta Statybos įstatymo 20 str. 3, 6-9 d.). Taip pat nurodo, kad teismo išvada, kad ieškovės pastatyto statinio buvimas iš esmės galimas, neatitinka faktinių ir teisinių aplinkybių, padaryta neturint tai patvirtinančių įrodymų, taip pat neturint įrodymų, paneigiančių byloje esančius duomenis dėl statybos negalimumo.
Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-15 sprendimo motyvuojamąją dalį, panaikinant šiuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus: Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė formalų atsakymą remdamasi tik pareiškėjos pateiktais duomenimis, nepatikrinus faktinės padėties ir neįsitikinus duomenų teisingumu. <...> tinkamai neįvertino atraminės sienutės aukščio <....> arba nepateikė argumentų, kad aukštis turi būti skaičiuojamas kitu būdu. <...> Atsižvelgtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pilnai neišsiaiškinusi aplinkybių sprendė, kad ieškovės statiniui leidimo nereikia. Nurodo, kad Statybos įstatymo 23 str. 10 d. yra nurodyti dokumentai, kurie turi būti pateikiami rašytiniams pritarimams statinio projektui gauti. Pateikus šiuos dokumentus, savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas valstybės tarnautojas vertina statybos projektų sprendinių atitiktį nustatytiems reikalavimams Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Ieškovė nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir nepateikė reikiamų dokumentų. Taigi, tokiu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neturėdama suinteresuoto asmens prašymo, statinio projekto bei kitų dokumentų, objektyviai negalėjo vertinti atraminės sienutės techninių duomenų ir pateikti argumentuotą išvadą dėl statybą leidžiančio dokumento reikalingumo. Statytojas privalo turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą bei šio įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą, o už nustatytų pareigų nevykdymą ar nepatenkinamą vykdymą atsako pagal Civilinį kodeksą ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Taigi, nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra atsakinga už statytojo pareigų nevykdymą. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė formalų atsakymą, remdamasi tik pareiškėjos pateiktais duomenimis, nepatikrinus faktinės padėties ir neįsitikinus duomenų teisingumu bei tinkamai neįvertino atraminės sienutės aukščio arba nepateikė argumentų, kad aukštis turi būti skaičiuojamas kitu būdu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo bei trečiųjų asmenų apeliacinius skundus ieškovė E. B. prašo atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos bei trečiųjų asmenų S. K. ir D. K. apeliacinius skundus atmesti; trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti; taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad negalima sutikti su atsakovo apeliacinio skundo teiginiais, jog jis pagrįstai šio ginčo atveju vadovavosi LR statybos įstatymo 28 str. 2 d. ir neturėjo kitos išeities kaip priimti ginčijamą 2011-02-03 aktą Nr. REI-00-110203-00017. Šiuos Inspekcijos argumentus paneigia tiek esamas teisinis reglamentavimas, tiek teismų praktika. Jau vien dabar galiojančio LR statybos įstatymo 28 str. 3 d. dalies redakcija suteikia asmeniui galimybę įsiteisinti statybas (skirtingai nei anksčiau galiojęs LR statybos įstatymas, kuris tokios galimybės nenumatė). Tai parodo įstatymų leidėjo ketinimus racionaliai reglamentuoti statybų procesą ir, esant galimybei, sudaryti asmenims galimybes tinkamai įgyvendinti savo teises. Kadangi nagrinėjamu atveju aišku, jog ieškovei nėra tokios galimybės, Savivaldybei patvirtinus, kad statybą leidžiančio dokumento išdavimas nereikalingas, ieškovei iš esmės nebūtų galimybės tinkamai įgyvendinti savo teisių. Dėl to teismo sprendimo dalis, kuria panaikinamas reikalavimas nugriauti pastatytą atraminę sienutę, faktiškai tinkamai gina pažeistas ieškovės teisės ir nėra pagrindo jos naikinti. Pažymi, jog pastatyta ginčo atraminė sienutė yra skirta sulaikyti slenkantį šlaitą, byloje nėra pateikta jokių įrodymų ar duomenų, kad pastatyta atraminė sienutė turėtų kokią nors neigiamą įtaką ar darytų žalą kaimyniniam sklypui ir (ar) jo savininkams. Iš to seka, kad šioje byloje teismas, įvertinęs aplinkybių visetą, padarė pagrįstą išvadą, jog 2011-02-03 reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-110203-00017 turi būti panaikintas. Nurodo, kad apeliantai S. K. ir D. K. savo skunde tiesiog daro prielaidą, kad atraminei sienutei statyti buvo būtinas statybos leidimas, todėl ji turėtų būti griaunama. Net ir darant prielaidą, jog atraminė sienutė pastatyta neteisėtai, tai savaime nereiškia, jog ji turėtų būti griaunama. Būtent tai buvo konstatuota sprendime, šios aplinkybės nenuneigiamos ir apeliantų skunde. Nurodo, kad prie kūrybinių dirbtuvių įrengtos atraminės sienutės antžeminė dalis virš nulinio žemės paviršiaus yra iškilusi mažiau kaip vieną metrą. Pagal sienutės statybos metu galiojusius teisės aktus atskiras statybos leidimas ir/ar statinio projektas minėtos atraminės sienutės statybai nebuvo reikalingas. Nagrinėjamu atveju jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Papildomai nurodo, kad Inspekcija bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme sutiko su ieškovės teiginiais, jog nagrinėjamu atveju apeliantų D. K. ir S. K. sutikimas nebuvo reikalingas statant atraminę sienutę, ir šiuo argumentu jau nebegrindė savo pozicijos. Taip pat pažymi, jog Savivaldybė, priimdama 2011-03-18 raštą, įvertino faktinę situaciją ir priėmė pagrįstą išvadą, jog ginčo atraminei sienutei statyti leidimo nereikia. Šis raštas yra galiojantis, nebuvo apskųstas LR administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės negalėjo kvestionuoti šiame rašte nustatytų aplinkybių. Taigi, teismo motyvų dalis, kad Savivaldybė, priimdama 2011-03-18 raštą, nebuvo įsitikinus jai pateiktų duomenų teisingumu, netikrino faktinės situacijos ir kt., yra naikintina.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į trečiųjų asmenų S. K. ir D. K. apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-15 sprendimą panaikinti. Nurodo, kad sutinka su trečiųjų asmenų argumentais, kad teismas, nurodydamas, jog reikalavimas nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę yra nepaliekantis ieškovei pasirinkimo teisės ir konkrečioje situacijoje per kategoriškas, netinkamai išaiškino tokio reikalavimo statusą ir pasekmes. Teismui netinkamai įvertinus bylos faktines aplinkybes bei nurodžius nepagrįstą reikalavimo panaikinimo pagrindą buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Be to, panaikindamas 2011-02-03 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-110203-00017 teismas nenurodė, kad šis reikalavimas ieškovei buvo surašytas neteisėtai ar pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Vadovaujantis intra finem juris (pagal įstatymą) principo reikalavimu, teismui nurodžius nepagrįstą reikalavimo naikinimo pagrindą, teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtu ir pagrįstu, todėl turėtų būti naikinamas.
Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-11-15 sprendimą panaikinti. Nurodo, kad trečiojo asmens išsakyta pozicija tik patvirtina aplinkybę, kad ieškovė nepagrįstai teigia, kad negali gauti projektavimo sąlygų sąvado ir kitų statybą leidžiančių dokumentų, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas juos nurodo šiuo atveju apskritai esant nereikalingais. Kaip pažymėjo trečiasis asmuo apeliaciniame skunde, į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentą kreipėsi ne ieškovė E. B., o V. T., kuri 2011-03-09 prašymu prašė nurodyti, ar atraminei sienutei bei mediniam paklotui yra reikalingas statybos leidimas ir būtent į V. T. prašymą Miesto plėtros departamentas pateikė atsakymą, atsižvelgdamas tik į prašyme pateiktų dokumentų teisingumą, ir kaip nurodė trečiasis asmuo, minėtas atsakymas negali būti vertinamas kaip atsisakymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą ieškovei. Ieškovė nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo ir nepateikė reikiamų dokumentų. Taigi, ieškovė nepagrįstai ieškinyje bei teismo posėdžių metu nurodė, kad ginčo statiniui jokie statybą leidžiantys dokumentai nėra reikalingi. Atsakovas pagrįstai surašė 2011-02-03 savavališkos statybos aktą Nr. SSA-00-11203-00015, 2011-02-03 reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-00-110203-00017 ir nėra jokio teisinio pagrindo juos panaikinti.
Tretieji asmenys S. K. ir D. K. atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus prašo trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti, o tenkinant Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikinti ir priimti nutartį dėl jos ieškinį atmesti, t. y. ieškinį atmesti visiškai. Nurodo, kad atsakovo apeliaciniame skunde dėstomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir trečiųjų asmenų apeliaciniame skunde, t. y. nurodoma, kad teismui pripažinus Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos nustatytą savavališkos statybos aktą, turi būti išspręstas tokios statybos pašalinimo klausimas Statybos įstatymo nustatyta tvarka. Priešingu (teismo sprendimo) atveju gali susidaryti situacija, kai statinys, nors ir pripažintas savavališka statyba, taip liks stovėti, nepašalinus tų trūkumų, dėl kurių tokiu pripažintas. Tik Statybos įstatymo 28 str. numato tuos pašalinimo būdus ir tvarką. Šioje teisės normoje nėra numatyta galimybė netgi spręsti savavališkos statybos įteisinimo klausimą, kai nėra parengti techniniai tokios statybos įteisinimui reikalingi dokumentai (projektas, atitinkamų institucijų ar privačių asmenų sutikimai ir pan.). Pažymi, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu prašoma panaikinti tik dalį teismo sprendimo motyvų, susijusių su jos veiksmais, vertinant, ar ieškovės atveju buvo reikalingas statybos leidimas. Toks apeliacinis skundas atmestinas, nes CPK nenumato galimybės skųsti teismo sprendimą tik dėl jo motyvuojančios dalies. Be to, nurodo, kad apeliacinio skundo motyvuojančioje dalyje nurodoma, kad teismo vertintas 2011-03-18 raštas buvo tik informacinio pobūdžio ir negali būti vertinamas kaip atsisakymas išduoti statybą leidžiantį dokumentą, nors pirmosios instancijos teisme Vilniaus miesto savivaldybės administracija ne vieną kartą ir įvairiomis formomis teigė priešinga. Tai tik patvirtina, kad teismo sprendime išdėstytos faktinės aplinkybės ir jų vertinimas yra teisingi, tačiau pats sprendimas keistinas pagal atsakovo ir trečiųjų asmenų apeliacinius skundus, t. y. ta sprendimo dalis, kuria ieškinys patenkintas ir panaikintas reikalavimas savavališką statybą nugriauti, keistina – ieškinys atmestinas ir šioje dalyje, nes pati Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu paneigia bet kokią galimybę tokią savavališką statybą palikti nenugriautą dabartinėje teisinėje ir faktinėje padėtyje, kai statinys (apibūdinamas atraminė sienutė su terasa) neturi jokių techninių dokumentų (konkrečiai teisės aktų nustatyta tvarka suderinto statinio projekto).
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Kolegija atmeta atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir trečiųjų asmenų S. K. bei D. K. apeliacinių skundų argumentus, kad ieškovė E. B. privalo nugriauti B. S. g. 48, Vilniuje, esančią atraminę sienutę ir išardyti terasą kaip tai nurodyta 2011-02-03 reikalavime pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-110203-00017. Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 3 dalis nustato, kad teismas, spręsdamas klausimą, ar įpareigoti statytoją (užsakovą) ar kitą šio įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą asmenį nugriauti statinį ar jo nenugriauti, atsižvelgia į statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus padarinių šalinimo pasekmes ir galimybes atkurti iki statybos pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus buvusią padėtį, taip pat įvertina administracinių aktų pagrindu turtines teises įgijusių asmenų sąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas panaikino reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius, nes padarė išvadą, kad ieškovė turi galimybę gauti rašytinį pritarimą statinio projektui. Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 –13 punktuose nurodytam statinio projektui statybą leidžiantis dokumentas yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas. Toks pritarimas yra reikalingas supaprastintam statybos projektui, kuris pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 6 punkto reikalavimus turi būti rengiamas naujo nesudėtingo statinio statybai. Pagal statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalies 1 punktą raštu statinio projektui pritaria savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliotas valstybės tarnautojas. Ieškovė E. B. apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad parengė II grupės nesudėtingo inžinierinio statinio – atraminės sienutės ir medinio grindinio projektą ir šiam projektui 2012-04-30 gavo rašytinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento statybos dokumentų skyriaus statybos leidimų poskyrio vedėjos rašytinį pritarimą. Pastarasis dokumentas patvirtina teisingas pirmosios instancijos teismo išvadas ir paneigia apeliantų argumentus dėl statinio nugriovimo. Ieškovė turi statybą leidžiantį dokumentą, todėl nėra pagrindo griauti ginčo statinį (CK 4.103 str. 3 d.).
Kolegija atmeta trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinio skundo reikalavimus panaikinti pirmosios instancijos teismo motyvus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pilnai neišsiaiškinusi aplinkybių sprendė, kad ieškovės statiniui leidimo nereikia. Šiuos teismo motyvus patvirtina Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2011-03-18 raštas dėl atraminės sienutės (1 t., b. l. 26), kuriame nurodyta, kad atraminės sienutės projekto rengti nereikia. Tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracija vėliau pakeitė savo poziciją, nes 2012-04-30 išdavė rašytinį pritarimą atraminės sienutės projektui. Ši aplinkybė patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti motyvai, susiję su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmais dėl atraminės sienutės statybos, yra teisingi, todėl juos naikinti nėra pagrindo.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Ieškovė pateikė įrodymus, kad apeliacinės instancijos teisme už advokato pagalbą sumokėjo 5521,30 Lt. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Tačiau CPK 93 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Pažymėtina, kad byloje buvo sprendžiamas ieškovės savavališkai pastatyto statinio nugriovimo klausimas. Pirmosios instancijos teismas pripažino savavališkos statybos faktą, tačiau atmetė reikalavimą statinį nugriauti, nes nustatė, kad ieškovė turi galimybę gauti rašytinį pritarimą statinio projektui. Atsakovo ir trečiųjų asmenų apeliaciniai skundai yra atmesti, ne dėl jų procesinio nesąžiningumo, bet todėl, kad ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė ginčo statinio statybą leidžiantį dokumentą - rašytinį pritarimą statinio projektui. Taigi ieškovės išlaidos advokatui apeliacinės instancijos teisme susidarė ne dėl atsakovo ir trečiųjų asmenų, bet dėl pačios ieškovės netinkamo elgesio, kuri pastatė savavališką statinį, o statybą leidžiantį dokumentą gavo tik bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Dėl išdėstytų aplinkybių ieškovės patirtos išlaidos advokatui nepriteisiamos (CPK 93 str. 4 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.