Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arūno Dirvono ir Rositos Patackienės, sekretoriaujant Daliai Kalantienei, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Gersta“ atstovams R. P. ir advokatei Justinai Eugenijai Alimienei, atsakovės atstovams Daivai Brazauskienei ir Leandrui Deltuvai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Gersta“ skundą atsakovei Valstybinei miškų tarnybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB „Gersta“ prašo panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. balandžio 4 d. atsisakymą siūlyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai tikslinti valstybinės reikšmės miško plotų schemą (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovę Valstybinę miškų tarnybą (toliau – ir Tarnyba) patikslinti valstybinės reikšmės miško plotų schemą, panaikinant valstybinį mišką žemės sklype (duomenys neskelbtini).

Patikslintame skunde (b. l. 28-35) paaiškino, kad subjektinę teisę kreiptis tiek į viešojo administravimo subjektą, tiek apskųsti jo veiksmus teismui suponavo Klaipėdos apygardos prokuroro pradėta civilinė byla, kurioje pareikštas ieškinys K. Z. K., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ir UAB „Gersta“ (toliau – ir Bendrovė) dėl Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo mėn. sprendimo atkurti K. Z. K. nuosavybės teises į 0,38 ha dalį valstybės miško (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją pinigais ir pripažinti negaliojančia 0,38 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo sutartį. Pagal šią sutartį UAB „Pilnatvė“, kurios teisių perėmėja yra UAB „Gersta“ nupirko minėtą žemės sklypą.

Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinys iš dalies buvo patenkintas. Ieškinio dalis Bendrovės atžvilgiu buvo atmesta. Šį sprendimą prokuroras apskundė Lietuvos Apeliaciniam teismui, kuris sustabdė bylos nagrinėjimą ir suteikė pareiškėjai galimybę apskųsti Valstybinės miškų tarnybos paruoštą kvartalo schemą. 2011 m. kovo 5 d. Valstybinei miškų tarnybai pateikė prašymą, kuriame prašė patikslinti UAB „Gersta“ paruoštą žemės sklypo schemą, panaikinant valstybinį mišką žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinė miškų tarnyba 2011 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 517 (skunde nurodomas sprendimo Nr. 317 laikytinas rašymo apsirikimu) atsisakė tenkinti UAB „Gersta“ prašymą.

Paaiškino, kad UAB „Gersta“ 0,5219 ha žemės sklypą, esantį Palangos savivaldybėje, (duomenys neskelbtini), Palangos kadastrinėje vietovėje valdo nuosavybės teise. Pagal VĮ Registrų centro duomenis, šio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas - rekreacinės teritorijos, naudojimo pobūdis - ilgalaikio (stacionaraus ) poilsio pastatų statybos. Statusas suformuotas padalijus nekilnojamąjį daiktą. Nekilnojamojo turto registre nei įregistruota nuosavybės teisė į žemę, nei sklypo naudojimo būdas, nei paskirtis nėra pakeisti ar panaikinti, jie galioja, taip pat galioja paruošiamieji dokumentai, kurių pagrindu buvo atlikta teisinė registracija. Mano, kad Valstybinės miškų tarnybos Sprendimas yra neteisėtas.

Paaiškino, kad iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog Tarnyba pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1396 15 p. turi teisę atlikti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimus vietoje ir nustačius inventorizacijos klaidas, teikti pasiūlymus Aplinkos ministerijai dėl schemos tikslinimo. Todėl UAB „Gersta“ kreipimasis į atsakovą yra teisėtas. Be to, atsakyme nurodoma, kad atlikus pakartotinį patikrinimą vietoje, nustatyta, jog Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas, į kurį patenka dalis sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)., atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 2 str. nustatytus miškui bei miško žemei keliamus reikalavimus ir todėl Valstybinė miškų tarnyba neturi teisinio pagrindo siūlyti šį miško sklypą išbraukti iš valstybinio miško plotų. Suprato, kad kalbama apie taksacinio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) išbraukimą, tačiau mano, kad toks vertinimas neteisingas. Nurodo, kad kreipėsi ne dėl (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo įvertinimo, o dėl Bendrovei nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įvertinimo. Teiginys, kad šis sklypas yra (duomenys neskelbtini) taksaciniame kvartale neteisingas - sklypas ribojasi su kvartalu, bet nepatenka į jį. Iš žemės sklypo plano, paruošto A. P. įmonės ir patvirtinto reikiamų institucijų, matyti, kad minėtas sklypas negali būti įvardijamas mišku, nes jis neatitinka Miškų įstatymo 2 str. reikalavimų. Jame yra pavieniai medžiai ir medžių grupės iki 10 metrų pločio medžių juostoje. Medžių juostos plotis matosi iš pateikiamo plane mastelio.

Taip pat paaiškino, kad sklypas, dėl kurio vyksta ginčas, VĮ Registrų centre yra įregistruotas ne kaip miškas, o kaip žemės sklypas. Šie duomenys nepanaikinti, nepakeisti. Jie laikomi teisingais, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tvirtina, kad šis įrašas yra teisingas ir atitinka Miškų įstatymo 3 str. 3 d. 2 p. numatytą B grupę - tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai. Toks sklypo teisinės registracijos atitikimas Miškų įstatymo 2 str. 3 d. 2 p. neginčytinai patvirtina teisinės registracijos teisėtumą. Be to, Miškų įstatymo 4 str. numatyta, kad miškas gali priklausyti fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi pareiškėja atitinka įstatymo nustatytą nuosavybės teisės subjektą.

Nesutinka su atsakovės teiginiu, kad nėra pagrindo išbraukti sklypą iš valstybinių miškų plotų, dėl to, kad taksacinis sklypas Nr. 23 įeina į valstybinių miškų plotą. Mano, kad atsakovė kliūtimi tenkinti prašymą laiko Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p., numatantį, kad miesto miškai besąlygiškai yra valstybiniai miškai. Analizuodami šį klausimą ir Miškų įstatymo 4 str. 4 d., kurioje nustatyta, kas yra valstybinės reikšmės miškai, priklausantys Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise, mato prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos asmenų lygybės prieš įstatymą principui, nuosavybės neliečiamumo principui ir Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Atkreipė dėmesį, kad žemės, dėl kurio kilo ginčas, privačios nuosavybės atsiradimo teisinis pagrindas yra Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. 877, kuriuo K. Z. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į savininkės M. S. turėtą žemės plotą - (duomenys neskelbtini), Palangos mieste. Pažymėjo, kad šį sklypą įgijo 2006 m. sausio 27 d. pirkimo sutarties pagrindu. Neginčija, kad miestų miškai yra valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas, ir kad teisės normos iš tikrųjų draudžia atlikti civilinius teisinius sandorius dėl žemės, priklausančios išimtine nuosavybės teise valstybei, perleidimo. Tačiau reikšminga aplinkybė, kad nuosavybės teisę į sklypą K. Z. K. įgijo ne sandorio, o administracinio akto, sukėlusio civilines teisines pasekmes, pagrindu. Todėl, vertinant jos nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, pirmiausia turi būti vertinama tai, ar nuosavybės teisės atkūrimas neprieštaravo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Atkūrimo įstatymas) nuostatoms. Neabejoja, kad nuosavybės teisės atkūrimo aktas atitiko ir įstatymų reikalavimus ir Konstitucinio teismo išaiškinimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra konstatavęs, kad valstybė niekada nebuvo nacionalizuotos žemės savininkė, o tik faktinė tos žemės valdytoja. Todėl, kad ji taptų išimtine valstybės nuosavybe, valstybė ją privalėjo išpirkti pagal Atkūrimo įstatymą. Šio įstatymo 5 str. 6 d. nurodyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 str. nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, t. y. laikantis nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygų ir tvarkos. Žemės sklypas, dėl kurio kilo ginčas, yra Palangos miesto seniūnijos teritorijoje, priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d. Vadinasi, nuosavybės teisės į šį žemės sklypą buvo atkuriamos Atkūrimo įstatymo 4 str. nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, nes pagal Atkūrimo įstatymo, galiojusio administracinio akto priėmimo dieną, 12 str. ši žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Tokiu būdu, nuosavybės teisė į M. S. nuosavybės teise valdytą sklypą K. Z. K. buvo atkurta teisėtai. Mano, kad panaikinti šį Klaipėdos apskrities viršininko 2005 kovo 15 d. sprendimą atkurti K. Z. K. nuosavybės teises į 0,38 dalį valstybės miško (duomenys neskelbtini), nėra teisinio pagrindo.

Tvirtina, kad žemė būtų priskirta miestų miškams, turi būti atlikta teisinė procedūra dėl jų priskyrimo turtui, priklausančiam išimtine nuosavybės teise valstybei. Miškų įstatymo 3 str. 8 d. nurodyta, kad miškų priskyrimo grupėms tvarką ir normatyvus nustato bei miškus grupėms priskiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė Aplinkos ministerijos teikimu. Atkūrimo įstatymo 13 str. taip pat numato, kad valstybės iš piliečių yra išperkami miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat priskirti miestų miškams, o šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė. Tuo tarpu VĮ Registrų centro sklypo teisinė registracija nepatvirtina, kad ginčo objektas paminėtų įstatymų nustatyta tvarka buvo priskirtas miestų miškų grupei, dėl ko darytina išvada, kad nesant atitinkamo Vyriausybės nutarimo dėl miškų, į kuriuos atkurta nuosavybės teisė K. Z. K., negalima pripažinti, jog tie miškai yra miestų miškų žemė ir išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Todėl negalima teigti, kad nuosavybės teisė K. Z. K. buvo atkurta į miestų miškų žemę, o kartu ir kad skundžiamas Valstybinės miškų tarnybos atsisakymas patikslinti neteisėtą šios žemės priskyrimą miestų miško žemei yra pagrįstas. Tik esant Vyriausybės nutarimui šią žemę buvo galima įregistruoti miškų registrą tvarkančioje įstaigoje kaip miškų žemę. Įregistravimui turi būti teisinis pagrindas.

Argumentą, kad dalis žemės sklypo yra priskirta miestų miškų žemei, paneigia ir Nekilnojamojo turto registro duomenys. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – Žemės įstatymas) redakcijos, galiojusios priimant Sprendimą, 2 str. 14 d. nurodyta, kad žemės sklypas yra teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, o 15 d. nurodyta, kad žemės sklypo naudojimo būdą apsprendžia teritorijų planavimo dokumentuose numatyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemėje. Žemės įstatymo 3 str. 2 d. Lietuvos Respublikos žemės fondą skirsto į grupes pagal naudojimo paskirtį, kuri nustatyta rekreaciniams pastatams statyti.

Pažymėjo, kad pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nustatoma formuojant naujus žemės sklypus, o keičiama žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius arba specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus. Todėl nepakeitus tikslinės žemės naudojimo paskirties, negalima teigti, jog nuosavybės teisė buvo atkurta į miško ūkio paskirties žemę.

Atkreipė dėmesį, kad į tikslinės paskirties žemę įsiterpianti žemės sklypo dalis, apaugusi medžiais, nekeičia žemės sklypo pagrindinės tikslinės paskirties, kadangi ši žemės dalis nėra suformuota atskiru sklypu (Žemės įstatymo 25 str. 1 d.). Sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo tik užbaigia nuosavybės teisės atkūrimo į konkrečią žemę procesą.

Nuosavybės teisės atkūrimo procese buvo priimami ir kiti administraciniai aktai bei atlikti veiksmai (žemėtvarkos projekto parengimas, tvirtinimas ir pan.), kurie irgi sukėlė teisines pasekmes. Nei vienas iš jų nėra nuginčytas, todėl ir Valstybinei miškų tarnybai jie turėtų būti privalomi. Prieš priimant ginčijamą sprendimą, buvo parengtas ir patvirtintas tos vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuris iš vienos pusės, buvo pagrindu atkurti nuosavybės teisę, o iš kitos pusės, yra specialiojo planavimo dokumentas, nustatantis sklypo ribas, tikslinę žemės naudojimo paskirtį, veiklos specifiką, apsaugos koncepciją bei konkrečias tvarkymo priemones (Žemės įstatymo 2 str. 26 p., Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – Teritorijų planavimo įstatymas) 2 str. 52 d.). Žemės įstatymo 26 str. numatyta, kad miškų ūkio paskirties žemė pagal pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį miškų ūkio paskirties žemei priskiriama pagal teritorijų planavimo dokumentus. Todėl parengto ir patvirtinto specialiojo plano (žemėtvarkos projekto) sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai (Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu, atkuriant nuosavybės teises, buvo pagrįstai laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisės atkūrimo objektas yra ne valstybinės reikšmės miškas, o tokia, kokia jos paskirtis ir naudojimo pobūdis buvo nurodyti teritorijų planavimo dokumentuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime, nurodyta, kad nepaisant to , „ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 2 d. nurodyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Mano, kad ši nuostata netaikytina atgaline data, sprendžiant, nuosavybės atkūrimo klausimą 2005 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisės teorija ir teisės tradicijos leidžia daryti išvadą, jog teisinio reguliavimo srityje egzistuoja bendra taisyklė - įstatymas atgal negalioja. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuomone, tai reiškia, kad norminiai aktai paprastai netaikomi tiems faktams ir teisinėms pasekmėms, kurie atsirado iki šių norminių aktų įsigaliojimo, teisiniai santykiai atsiranda tik galiojančio įstatymo nustatytais pagrindais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. kovo 16 d. nutarimas, 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas ir kt.). Analogišką įstatymų taikymo taisyklę, kad civiliniai įstatymai atgal negalioja, ir kad teismai negali taikyti civilinių įstatymų santykiams, atsirandantiems iki šių įstatymų įsigaliojimo, yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Senato 1997 m. birželio 13 nutarimas Nr. 9, kuriuo buvo aprobuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1997 m. vasario 26 d. nutartis ir kt.). Taigi, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. sprendimas Nr. 877 dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo K. Z. K., negalima remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nuostatomis, kadangi tai reikštų įstatymo taikymą atgal.

Tvirtina, kad Bendrovė yra sąžiningas įgijėjas, ji sklypą įgijo ne iš valstybės sandorio pagrindu, o iš teisėto savininko. Įgiję minėtą sklypą, teisėtai padarė detalųjį planą, kuris buvo viešai skelbtas. Jis neapskųstas ir iki šiol galioja. Detaliuoju planu nupirkta žemė buvo padalinta į du sklypus, buvo suprojektuoti pastatai, gavę statybos leidimus, pravedė inžinerinius tinklus, aptvėrė sklypus tvora, todėl taisant klaidą miškų schemoje, į tai turėjo būti atsižvelgta. Nepaneigus parduodančių ir perkančių asmenų sąžiningumo prezumpcijos, jų turtas laikomas teisėtai įgytu ir negali būti išreikalautas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 str. 2 d., 1.80 str. 4 d.). Tokią teisės taikymo ir aiškinimo praktiką yra suformavęs Lietuvos Aukščiausiasis teismas (civilinė byla Nr. 3K- 7-312/2005, civilinė byla 3K-3-446/2005, civilinė byla Nr. 3K-3-1096/2000, civilinė byla Nr.3K-3-l202).

Atkreipė dėmesį į Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 5 p., kuriame numatyta, kad prie valstybinių miškų priskiriama „valstybiniai miškai 7 kilometrų pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, į kuriuos neatkurta nuosavybės teisė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą“. Loginis teisės normos aiškinimas leidžia daryti išvadą kad tie miškai, į kuriuos atkurtos nuosavybės teisės, ir kurie patenka į nustatytą 7 km. zoną, pagal minėtą Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 5 p. nepatenka į valstybinių miškų sudėtį. Tai reiškia, kad ši teisės norma suteikia teisinę apsaugą savininkams, kurių nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas yra nuosavybės atkūrimas. Tačiau tokiu pačiu nuosavybės teisės atkūrimo pagrindu įgyta žemė miestų miške, jokios apsaugos neturi, ji šio įstatymo 4 str. 2 p. priskirta valstybinės reikšmės miškui be išlygų. Neteisėta dvi vienodos asmenų, kuriems atkurtos nuosavybės teisės, grupės yra nelygiavertėje padėtyje. Tai neteisinga ir pažeidžia konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Pajūrio ir pajūrio miesto žemė yra viena brangiausių Lietuvoje.

Konstitucinio Teismo Nutarime pabrėžiama, kad anksčiau nagrinėtose konstitucinės justicijos bylose priimtuose aktuose: 1) Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams; 2) Konstitucijos 23 str. nuostatos aiškintinos atsižvelgiant ir į Konstitucijos 47 str.1 d. (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nuostatą, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai (ji buvo įtvirtinta ir šio straipsnio 3 d.(1992 m. spalio 25 d. redakcija), 4 d. (1996 m. birželio 20 d. redakcija), kuri reiškia, kad Konstitucijos 47 str. 1 d. (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia; tai, kad valstybinės reikšmės miškai Konstitucijoje yra traktuojami kaip išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai, anaiptol nereiškia, kad jie, priklausę nuosavybės teise tam tikriems asmenims ir vėliau pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, būtinai turi būti paimti valstybės nuosavybėn įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginant); Konstitucija toleruoja ir tokį teisinį reguliavimą, kai įstatymu nustačius požymius, pagal kuriuos būtų apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, tie miškai nuosavybės teise galėtų priklausyti tik valstybei: šiuo atveju, jei miškai, nuosavybės teise priklausantys ne valstybei, būtų pripažinti turinčiais valstybinę reikšmę, jie galėtų būti paimti valstybės nuosavybėn; 3) miškai, parkai, telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai; pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė; ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams lemia miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus; 4) pagal Konstituciją miškais, parkais, turinčiais valstybinę reikšmę, taigi ir išimtine nuosavybės teise priklausančiais valstybei, galima pripažinti ne bet kokius miškus, parkus, o tik tuos, kurių išliekamoji vertė yra tokia didelė, būtinumas juos išsaugoti ateities kartoms yra toks primygtinis, kad nepripažinus jų turinčiais valstybinę reikšmę kiltų grėsmė jų išsaugojimui; atsižvelgiant į valstybinės reikšmės miškų parkų ypatingą išliekamąją vertę, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybė yra konstituciškai įpareigota rūpintis šiais objektais ir juos saugoti; jiems, palyginus su kitais objektais, įstatymu gali būti nustatytas specialus, ypatingas teisinis režimas; požymius, pagal kuriuos gali būti apibūdinami valstybinės reikšmės miškai, remdamasis Konstitucija turi detalizuoti, sukonkretinti įstatymų leidėjas; valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas.

Esant tokiai Konstitucinio teismo pozicijai, Miškų įstatymo 4 str. 4 d. 2 p. lyginant su to paties straipsnio 5 p. yra įtvirtintas prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui ir cituotiems Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Taigi būtinybė apsaugoti miškus, jų išliekamąją reikšmę valstybė turi ir kitų mechanizmų, ne vien tik juos priskirdama valstybiniams miškams, tuo labiau, kai priskyrimo principas nustatytas įstatyme yra prieštaraujantis Konstitucijai. Mano, kad tokio galiojančio įstatymo formuluotės taikymas praktikoje suformuoja Konstitucijos pažeidimą ir sukuria teisinę sumaištį bylose pagal prokuroro ieškinius, kuriuose remiamasi Konstitucijai prieštaraujančiomis Miškų įstatymo valstybinių miškų statuso pripažinimo normomis ir revizuoja ilgą kelią nuėjusį nuosavybės atkūrimo procesą bei Konstitucijos 23 str. įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Todėl mato būtinybę kreiptis ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Miškų įstatymo 4 str. 4 d. nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str.

Atsiliepime (b. l. 44-47) paaiškino, kad Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo dalis - 0,37 ha dydžio miško plotas, esantis 0,5219 ha dydžio žemės sklype, (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), kurį pagal 2006 m sausio 27 d. sutartį UAB „Pilnatvė“ (teisių perėmėja yra UAB „Gersta“) įsigijo iš K. Z. K., yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, nes atitinka Miškų įstatymo 2 str. nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus.

Pagal Miškų įstatymo 2 str. 1 d. nuostatas mišku laikomas ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, kurie išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (Miškų įstatymo 4 str. 4 d.).

2004 m. buvo atlikta Palangos miesto miškų inventorizacija, kurios duomenys buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Vadovaujantis 2004 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu nustatytais duomenimis buvo parengtos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, pagal kurias Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo dalis - 0,37 ha dydžio miško plotas priskirta valstybinės reikšmės miškams. Miško buvimo faktą ginčo sklype patvirtina 2004-2005 m. ortofotografinė medžiaga. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2004 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijai pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 K „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Šilutės rajonų ir Klaipėdos, Palangos, Neringos miestų savivaldybių teritorijose patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas bei šių miškų sąrašus. Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 877 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei K. Z. K.“ buvo atkurtos natūra nuosavybės teisės į laisvą 0,7575 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste. Atkuriant natūra nuosavybės teises į šį žemės sklypą, neatsižvelgta, kad dalis žemės sklypo (0,37 ha ploto) (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, patenka į 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, nors Klaipėdos apskrities viršininko administracijai tai turėjo būti žinoma. Darytina išvada, kad K. Z. K. nuosavybės teisės, grąžinant natūra nuosavybėn turėtoje vietoje laisvą 0,7575 ha žemės sklypą (2006 m. sausio 27 d. sutartimi buvo parduotas pareiškėjai), esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, atkurtos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str.1 d. 1 ir 3 p. (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu) išdėstytas nuostatas, t. y. miškai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirti miestų miškams bei Miškų įstatymo 4 str. 4 d. nuostatas.

2006 m. sausio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartimi K. Z. K. pardavė UAB „Pilnatvė“ nuosavybės teise priklausiusį 0,7575 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, kurio dalis (0,37 ha ploto) patenka į Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinį sklypą, ir kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo patikslinus Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, patenka Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,37 ha miško ir miško žemės plotas.

Klaipėdos apygardos prokuratūros 2009 m. kovo 23 d. pavedimu Nr. 3-1796 „Dėl duomenų pateikimo“ atsakovei Valstybinei miškų tarnybai atlikus pakartotinį Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, nustatyta kad Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas atitinka Miškų įstatymo 2 str. nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus. Atsižvelgdamas į išdėstytus motyvus ir vadovaudamasis Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 13.2, 14, 15 p. nuostatomis, atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos 2011 m. kovo 5 d. prašymą, 2011 m. balandžio 4 raštu Nr. 517 pagrįstai atsisakė siūlyti Aplinkos ministerijai tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, išbraukiant ginčo sklypą iš valstybinės reikšmės miško plotų.

Dėl pareiškėjos prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą paaiškino, kad sprendžiant šį klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str., Miškų įstatymo 4 str. nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 str. taip pat nustatyta, kas yra valstybinės reikšmės miškai, ir nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir miestų miškai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime konstatavo, jog „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Žemės įstatymo 6 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. nustatyta, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie yra miesto miškai.

Pažymėjo, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. Pagal ABTĮ 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. l d., skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 str. 2-4 p. numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 str. 1 p. pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-898/2008; nutartis administracinėje byloje Nr. 2009-08-06 A502-910/2009).

Pažymėjo, kad ginčo teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Todėl pareiškėjos prašymas yra atmestinas, nes net ir patenkinus pareiškėjos prašymą, pareiškėjai tai nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes minėta teritorija priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams, o pagal ABTĮ 16 str. 1 d. administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. l d. 3 p. nustatyta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams.

Teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovai skundą palaikė remdamasi jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl administravimo subjekto atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus bei jų įpareigojimo šiuos veiksmus atlikti. Todėl turi būti aiškinamasi, ar veiksmai, kuriuos atlikti reikalauja pareiškėja, priskirtini administravimo subjektų kompetencijai, ar konkrečiu atveju šis subjektas turi pareigą veiksmus atlikti.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. sprendimu Nr. 877 (b. l. 15, abi lapo pusės) K. Z. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į laisvą (neužstatytą) 0,7575 ha žemės sklypą, esantį Klaipėdos apskrities Palangos m. (duomenys neskelbtini). 2006 m. sausio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2006 m. sausio 27 d. priėmimo – perdavimo aktu Nr. 525 K. Z. K. pardavė minėtą žemės sklypą UAB „Pilnatvė“. UAB „Pilnatvė“ 2008 m. vasario 6 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priimtu sprendimu pakeitė pavadinimą į „Gersta“ (b. l. 40).

Klaipėdos apygardos prokuratūros 2009 m. kovo 23 d. pavedimu Nr. 3-1796 Valstybinė miškų tarnyba atliko Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype ir nustatė, kad Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas atitinka Miškų įstatymo 2 str. nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus 2009 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akte Nr. 355 (b. l. 54) nurodyta, kad aprašomieji bei grafiniai duomenys neatitinka registruotų. Dalyje (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo medžiai yra iškirsti (žemės naudmena – kirtavietė), kelmai išrauti, gruntas išlygintas ir apsėtas žole. Kadastro žemėlapyje nėra pažymėta kirtavietė.

UAB „Gersta“ 2011 m. kovo 5 d. pateikė prašymą Tarnybai dėl valstybinio miško panaikinimo žemės sklype (duomenys neskelbtini), Palangoje. Atsakovė, išnagrinėjusi šį prašymą, 2011 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 317 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 9-10) atsisakė siūlyti Aplinkos ministerijai tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, išbraukiant ginčo sklypą iš valstybinės reikšmės miškų ploto.

UAB „Gersta“ siekia, kad ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) būtų išbrauktas iš valstybinės reikšmės miškų plotų, nes kliudo be apribojimų valdyti žemės sklypą. Pareiškėja mano, kad Tarnybos atsisakymas siūlyti Aplinkos ministerijai tikslinti valstybinės reikšmės miško plotų schemą yra neteisėtas.

Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimo tvarką ir už tai atsakingas institucijas nustato Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtintas Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašas (toliau - Aprašas). Aprašo 2 p. nustatyta, kad Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos (toliau – Schemos) yra skirtos valstybinės reikšmės miškų plotams ir jų riboms nustatyti. Schemos rengiamos pagal valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu nustatytus faktinius duomenis. Pagal schemas Vyriausybė tvirtina valstybinės reikšmės miškų plotus. Aprašo 3 p. nustatyta, kad schemų rengimą ir tikslinimą organizuoja Aplinkos ministerija (rengimo organizatorius), o jų rengimą ir derinimą atlieka Valstybinė miškų tarnyba (rengėjas). Schemos tikslinamos šiais atvejais: 1) atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ar miško žemės sklypų kadastrinius matavimus ir jų metu nustačius valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčius; 2) ištaisius valstybinės sklypinės inventorizacijos klaidas ar nustačius schemos rengimo klaidas ir nustatyta tvarka patikslinus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis; 3) kai teritorijų planavimo dokumentų projektų sprendiniai numato miško žemę paversti kitomis naudmenomis; 4) kai Nacionalinė žemės tarnyba kreipiasi dėl valstybinės reikšmės miškų plotų schemų patikslinimo, pateikdama pagrindžiančius dokumentus apie valstybinės reikšmės miškams priskirtuose plotuose pageidaujamas grąžinti natūra turėtas nuosavybės teise žemės ar miško valdas (išskyrus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. 1 d. 2-6 p. nustatytus atvejus); 5) kai Nacionalinė žemės tarnyba pateikia pasiūlymus dėl valstybinių miškų įtraukimo į valstybinės reikšmės miškų plotus; 6) kai patvirtinti specialieji teritorijų planavimo dokumentai – infrastruktūros plėtros schemos ar planai, parengti komunikaciniams koridoriams, inžineriniams tinklams ar susisiekimo komunikacijoms įrengti, kurių buvo atliktos poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir kurie numato miško žemę paversti kitomis naudmenomis (Aprašo 13 p.) Vadovaujantis Aprašo 14.1 p. Valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų tikslinimo pasiūlymus su dokumentais organizatoriui rengėjas gali teikti atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ar miško žemės sklypų kadastrinius matavimus ir jų metu nustačius valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčius arba ištaisius valstybinės sklypinės inventorizacijos klaidas arba nustačius schemos rengimo klaidas ir nustatyta tvarka patikslinus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Prašymai ištaisyti galiojančiuose valstybinės reikšmės miškų plotų schemose pastebėtas valstybinės miškų inventorizacijos klaidas ir atitinkamai patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemas teikiami rengėjui, kuris gavęs šiuos prašymus, parengia valstybinės reikšmės miškų plotų schemų pakeitimo projektus arba raštu pateikia motyvuotus sprendimus dėl atsisakymo šiuos projektus rengti (Aprašo 15 p.).

Savo reikalavimą pareiškėja grindžia visų pirma tuo, kad jai priklausantis žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) negali būti įvardijamas mišku, nes neatitinka Miškų įstatymo 2 str. reikalavimų – sklype yra pavieniai medžiai ir miškų grupės iki 10 metrų pločio medžių juostoje.

Miškų įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad mišku laikomas ne mažesnis kaip 0,1 ha žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku. Miestų miškai laikomi valstybinės reikšmės miškais, kurie išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai (Miškų įstatymo 4 str. 4 d.).

2004 m. buvo atlikta Palangos miesto miškų inventorizacija, kurios duomenys buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre. Vadovaujantis 2004 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu nustatytais duomenimis buvo parengtos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos valstybinės reikšmės miškų plotų schemos, pagal kurias Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo dalis - 0,37 ha dydžio miško plotas priskirta valstybinės reikšmės miškams. Miško buvimo faktą ginčo sklype patvirtina 2004-2005 m. ortofotografinė medžiaga (b. l. 49-50). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, sklypas, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksaciniame sklype, todėl UAB „Gersta“ argumentas, kad ginčo sklypas tik ribojasi su minėtu kvartalu, bet nepatenka į jį, niekuo nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2004 m. gruodžio 14 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijai pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 K „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ Klaipėdos, Kretingos, Skuodo, Šilutės rajonų ir Klaipėdos, Palangos, Neringos miestų savivaldybių teritorijose patvirtintų valstybinės reikšmės miškų plotų schemas bei šių miškų sąrašus. Nuosavybės teisės K. Z. K., kaip jau minėta, buvo atkurtos Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. kovo 15 d. sprendimu. Atkuriant natūra nuosavybės teises į laisvą 0,7575 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, nebuvo atsižvelgta į tai, kad dalis žemės sklypo (0,37 ha ploto) (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, patenka į 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Klaipėdos apskrities viršininko administracijai ši informacija turėjo būti žinoma. Todėl darytina išvada, kad K. Z. K. nuosavybės teisės, grąžinant natūra nuosavybėn turėtoje vietoje laisvą 0,7575 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, atkurtos, pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str.1 d. 1 ir 3 p. išdėstytas nuostatas, t. y. miškai iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 str., jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirti miestų miškams bei Miškų įstatymo 4 str. 4 d. nuostatas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 713 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo patikslinus Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangos mieste, patenka Kretingos miškų urėdijos Palangos miesto savivaldybės miškų (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo 0,37 ha miško ir miško žemės plotas.

Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2009 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini), kuri yra sudaryta iš miškų valstybės kadastro duomenų ir yra valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentas, matyti, jog ginčo kvartalas (duomenys neskelbtini) inter alia jo (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas yra valstybinės reikšmės miškai.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 str. numatytą miško sąvoką. Šią išvadą paneigiančių įrodymų byloje nėra. Pareiškėjos argumentas, kad sklypas, dėl kurio vyksta ginčas, VĮ Registrų centre yra įregistruotas ne kaip miškas, o kaip žemės sklypas (pažymėtina, kad išraše nurodoma pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kita), šiuo atveju negali būti laikomas pagrindžiančiu pareiškėjos poziciją, kad ginčo objektas įstatymų nustatyta tvarka buvo priskirtas žemės ūkio paskirčiai. VĮ Registrų centre registruojamos nuosavybės teisės pagal registratoriui pateiktus dokumentus; už juose nurodomų faktų teisingumą registratorius neatsako. Valstybinė miškų tarnyba neturi pareigos savo veiksmus derinti su VĮ Registrų centru.

Valstybinė miškų tarnyba, įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus ir vadovaudamasi Miškų įstatymo 4 str. nuostata, kad valstybinės reikšmės miškai yra išimtinė valstybės nuosavybė, bei Aprašu, pagrįstai atsisakė siūlyti Aplinkos ministerijai tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą išbraukiant šį miško sklypą iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Valstybinės miškų tarnybos 2011 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. 517 iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra juridinio pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde ir teisminio nagrinėjimo metu išdėstytais argumentais, o taip pat įpareigoti atsakovę Valstybinę miškų tarnybą patikslinti valstybinės reikšmės miško plotų schemą, šį žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), išbraukiant iš valstybinės reikšmės miškų plotų. UAB „Gersta“ skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

UAB „Gersta“ taip pat prašo sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismui su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. 4 dalies nuostatos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 23 str.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Atitinkama nuostata numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 1 d. Konstitucijos 110 str. 2 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. Tokiu būdu proceso dalyvio prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada įvertinti ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti taikytino teisės akto atitikimą Konstitucijai. Pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 str. 3 d. nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus atsakovo pareikštus pagrindinius reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009, 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009). Atsižvelgdama į nurodytas teisės normas bei aptartą šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo ir taikymo analizę, taip pat į tai, kad pareiškėja prašyme nenurodė argumentų, pagrindžiančių prašomos ištirti teisės normos prieštaravimą Konstitucijos 29 str. 1 d. ir 23 str. str., o teismui pagrįstų abejonių dėl prašomos ištirti ABTĮ normos konstitucingumo nekyla, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra, todėl šis pareiškėjos prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nusprendė:

pareiškėjos UAB „Gersta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.