Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo B. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., 153 str. ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 153 str. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 2 p. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir B. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistojo B. G. nukentėjusiosios A. G. naudai priteista 30000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo B. G. išieškota 1000 litų išlaidų byloje dalyvavusio atstovo pagalbai apmokėti nukentėjusiajai A. G. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. G. nuteistas už tai, kad seksualiai prievartavo mažametę A. G. - pasinaudodamas tuo, jog jo dukra A. G. , gim. (duomenys neskelbtini), pagal savo psichinį ir fizinį išsivystymą bei socialinę brandą nesuvokė daromų su ja veiksmų esmės ir reikšmės, t. y. bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos mažametystės, tenkino lytinę aistrą su mažamete A. G. prieš jos valią kitokio fizinio sąlyčio būdu sekančiomis aplinkybėmis: laikotarpiais nuo 1998 m. gruodžio mėn. iki 1999-02-16, nuo 1999-10-11 iki 2000-02-19, nuo 2000-08-18 iki 2000-11-13, nuo 2001-04-11 iki 2001-09-15, nuo 2002-04-23 iki 2002-09-05, nuo 2003-05-01 iki 2003-09-21, nuo 2004-08-13 iki 2004-12-15, nuo 2005-06-28 iki 2005-10-09, nuo 2006-05-22 iki 2006 m. rugpjūčio mėnesio (tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas), laisvu nuo darbo tolimojo plaukiojimo reisuose metu būdamas namuose bute (duomenys neskelbtini), siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą keletą kartų per savaitę išrengdavo A. G. ir pats nusirengdavo, bučiuodavo ir dirgindavo ranka jos lytinius organus, liepdavo jai masturbuoti lytinę varpą, trindavo varpą jai tarp kojų. Toje pat vietoje nurodytais laikotarpiais B. G. atliko ir mažametės A. G. tvirkinimo veiksmus - turėdamas tikslą mažametei A. G. sukelti lytinį susijaudinimą, ją tvirkino, demonstruodamas nukentėjusiajai savo lytinius organus ir prašydamas juos liesti, rodydamas erotinio turinio vaizdo įrašus, žurnalus, mažametę nurenginėdamas, bučiuodamas ir glostydamas jos kūną.

Nuteistasis B. G. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį bei jį išteisinti.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisingas ir neteisėtas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Nuteistojo teigimu, kritiškai turėtų būti vertinami nukentėjusiosios bei liudytojų J. G. , Š., L. P. , D. S. , J. L. parodymai, kadangi visi šie asmenys yra giminės ir veikė iš anksto susitarę, siekdami vieno tikslo – apkaltinti jį sunkaus nusikaltimo padarymu, kad jis nedalyvautų šeimyninio turto dalybose. Tiek nukentėjusiosios, tiek minėtų liudytojų parodymai yra nekonkretūs, skirtingi, todėl, apelianto manymu, teismas negalėjo jais remtis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistasis pažymi, jog laivininkystės kompanijos pateiktoje pažymoje nurodytos datos yra netikslios, jis nebuvo tuo metu ir tose vietose, kurios nurodytos nuosprendyje. Apeliantas neigia seksualiai prievartavęs savo dukrą, todėl nesutinka su jam paskirta griežta laisvės atėmimo bausme bei priteistu civiliniu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo B. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, B. G. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo neprisipažino, nurodė, jog savo dukros A. G. niekuomet nėra seksualiai prievartavęs, niekada nėra rodęs jai pornografinių filmų ir žurnalų ar vertęs dukrą žiūrėti tokio pobūdžio kūrinius. Šiuos nuteistojo teiginius visų pirma paneigia mažametės nukentėjusiosios parodymai, kurie yra tiesioginiai pirminiai įrodymai, turintys išskirtinę reikšmę byloje, kiti įrodymai yra išvestiniai ir netiesioginiai, jie papildo mažametės nukentėjusiosios parodymus. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodymai vertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatytus reikalavimus, kurie išdėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Mažametės nukentėjusiosios A. G. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo – mažametė nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme buvo apklausiama nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 186 str. nuostatų, jos parodymai užfiksuoti tinkamai, įrodymų leistinumas neginčijamas ir apeliaciniame skunde. Pagrindinis apeliacinio proceso nagrinėjimo dalykas – tai mažametės nukentėjusiosios A. G. parodymų, kaip įrodymų šaltinio, patikimumas. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji A. G. buvo apklausta keletą kartų. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nukentėjusioji patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog nuo penkerių metų jos tėvas, B. G. su ja elgėsi nepadoriai, t. y. dažnai dienos metu arba ryte, kai jie pasilikdavo namuose dviese, išrengdavo ją bučiuodavo jos lytinius organus, čiupinėdavo jai tarpkojį, prašė, kad ji liestų jo varpą, jis dirgindavo prie jos savo varpą ir ant jos išliedavo spermą, o vėliau dalyvaudavo jai prausiantis. Kelis kartus tėvas bandė įkišti jai į makštį varpą, tačiau ji priešinosi ir jam nepavyko to padaryti. Kai jai sukako dešimt metų, tėvas rodė jai pornografinius filmus ir aiškino, kad jų herojai tėveliai su savo dukrytėmis, taip pat reikalavo, kad ji su juo žiūrėtų pornografinius žurnalus. Nukentėjusiosios teigimu, maždaug iki dešimties metų ji nesuprato su ja atliekamų tėvo veiksmų esmės, be to, tėvas sakydavo, kad seksualinius žaidimus žaidžia visi tėvai su savo dukromis, ji juo tikėjo ir nesipriešino, vėliau ji ėmė tėvui intensyviai priešintis. Apie tai, ką tėvas su ja daro ilgą laiką slėpė nuo mamos ir kitų artimųjų, nes jai buvo gėda, apie tėvo veiksmus buvo papasakojusi tik artimiausiai draugei J. L. . Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusiosios A. G. parodymai nuoseklūs, sutampa tarpusavyje ir atitinka kitas nustatytas bylos aplinkybes. Vien tik ta aplinkybė, jog nukentėjusioji yra mažametė negali būti pagrindu netikėti jos parodymais. Priešingai, kai kurie netikslumai ir nereikšmingi prieštaravimai jos parodymuose paaiškinami, būtent, nukentėjusiosios mažametyste, nesuvokimu su ja atliekamų veiksmų pobūdžio, pavojingumo. Ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu, taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nukentėjusiosios A. G. parodymai nekito, ji nurodė visas seksualinio prievartavimo aplinkybes. Nukentėjusiosios amžius bei byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte užfiksuoti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tokio nusikaltimo kaip seksualinis prievartavimas padarymu A. G. nuteistojo B. G. melagingai apkaltinti negalėjo. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 236 konstatuota, jog A. G. intelektiniai gebėjimai tiksliai atgaminti įvykius ir duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu pakankami. Dėl atminties procesų ypatumų ikimokykliniame ir ankstyvajame mokykliniame amžiuje, kada prasidėjo tvirkinamieji veiksmai, galimas nepakankamai nuoseklus ir detalus pačių ankstyviausiųjų tėvo veiksmų atgaminimas. A. G. negalėjo pasipriešinti nusikalstamiems veiksmams, atliekamiems prieš ją, iš pradžių dėl to, kad nesuvokė atliekamų su ja veiksmų esmės ir reikšmės, laikė juos natūralia tėvo ir dukters santykių dalimi, vėliau, kai plečiantis socialiniam supratingumui, mergaitė ėmė suvokti tėvo veiksmų amoralumą ir neteisėtumą savo atžvilgiu, ji priešinosi taip, kaip sugebėjo: vengdavo tėvo, atsisakydavo, išsakydavo savo nenorą. Konstruktyviai pasipriešinti trukdė gėdos, kaltės, nesaugumo jausmai, baimė, kad bus apkaltinta ir atstumta mamos. Nenustatyta, kad A. G. yra įtaigi, linkusi fantazuoti ar, kad kiti gali jai įkalbėti tam tikrą informaciją (t. 1, b. l. 55 – 56). Mažametės nukentėjusiosios A. G. parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai – išvestiniai ir netiesioginiai, kuriuose esantys faktiniai duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Liudytoja J. L. parodė, jog su A. G. mokėsi vienoje klasėje, buvo geros draugės. Maždaug tada, kai joms suėjo dešimt metų, A. G. apie du metus jai pasakodavo, kad tėvas labai dažnai, kai likdavo jie abu namuose, ją nurengdavo, bučiuodavo, glostydavo, kišdavo tarp šlaunų savo lytinį organą, rodydavo jai pornografinius filmus ir žurnalus. A. G. sakė, kad tėvas jai paaiškino, jog kiekvienas tėvas taip elgiasi su savo dukromis ir klausdavo, ar su ja irgi taip elgiasi jos tėvas. A. G. sakė bijanti apie tai pasakyti mamai. Vėliau A. G. apie tėvą ėmė kalbėti piktai, paniekinamai, pastoviai kartojo, jog nenori, kad tėvas gyventų šeimoje, nori, kad mama su juo išsiskirtų. Nukentėjusiosios motina, J. G. parodė, jog 2006 m. vasarą ji pastebėjo pasikeitusį dukros elgesį, o 2006 m. rugpjūčio mėnesį dukra jai pasakė, kad tėvas prie jos lindo, norėjo numauti kelnaites, o jai pasipriešinus, įsiuto ir ją primušė, po to dukra susirinko daiktus ir išėjo gyventi pas senelę. 2006 m. spalio mėnesį ji pasakė dukrai, kad svarsto galimybę išsiskirti su jos tėvu, tada A. G. jai papasakojo, kad tėvas ją seksualiai prievartavo ir tvirkino nuo penkerių metų. Dukra pasakė, kad tėvas tai darydavo jai išėjus į darbą, mergaitė pasakojo, jog tėvas numaudavo jai kelnaites, dirgindavo ranka jos lytinius organus, prašydavo ją liesti jo varpą, ją masturbuoti, ant jos kūno išliedavo spermą ir nešdavo ją į vonią praustis, tėvas rodydavo jai pornografinius filmus ir žurnalus, sakydamas, kad taip su savo dukrytėmis elgiasi visi tėvai. Dukra jai to nepasakė anksčiau, kadangi teigė bijojusi jos reakcijos. Liudytoja nurodė, jog apžiūrėjusi butą, tarp patalynės rado paslėptas vaizdajuostes su pornografiniais filmais, kurių turinys buvo toks, kokį nupasakojo dukra. Taip pat liudytoja J. G. , analogiškai, kaip ir nukentėjusioji papasakojo apie tai, jog 2003 m. liepos mėnesį, visai šeimai būnant pas vyro giminaičius Ukrainoje ir miegant daržinėje ant šieno, ji aptiko B. G. ranką Anastasijos kelnaitėse. Tada vyras jai teisinosi, kad buvo labai girtas ir sumaišė dukterį su žmona. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog jo dukrą melagingai apkaltinti jį primokino jos motina bei kiti giminaičiai, siekdami vieno tikslo – apkaltinti jį sunkaus nusikaltimo padarymo, kad jis negalėtų dalyvauti šeimos turto dalybose. Jau buvo aptarta, kad nėra pagrindo netikėti, jog mažametė A. G. parodo apie tai, ką ji iš tikrųjų patyrė, o ne pasakoja išgalvotus faktus. Liudytojų J. G. , P. Š. , I. Š. , L. P. pozicija viso proceso metu neduoda pagrindo teigti, jog jie primokė mažametę nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus apie tėvą. Minėti liudytojai neteigia matę, kad B. G. netinkamai elgiasi su mažamete dukra A. G. , priešingai – jie nurodė, jog tarp tėvo ir dukros buvo artimi santykiai, tik vėliau jie pastebėjo pasikeitusį A. G. elgesį, mergaitė apie tėvą pradėjo kalbėti piktai, teigė jo nekenčianti. Liudytoja J. G. pripažino, jog apie B. G. seksualinio pobūdžio veiksmus su mažamete sužinojo iš pačios nukentėjusiosios A. G. , liudytojai P. Š. , I. Š. , L. P. nurodė, jog apie netinkamą B. G. elgesį su dukra sužinojo iš mergaitės motinos J. G. . Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstytus visų proceso dalyvių parodymus pagrįstai pripažino tinkamu įrodymų šaltiniu ir jais pagrindė B. G. kaltę.

Pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, pagrįstai pripažino B. G. atlikus prievartinius seksualinio pobūdžio veiksmus ir tinkamai juos įvertino baudžiamojo įstatymo požiūriu. Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d. seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Lytinės aistros tenkinimas Lietuvos Respublikos BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnyje, kaip antai: oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais – dirginant lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Toks lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, kai tai daroma prieš nukentėjusiojo valią, tame tarpe ir pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Mažamečiu laikomas nukentėjusysis, kuriam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų. Lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu asmeniu paprastai vertinamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis, išskyrus atvejus, kai nukentėjusysis pagal savo fizinę ir psichinę brandą suvokė daromų su juo veikų esmę ir davė sutikimą tokiems santykiams arba tie veiksmai įvyko mažamečio asmens (nukentėjusiojo) iniciatyva. Byloje įrodyta, kad nuteistasis B. G. nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, siekdamas patenkinti savo lytinę aistrą, nurengdavo nukentėjusiąją ir pats nusirengdavo, bučiuodavo ir dirgindavo ranka jos lytinius organus,liepdavo jai masturbuoti lytinę varpą, trindavo savo varpą jai tarp kojų. Tokiu būdu B. G. tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu. A. G. gimė 1993 m. rugpjūčio 3 d., nusikaltimo darymo metu (nuo 1998 m. iki 2006 m. rugpjūčio mėnesio) buvo mažametė ir tai kaltininkas – nukentėjusiosios tėvas - suvokė. Nukentėjusioji dėl savo amžiaus ir turimų žinių negalėjo suprasti su ja atliekamų kaltininko veiksmų esmės, o taip pat negalėjo aktyviai ir adekvačiai tiems veiksmams priešintis. Tai reiškia, kad nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiosios būkle. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai anksčiau aptartus B. G. veiksmus nukentėjusiosios A. G. atžvilgiu, pagal neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį ir intensyvumą įvertino kaip lytinės aistros tenkinimą kitokio fizinio sąlyčio būdu ir šią B. G. veiką teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.

Lietuvos Respublikos BK 153 str. numatytas mažamečio asmens tvirkinimas baudžiamosios teisės teorijoje apibrėžiamas kaip objektyviai seksualus elgesys, galintis sukelti vaikui lytinį susijaudinimą, per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, seksu, nesveiką ir negatyvų lyčių santykių įsivaizdavimą. Mažamečio asmens tvirkinimas gali būti padaromas įvairiomis formomis. Tai gali būti kaltininko seksualiniai veiksmai, gašlavimas vaiko atžvilgiu ne tik siekiant sukelti susijaudinimą, bet ir patenkinti savo lytinę aistrą, dirginant savo lytinius organus ar kitas kūno dalis, vaiko vertimas atlikti seksualinius veiksmus, taip pat seksualinių veiksmų atlikimas vaiko akivaizdoje. Mažametis gali būti tvirkinamas demonstruojant jam lytinius organus, jį nurengiant, glostant vaiko kūną ir kitokiais būdais. Be to, tvirkinamieji veiksmai gali būti atliekami vaikui demonstruojant pornografiją, pasakojant apie seksualinių poreikių tenkinimą arba atliekant kitokį intelektualinį tvirkinimą. Byloje įrodyta, kad B. G. , turėdamas tikslą mažametei nukentėjusiajai sukelti lytinį susijaudinimą, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu metu ją tvirkino, demonstruodamas nukentėjusiajai savo lytinius organus ir prašydamas juos liesti, rodydamas erotinio turinio vaizdo įrašus, žurnalus, mažametę nurenginėdamas, bučiuodamas ir glostydamas jos kūną. Todėl, pirmosios instancijos teismas aptartus nuteistojo B. G. veiksmus tinkamai įvertino, kaip mažametės tvirkinimą ir juos teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 153 str.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę B. G. , Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, į kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes: kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. B. G. įvykdė dvi nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 11 str.). Nukentėjusioji yra nuteistojo dukra - mažametė mergaitė, kuriai nuteistojo ilgai trukusiais itin amoraliais veiksmais buvo padaryta didelė moralinė žala. Byloje nenustatyta nei B. G. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. B. G. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai. Pirmosios instancijos teismas įvertino šių aplinkybių visumą, tačiau atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis nesigaili nusikaltęs, bando apkaltinti nukentėjusiąją ir jos artimuosius melagingų parodymų prieš jį davimu, tokiu būdu dar labiau gilindamas mažametei dukrai nusikalstamais veiksmais padarytą moralinę traumą ir paskyrė B. G. laisvės atėmimo bausmes, lygias straipsnių, nustatančių atsakomybę už jo padarytas nusikalstamas veikas, sankcijų vidurkiui. Nuteistajam B. G. nei pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. paskirtoji aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, nei galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo nukentėjusiosios A. G. naudai priteisė 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d.). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog mažametės nukentėjusiosios fizinio ir socialinio brendimo metu beveik aštuonerius metus ją sistemingai moraliai traumuodamas, nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais padarė sunkiai pataisomą žalą pilnavertės vaiko asmenybės formavimuisi. Dėl nusikalstamų tėvo veiksmų mažametė nukentėjusioji patyrė didžiulį dvasinį sukrėtimą, ilgalaikius neigiamus dvasinius išgyvenimus, kitus iki šiol besitęsiančius nepatogumus, susijusius su sveikatos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu. Pirmosios instancijos teismas įvertino šias aplinkybes, taip pat atsižvelgė į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiajai padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo veiksmais, vadovaujantis itin žemomis teisės ir moralės požiūriu niekaip nepateisinamomis paskatomis, įvertino nuteistojo turinę padėtį – nuteistasis neturi savo vardu registruoto turto, tačiau jis yra pakankamai jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą bei, atsižvelgęs į esamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, pagrįstai nukentėjusiosios A. G. naudai priteisė 30000 litų neturtinei žalai atlyginti. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo B. G. apeliacinį skundą atmesti.