Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.

Iš V. G. civiliniam ieškovui Šiaulių teritorinei ligonių kasai priteista 27,08 EUR nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atmestas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas ir N. B., tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. V. G. nuteistas už tai, kad žmogui sukėlė fizinį skausmą, o būtent: 2020 m. birželio 20 d. nuo 1.00 val. iki 7.00 val., atėjęs į butą, esantį (duomenys neskelbtini), po to, kai N. B., veikdamas bendrininkų grupėje su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, grasino panaudoti fizinį smurtą bei panaudojo fizinį smurtą M. M. atžvilgiu, per kelis kartus kumščiais sudavė nenustatytą smūgių skaičių M. M. į šoną ir į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, ir iš buto pasišalino. Šiais veiksmais V. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis V. G. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistojo teigimu, jam paskirta neproporcingai griežta bausmė. Pirmiausia, jis viso proceso metu visiškai pripažino savo kaltę dėl smūgių sudavimo ir fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajam M. M. ir nuoširdžiai gailisi dėl spontaniškai ir neplanuotai padaryto nusikaltimo. Apeliantas taip pat pabrėžia, jog teisiamojo posėdžio metu jis atsiprašė nukentėjusiojo, atlygino jam padarytą 250 Eur dydžio žalą bei su juo 2021 m. sausio 19 d. pasirašė susitarimą dėl susitaikymo. Nuteistojo teigimu, teismas, paskirdamas griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir maksimalų sankcijoje numatytą jos dydį, galimai suklydo, nes nuosprendžiu nustatytos dvi V. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir tik viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Apeliantas pažymi, jog nors N. B., kuris nuteistas tuo pačiu nuosprendžiu, atžvilgiu buvo nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios ir dvi sunkinančios aplinkybės, jam, priešingai nei V. G., buvo paskirtos mažesnės nei sankcijose numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmės. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad skirdamas bausmę teismas visiškai neatsižvelgė į V. G. sveikatos būklę, nors jis pateikė medicininius dokumentus apie patirtą galvos traumą bei turimus kitus jo gretutinius susirgimus ir komplikacijas. Kartu su skundu nuteistasis prideda ir 2021 m. kovo 23 d. medicininį pažymėjimą, kuriame nurodyta, kokios ligos nuteistajam diagnozuotos ir kokių darbų jam dirbti nerekomenduojama. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, kuri prieštarauja BK 41 straipsnyje įtvirtintam teisingumo principui ir jo atžvilgiu nepagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo bausmės vykdymo. V. G. įsitikinimu, atsižvelgiant į jo sveikatos būklę, bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti ir neskiriant realaus laisvės atėmimo.

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti V. G. apeliacinį skundą, o prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl V. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos maksimalios bausmės laisvės atėmimo bausmės yra neteisingas ir priimtas iš esmės remiantis vien tik nuteistojo ankstesniais teistumais. Visgi, teisėjų kolegija negali sutikti su nuteistojo pozicija, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti apskritai netaikant realios laisvės atėmimo bausmės ir jos vykdymą atidedant.

5. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

6. Pirmosios instancijos teismas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą V. G. paskyrė griežčiausią įmanomą bausmę – 1 metus laisvės atėmimo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamame nuosprendyje pateikti tokio dydžio bausmės skyrimo motyvai yra dviprasmiški ir prieštaringi. Antai, nuosprendyje nurodoma, kad „skiriant bausmę V. G. teismas atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė nusikaltimą, kuris įstatymo priskiriamas prie nesunkių, kad yra dvi jo atsakomybę lengvinančios ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad susitaikė su nukentėjusiuoju, praeityje teistas 16 kartų, tame tarpe ir už smurtinį nusikaltimą, ir vėl nusikalto teistumui neišnykus, jam skirtina sankcijoje numatyta maksimali laisvės atėmimo bausmė.“ (nuosprendžio 14–15 l., t. 6, b. l. 113–114). Iš to akivaizdu, kad apygardos teismas pripažino, jog byloje yra nustatytos ir V. G. teigiamai charakterizuojančios aplinkybės (pvz., dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, susitaikymo su nukentėjusiuoju faktas), tačiau, nepaisydamas to, jam paskyrė inkriminuojamo straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad apygardos teismas, parinkdamas V. G. bausmės dydį, nepagrįstai lemiamą reikšmę suteikė ankstesniems jo teistumams bei iš esmės net nevertino byloje esančių jį charakterizuojančių duomenų visumos bei kitų bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai lėmė aiškiai per griežtos ir neteisingos bausmės paskyrimą.

7. Teisėjų kolegija sutinka, jog V. G. asmenybės ir jo daromų veikų pavojingumas išlieka pastovus. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistasis praeityje teistas net 16 kartų. Tarp jo padarytų nusikalstamų veikų dominuoja turtinio pobūdžio nusikalstamos veikos (tam tikrais atvejais susijusios ir su smurto panaudojimu, pvz., plėšimas), o taip pat V. G. yra teistas ir už tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą (t. 4, b. l. 68–91). Pažymėtina, jog už šių nusikalstamų veikų padarymą V. G., be kitų bausmių, buvo skirtos ir laisvės atėmimo bausmės (griežčiausia bausmė – 4 metai laisvės atėmimo). Tam tikrais atvejais teismai visgi atidėdavo V. G. paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, o taip pat jo atžvilgiu ne kartą taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, neatlikus visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Visgi valstybės išreikštas pasitikėjimas nebuvo pateisintas, nes V. G. ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Be to, nuteistasis ir šioje byloje jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė neišnykus ankstesniam teistumui už taip pat smurtinę nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje (už šią veiką nuteistajam buvo paskirta jau minėta griežčiausia – 4 metų laisvės atėmimo bausmė). Pažymėtina ir tai, jog V. G. 4 kartus baustas už narkotinių medžiagų vartojimą be gydytojo paskyrimo (t. 4, b. l. 92–95). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo tipinį bei susiformavusį V. G. elgesio modelį darant teisės pažeidimus. Ankstesnės asmeniui taikytos teisinio poveikio priemonės nepasiekė savo tikslų, nepakeitė jo elgesio teigiama linkme, asmuo nepadarė reikiamų išvadų ir nenustojo elgtis nusikalstamai ir neteisėtai. Tokioje situacijoje, akivaizdu, kad švelnesnės nei laisvės atėmimas bausmės skyrimas nebūtų pakankama bei efektyvi baudžiamosios atsakomybės taikymo forma ir bausmės tikslai nebūtų pasiekti. Dėl šios priežasties, teisėjų kolegija kaip visiškai nepagrįstus atmeta ir gynybos teiginius, jog bausmės tikslai V. G. atžvilgiu gali būti įgyvendinti, jam neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės ir jos vykdymą atidedant – tokios priemonės jo atžvilgiu praeityje jau taikytos, tačiau nepakeitė jo elgesio teigiama linkme.

8. Tačiau, nepriklausomai nuo to, kas minėta, teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu V. G. paskirti maksimalų jam inkriminuojamo nusikaltimo sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės dydį. Pažymėtina, jog skiriant bausmę, jokiu būdu negalima vadovautis tik kaltininko kriminaline praeitimi, nes tokiu būdu paneigiamas bausmės individualizavimo principas, pavyzdžiui, kaltininkas, suprasdamas apie maksimalios bausmės grėsmę dėl jo teistumų, nepaisant jokių kitų aplinkybių, iš esmės nebūtų skatinamas atlyginti savo veiksmais padarytą žalą, padėti tyrimui atskleisti nusikalstamas veikas ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. G. pozicija baudžiamojo proceso metu, jo atlikti realūs veiksmai siekiant atstatyti teisinius santykius į iki nusikaltimo buvusią padėtį, nukentėjusiojo pozicija dėl švelnesnio nuteistojo veiksmų vertinimo bei kitos byloje nustatytos aplinkybės negali būti visiškai nevertinamos, nes jos sudaro pagrindą skirti aiškiai mažesnę nei maksimali ir sankcijos vidurkiui artimą laisvės atėmimo bausmę.

9. Pirmiausia, pažymėtina, jog teismas nustatė dvi V. G. atsakomybę lengvinančias ir vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas laikė tai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai), o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikė tai, kad veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taigi V. G. atsakomybę sunkinančia buvo pripažinta aplinkybė, kuri vėlgi susijusi su ankstesniais jo teistumais, t. y. jo kriminaline praeitimi, kurią apygardos teismas skirdamas bausmę itin akcentavo. Neneigdama šios aplinkybės reikšmės parenkant bausmę, teisėjų kolegija visgi laiko svarbiu faktą, jog byloje nustatyta daugiau nuteistojo atsakomybę lengvinančių nei sunkinančių aplinkybių. Antai, V. G. proceso metu ne tik pripažino kaltę dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo bei dėl to apgailestavo, tačiau atlygino ir nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą. Byloje yra 2021 m. sausio 19 d. V. G. ir nukentėjusiojo M. M. pasirašytas susitarimas dėl susitaikymo, kuriame, be kita ko, M. M. patvirtino, kad V. G. jo atsiprašė bei jam sumokėjo sutartą 250 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą (t. 6, b. l. 67–68). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės, leidžia pozityviai vertinti nuteistojo poziciją po nusikalstamos veikos padarymo, o tai skiriant bausmę būtina įvertinti.

10. Antra, skirdamas bausmę V. G., teismas tinkamai neįvertino ir jo padarytos veikos pavojingumo laipsnio. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi aptariamas nusikaltimas apima tiek smurtavimą, kai asmeniui sukeliamas tik fizinis skausmas, tiek smurtavimą, kai dėl to asmens sveikata nežymiai sutrikdoma. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V-298/158/A1-86 patvirtintų Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 9 punktu, nežymus sveikatos sutrikdymas nustatomas, kai sužalojimas arba susargdinimas sveikatą sutrikdo ne ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui arba nukentėjusysis praranda 5 % profesinio arba bendro darbingumo. Atitinkamai šioje byloje V. G. inkriminuota tai, kad jis M. M. sukėlė fizinį skausmą, t. y. jo veiksmais nukentėjusiajam nebuvo sutrikdyta sveikata. Tai reiškia, jog V. G. atlikti veiksmai ir jų sukelti padariniai nebuvo tokie pavojingi, kokie nustatomi kitose bylose, kuriose asmenys pripažįstami kaltais pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už nežymų kito asmens sveikatos sutrikdymą. Be to, tiek jau minėtame 2021 m. sausio 19 d. susitarime dėl susitaikymo, tiek teisiamajame posėdyje nukentėjusysis M. M. nurodė, kad V. G. jam suduoti smūgiai nebuvo stiprūs ir sukėlė trumpalaikį fizinį skausmą (t. 6, b. l. 67, 78). Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus santykinai mažesnį nuteistojo veikos pavojingumą nei jis neretai nustatomas kitose šios kategorijos bylose, tiek paties nukentėjusiojo nuosaikią poziciją vertinant jo atžvilgiu nuteistojo atliktus veiksmus, pirmosios instancijos teismo V. G. paskirta maksimali bausmė niekaip negali būti laikoma užtikrinančia BK 41 straipsnio paskirtį.

11. Atsižvelgiant į visa tai, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. G., pernelyg sureikšmino jį neigiamai charakterizuojančius duomenis apie jo nusikalstamą praeitį bei neįvertino jo elgesio ir pozicijos baudžiamojo proceso metu, realaus jo veikos pavojingumo, susitaikymo su nukentėjusiuoju ir jam padarytos žalos atlyginimo fakto, kuris itin aktualus šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje, pabrėžiančioje atkuriamojo teisingumo svarbą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, bausmės skyrimo kontekste vertinant tik kaltininko nusikalstamą praeitį, yra paneigiama bei diskredituojama baudžiamojo proceso, kurio metu, be kita ko, siekiama apginti skirtingus interesus ir teisingai nubausti kaltus asmenis, paskirtis, nes tokiu atveju vykdomas procesas tampa inertiškas, o bausmės skyrimas ir jos individualizavimas –formalus. Teisėjų kolegija, turėdama omenyje ir V. G. neįgalumo faktą bei duomenis apie jo sveikatą, laiko, kad bausmės tikslus šioje situacijoje gali užtikrinti kiek mažesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis reali laisvės atėmimo bausmė. Kaip jau minėta, BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 1 metų, taigi bausmės vidurkis, atsižvelgiant į minimalią šios bausmės rūšies ribą, yra 7 mėnesiai ir 15 dienų. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, turint omenyje V. G. asmenybės ir jo veikos pavojingumą, jam skirtina 6 (šešių) mėnesių trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. kovo 4 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės pakeisti, paskirtąją 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmę sumažinant iki 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.