Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų V. L., D. L. (L.), O. L. (O. L.) ir I. L. (I. L.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. L., D. L. (L.), O. L. (O. L.) ir I. L. (I. L.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsta nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti pareiškėjos nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), neuždrausti nepilnamečiams vaikams atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo.

27. Byloje taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kompetentingos institucijos po pareiškėjos nuteisimo įvedė į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, galiojantį iki 2033 m. liepos 19 d. Pareiškėja, grįžusi iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą, 2023 m. liepos 13 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti jai naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos pagrindu, tačiau Departamentas, atžvelgęs į tai, kad dėl pareiškėjos kita Šengeno valstybė ((duomenys neskelbtini)) yra įvedusi į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje, 2024 m. birželio 8 d. priėmė sprendimą Nr. 24S140930, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (šis Departamento sprendimas teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ginčytas). Departamentas 2024 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 24S258865, kuriuo nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 12 mėnesių (1 metus) (šis Departamento sprendimas taip pat teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo ginčytas).

29. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prieglobsčio prašymą, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą. Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), nes išnagrinėjus prašyme suteikti prieglobstį nurodytus motyvus (dėl karo veiksmų (duomenys neskelbtini)) nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą vertinti, jos pareiškėjams kilmės šalyje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, t. y. pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso suteikimo reikalavimų. Departamentas taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tačiau Departamentas nustatė, jog pareiškėjai formaliai atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nurodytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes paskutinėje pareiškėjų gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia tokį aukštą lygį, kad vien tik buvimas pačiame (duomenys neskelbtini) regione keltų grėsmę pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei. Vis dėl to, Departamentas, įvertinęs vidinio persikėlimo alternatyvą kilmės valstybėje, sprendė, kad pareiškėjai turi galimybę kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo, jie gali persikelti į saugų (duomenys neskelbtini) regioną arba savo nuožiūra į kitą saugų (duomenys neskelbtini) regioną, dėl to pareiškėjams nesuteiktina papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

30. Pareiškėjai, nesutikdami su Departamento Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą. Nors pareiškėjai skunde prašė panaikinti visą Departamento Sprendimą, tačiau iš pareiškėjų skundo argumentų matyti, jog jie iš esmės nesutiko su Sprendimo dalimi, kuria Departamentas, pripažinęs, jog pareiškėjai atitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nurodytą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nesuteikė jiems papildomos apsaugos dėl vidinio persikėlimo kilmės šalies viduje alternatyvos.

31. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su Departamento Sprendime nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.

33. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

V.

34. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti.

35. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalimi, nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

36. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

37. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

38. Pažymėtina, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde, prašydami panaikinti visą Departamento Sprendimą ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jų prieglobsčio prašymą, nenurodė argumentų, kuriais jie grindžia Sprendimo dalies dėl prieglobsčio jiems nesuteikimo neteisėtumą; pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su papildomos apsaugos jiems nesuteikimu, nepagrįstai nustačius vidinio persikėlimo kilmės šalies viduje alternatyvą, ir jų grąžinimu į kilmės šalį, nors ten vis dar vyksta kariniai veiksmai, o nevyriausybinės organizacijos ragina valstybes prievarta negrąžinti (duomenys neskelbtini) piliečių į kilmės šalį.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, šalių procesinius dokumentus, kuriais jie grindė prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo būtinumą (karas (duomenys neskelbtini)) (ABTĮ 56 str. 1, 7 d.), sutinka su Departamento Sprendime padaryta išvada, kuriai iš esmės pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta individualių faktinių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjai kilmės šalyje turi visiškai pagrįsta baimę patirti persekiojimą dėl jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjai nepateikė jokių duomenų (to nenustatyta nei iš prašymo suteikti prieglobstį, nei iš Departamento apklausos transkripcijos), kurie pagrįstų, jog jiems, grįžus į kilmės valstybę, grėstų persekiojimas dėl jų rasės, religijos, tautybes, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų ar, kad jie negalėtų pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodami persekiojimo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjai iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl persekiojimo arba galėtų būti persekiojami, jeigu grįžtų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš Departamento atlikto tyrimo matyti, jog galimybė pareiškėjams nukentėti ateityje yra išskirtinai hipotetinė, grindžiama neapibrėžta tikimybe. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė kitų, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl prieglobsčio jiems nesuteikimo paneigiančių, duomenų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sutinka, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai prašymą suteikti jiems papildomą apsaugą grindė tais pačiais argumentais, kaip ir prašymą suteikti pabėgėlio statusą, t. y. kad jie negali grįžti į (duomenys neskelbtini) dėl ten vykstančių karinių veiksmų. Departamentas tas pačias aplinkybes vertino ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Įvertinusi minėtas aplinkybes bei tai, kad Departamento tyrimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjams kilmės valstybėje grėstų reali ir individuali persekiojimo grėsmė, teisėjų kolegija pritaria teiginiams, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija, todėl sutiktina su išvada, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

41. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjai atitinka papildomos apsaugos suteikimo reikalavimus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nes jų kilmės vietoje ((duomenys neskelbtini) regione) beatodairiškas smurtas siekia tokį aukštą lygį, jog vien tik buvimas pačiame (duomenys neskelbtini) regione keltų grėsmę pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ir laisvei, tačiau buvo padaryta išvada, kad pareiškėjai turi galimybę persikelti šalies viduje į saugesnį regioną, kuriame beatodairiškas smurtas vyksta tik labai mažu lygiu, jie gali kreiptis į atsakingas institucijas dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo.

42. Departamentas Sprendime vertino, kad papildoma apsauga, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pareiškėjams galėtų būti suteikiama tik nustačius, jog, išsiuntus juos į kilmės valstybę, jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei kiltų rimta ir asmeninė grėsmė dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Byloje esantys atsakovo surinkti duomenys patvirtina, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) vyksta tik tam tikrose srityse, tačiau vakarinės (duomenys neskelbtini) dalyse, konkrečiai – (duomenys neskelbtini), kur pareiškėjai turėtų galimybę persikelti ir gyventi, smurtas siekia lygį, kuris neleidžia jo kvalifikuoti kaip beatodairiško. Tie atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjai galėtų ne tik patekti į pakankamai saugią (duomenys neskelbtini) dalį – (duomenys neskelbtini) ar kitą saugią teritoriją jų pačių nuožiūrą, bet ir ten apsigyventi, taip pat pareiškėjai, kaip (duomenys neskelbtini), kuriai (duomenys neskelbtini) suteiktas gausios šeimos statusas, teikiamos specialios nuolaidos ir privilegijos; pareiškėja yra darbingo amžiaus moteris, įgijusi specialybę, todėl kilmės šalyje turėtų galimybę įsidarbinti ir aprūpinti savo šeimą.

43. Pažymėtina, kad pareiškėjai nesutikimą su Departamento išvada dėl vidinio persikėlimo kilmės šalies viduje alternatyvos grindžia subjektyviu kilmės šalies informacijos vertinimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Departamento padarytomis išvadomis, kad (duomenys neskelbtini) regionas vertintinas kaip saugus regionas, nes Sprendimo priėmimo metu nustatyta, jog antžeminiai kariniai veiksmai ten nevyksta, svarbi infrastruktūra (elektros tiekimas ir vandens tiekimas) nepažeista, o (duomenys neskelbtini) vykdomi apšaudymai yra mažo intensyvumo, todėl saugumo situacija (duomenys neskelbtini) ir kituose vakarų (duomenys neskelbtini) regionuose ((duomenys neskelbtini)) yra sąlyginai gera. Šiuose regionuose smurtas nesiekia lygio, kuris jį leistų kvalifikuoti kaip beatodairišką Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme ir vien dėl buvimo šiose šalies teritorijos dalyse kiltų grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių išvadų, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyti duomenys (pasaulinių organizacijų ataskaitos, straipsniai, rekomendacijos). Įvertinusi kilmės šalies informaciją, teisėjų kolegija pritaria Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjams turėjo būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

44. Nors pareiškėjai, prašydami panaikinti visą Departamento Sprendimą, apeliaciniame skunde nenurodė atskirų argumentų, susijusių su Sprendimo dalimi dėl pareiškėjos nepilnamečių vaikų išsiuntimo neteisėtumo, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjai nesutinka su sprendimu grąžinti juos į kilmės šalį dėl ten vykstančio karo ir nesaugumo.

45. Kaip minėta, klausimas dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) buvo išspręstas Departamento 2024 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 24S258865. Šis sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas ir nėra šios bylos ginčo dalykas. Šioje byloje vertinamas tik Departamento Sprendimo, kuriuo nuspręsti išsiųsti iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini) pareiškėjos nepilnamečius vaikus, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

46. Sprendimo dalis dėl pareiškėjos nepilnamečių vaikų išsiuntimo buvo priimta, vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalimis.

47. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis, kuriam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (Įstatymo 130 str. 1 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (Įstatymo 130 str. 2 d.). Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (Įstatymo 130 str. 4 d.).

48. Departamentas, atsižvelgęs į tai, kad dėl pareiškėjos buvo priimtas sprendimas ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), Sprendime vertino, jog, tikėtina, kad atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo, jie gali pasislėpti, todėl šiuo atveju taikytina Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, nesuteikiant pareiškėjos nepilnamečiams vaikams laikotarpio savanoriškai išvykti, o nusprendžiama išsiųsti juos iš šalies.

49. Departamentas taip pat vertino aplinkybes, kad pareiškėjos nepilnamečių vaikų ((duomenys neskelbtini) amžiaus) leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte (laikinoji apsauga) nustatytu pagrindu nebegalioja nuo 2024 m. kovo 4 d. ir šiuo metu jie Lietuvoje yra neteisėtai. Mokinių registro duomenimis, I. L. (I. L.) pagal formaliąją švietimo programą nuo (duomenys neskelbtini) mokosi (duomenys neskelbtini), O. L. (O. L.) – toje pačioje ugdymo įstaigoje (duomenys neskelbtini) klasėje, D. L. (L.) – (duomenys neskelbtini) klasėje. Pareiškėjos nepilnamečiai vaikai, (duomenys neskelbtini) metais atvykę į Lietuvą, neturėjo sunkumų čia integruojantis, geba bendrauti (duomenys neskelbtini) kalbomis. 2025 m. balandžio 28 d. apklausos su psichologe metu nepilnamečiai vaikai nurodė neprieštaraujantys grįžti į (duomenys neskelbtini), nes ten yra jų gimtinė, giminės ir draugai, kurių jie pasiilgo.

50. Pažymėtina, kad Direktyvoje 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (Grąžinimo direktyva) nustatyta, kad: priverstinių priemonių taikymas turėtų priklausyti nuo proporcingumo ir veiksmingumo principų, atsižvelgiant į priemones, kurių imamasi, ir siekiamus tikslus. Turėtų būti numatytos minimalios apsaugos priemonės, taikomos priverstiniam grąžinimui, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimą 2004/573/EB dėl jungtinių skrydžių organizavimo, iš dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijos išsiunčiant trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu priimti atskiri įsakymai dėl išsiuntimo. Valstybėms narėms turėtų būti suteikiama galimybė pasinaudoti įvairiomis galimybėmis kontroliuoti priverstinį grąžinimą (konstatuojamosios dalies 13 p.); pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į vaiko interesus.

51. Pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui (konstatuojamosios dalies 22 p.); ,,grąžinimas“ yra trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas (savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai) į: asmens kilmės šalį, arba tranzito šalį pagal Bendrijos ar dvišalius readmisijos susitarimus ar kitas nuostatas, arba kitą trečiąją šalį, į kurią atitinkamas trečiosios šalies pilietis savanoriškai nusprendžia grįžti ir į kurią jis būtų priimtas (3 str. 3 p.); „sprendimas grąžinti“ yra administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti (3 str. 4 p.); „išsiuntimas“ yra priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės (3 str. 5 p.); valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą; c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo (5 str.); valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių (6 str. 1 d.).

52. Jungtinių Tautų Prieglobsčio agentūros 2003 m. spalio 10 d. išvadoje dėl asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimo Nr. 96 (LIV), be kita ko, pažymėta, kad asmenų, kuriems nereikia tarptautinės apsaugos, grąžinimas turi būti vykdomas humaniškai, visiškai gerbiant žmogaus teises ir orumą, o jei jėgos panaudojimas tampa būtinas, jis turi būti proporcingas ir atitikti žmogaus teises; visais su vaikais susijusiais atvejais pirmenybė turi būti teikiama vaiko geriausiems interesams (žr. šios išvados c punktą).

53. UNHCR 2025 m. gegužės mėnesį paskelbtoje ataskaitoje laikomasi nuo (duomenys neskelbtini) metų išreikštos pozicijos, raginančios valstybes prievarta negrąžinti (duomenys neskelbtini) piliečių ir buvusių nuolatinių (duomenys neskelbtini) gyventojų į (duomenys neskelbtini), įskaitant ir tuos asmenis, kurių prieglobsčio prašymai buvo atmesti

54. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2024 m. birželio 11 d. sprendime (byloje C-646/21), aiškinant Chartiją Direktyvos 2011/95/ES kontekste, išaiškinta ir vertinta, kad: iš Chartijos 24 straipsnio 2 dalies ir 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos patvirtintos Tarptautinės vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, į kurią aiškiai daroma nuoroda Chartijos 24 straipsnio išaiškinimuose, matyti, kad į geriausius vaiko interesus turi būti atsižvelgiama ne tik vertinant su vaikais susijusius prašymus iš esmės; jie per konkrečias procedūrines garantijas taip pat turi daryti įtaką sprendimų priėmimo procedūrai iki šio vertinimo; iš tiesų, kaip pažymėjo Jungtinių Tautų Vaiko teisių komitetas, žodžių junginys „geriausi vaiko interesai“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 1 dalį, reiškia nuorodą ir į materialinę teisę, ir į aiškinimo principą, ir į procedūrinę taisyklę (žr. Vaiko teisių komiteto bendrosios pastabos Nr. 14 (2013) dėl vaiko teisės į tai, kad pirmiausia būtų vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais (3 straipsnio 1 dalis), CRC/C/GC/14, 6 punktą); už pasekmių, kylančių dėl prašytojo amžiaus, įskaitant atsižvelgimą į jo geriausius interesus, jeigu jis yra nepilnametis, vertinimą yra atsakinga tik kompetentinga nacionalinė institucija (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo M., C?277/11, EU:C:2012:744, 69 ir 70 punktus); <...> būtent valstybė narė, laikydamasi Chartijos 24 straipsnio ir šio sprendimo 75–79 punktuose primintų nuostatų, turi nustatyti geriausių vaiko interesų vertinimo, vykstant tarptautinės apsaugos procedūrai, sąlygas, be kita ko, momentą (-us), kai šis vertinimas turi būti atliekamas, ir vertinimo formą; <...> Chartijos 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją kompetentingai nacionalinei institucijai atliekant individualų vertinimą draudžiama priimti sprendimą dėl nepilnamečio pateikto tarptautinės apsaugos prašymo, aiškiai nenustačius geriausių šio nepilnamečio interesų.

55. ESTT 2023 m. vasario 15 d. nutartyje (byloje C-484/22) pažymėta, kad: atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsniu siekiamą tikslą užtikrinti kelių pagrindinių teisių, įskaitant pagrindines vaiko teises, įtvirtintas Chartijos 24 straipsnyje, paisymą vykdant šioje direktyvoje nustatytą grąžinimo procedūrą, šis straipsnis negali būti aiškinamas siaurai (žr. 2021 m. kovo 11 d. Sprendimo État belge (vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C?112/20, EU:C:2021:197, 35 punktą); taigi pagal Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnio a punktą ir Chartijos 24 straipsnio 2 dalį reikalaujama apsaugoti vaiko interesus visuose procedūros etapuose (žr. 2021 m. sausio 14 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Nelydimo nepilnamečio grąžinimas), C?441/19, EU:C:2021:9, 54 punktą), o pagal šios direktyvos 5 straipsnio b punktą valstybės narės taip pat privalo tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą (žr. 2021 m. kovo 11 d. sprendimo État belge (vieno iš nepilnamečio tėvų grąžinimas), C?112/20, EU:C:2021:197, 41 punktą); taigi pagal Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnį valstybei narei draudžiama priimti sprendimą grąžinti, neatsižvelgiant į reikšmingas atitinkamo trečiosios šalies piliečio šeimos gyvenimo aplinkybes, kuriomis jis rėmėsi siekdamas, kad tokio sprendimo nebūtų priimta (žr. 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo K. A. ir kt. (šeimos susijungimas Belgijoje), C?82/16, EU:C:2018:308, 104 punktą); konkrečiau kalbant, prieš priimdama sprendimą grąžinti nepilnametį, atitinkama valstybė narė turi bendrai ir išsamiai įvertinti šio nepilnamečio situaciją, tinkamai atsižvelgdama į vaiko interesus (žr. 2021 m. sausio 14 d. sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (nelydimo nepilnamečio grąžinimas), C?441/19, EU:C:2021:9, 60 punktą); taigi pagal Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnio a ir b punktus draudžiama nacionalinių teismų jurisprudencija, pagal kurią, priimant nurodymą išvykti iš šalies, kurio neįvykdžius gresia išsiuntimas, pareigos atsižvelgti į vaiko interesus ir vaiko šeimos gyvenimą turi būti laikomasi, kol nevykdomas išsiuntimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1190-1188/2025).

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien aplinkybių, kad nepilnamečių vaikų leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje laikinosios apsaugos suteikimo pagrindu nebegalioja (nevertinant, ar teise į laikinąją apsaugą vis dar galima pasinaudoti), o dėl nepilnamečių vaikų motinos (pareiškėjos) yra priimtas sprendimas ją išsiųsti į kilmės šalį, taip pat, kad nepilnamečiai vaikai nepatyrė integracijos sunkumų ir neprieštaravo grįžti į kilmės šalį, įvertinimas nėra pakankamas padaryti išvadą, jog nepilnamečių vaikų išsiuntimas į (duomenys neskelbtini), kur vyksta karas, yra būtina ir adekvati priemonė, užtikrinanti geriausius vaikų interesus. Pažymėtina, kad viena iš pagrindinių priemonių tinkamai subalansuoti išsiuntimu sukeliamas pasekmes turėjo (turėtų) būti ESTT praktikoje suponuojami principai ir reikalavimai dėl vaiko interesų išsamaus įvertinimo kiekvieno išsiuntimo atveju, atskirai netgi vertinant, kurioje iš valstybių vaikas turi teisę į palankesnį vertinimą (žr., pvz., ESTT 2021 m. lapkričio 9 d. sprendimą byloje C-91/20). Pagal šiuos principus ir iš jų kylančius reikalavimus atsakovas ir pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, ar išsiuntus nepilnamečius vaikus į kilmės šalį, kur tebevyksta karas, bus geriausiai užtikrinti vaikų interesai ir palankiau gerbiamos bei įgyvendinamos jų teisės. Vien tai, kad atsakovas nusprendė netaikyti nepilnamečiams vaikams draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, negali būti vertinama kaip pakankamas atsakovo individualizuotas ir proporcingas atsižvelgimas į geriausius vaikų interesus tokiame aplinkybių kontekste, kai nepilnamečiai vaikai negali savarankiškai įgyvendinti teisės atvykti į Lietuvos Respubliką be motinos, kuriai atsakovas pritaikė draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką.

57. Nagrinėjamos bylos kontekste, siekiant neišskirti šeimos ir laikytis šeimos vienybės principo, tikslinga įvertinti pareiškėjų galimybę kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi, jeigu užsieniečiai negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, kaip tai yra įtvirtinta Įstatymo 130¹ straipsnio 1 dalyje.

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas pagrįstai ir teisėtai nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) ir nedrausti pareiškėjos nepilnamečiams vaikams atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau nuspręsdamas išsiųsti nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas – pareiškėjų skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjos nepilnamečius vaikus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), kitas Sprendimo dalis paliekant nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų V. L., D. L. (L.), O. L. (O. L.) ir I. L. (I. L.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gruodžio 8 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

,,Pareiškėjų V. L., D. L. (L.), O. L. (O. L.) ir I. L. (I. L.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 25M41336 dalį, kuria nuspręsta „Išsiųsti D. L., O. L. ir I. L. iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)“.

Kitas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 25M41336 dalis palikti nepakeistas“.

Nutartis neskundžiama.