- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-26
- Bylos Nr.
- I-7568-208/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), kuriuo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškina, kad Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. kovo 1 d., dėl nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusios Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio redakcijos, jam buvo apribota teisė susirašinėti su draugais, pažįstamais ir artimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Tokiu būdu jam buvo užkirstas kelias palaikyti socialinius ryšius ir buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 dalis bei Europos Tarybos Ministrų komiteto 2006 m. sausio 11 d. patvirtintos Rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos Kalinimo taisyklių“ 24.1 punktas. Negalėdamas susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais artimaisiais bei draugais jis patyrė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą.
Lukiškių TI-K, kuris atstovauja Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (b. l. 7–10).
Lukiškių TI-K paaiškina, kad Konstitucijos 22 straipsnio 2 dalis įtvirtina susirašinėjimo neliečiamumą, tačiau, ši teisė gali būti ribojama įstatymų nustatytais atvejais. Nuteistųjų teisė siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų yra nustatyta BVK 99 straipsnyje, kurio 2 dalis ginčo laikotarpiu nustatė, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Atsižvelgdamas į tai mano, kad nagrinėjamo ginčo atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo, nes draudimas susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis nustatytas teisės aktais, o jais nesivadovauti Lukiškių TI-K neturi pagrindo. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs dėl to, kad jam buvo neleista susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais giminaičiais ir draugais.
Visų pirma pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-763/2013).
Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Ginčo laikotarpiu galiojusio BVK 99 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. priėmė nutarimą Nr. KT8-N4/2015 dėl BVK 99 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijai, kuriame konstatavo, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo aspektu teismas pažymi, jog kaip nurodo ir pats pareiškėjas, nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo momento Konstitucijai prieštaraujanti nuostata jo atžvilgiu nebetaikoma. Vadovaujantis Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 5 straipsniu, Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, Probacijos įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“ Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).
Teismas, atsižvelgęs į minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, konstatuoja, jog Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu neturėjo teisės nesivadovauti galiojančia BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata. Nors ši nuostata vėliau buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, tačiau valdžios institucijai negali kilti deliktinė atsakomybė už tai, kad savo veikloje vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Taigi, šiuo atveju nenustatyta viena iš deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti valdžios institucijos veiksmai.
Nenustačius vienos iš esminių viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, netikslinga šioje byloje vertinti likusias viešosios atsakomybės sąlygas, todėl tenkinti pareiškėjo skundą nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo A. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.