Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-03-14 · Administracinė byla Nr. A-444-1350-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-03-14
Bylos Nr.
A-444-1350-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Virgilijus Valančius (pran.)
Pareiškėjas
K. P.
Trečiasis asmuo
I. P., S. M., T., T. A., I. N., H. N., E. M., A. M., R. K.
Atsakovas
Nacionalinės, Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A444-1350/2011Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.9 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant apeliantams S. M. , T. A. , apeliantų atstovei advokatei N. Ž. , pareiškėjos K. P. atstovams S. G. , advokatui B. P. , trečiajam suinteresuotam asmeniui I. P. ,

vertėjaujant K. P. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas), trečiųjų suinteresuotų asmenų S. M. (S. M. ), T. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) (tretieji suinteresuoti asmenys – S. M. (M. M. teisių perėmėjas), T. A. (G. M. teisių perėmėja), I. N. (R. N. teisių perėmėjas), H. N. , E. M. (J. M. teisių perėmėjai), A. M. (P. M. teisių perėmėja), I. P. (Z. N. teisių perėmėja), R. K. , T. A. (J. F. teisių perėmėjos)) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja K. P. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4215 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui M. M. “ ir 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4216 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. M. “.

Skunde ir patikslintame skunde (I t., b. l. 4-6, II t., b. l. 6) paaiškino, kad jos tėvas V. C. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 3,5 dešimtinių žemės sklypą Vilniaus - Trakų apskrityje, Šumsko valsčiuje, Kalabariškių kaime (dab. Vilniaus rajono Kenos kadastrinė vietovė, Kalvelių seniūnija, Kalabariškių kaimas). Vilniaus apskrities viršininko administracijai 1991 m. lapkričio 21 d. padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą, esantį Kalabariškių kaime, taip pat pateikė pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. 1998 m. Vilniaus rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlymu nutarta parengti pažymą dėl buvusio savininko V. C. turėtos 4,04 ha žemės. 2007 m. kovo 5 d. buvo atlikta sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūra ir ribų nustatymas. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintame Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra jai buvo suprojektuotas 1,85 ha žemės sklypas Nr. 48-1. Tačiau nuosavybės teisės į šį žemės sklypą atkurtos nebuvo, nes ji nesutiko su suprojektuota žemės sklypo vieta ir Kenos kadastrinės vietovės teritorijoje 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žemę žiniaraštyje nepasirašė – jai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo toje vietovėje valdytą žemę, o ne į jos dalį. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 41-4215 ir 1998 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. 41-4216 M. M. ir G. M. bendrosios nuosavybės teise buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant 6,00 ha ploto du žemės sklypus, esančius Kalabariškių kaime, Kalvelių seniūnijoje, Vilniaus rajone. Ši žemė, pareiškėjos teigimu, M. M. ir G. M. grąžinta jos tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytoje žemėje. Tvirtino, kad prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo žemę pateikė 1991 m. lapkričio 21 d., todėl po šio prašymo pateikimo jokie sprendimai dėl ginčo žemės skyrimo kitiems asmenims negalėjo būti priimami, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą.

Pažymėjo, kad Vilniaus rajono, Kalvelių seniūnijos, Kenos kadastrinės vietovės teritorijoje 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais metu apie tai, kad žemės sklypo vietoje, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, atkurtos nuosavybės teisės M. M. bei G. M. , jai nebuvo žinoma. Nuosavybės teisių atkūrimo eiga ji nuolat domėjosi Kalvelių seniūnijoje. Apie tai, kad toje vietoje į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises jau būtų atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, seniūnijos darbuotojai jai neminėjo. Maždaug 2007 metų pavasarį kaimynas I. M. užsiminė, kad žemės sklypo vietoje, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, lauko darbus dirbo S. M. (M. M. teisių perėmėjas). Vėl kreipėsi į Kalvelių seniūniją, seniūnijos darbuotojai pasiūlė kreiptis į advokatą bei Vilniaus apskrities viršininko administraciją. 2007 m. gegužės mėnesį ji kreipėsi į advokatą teisinės pagalbos. Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsakymą į advokato paklausimą (2008 m. birželio 19 d.raštą Nr. S12-3111-(S.12) „Dėl informacijos pateikimo“) su pridėtais skundžiamais sprendimais gavo tik 2008 m. birželio 26 d. Minėtų sprendimų priedai nebuvo pateikti. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė 2008 m. liepos 14 d., taigi termino ginčyti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus nepraleido.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 87-89, II t., b. l. 27-29) nurodė, kad apie Vilniaus rajono visų kadastro vietovių žemės reformos žemėtvarkos projektų viešąjį svarstymą vykdant metodikos reikalavimus buvo skelbiama 2000 m. rugpjūčio 24-30 d. Vilniaus krašto savaitraštyje „Draugystė“. Duomenų, kad pareiškėja būtų teikusi pretenzijas dėl to, jog parengtas Vilniaus rajono, Kalvelių seniūnijos, Kenos kadastro vietovės 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projektas dėl nesuprojektuoto žemės sklypo pareiškėjos pageidaujamoje vietoje, būtų pažeidęs jos teises, negauta. Pareiškėja, dalyvavusi žemės sklypų projektavime rengiant 2000 metų žemės reformos žemėtvarkos projektą, turėjo galimybę žinoti ir žinojo apie tai, kad jos pageidaujamoje vietoje negali būti ir nebus projektuojamas žemės sklypas grąžinimui natūra pagal buvusį savininką V. C. , nes toje vietoje jau buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims. Taigi pareiškėja apie tariamą savo teisių pažeidimą žinojo jau 2000 metais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad yra praleistas skundo administraciniam teismui padavimo terminas.

Paaiškino, kad 2007 m. kovo 5 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir prie jo pridėtas buvusio savininko V. C. sklypo planas nėra dokumentai, tiksliai nurodantys buvusios valdos ribas vien jau dėl to, kad pareiškėjos norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos tik liudytojų, nacionalizacijos metu buvusių mažamečiais, parodymais, o ne remiantis archyvine medžiaga. Sklypo ribų apžiūrėjimo aktas nėra istorinių sklypo ribų įrodymas, kadangi šis dokumentas nėra tikslus planas. Ištraukoje iš Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano pažymėta L. C. sklypo ir J. C. sklypo ribos. V. C. tėvas buvo L. C. , iš kurio galėjo būti paveldėta žemė. Pateiktoje ištraukoje Kalabariškių kaime buvusi L. C. žemės valda pažymėta yra kitoje vietoje negu nurodoma pareiškėjos pateikiamame vadovaujantis liudytojų parodymais parengtame žemės sklypo plane. Tuo tarpu toje vietoje, į kurią K. P. šiuo metu pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, pagal išskirstymo į vienkiemius planą žemę valdė visai kitas buvęs savininkas – J. C. . Nurodė, kad naikinti sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims, tiksliai nenustačius, ar toje vietoje, kur šiems asmenims suformuoti sklypai, buvo V. C. žemė, nėra jokio teisinio pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys S. M. , G. M. teisių peremėja T. A. su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 120-121, II t., b. l. 8-15, 33-38) nurodė, kad pareiškėja skunde pripažįsta, kad su jai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintame Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos, Kenos kadastro vietovės žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra suprojektuoto 1,85 ha žemės sklypo Nr. 48-1 vieta nesutiko, nes jai turi būti atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo toje vietoje valdytą žemę, o ne į dalį. Taigi jau tuo metu, tai yra nuo 2000 metų, pareiškėja žinojo apie galimą jos teisių pažeidimą, todėl galėjo ir turėjo ginti savo tariamai pažeidžiamas teises. Iš į bylą pateikto pareiškėjos atstovo advokato B. P. 2007 m. gegužės 4 d. paklausimo Nr. 11BP Vilniaus apskrities viršininko administracijai turinio matyti, kad pareiškėja žinojo, kad nuosavybės teisės atkurtos S. M. . Atsižvelgiant į tai, ji praleido skundo padavimo terminą. Skundžiamais sprendimais nuosavybės teisės atkurtos į du žemės sklypus, esančius skirtingose vietose, o pareiškėja prašo panaikinti sprendimus priimtus abiejų sklypų atžvilgiu. Net jei V. C. turėta žemė buvo toje vietoje, kur nurodo pareiškėja, nesuprantama, kodėl turėtų būti panaikinta skundžiamo sprendimo dalis susijusi su žemės sklypu, kurio plotą sudaro 3,75 ha, (unikalus Nr. 4140-0400-0124). Net ir panaikinus skundžiamus sprendimus, visa žemė, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėja, nebūtų laisva, nes tose ribose nuosavybės teisės atkurtos kitiems savininkams. Pareiškėjos pateiktas 2007 m. kovo 5 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir prie jo pridedamas V. C. sklypo planas yra grįstas prielaidomis bei liudytojų parodymais, todėl nesukelia teisinių pasekmių, kokiomis pareiškėja įrodinėja savo teisių pažeidimą priimant skundžiamus sprendimus. Iš pareiškėjos į bylą pateiktų archyvinių dokumentų darytina išvada, kad nustatyti tikslios V. C. turėtos žemės vietos iš dokumentų negalima, todėl jo valdytos žemės vieta galėtų būti nustatyta tik teismo sprendžiant bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjai neįrodžius, kad V. C. turėtose iki nacionalizacijos žemės sklypo ribose skundžiamais sprendimais atkurtos nuosavybės teisės M. M. ir G. M. nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus, nes pareiškėja neturi tokios reikalavimo teisės. Rengiant dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. M. ir G. M. buvo vadovaujamasi nuostata, kad Kalabariškių kaimas buvo rėžinis, tą patį tvirtino ir senieji kaimo gyventojai. Ginčijami sprendimai nors ir priimti jau galiojant 1997 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymui (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), buvo rengiami ir priimami pagal galiojusio LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nuostatas, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nenurodo, koks teisės aktas buvo pažeistas priimant skundžiamus sprendimus, jos skundas atmestinas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 8 d. sprendimu (III t.,b. l. 77-83) pareiškėjos K. P. skundą patenkino iš dalies. Panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4215 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui M. M. “ ir 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4216 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. M. “ dalyje, kurioje nuosavybės teisės M. M. ir G. M. atkurtos į 2,25 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. 4140/0400:125), į kurį pareiškėja K. P. pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į V. C. turėtą nuosavybę. Jos pateikti 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 21-39-Ch ir Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. R4-2999 patvirtina, kad Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus žemės sklypų savininkų 1923 m. sąraše įrašytas C. L. Kolobaryški kaime turėjo 4 dešimtinės žemės. Pagal Vilniaus – Trakų apskrities Šumsko valsčiaus Kolabaryški kaimo gyventojų 1930 m. gegužės 7 d. sąrašą V. C. turėjo 3,5 deš. žemės. Nurodyta, jog Vilniaus iždo rūmų 1935-1939 m. archyviniame fonde Vilniaus – Trakų apskrities Šumsko valsčiaus Kovalčuki gromados žemių sąraše įrašyti C. L. įpėdiniai – vaikai: V., A., J. ir M., Kalabaryški kaime sklype Nr. 16 turėję žemės. Teismas nurodė, kad pareiškėja pateikė visus reikiamus dokumentus. Vilniaus rajono komisija dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 1998 m. nutarė pripažinti, kad V. C. valdė 4,04 ha žemės ir parengti pažymą K. P. apie buvusio savininko turėtos žemės plotą. Pareiškėja pateikė 2007 m. kovo 5 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir V. C. sklypo planą. Nustatant plane pažymėto sklypo ribas, dalyvavo S. Š. ir I. M. pasirašę minėtame dokumente. Pareiškėja ir jos atstovai nurodo, kad J. (J.) C., planuose nurodytas kaip buvęs sklypo, į kurį pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises, savininkas, yra jos tėvo brolis, kuris buvo viengungis ir savo turėtą žemę paliko broliui V.. Iki nacionalizacijos žemės sklypus plane pažymėtus Nr. 11 ir Nr. 12 (L. C. ir J. C. ) nuosavybės teisėmis valdė V. C. , sklype išlikę C. gyvenamojo namo pamatai. Byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjos teiginius. Juos patvirtina minėti 1993 m. sausio 26 d. Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimas Nr. 21-39-Ch ir Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 2005 m. rugpjūčio 1 d. pažyma Nr. R4-2999. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje 2010 . vasario 22 d. apklaustos liudytojos I. A. ir S. C. parodė, kad gyveno pareiškėjos kaimynystėje, o žemės sklypas prie Šumsko kelio priklausė pareiškėjos tėvui V. C. . Teismas pažymėjo, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. vasario 2 d. raštu Nr. SR-572-(1.12) informavo teismą, kad nėra gauta prašymų atkurti nuosavybės teises į J. M. C. ir L. A. C. turėtą žemė bei pateikė ištrauką iš Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano su pažymėtomis buvusių savininkų V. C. , J. M. C. ir L. A. C. žemėvaldų ribomis bei žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribomis; ištrauką iš Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-25 įsakymu Nr. 3259-41 patvirtinto Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto su pažymėtomis V. C. žemėvaldos ribomis bei žemės sklypų kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribomis; Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano kopiją. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktą nuosavybės teisių atkūrimo bylą į buvusio savininko D. M. valdytą žemę, konstatavo, kad D. M. nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra medžiagos, iš kurios būtų galima nustatyti jo iki nacionalizacijos valdytos žemės buvimo vietą.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas skundžiamus 1998 m. birželio 8 d. sprendimus Nr. 41-2415 ir 41-4216 ir atkurdama nuosavybės teises tretiesiems suinteresuotiems asmenims, šiuos sklypus suprojektavo pažeisdama pareiškėjos teises, t. y. tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtų žemės sklypų dalis (2,25 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) patenka į pareiškėjos pageidaujamo atkurti nuosavybes teisėmis 4,04 ha ploto žemės sklypo ribas. Tai patvirtinta ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-02-19 raštas Nr. SR-1053-(8.12), taip pat minėti į bylą pateikti planai. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas butų informavęs pareiškėją, dėl kokių priežasčių jai neatkuriamos nuosavybės teisės į žemę pageidaujamoje vietoje, o nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys (1998 m. pasiūlymas, 1999 m. pažyma) priešingai, pagrįstai leido pareiškėjai tikėtis, kad jai, kaip turinčiai pirmumo teisę, bus parengtas sprendimas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra buvusio savininko turėtojo vietoje. Teismas nurodė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą atkurti nuosavybės teises M. M. ir G. M. į 2,25 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris patenka į pareiškėjos pretenduojamą atkurti nuosavybės teisėmis 4,04 ha ploto žemės sklypą, nenurodė ir nemotyvavo, kodėl taip pasielgta, ignoruojant pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra, toje vietoje, kurioje ją turėjo buvęs savininkas. Tokius atsakovo veiksmus teismas vertino kaip pareiškėjos teisių pažeidimą ir Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų nesilaikymą.

III.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniu skundu (III t., b. l. 99-102) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde be argumentų, pateiktų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pareiškėja apie tai, kad jos pageidaujamoje atkurti nuosavybės teises vietoje žemės sklypai yra priskirti valstybės išperkamai žemei, t. y. apie jos teisių pažeidimą žinojo jau 2000 metais, todėl laikytina, kad yra praleistas skundo padavimo administraciniams teismui terminas. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino šios aplinkybės ir dėl jos nepasisakė, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje nurodė, jog būtina aiškintis, ar pareiškėjai buvo žinoma ir, ar ji turėjo galimybę sužinoti, apie tai, kad žemės sklypo vietoje, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, jau buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Teigia, kad pažymėjus Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto planinės dalies ištraukoje pagal 1912 m. išskirstymo į vienkiemius planą, K. P. pretenduojamo atkurti nuosavybės teise žemės sklypo ribas, matyti, kad pastarasis yra visai ne ginčo teritorijoje. Nurodo, kad pareiškėjos pateiktas 2007 m. kovo 5 d. sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas ir prie jo pridedamas buvusio savininko V. C. sklypo planas neatitinka Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano ir vertintinas kritiškai.

Tretieji suinteresuoti asmenys S. M. ir T. A. atsiliepimu į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą (III t., b. l. 107) nurodo, jog su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti.

Šalies argumentai

Tretieji suinteresuoti asmenys S. M. ir T. A. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 94-97) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepimas

Apeliaciniame skunde be argumentų, pateiktų atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad pareiškėja apie jos teisių pažeidimą žinojo jau 2000 metais, todėl laikytina, kad yra praleistas skundo padavimo administraciniams teismui terminas. Vilniaus apygardos administracinis teismas neįvertino šios aplinkybės ir dėl jos nepasisakė, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartyje nurodė, jog būtina aiškintis, ar pareiškėjai buvo žinoma ir, ar ji turėjo galimybę sužinoti, apie tai, kad žemės sklypo vietoje, į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, jau buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Teismas turėjo taikyti senaties terminą ir bylą nutraukti. Teigia, kad pareiškėja taip pat praleido terminą paduodama apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 9 d. sprendimo.

Teigia, jog iš į bylą pateiktų planų matyti, kad į V. C. valdytos žemės sklypo ribas M. M. ir G. M. nuosavybės teisės nebuvo atkurtos. Nuosavybės teisė į žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) atkurtos J. C. turėto žemės sklypo ribose. Pareiškėja nepretenduoja atkurti nuosavybės teisių į J. C. turėtą žemę, be to, į šio savininko žemę nėra pateikta prašymų atkurti nuosavybės teisių atkūrimui. Todėl 1998 metais priimant ginčo sprendimus ši žemė pagrįstai buvo apskaitoma kaip laisva valstybinė žemė. tačiau teismas šiuo įrodymus ignoravo ir dėl jų nepasisakė. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad iki nacionalizacijos žemės sklypus plane pažymėtus Nr. 11 ir Nr. 12 valdė V. C. . Teismas lyg ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. C. savo turėtą žemę paliko savo broliui V. C. . Tokia išvada prieštarauja byloje esantiems duomenims, be to, teismas peržengė savo kompetencijos ribas, spręsdamas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pabrėžia, kad žemės sklype Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plane Nr. 11 nėra išlikusių jokių gyvenamojo namo ar kitų statinių pamatų.

Nurodo, kad teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnį, nes nedalyvaujant naujai įtrauktiems tretiesiems suinteresuotiems asmenims bei nepranešus jiems apie posėdžio laiką ir vietą, apklausė pareiškėjos kviestus liudytojus. Teismas nevertino liudytojų parodymų visumos. Teismas nepagrįstai atmetė trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, siekiant gauti informaciją iš Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus, apie tai, ar M. M. tie patys sklypai nebuvo suteikti asmeniniams ūkiui. Mano, kad šios aplinkybės nustatymas turėtų esminės reikšmės, nes žemė skirta asmeniniam ūkiui priskirtina valstybės išperkamai žemei.

Teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad projektuojant žemės sklypus suinteresuotiems asmenims M. M. , G. M. , J. F. , R. N. , Z. N. ir atkuriant nuosavybės teises natūra skyriuje nebuvo Vilniaus apskrities Šumsko valsčiaus Kalabariškių kaimo 1912 m. išskirstymo į vienkiemius plano, tokio plano neturi ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas, taip pat nėra išlikusios planinės medžiagos, iš kurios būtų galima nustatyti D. M. ir kitų žemės savininkų Kalabariškių kaime iki nacionalizacijos valdytų žemės sklypų ribas. Dalies kaimo išskirstymo į vienkiemius planas žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas po Kenos žemės ūkio įmonės žemės reformos projekto Vilniaus rajono valdybos (1995 m. kovo 22 d.) patvirtinimo, o žemės sklypai, nesant planinės medžiagos, eilei suinteresuotų asmenų buvo projektuojami kaip rėžiniame kaime ir nuosavybės teisės atkurtos natūra.

Pareiškėja K. P. atsiliepimu į apeliacinius skundus (III t., b. l. 108-110) prašo apeliacinius skundus atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad apie Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų buvimą ji sužinojo, kai juos gavo, t. y. 2008 m. birželio 26 d., skundas dėl šių sprendimų paduotas 2008 m. liepos 14 d., t. y. nepraleidus įstatymu nustatymo termino. Teigia, jog, jei žemė, į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, būtų pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 punktą priskirta valstybės išperkamai žemei, tai nuosavybės teisės negalėtų būti atkurtos ir M. M. bei G. M. . Mano, kad teismas pagrįstai padarė išvadą, kad skundžiamais sprendimais tretiesiems suinteresuotiems asmenims atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, kuris patenka į sklypą, į kurį K. P. pageidauja atkurti nuosavybės teises.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o n statuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Pareiškėja K. P. prašė panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4215 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui M. M. “ ir 1998 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. 41-4216 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei G. M. “.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų S. M. ir T. A. apeliaciniuose skunduose, be kita ko, teigiama, kad pareiškėja K. P. praleido terminą kreiptis į teismą dėl sprendimų panaikinimo.

Pagal ABTĮ 37 straipsnio nuostatas administracinis teismas, spręsdamas skundo (prašymo) priėmimo klausimą, privalo patikrinti ar nėra praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas, o jei terminas yra praleistas, ar prašoma jį atnaujinti. Paaiškėjus, kad skundo (prašymo) padavimo terminas yra praleistas ir pareiškėjas neprašo jį atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teismui atsiranda pagrindas taikyti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir motyvuota nutartimi atsisakyti priimti skundą (prašymą). Jei aplinkybė, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti, teismas nutraukia bylą (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai administracinis aktas asmeniui neturėjo būti įteiktas, skundo padavimo administraciniam teismui terminas (ABTĮ 33 straipsnis) pradedamas skaičiuoti nuo suinteresuoto asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (administracinio akto esmę) dienos. Skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartis administracinėse bylose Nr. AS2-382/05, Nr. A11-863/2007, Nr. AS502-95/08). Vadovaujantis šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, būtina nustatyti, kada pareiškėja sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė skundžiamus aktus ir koks yra šių aktų turinys.

Pareiškėjos skundas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimų gautas 2008 m. liepos 14 d. Pareiškėja teigia, kad apie ginčijamus sprendimus sužinojo 2008 m. birželio 26 d. gavusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus atsakymą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintame Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra buvo suprojektuotas 1,85 ha žemės sklypas Nr. 48-1. Pati pareiškėja nurodė, jog nepasirašė 2000 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su pretendentais gauti žiniaraštyje, nes jos manymu, jai turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į visą jos tėvo toje vietovėj valdytą žemę, o ne jo dalį. Apie žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymą buvo paskelbta savaitraštyje „Draugystė“. Taigi pareiškėja žinojo apie Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3259-41 patvirtintą Vilniaus rajono Kalvelių seniūnijos Kenos kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, taip pat žinojo, kad jai minėtame žemėtvarkos projekte Kalabariškių kaime natūra buvo suprojektuotas 1,85 ha žemės sklypas, t. y. mažesnis nei ji pretendavo atkurti nuosavybės teises. Taigi darytina išvada, kad pareiškėja apie galimą jos teisių pažeidimą žinojo jau 2000 metais. Bylos medžiaga suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėja apie skundžiamus administracinius aktus, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo pagrindą pasidomėti ir sužinoti jau 2000 metais, t. y. išsiaiškinti, kodėl jai nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuotas mažesnis žemės sklypas. Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareiškėja buvo atidi ir ėmėsi kokių nors veiksmų, kad gautų dokumentus, ar kitą informaciją galimai pažeistų teisių gynimui. Taip pat pažymėtina, kad, kaip nurodo pati pareiškėja, bei patvirtina bylos medžiaga, pareiškėja pirmą kartą į Vilniaus apskrities viršininko administraciją kreipėsi tik 2007 m. gegužės 4 d. prašydama pateikti informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimą S. M. , pakartotinai kreipėsi 2007 m. rugpjūčio 28 d., tačiau iki 2008 m. birželio 26 d. negavusi jokio atsakymo, nesiėmė jokių papildomų veiksmų, kad gautų dokumentus ginčui administraciniame teisme iškelti. Pažymėtina, jog būdama aktyvia ir protinga teisinių santykių dalyve, pareiškėja privalėjo domėtis savo teisine padėtimi bei imtis visų priemonių operatyviai savo teises ginti, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja nežinojo ar negalėjo sužinoti apie skundžiamus aktus iki 2008 m. birželio 26 d.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles. Įstatymas įpareigoja asmenį šią savo teisę realizuoti laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų nustatytų kreipimosi teisminės gynybos terminų (ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis). Taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai. Jei asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl svarbių priežasčių, įstatymas suteikia jam teisę prašyti teismą šį terminą atnaujinti (ABTĮ 34 straipsnis). Nagrinėjamu atveju pareiškėja, pateikdama skundą teismui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimų Nr. 41-4215 ir Nr. 41-4216, prašymo dėl termino paduoti skundą atnaujinimo nepateikė.

ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas nustato, kad teismas bylą nutraukia jeigu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti, arba teismas atmetė tokį prašymą. Kadangi pareiškėja skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. birželio 8 d. sprendimų Nr. 41-4215 ir Nr. 41-4216 panaikinimo pateikė praleidusi įstatymu nustatytą terminą ir neprašė šį terminą atnaujinti, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, byla nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

Apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Ričardas Piličiauskas Virgilijus Valančius