- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-75-768/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-18228-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Algirdas Gaputis, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- D. B.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Įžanginė dalis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Gapučio ir Jolantos Raščiuvienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas arešto 70 (septyniasdešimties) parų bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto b papunkčiu, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 75 (septyniasdešimt penkios) paros arešto, bausmę atliekant areštinėje. Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką D. B. įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2017 m. balandžio 16 d. 18.15 val. iki 2017 m. balandžio 18 d. 14.00 val. (dvi paros), laikant, jog neatlikta bausmės dalis yra 73 (septyniasdešimt trys) paros arešto.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. D. B. nuteistas už tai, kad 2017 m. balandžio 16 d., 17.00 val., bute, esančiame adresu – (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš šeimos narę – sugyventinę N. Z., t. y. tyčia sudavė jai kumščiu ne mažiau kaip du kartus į galvą bei nosį, po to vieną kartą peiliu dūrė į kairįjį sėdmenį, tokiu būdu nukentėjusiajai N. Z. sukėlė fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus: galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda dešinėje momeninėje srityje bei durtinę kairio sėdmens žaizdą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. prašo panaikinti skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusioji N. Z. buvo apelianto sugyventinė. Teigiama, jog tuo metu ji turėjo kitą gyvenamąją vietą. Be to, aplinkybę, jog nukentėjusioji nebuvo apelianto sugyventinė patvirtina netik jo, tačiau pačios nukentėjusiosios bei kaimynės parodymai. Abejojama nukentėjusiosios pirminiais parodymais, kadangi ji buvo neblaivi.
2.2. Manoma, jog nukentėjusioji dėl neblaivumo griūdama ir išdauždama durų stiklą galėjo susižaloti pati. Be to, tokios būsenos ji ne kartą galėjo griūti ir koridoriuje. Paaiškinama, jog nukentėjusioji tiek kaimynei, tiek medikams teigė, jog susižalojo pati. Liudytoja I. V. patvirtino nemačiusi, jog kažkas smurtautų prieš nukentėjusiąją. Tvirtinama, kad tokio peilio, kuriuo neva buvo sužalota nukentėjusioji, jis neturėjo. Namuose po įvykio nepasigedo jokių stalo įrankių. Keliamas klausimas dėl įrodymų (kraujo kambaryje, durų stiklo šukių) tvarkos fiksavimo. Manoma, jog policijos pareigūnai jam kerštauja.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir vertinimas
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, todėl teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistasis D. B. savo kaltę neigia nurodydamas, jog: 1) nukentėjusioji nebuvo jo sugyventinė; 2) nukentėjusioji susižalojo pati - griūdama dėl girtumo; 3) nukentėjusiosios parodymai, duoti jai esant neblaiviai – nepatikimi, juolab, kad būdama blaivi parodė, jog susižalojo pati; 4) netinkamai arba ne visi įrodymai užfiksuoti dėl policijos pareigūnų jam keršto. Vis tik, apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas nuteistąjį kaltu dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, taikė tinkamai, bylos faktinės nusikaltimo aplinkybės nustatytos teisingai, nuteistojo atliktų veiksmų kvalifikavimas abejonių nekelia, o jo kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo savo šeimos nariui - sugyventinei, įrodyta patikimais ir objektyviais įrodymais.
5.1. Apeliaciniu skundu nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusioji įvykio metu nebuvo jo sugyventinė, todėl apygardos teismas, siekdamas patikrinti minėtą nuteistojo nurodytą aplinkybę, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs byloje esančių duomenų visumą (nukentėjusiosios parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, BIRT ataskaitų žiūryklės duomenis, liudytojų parodymus, bei kitą rašytinę bylos medžiagą) sprendžia, jog vis tik nuteistojo skundo argumentas dėl neteisingai nustatyto sugyventinio statuso, lėmusio neteisingą veiksmų kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas. Jo paaiškinimai, kad su N. Z. kartu negyveno, pastaroji tik prižiūrėjo jo katę, o kartu leido laiką norėdamas nukentėjusiajai atsidėkoti už pagalbą ir pan., vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas siekiant sušvelninti savo padėtį.
5.1.1. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina, kad sprendžiant apie šeimos santykių buvimą, reikia vertinti ne tik asmenų santykių turinį, tačiau ir atsižvelgti į Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus (nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam ir kt.), ir tuomet spręsti dėl šeimos santykių fakto. Apylinkės teismas, įvertinęs ne tik byloje esančias aplinkybes, tačiau ir kitus, tame tarpe ir teismų sistemos „LITEKO“ duomenis, padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog nuteistojo ir nukentėjusiosios santykių turiniui vis tik buvo būdingas šeimos santykių turinys. Šiuo aspektu visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu tiek iš karto po įvykio, tiek ir vėlesnių apklausų (2017 m. birželio 27 d., 2017 m. liepos 28 d.) metu parodė, jog prieš ją smurtavo sugyventinis, su kuriuo gyveno ir vedė bendrą ūkį apie 4-5 metus (dažniausiai ji mokėdavo komunalinius mokesčius už sugyventinio motinai priklausantį butą, abu rūpindavosi buitimi, maistu, pasikviesdavo svečių ir t. t.) (t. 1, b. l. 35-36, 39, 40-41). Be to, nukentėjusioji apklausos 2017 m. liepos 28 d. metu patvirtino, jog po šio įvykio ji su sugyventiniu gyvena toliau. Taigi, vien jau šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog apeliantą ir nukentėjusiąją siejo savanoriškas apsisprendimas prisiimti tam tikras teises ir pareigas vienas kito atžvilgiu, kaip šeimos narių.
5.1.2. Nors apeliantas akcentuoja tai, kad nukentėjusioji teismo posėdžio metu neigė sugyventinių statuso buvimą, tačiau netikėti nukentėjusiosios parodymų tikrumu, duotų ikiteisminio tyrimo metu, iš tiesų nėra jokio pagrindo, juolab, kad kaip minėta skundžiamame nuosprendyje, ji juos davė laisva valia, neverčiama, būdama blaivi bei supažindinta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, ji savo parašu patvirtino duotų parodymų teisingumą, vėliau jokių pretenzijų dėl to nekėlė. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, ką visiškai teisingai pažymėjo ir teismas skundžiamame nuosprendyje, kad BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys tik patvirtina išvadą dėl sugyventinių statuso buvimo bei leidžia neabejotinai spręsti, jog apelianto ir nukentėjusiosios gyvenimo būdui yra būdingas toks nuolatinis ir gana sudėtingas santykių aiškinimasis (po analizuojamo įvykio dėl vienas kito atžvilgiu vartojamo smurto ir keliamo triukšmo policijos pareigūnai kviesti net 5 kartus), po ko, jie ir toliau kartu gyveno taip, kaip iki tol buvo įpratę. Pastebėtina, kad dar 2014 m. rugpjūčio 7 d. buvo užfiksuotas konfliktas tarp apelianto ir nukentėjusios N. Z. dukters G. Z., su kuriais apeliantas kartu gyveno (t. 1, b.l. 138). Tarnybinis pranešimas dėl informacijos pateikimo (t. 1, b.l. 78) taip pat patvirtina, kad N. Z. ir D. B. gyvena (duomenys neskelbtini). D. B. pastoviai išvaro iš namų neblaivią N. Z., ši braunasi į namus, eina pas kaimynus pagalbos dėl D. B. smurto prieš ją, abu girtauja, konfliktuoja, triukšmauja. Be to, Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. balandžio 3 d. teismo baudžiamajame įsakyme užfiksuoti duomenys (t. 2, b.l. 65) patvirtina, jog apeliantą ir nukentėjusiąją iš tiesų sieja artimi santykiai. Sprendime nurodyta, kad liudytoja N. Z. atsisako duoti parodymus prieš savo sugyventinį – nagrinėjamos bylos kontekste – apeliantą. Apeliantas, apklausiamas įtariamuoju (t. 1, b. l. 152), taip pat patvirtino, kad jam išvykus į užsienį N. Z. gyveno jo namuose.
5.1.3. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su sugyventinių statuso nebuvimu, nepagrįsti. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis neigia bendrą gyvenimą su nukentėjusiąją, nepaneigia faktinių bylos aplinkybių, nustatytų remiantis, kaip minėta, ne tik nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau ir kitais aukščiau aptartais duomenimis.
5.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis neigdamas savo kaltę nurodo, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti ir kitomis aplinkybėmis - pati griūdama, kadangi buvo visiškai neblaivi, tačiau tokią apelianto pateiktą versiją kategoriškai paneigia byloje esančių objektyvių įrodymų visuma, todėl šis skundo argumentas atmetamas ir vertinami išimtinai kaip apelianto pasirinktas gynybos būdas siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.
5.2.1. Visų pirma, apelianto kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką neabejotinai patvirtina išsamiai skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti nukentėjusiosios parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie, kaip minėta, abejonių savo patikimumu, nekelia. Vien tai, kad pirminius parodymus ji davė būdama neblaivi, nereiškia, jog ji negebėjo paaiškinti esminių įvykio aplinkybių, tuo labiau, kad įvykio metu jai nustatytas girtumo laipsnis neženkliai viršijo lengvą girtumo laipsnį (1,82 prom.), kai tuo tarpu apeliantui buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,56 prom.) (t. 1, b. l. 10, 142). Kita vertus, esmines įvykio aplinkybes ji patvirtino vėlesnių apklausų metų bei patikslino kitas aplinkybes kuomet buvo visiškai blaivi. Iš pirminių jos apklausų matyti, jog nukentėjusioji aiškiai nurodė, kad prieš ją smurtavo apeliantas, kuris jai sudavė kelis kartus kumščiu į galvos sritį, po to, kartą virtuviniu peiliu dūrė jai į sėdmenis (t. 1, b. l. 35-36, 39, 40-41). Nors apeliantas akcentuoja nukentėjusiosios parodymus teisme, kuomet prieš tai nurodytas įvykio aplinkybes ji paneigė, tačiau tokią nukentėjusiosios poziciją galima paaiškinti jos noru padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės.
5.2.2. Apeliantas kartu nurodo, kad kaimynė I. V. nematė, kad kas smurtautų prieš nukentėjusiąją, tačiau šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog ji matė, kad nukentėjusiajai buvo sužalota galva, kraujavo žaizda. Liudytoja kartu su kita kaimyne kvietė greitąją, įkalbinėjo nukentėjusiąją vykti į ligoninę. Be to, girdėjo ir jų bute prieš tai keliamą triukšmą, dėl ko ir išėjo į koridorių. Taigi, nors kaimynė nematė įvykio tiesiogiai, tačiau, tai apelianto kaltės nepaneigia, juolab, kad byloje esantys kiti duomenys tik patvirtina išvadą dėl jo kaltės.
5.2.3. Išvadą, jog prieš nukentėjusiąją smurtavo apeliantas sustiprina ir Bendrojo pagalbos centro pranešimas, iš kurio matyti, jog kaimyne prisistačiusi moteris, pavarde L., pranešė, jog girtas kaimynas išstūmė nukentėjusiąją už durų, išvilko už kojų, daug kraujo. Aplinkybę, jog nukentėjusioji buvo sužalota apelianto patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai išanalizuoti ir kitų liudytojų policijos pareigūnų (J. K., V. I., K. M., R. S., L. Š. – V.) parodymai, kurių teismas nebekartoja, tačiau akcentuoja, kad policijos pareigūnai matė, jog nukentėjusiajai buvo padarytas galvos sužalojimas, dėl ko ji skubiai buvo išgabenta į ligoninę bei užfiksavo nukentėjusiosios parodymus.
5.2.4. Galiausia, aukščiau aptartas aplinkybes bei nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose kategoriškai konstatuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai – žaizda dešinėje momeninėje srityje bei durtinė kairio sėdmens žaizda, kurie atitinkamai padaryti mažiausia dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais ar paviršiais pasekoje ir vieno trauminio poveikio duriančių – pjaunančių savybių turinčiu daiktu pasekoje, galimai įvykio aplinkybėmis bei laiku. Galimybė, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti pati griūdama, kaip bando įteigti apeliantas, prieštarauja sužalojimų lokalizacija bei pobūdis. Be to, nukentėjusioji N. Z. 2017-04-16 18.29 val. apžiūrima gydytojo taip pat tvirtino, kad buvo sumušta (t. 1, b. l. 51-52, 54-55). Taigi pagrindo abejoti specialisto išvadomis ir teigti, jog nukentėjusioji galėjo susižaloti griūdama, nėra.
5.2.5. Apelianto keliama versija, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti į stiklus taip pat yra nepagrįsta. Šią versiją apeliantas iškėlė tik bylą nagrinėjant teisme, jos nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, keliama versija prieštarauja sužalojimų pobūdžiui ir lokalizacijai, todėl ji laikytina tik kaip apelianto prielaida ir atmetama. Kita vertus, netikėti policijos pareigūnų parodymais, kad tuo atveju, jei įvykio vietoje būtų matyti stiklo šukės, jos būtų fiksuotos, tačiau tokia apelianto nurodoma aplinkybė stebėta nebuvo. Tokiu būdu, nukentėjusiosios pirminiai parodymai, kad apeliantas ne tik sudavė smūgius, tačiau ir dūrė nukentėjusiajai virtuviniu peiliu į sėdmenį, kuriuos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai, nekelia jokių abejonių ir kaip minėta, nesudaro pagrindo jais suabejoti ar iš viso atmesti, kaip to tikisi apeliantas.
5.2.6. Apeliantas neigdamas aplinkybę, jog sugyventinę sužalojo peiliu nurodo, jog jokio peilio, grįžęs po sulaikymo, namuose nepasigedo, apibūdinus teisme, neatpažino, policijos pareigūnas nesilaikė įrodymų rinkimo tvarkos, tačiau tokie skundo argumentai atmestini kaip siekis bet kokiu būdu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš skundžiamame nuosprendyje detaliai išanalizuotų nukentėjusiosios ir liudytojo policijos pareigūno A. R. parodymų matyti, jog peilį, kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji parodė pati nukentėjusioji. Pareigūnas, atlikdamas įvykio vietos – daugiabučio koridoriaus bei buto apžiūrą, kurio metu buvo rasta ir paimta kraujo mėginys bei peilis, iš esmės daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti procesinio įforminimo ir laikymo, minėtų objektų tyrimo ir apžiūros reikalavimų nepažeidė. Nežymus procesinis pažeidimas, kuomet įvykio vietos apžiūros protokole nepažymėti apžiūroje dalyvavę asmenys, nėra jų parašų ir nėra foto lentelės, nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio paimtus daiktus būtų galima laikyti neleistinais įrodymais. Šiuo atveju tokia situacija nėra susiklosčiusi. Kita vertus, pareigūnas parodė, kad peiliu, kuriuo buvo sužalota nukentėjusioji, parodė ji pati, be to, nukentėjusioji skubiai buvo išgabenta į ligoninę, apeliantas sulaikytas. Tad ir šiomis aplinkybėmis galima paaiškinti minėtą įvykio apžiūros protokolo trūkumą (t. 1, b. l. 11-12). Kartu atmetamas apeliacinio skundo argumentas, jog apeliantas peilio, kuriuo neva jis nesužalojo sugyventinės, nėra matęs, iš apibūdinimo teisme neatpažino ir t.t., kadangi jis 2018 m. sausio 11 d. savo parašu patvirtino, jog baigus ikiteisminį tyrimą su baudžiamosios bylos medžiaga, kurioje taip pat buvo ir virtuvinio peilio apžiūros protokolas su fotonuotrauka, susipažino, jokių prašymų ar papildymo neturėjo (t. 1, b. l. 178-179). Sutinkamai su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas policijos pareigūnų suinteresuotumas šios bylos baigtimi, be to, apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nenurodė jokių svarių, tokius jo teiginius pagrindžiančių argumentų, todėl šis skundo argumentas, paremtas vien tik subjektyviu apelianto vertinimu, atmetamas kaip visiškai nepagrįstas.
6. Atsižvelgusi į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas, pripažinęs apeliantą kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atmesti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą.