Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistosios K. K. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 260 str. 1 d. ir pritaikius BK 54 str. 3 d. nuostatas, paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 1 p., 3 p., įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį būti savo namuose nuo 22.00 val. vakaro iki 6.00 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu, bei tęsti mokslą.

Tuo pačiu Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu nuteistas P. K., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. K. nuteista už tai, kad ji 2013-08-01 apie 21.42 val. bare ,,(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), už 35 litus pardavė P. K. nenustatytą kiekį, bet ne mažiau kaip 0,226 g narkotinės medžiagos – kanapių (ir jų dalių).

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl K. K. BK 54 str. 3 d. taikymo ir pagal BK 260 str. 1 d. K. K. paskirti laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 92 str. bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams ir skirti auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 mėnesių, įpareigojant tęsti mokslą, elgesio apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 06.00 val. Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. skirti K. K. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti iš jos 35 litus.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad apylinkės teismas taikydamas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. ir paskirdamas K. K. bausmę, švelnesnę, nei numatyta sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, netinkamai vertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymui būtina nustatyti, kad padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – narkotinių medžiagų platinimo) pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo vietą, laiką ir būdą, kilusius padarinius, yra žymiai mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo padarytą nusikaltimą sankcijoje. BK 260 str. 1 d. įstatymų leidėjas numatė atsakomybę už sunkų nusikaltimą – narkotinių, psichotropinių medžiagų platinimą, įstatymų leidėjo poziciją, kad nusikaltimas labai pavojingas, patvirtina už nusikaltimą nustatyta minimali asmeniui skirtina bausmė – 2 metai laisvės atėmimo. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad narkotinių medžiagų kiekis nebuvo didelis, kaltinamoji neužsiėmė narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu pašaliniams asmenims, narkotines medžiagas pardavė draugui, toks jos poelgis buvo vienkartinis. Iš šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad kaltinamosios K. K. veika yra mažiau pavojinga nei tipinis narkotinių (psichotropinių) medžiagų platinimas siekiant pasipelnyti. Tokios teismo nustatytos aplinkybės bei prieita išvada yra neteisingos. Nurodo, kad iš P. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų matyti, kad jis iš K. K. pirko apie 1 g narkotinės medžiagos – kanapių dalių, tokia narkotinių medžiagų dalis yra pakankama asmenims svaigintis, iš teismų praktikos žinoma, kad asmenys vartojantys tokias narkotines medžiagas paprastai perka (prašo pardavėjų, o parduodamos dozės masė paprastai yra mažesnė) 0,5 g ar 1 g kanapių dalių. Pasak prokuroro, K. K. parduotos narkotinės medžiagos kiekis nėra išskirtinis. Kitos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog K. K. elgesys buvo vienkartinis ir, kad narkotinės medžiagos buvo parduotos draugui, yra nepagrįstos baudžiamojoje byloje surinktais duomenims. Prokuroras nurodo, kad P. K. apklaustas ikiteisminio tyrimo nurodė, kad žinojo iš kalbų jog K. K. gali turėti narkotinių medžiagų, iš jos narkotines medžiagas jau buvo gavęs anksčiau. Teigia, kad teismas nustatydamas aplinkybę, kad K. K. narkotinių medžiagų platinimas buvo vienkartinis veiksmas, nelygino P. K. duotų parodymų su rasta užfiksuota telekomunikacijų tinklais perduodama informacija apie tai, kokiu būdu narkotinės medžiagos P. K. buvo įsigytos – P. K. išsiuntus neinformatyvaus turinio žinutę „Pagelbėtum“, K. K. iš karto supranta, kokiu tikslu P. K. į ją kreipiasi, atsako „Aha“, po to bendravimo metu tik tariamasi ir įtariama dėl susitikimo vietos. Nurodo, kad pokalbio metu nėra ir aptariama įgyjamos narkotinės medžiagos kaina, laikytina, kad ji P. K. yra žinoma. Prokuroro teigimu, iš šių duomenų seka, kad K. K. toks konspiracijos būdas, turinys yra žinomi ir patvirtina P. K. nurodytą aplinkybę, jog į K. K. dėl narkotinių medžiagų įgijimo jis jau anksčiau buvo kreipęsis bei jų įgijęs, o tuo pačiu, kad K. K. užsiėmė narkotinių medžiagų platinimu. Teigia, kad bylos duomenys nepatvirtina, jog P. K. su K. K. palaikė artimus ryšius, narkotinės, psichotropinės medžiagos narkotinių medžiagų prekeivių paprastai ir nėra platinamos nepažįstamiems asmenims dėl nusikalstamos veikos atskleidimo galimybės. Taip pat pažymi, kad K. K. už narkotines medžiagas (kad ir pažįstamam asmeniui) gavo atlygį, tai yra jas pardavė, ikiteisminio tyrimo metu K. K. nurodė, kad narkotines medžiagas ji pirkdavosi po 30 litų, kaip nustatė apylinkės teismas, narkotinės medžiagos P. K. buvo parduotos už 35 litus, todėl šios aplinkybės, pasak prokuroro, leidžia manyti, jog K. K. iš vykdytų nusikalstamų veikų galėjo gauti ir naudos sau. K. K. veiksmai, atsižvelgiant į nusikaltimo padarymo vietą (narkotinės medžiagos buvo parduotos viešoje vietoje, vadinasi jos į viešą vietą ir atgabentos, tartasi dėl jų pardavimo viešoje vietoje), laiką (nusikaltimas padarytas vakare, prieš nakties laiką), būdą (konspiracinį susitarimą, atlygintinumą), nusikaltimo baigtumą, kilusius padarinius (nors padarinių K. K. ir nekontroliavo, narkotinėmis medžiagomis svaiginosi trys asmenys), duomenis apie K. K. anksčiau vykdytą prekybą narkotinėmis medžiagomis, kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes, yra labai pavojingi ir nelaikytini mažiau pavojingais nei rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybės (kiekviena aplinkybė atskirai ir jų visuma) savo pobūdžiu negali būti laikomos išimtinėmis.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad K. K. yra nepilnametė, jauno amžiaus (nusikaltimo padarymo metu jos amžius buvo artimas 17 metų), tačiau tai nesutrukdė jai žinoti, kur įgyti, vartoti bei parduoti narkotines medžiagas. Apylinkės teismas nuosprendyje nurodė teigiamus K. K. charakterizuojančius duomenis – ji mokosi, nebausta administracine tvarka ir charakterizuojama teigiamai, tačiau šie kaltinamąją teigiamai charakterizuojantys duomenys nėra išimtiniai, jie dažnai apibūdina tokio amžiaus asmenį. Teigia, kad teismo motyvai, jog nusikalstama veika padaryta nepiktybiškai, gerai nesuvokiant savo veiksmų pavojingumo ir galinčių dėl to kilti teisinių pasekmių, savo pobūdžiu laikytini deklaratyviais, nes teismas nepagrindė išvados dėl nusikalstamos veikos „nepiktybiškumo“, taip pat baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie individualius, išskirtinius K. K. suvokimo ypatumus. Apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino K. K. neigiamai apibūdinančių duomenų. Nurodo, kad vertinant kaltinamojo asmenybę, teismai turi atsižvelgi į asmens elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, nusikalstamos veikos padarymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo. K. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad iki nusikalstamos veikos padarymo vartojo narkotines medžiagas, dažniausia jas vartojo savaitgaliais, Taigi jau K. K. duoti parodymai patvirtina apie jos disponavimą draudžiamomis medžiagomis, svaiginimąsi, įstatymų pažeidimą. Teigia, kad atsižvelgiant į tai, koks K. K. elgesys buvo nusikalstamos veikos padarymo metu ir K. K. vykdytų nusikalstamų veikų pavojingumas (atkreipia dėmesį, kad K. K. dar 2013-07-30 informavo P. K. apie turimas narkotines medžiagas ir galimybę P. K. jų įsigyti, siųsdama žinutę „jei pagalbos reiks pagelbėsiu“, be to K. K. nors ir būdama nepilnametė, nusikaltimo padarymo metu (naktį) buvo bare, kas taip pat apibūdina jos kaip nepilnametės elgesį. Po nusikalstamos veikos padarymo K. K. dėl įvykdytos nusikalstamos veikos nesigailėjo, kritiškai savo elgesio nevertino, neatskleidė asmens iš kurio įsigijo narkotines medžiagas, trukdė teismui nustatyti byloje reikšmingas faktines aplinkybes, teigdama, kad S. V. visą laiką buvo su ja bare ir galinti patvirtinti, jog ji su P. K. susitikusi nebuvo. Nurodo, kad įvertinus šias aplinkybes, laikytina, kad siekiant paveikti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir kitus asmenis, kad jie nenusikalstų, užkardyti disponavimą narkotinėmis medžiagomis, nepilnamečiui asmeniui teismas turėjo paskirti laisvės atėmimo bausmę ir ja grasinti, kad toliau nesilaikant įstatymų asmuo privalės laisvės atėmimo bausmę atlikti. Teigia, kad laisvės atėmimo bausmės atidėjimas, K. K. padarius sunkų nusikaltimą, visiškai atitinka ir BK 91 str. 3 d. nuostatas.

Taip pat apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. birželio 23 d. senato nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ teismams yra išaiškinęs, kad netinkamas Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normų pritaikymas yra ir tais atvejais, kai nepritaikoma atitinkama norma, esant pagrindui ją taikyti. BK 72 str. 2 d. nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas, draustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas, apylinkės teismas nuosprendžiu nustatė, kad K. K. įvykdydama nusikalstamą veiką iš P. K. įgijo 35 litus, tačiau nusikalstamos veikos rezultato – tiesiogiai iš nusikalstamos veikos įgyto turto nekonfiskavo. Taip teismas nepritaikė BK 72 str. nuostatų, esant pagrindui taikyti, todėl šioje dalyje nuosprendis taip pat keistinas teismui netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.

Apeliaciniu skundu nuteistoji K. K. panaikinti 2014-09-15 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendį jos atžvilgiu ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 260 str. 1 d. požymių.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima kategoriškai patvirtinti aplinkybę, kad ji 2013-08-01 vakarą pardavė kaltinamajam P. K. narkotines medžiagas –kanapes (ir jų dalis). Teigia, kad byloje nustatyta, kad narkotinių medžiagų galimas pardavimas ar perdavimas nėra objektyviai užfiksuotas naudojant atitinkamas priemones. Niekas išskyrus P. K. nepatvirtino pastarojo asmens duotų parodymų narkotines medžiagas įgijus iš jos (K. K.), priešingai ji ir liudytoja S. V. tai paneigė. Pažymi, jog šiuos parodymus P. K. patvirtino davęs tik policijos pareigūnams pagrasinus (grasinimo pobūdis, veiksmai, pažadai ir t. t., nebuvo tirti ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu), todėl tokiu galimai neleistinu būdu gauti duomenys, t. y. P. K. duoti parodymai apie jos veiksmus nėra laikytini patikimais. Teigia, kad kyla pagrįsta abejonė, ar P. K. duoti parodymai, išgauti policijos pareigūnų įtakos pasėkoje, nėra duoti siekiant tik vieno – įvykdyti policijos pareigūnų reikalavimus išduoti narkotinių medžiagų prekeivį, tokiu būdu apšnekant nekaltą asmenį, tuo tarpu nuslepiant teisybę apie tikrąjį asmenį, kuris pardavė narkotines medžiagas P. K.. Nurodo, kad ji neigia įvykio vakarą susitikusi su P. K., tai patvirtina kartu buvusi liudytoja S. V.. SMS susirašinėjimai, be abejonės rodo, kad asmenys tarėsi susitikti, tačiau ar susitikimas įvyko, nėra objektyviai užfiksuota. Teismas nepagrįstai P. K. parodymus vertino kaip nuoseklius, nuoširdžius bei visiškai teisingus, kuriuos neva patvirtino kitos bylos aplinkybes. Buvo konstatuota, kad P. K. buvo apklaustas penkis kartus ir visuomet nurodė teisingas, nuoseklias bei objektyvias aplinkybes. Susipažinus su visomis P. K. apklausomis pažymėtina, kad teismas neįsigilino į apklausų metu duotus parodymus, todėl netinkamai įvertino asmens duotų parodymų objektyvumą. Matyti, jog apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu policijos pareigūnų, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek teisiamojo posėdžio metu nebuvo nuoširdus ir nuoseklus, o būtent visose ikiteisminio tyrimo metu atliktose apklausose nenurodė reikšmingos aplinkybės, kad iki sulaikymo kartu su draugais jau buvo spėję parūkyti narkotinės medžiagos, tuo tarpu ruošiantis rūkyti antrą kartą buvo sulaikyti. Iš to seka, kad kaltinamasis P. K. nuo pat po sulaikymo atliktos apklausos parodė savo nuostatą – į tyrimą neįtraukti jam svarbių asmenų, šiuo atveju nenurodyti kartu narkotines medžiagas rūkusių asmenų, kad nesukelti jiems problemų. Akivaizdu, kad jos įtraukimas į procesą pagrasinus policijos pareigūnams, t. y., suprantama reikalaujant nurodyti narkotinių medžiagų pardavėją, ją tokiu būdu apšnekant taip pat nėra nuoširdus bei objektyvus, tuo siekiant nuslėpti tikrą asmenį, pardavusį narkotines medžiagas, ir tai tik patvirtinta P. K. veikimo būdą proceso metu bei sukelia abejones, kurios turi būti vertinamos kaltinamosios naudai. Be to, P. K. parodė, jog visi draugai žinojo jam einant į baras „(duomenys neskelbtini)“ neva įgyti narkotinių medžiagų, kurias po to rūkė, tuo tarpu niekas, išskyrus liudytoją R. V., nepatvirtino kaltinamojo P. K. nurodytų aplinkybių, tuo dar kartą sudarant pagrindą abejoti P. K. parodymų nuoširdumu ir jų teisingumu. Be to, P. K. duoti parodymai neva prieš du mėnesius iš jos įsigijus narkotinių medžiagų taip pat yra abejotini, nes iš P. K. telefone esančių SMS žinučių turinio matyti, jog P. K. susirašinėjo su tyrimo metu nenustatytais asmenimis galimai dėl narkotinių medžiagų įgijimo, naudodamas analogišką teiginį „ar pagelbėtum“, todėl logiška manyti, kad policijos pareigūnų rastos narkotinės medžiagos buvo įgytos būtent iš minėtų asmenų, tačiau siekiant juos nuslėpti, buvo nurodyta ji, K. K., kaip galima įtariamoji, tuo nukreipiant ikiteisminio tyrimo pareigūnų dėmesį nuo tikrojo įtariamojo. Pažymi, kad kaltinamasis iki sulaikymo buvo rūkęs su ja ir visuomet turėdavo savo narkotinių medžiagų, kurias įsigydavo iš nenustatytų asmenų. Teismas kritiškai įvertino jos nurodytą aplinkybę dėl galimybės suvelti dredus bare „(duomenys neskelbtini)“, tuo tarpu pažymi, kad suvelti tik vieną dredą sugaištama apie 10 minučių, todėl jos duoti parodymai yra logiški ir teisingi, nes tikrasis bendravimo su P. K. tikslas – suvelti dredus. R. V. informavimas P. K. vykstant į barą „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti narkotinių medžiagų, taip pat nesuteikia objektyvių duomenų, kad P. K. jas įgijo būtent iš jos. Pažymi, kad P. K. įvykio vakarą mobiliojo ryšio telefonu bendravo ne tik su ja, bet ir su kitais tyrimo metu nenustatytais asmenimis, tai matyti iš pokalbių išklotinės, todėl tokiu būdu turėjo galimybę susitarti susitikti su kitu asmeniu bare „(duomenys neskelbtini)“ įsigyti narkotinių medžiagų. Pažymi ir tai, kad iš jos mobiliojo ryšio telefone rastų SMS žinučių turinio nėra matyti, kad pastaroji naudotų kreipinius „ar gali pagelbėti“ ir pan., kurie gali būti susiję su narkotinių medžiagų pardavimu, tuo tarpu P. K. SMS žinutėse yra analogiškų kreipinių tyrimo metu nenustatytiems asmenims, kurie sudaro pagrindą manyti asmeniui kreipiantis dėl narkotinių medžiagų įgijimo. Atkreipia dėmesį į tai, kad P. K. 2013-07-31 buvo nurodęs tyrimo metu nenustatytam asmeniui, kad turės draugui (vyriška giminė) perduoti 35 litus (matyti iš SMS žinučių), tai vertinant kaip atlygį už įgyjamas narkotines medžiagas. Be to, medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akte Nr. 85 užfiksuota, kad P. K. nurodė rūkęs marihuaną prieš du mėnesius ir tai patvirtino savo parašu, tuo tarpu byloje nustatyta, kad buvo rūkęs narkotinių medžiagų – kanapių (ir jų dalių) sulaikymo vakarą, t. y., nuo rūkymo praėjus 3–4 valandoms. Tokiu būdu matyti, kad P. K. nebuvo sąžiningas, tuo sukeldamas abejones nurodomų aplinkybių teisingumu.

Pasak apeliantės, iš išdėstyto seka, jog byloje nesant kategoriškų ir objektyvių duomenų, kurie pagrįstų jos kaltę pardavus P. K. narkotines medžiagas, teismas sprendime rėmėsi vienintelio kaltinamojo P. K. nenuosekliais, prieštaringais, nenuoširdžiais ir neteisingais parodymais, jais patvirtindamas kitus bylos duomenis. Akivaizdu, jog neteisingi ar abejones keliantys parodymai negali būti pakankami asmens kaltei pagrįsti, nes visos abejonės teismų praktikoje yra vertinamos kaltinamojo naudai, todėl nuosprendis yra naikintinas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios K. K. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistoji K. K. ir jos gynėjas advokatas prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistosios K. K. apeliacinis skundas atmestinas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį apeliacinio skundo ribose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d.), išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad K. K. kaltė padarius BK 260 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai K. K. nuteisė pagal BK 260 str. 1 d. bei atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pagrįstai pritaikė BK 54 str. 3 d. nuostatas, tačiau teismas nepagrįstai netaikė BK 72 straipsnio nuostatų, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl priimtas nuosprendis keistinas (BPK 328 str. 1, 2 p.).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 str. 1 d. padarymo

Nuteistoji K. K. savo apeliaciniame skunde neigia padariusi jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažinta kalta ir nuteista pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Ginčydama savo kaltę dėl jai inkriminuojamos veikos, apeliantė iš esmės ginčija teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigia, kad byloje nėra surinkta objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima kategoriškai patvirtinti aplinkybę, kad ji 2013-08-01 vakarą pardavė P. K. narkotines medžiagas – kanapes. Tačiau šiuos apeliantės skunde nurodytus deklaratyvius teiginius, kuriais ji neigia savo kaltę, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai paneigia apeliantės skundo argumentus.

Atmestini apeliantės skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė tik P. K. duotais parodymais, jog kitų įrodymų, kad ji pardavė P. K. narkotines medžiagas nėra, kad jos susirašinėjimas su P. K. taip pat neįrodo, jog jie kalbėjo apie narkotinių medžiagų įgijimą, kad ji tą vakarą su P. K. nebuvo susitikusi patvirtina liudytoja S. V..

Kaip matyti iš P. K. duotų parodymų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis nuosekliai aiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. telefonu susitarė apie 22 val. su K. K. susitikti bare „(duomenys neskelbtini)“, jog jis su R. V. nuėjo į barą „(duomenys neskelbtini)“, R. V. nuėjo į tualetą, o jis susitiko su K. K., iš jos už 35 Lt įsigijo „marihuanos“, išėjęs iš baro su draugais nuėjo į kiemą, kur jis susuko suktinę ir su draugais surūkė. Tai, kad P. K. telefonu tarėsi su K. K. dėl narkotinių medžiagų įsigijimo, patvirtina tarp P. K. ir K. K. užfiksuotos SMS žinutės, iš kurių turinio matyti, jog P. K. prašė K. K. pagelbėti, kas reiškia, jog jis nori įsigyti marihuanos, ji atsakė teigiamai, susitarė susitikti bare „(duomenys neskelbtini)“. Tai, kad K. K. ir P. K. buvo susitikę bare „(duomenys neskelbtini)“ patvirtina UAB „Bitė“ pateiktame rašte nurodyti duomenys, kad P. K. naudojamas telefono numeris 2013-08-01 21.42 val. jungėsi prie celės SI020C, kurios adresas (duomenys neskelbtini), o K. K. naudojamas telefono numeris 2013-08-01 21.42 val. jungėsi prie celės SI020UA, kurios adresas taip pat (duomenys neskelbtini). Liudytojas R. V. duodamas parodymus teisme taip pat patvirtino, jog 2013 m. rugpjūčio 1 d. jis su P. K. nuėjo į barą „(duomenys neskelbtini)“, P. K. ėjo nusipirkti žolės, o jis tuo metu nuėjo į tualetą. Iš ko pirko, kokį kiekį žolės, už kiek P. K. pirko, jam nesakė. Išeinant iš baro P. K. pasakė, kad jau nusipirko. Tai, kad P. K. žolę įsigijo bare, patvirtino teisme apklaustas liudytojas L. D.. Nors apeliantė teigia, kad liudytoja S. V. paneigia P. K. duotus parodymus, jog jie buvo susitikę bare ir P. K. iš jos įsigijo narkotines medžiagas, tačiau kaip matyti iš liudytojos S. V. parodymų duotų teisme, ji parodė, kad buvo išėjusi į lauką, K. buvo bare, lauke ji kalbėjo su Š. telefonu, skambino K., kad ateitų į lauką, t. y. tam tikrą laiko tarpą jos kartu nebuvo. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad liudytoja tam tikrą laiką nebuvo kartu su K. K. ir ji nematė kaip K. K. susitiko su P. K. ir jam perduoda narkotines medžiagas.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad K. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d., kadangi tokią išvadą pagrindžia byloje nustatytos aplinkybės, kurių išdavoje susidaro nuoseklus nusikalstamos veikos vaizdas, kas ir paneigia apeliantės kaltės neigimą. Nuteistosios K. K. apeliacinio skundo teiginiai, kad P. K. ją apkalbėjo, nes jie buvo susipykę, kad pareigūnai jam grasino, o jis nenorėdamas išduoti asmens, kuris jam pardavė narkotines medžiagas, davė parodymus prieš ją, vertintini kaip jos gynybinė pozicija ir atmestini kaip nepagrįsti. Taigi, nagrinėjamu atveju priimti išteisinamąjį nuosprendį, kaip prašo apeliantė, nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 72 straipsnio nuostatų taikymo

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d. skirti K. K. baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir konfiskuoti iš jos 35 litus.

Pagal BK 67 str. nuostatas turto konfiskavimas yra baudžiamojo poveikio priemonė, tam tikrais atvejais privalomai skiriama kaltininkui kartu su bausme. BK 72 str. 2 d. numato, kad konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog K. K. įvykdydama nusikalstamą veiką iš P. K. įgijo 35 litus, tačiau nepagrįstai šių iš uždraustos veikos gautų pinigų nekonfiskavo. Teisėjų kolegija tai įvertinusi konstatuoja, jog K. K. gauti iš P. K. 35 litai pripažįstami iš uždraustos veikos gautomis pajamomis, t. y. rezultatu, todėl konfiskuotini ir nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 d.).

Dėl nuteistajai K. K. paskirtos bausmės

Pagal baudžiamajame įstatyme nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (BK 54 str. 1 d.). Tačiau parenkant bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui galima situacija, kai yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 str. 3 d. numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisingumo principas, kaip vienas iš bausmės tikslų (paskirties), yra įtvirtintas BK 41 str. 2 d. 5 p. Šio principo įgyvendinimas neatsiejamas nuo bausmės individualizavimo ir suponuoja bausmės, adekvačios nusikalstamai veikai, ją padariusiojo asmenybei paskyrimą, kartu nepažeidžiant įstatymais ginamų vertybių (pvz., nukentėjusio asmens teisėtų interesų). Skirdamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu teismas privalo vadovautis ir bausmės paskirtimi. BK 41 str. bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirtis apibrėžiama per tam tikrų tikslų įgyvendinimą, t. y.: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti pirmiau nurodyto teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi teismas, darydamas išvadą apie tai, kad BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, privalo atsižvelgti ir į kitus bausmės tikslus, kuriais įgyvendinama bausmės paskirtis. Švelnesnės bausmės paskyrimas (taikant BK 54 str. 3 d.) turi būti motyvuotas, grindžiamas byloje nustatytomis aplinkybėmis, leidžiančiomis daryti minėtą išvadą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2014).

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas BK 54 str. 3 d. taikymą motyvavo tuo, kad K. K. yra jauno amžiaus, nusikalstamą veiką padarė būdama nepilnametė, sulaukusi 16 metų amžiaus, anksčiau nebuvo teista, pagal jos gyvenamąją vietą dėl jos elgesio pareiškimų ar nusiskundimų negauta, nėra įrašyta į vaikų apskaitą, administracine tvarka nebausta, mokosi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, charakterizuojama itin teigiamai, kaip pažangi mokinė, aktyviai dalyvaujanti ne tik gimnazijos veikloje, bet ir už jos ribų, gyvena pilnoje šeimoje, tėvai domisi dukters pasiekimais, atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas taip pat įvertino tai, kad K. K. veika padaryta nepiktybiškai, gerai nesuvokiant savo veiksmų pavojingumo ir galinčių dėl to kilti teisinių pasekmių, jog šiuo konkrečiu atveju įsigytos narkotinės medžiagos kiekis nebuvo didelis, jog ji neužsiėmė narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu pašaliniams asmenims, narkotines medžiagas pardavė draugui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai bausmę, pagrįstai įvertino ne tik tai, kad K. K. padarė sunkų nusikaltimą, bet ir jos asmenybę apibūdinančių savybių visumą, ir pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas taikyti K. K. BK 54 str. 3 d. nuostatas bei paskirti jai švelnesnę bausmę, negu numatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje. Kolegijos įsitikinimu, paskyrus K. K. laisvės apribojimo bausmę, BK 41 straipsnyje numatyti tikslai neabejotinai bus pasiekti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nuosprendį:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 2 dalimi iš K. K. konfiskuoti valstybės naudai iš nusikalstamos veikos neteisėtai gautus 35 (trisdešimt penkis) litus (10,13 EUR).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistosios K. K. apeliacinį skundą atmesti.