Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Genys Brewing atstovui advokatui Šarūnui Nakučiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Genys Brewing skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 70¹ straipsnio 2 dalies 7 punktu, būtent Departamentas kontroliuoja, kaip ūkio subjektai laikosi Alkoholio kontrolės įstatymų. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-02-23 nutarimu Nr. 244 patvirtintų Departamento nuostatų 10.16 papunktį, Departamentas kontroliuoja (vykdo priežiūrą), kaip juridiniai ir fiziniai asmenys laikosi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, susijusių su alkoholio ir tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių reklamos draudimu ir ribojimu.

Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina alkoholio reklamos draudimą Lietuvos Respublikoje. To paties straipsnio 2 dalyje detalizuota, kad alkoholio reklama nelaikoma informacija apie alkoholinius gėrimus informaciniuose pranešimuose, kurie skirti tik alkoholio verslo specialistams, taip pat alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoti pavadinimai (jeigu alkoholinių gėrimų gamintojo pavadinimas yra sudedamoji šių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų registruoto pavadinimo dalis) ir prekių ženklai, kai šie pavadinimai ir prekių ženklai pateikiami iškabose ant šių įmonių, Europos juridinių asmenų ar jų filialų buveinės ar padalinio pastato ir valdomo transporto. Reklama nelaikomi alkoholinius gėrimus gaminančių arba jais prekiaujančių įmonių, Europos juridinių asmenų ir jų filialų registruoti pavadinimai ar prekių ženklai, kai šie pavadinimai ar prekių ženklai nereguliariai ir netikėtai matomi Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausančių transliuotojų ir retransliuotojų transliuojamose ar retransliuojamose programose ir kai šių pavadinimų ir prekių ženklų atvaizdai yra šalutiniai, palyginti su transliuojamos ar retransliuojamos programos vaizdais, taip pat Lietuvos Respublikos teisės aktuose ant alkoholinio gėrimo ir (ar) jo pirminės (prekinės) ar antrinės (grupinės) pakuotės nustatyti ženklinimo rekvizitai ir kita ženklinimo informacija, alkoholinių gėrimų eksponavimas (pateikimas parduoti), alkoholinio gėrimo grupė, pogrupis, kategorija, alkoholinio gėrimo kilmės šalis, geografinė nuoroda, regionas, alkoholinių gėrimų gamintojų ar alkoholiniais gėrimais prekiaujančių įmonių pavadinimai ir registruoti prekių ženklai, alkoholinio gėrimo kaina, kai ši informacija pateikiama mažmeninės prekybos ar viešojo maitinimo vietose, kuriose alkoholiniai gėrimai parduodami vartotojui, ar alkoholinius gėrimus gaminančių ar jais prekiaujančių įmonių interneto svetainėse.

Alkoholio reklama apibūdinama kaip bet kuria forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su įmonių komercine, ūkine bei finansine veikla, kuria skatinama įsigyti ir (ar) vartoti alkoholio produktus (AKĮ 2 straipsnio 10 punktas).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2008-09-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1586/2008, 2010-03-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-395/2010, 2013-05-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-398/2013, 2014-05-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1142/2014), aiškinant AKĮ pateiktą alkoholio reklamos sąvoką lingvistiniu, sisteminiu ir teleologiniu (atsižvelgiant į minėto įstatymo 1 straipsnyje nurodytą įstatymo tikslą bei 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą „alkoholio kontrolės“ sąvoką) metodais, darytina išvada, kad alkoholio reklamos sąvoką sudaro du elementai: informacijos, skatinančios įsigyti ar vartoti alkoholio produktus, skleidimas, ir tokios informacijos sąsajos su įmonių komercine, ūkine ir finansine veikla. Kiekvienu atveju šie abu elementai turi būti tiriami neatsiejamai vienas nuo kito, įvertinant visas turinčias reikšmės aplinkybes.

Pagal LVAT formuojamą tokio pobūdžio administracinių bylų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1889/2014, 2018-10-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1420-525/2018)), ši analizė (konkrečios alkoholio reklamos vertinimas) turi būti atlikta, taikant vidutinio vartotojo suvokimo kriterijų (pagal Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje pateiktą apibūdinimą, vidutinis vartotojas – vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius). Tai reiškia, kad konkrečios alkoholio reklamos ir jos keliamų asociacijų vertinimas teismo turi būti atliktas „vidutinio vartotojo akimis“. Vertinant konkrečią alkoholio reklamą, taip pat turi būti taikomas „pirmojo įspūdžio“ (pirmųjų asociacijų) efektas. Toks alkoholio reklamos vertinimo kriterijus turi būti taikomas, atsižvelgiant į tai, kad paprastai reklaminė informacija yra pateikiama glaustai, ryškiai, siekiant maksimalaus efekto per trumpiausią susipažinimo su ja laiką.

Remiantis byloje esančia rašytine medžiaga nustatyta, kad pareiškėja savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje įkėlė vaizdinę medžiagą, kurioje pavaizduotas alaus „Grapefruit Ipa“ logotipas (nurodyta alkoholio koncentracija 4,8 proc. tūrio). Prie šio logotipo taip pat įkeltas parašytas tekstas anglų kalba. Tekstą išvertus į lietuvių kalbą matyti, kad pareiškėja apibūdina alų su greipfruto skoniu, t. y. teigia: „Greipfrutas. Be to, kad tai yra vaisius, kaip dar galėtumėte jį apibūdinti? Ar jis rūgštus? Kartus? O gal šiek tiek saldus? Mes taip pat nežinome. Tik žinome, kad jis mums patinka ir dėl to nusprendėme atlikti ekspermentą ir sumaišyti su mūsų taip mėgstamu alumi. <.....> Pasitikime savo skoniu ir esame tikri, kad jums taip pat patiks. Mūsų naujausių skonių alaus galite paragauti HOP DOC. Klimas DOCK, Drops Bar, Local Pub, Kultura Kavine, Republic (No. 3), Šilelis GastroPub, cask215, Alaus biblioteka, Uncle Sam‘s American Pub, prohibicija, Šnekutis – Polocko 7A, Šbekutis – Šv. Stepono 8, Distilerija.“. Pagal byloje pateiktą rašytinę medžiagą taip pat nustatyta, jog pareiškėja savo socialinio tinklo paskyroje skelbė ir kitas alkoholio reklamas, nurodyti adresai, kuriais galima rasti jų siūlomo alaus yra Lietuvoje. Taip pat matyti, kad pareiškėja savo socialinio tinklo paskyroje kvietė į artėjantį alaus degustavimo renginį Kaune.

Tokio pobūdžio pareiškėjos socialiniame tinkle skelbiami pranešimai ir vaizdinė medžiaga laikytini alkoholio reklama AKĮ 2 straipsnio 10 punkto prasme, nes, pirma, pareiškėja taip pristato savo vykdomą komercinę veiklą ir jos gaminamą (tiekiamą) objektą, t. y. alų, antra, pranešimai skirti skatinti parduodamos prekės vartojimą, informuojant apie naują sukurtą skonį, tiesiogiai kviečiant dalyvauti alaus degustavimo renginiuose, apsilankyti kavinėse ar baruose, kuriose tokiu alumi yra prekiaujama.

Teismas pažymi, kad šiuo atveju aktuali aplinkybė, jog pareiškėja nurodytus pranešimus apie alų paskelbė ne savo internetinėje svetainėje, o socialinio tinklo paskyroje, kuri internetinės svetainės sampratos neapima. Internetinė svetainė aiškinama kaip rinkinys tinklalapių, kuriuos sieja bendra tematika, priklausomybė vienai įstaigai arba kitokie bendri dalykai. Tuo tarpu socialinis tinklas „Facebook“ apibūdinamas kaip internete veikiantis socialinis tinklas, kurio dalyviai į jį gali įkelti įvairių tekstų, nuotraukų, paveikslų, nurodyti ryšius su draugais, pažįstamais (Enciklopedinis kompiuterijos žodynas, http://ims.mii.lt/EK%C5%BD/). Taigi matyti, kad AKĮ 29 straipsnio 2 dalis daro išimtį ir leidžia atitinkamą informaciją apie alkoholinius gėrimus skleisti asmens (juridinio asmens) internetinėje svetainėje, tačiau tai nėra prilyginama reklamos skelbimui socialiniame tinkle „Facebook“. Net ir iš pateiktų sampratų apibrėžimų matyti, jog interneto svetainę valdo ir ji priklauso iš esmės vienam asmeniui, tai reiškia, kad internetinėje svetainėje paskelbtas turinys gali būti valdomas paskelbusiojo. Taip pat informaciją, pateiktą alkoholiu prekiaujančios bendrovės interneto svetainėje asmuo gali pasiekti dėl savo valinių veiksmų, t. y. pasinaudojęs galimybę pats įsijungti bendrovės internetinę svetainę. Tuo tarpu socialiniame tinkle paskelbta informacija gali būti pasiekiama kitiems šiame tinkle užsiregistravusiems asmenims be jokio jų valinio veiksmo, tiesiog prisijungus prie socialinio tinklo bet kokiais kitais tikslais, kas reiškia, kad nėra būtina atskirai domėtis alkoholiu prekiaujančios bendrovės veikla, nes tokia informacija pasiekia vartotoją ir be jo atskiros valios išraiškos jis nori gauti tokią informaciją ar ne. Todėl net jei atitinkama informacija apie gaminamą (tiekiamą) alų galėjo būti skelbiama pareiškėjos internetinėje svetainėje, socialinio tinklo paskyroje skelbiamai medžiagai taikytini griežtesni kriterijai ir laikytina, kad socialinio tinklo paskyroje skelbiama alkoholio reklama Lietuvos Respublikoje yra draudžiama.

Teismas nesutinka su pareiškėjos nurodoma pozicija, kad jos socialiniame tinkle skelbiama tekstinė ir vaizdinė medžiaga buvo skirta ne Lietuvos gyventojų auditorijai. Pastebėtina, kad iš aukščiau aprašytų pranešimų socialiniame tinkle „Facebook“ matyti, jog pareiškėja kvietė apsilankyti ir paragauti jų naujo skonio alaus ne užsienio šalių baruose ar kavinėse, tačiau apsilankymo vietose, esančiose Lietuvoje. Pareiškėja nurodė, kad reklamuojamo alaus galima rasti: „Klimas DOCK, Drops Bar, Local Pub, Kultura Kavine, Republic (No. 3), Šilelis GastroPub, cask215, Alaus biblioteka, Uncle Sam‘s American Pub, prohibicija, Šnekutis – Polocko 7A, Šbekutis – Šv. Stepono 8, Distilerija.“. Be to, kaip minėta, pareiškėja savo socialinio tinklo paskyroje kvietė į artėjantį alaus degustavimo renginį Kaune. Taigi nėra pagrindo teigti, kad tokia reklama buvo skirta ne Lietuvos gyventojams.

Aplinkybė, kad pareiškėja pranešimus socialiniame tinkle „Facebook“ skelbė ne lietuvių, o anglų kalba, jos atsakomybės už draudimą reklamuoti alkoholinius gėrimus nepanaikina. Teismas pažymi, kad 2011 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Lietuvos gyventojų dalis, mokanti anglų kalbą siekia 30,4 proc. (https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=1699). Taigi aplinkybė, kad pareiškėja reklamą paskelbė anglų kalba savaime nereiškia, kad lietuvis vartotojas šios reklamos negalės suprasti, nes net 1/3 Lietuvos gyventojų gali suprasti tokio pobūdžio reklamą skelbiamą anglų kalba. Teismas pažymi, kad tokiu atveju taip pat kartu vertintinos ir kitos bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad kalba, kuria skelbiama reklama, AKĮ 29 straipsnio 1 dalies draudimui konstatuoti vertinama sistemiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju matyti, kad nors reklama buvo skelbiama anglų kalba, tačiau kitos aplinkybės, tokios kaip kvietimas apsilankyti Lietuvoje įsikūrusiuose baruose, kvietimas apsilankyti renginyje, vyksiančiame Lietuvoje, leidžia daryti išvadą, jog reklama buvo nukreipta būtent į Lietuvos vartotojus. Tuo tarpu užsienio kalba paskelbta alkoholio reklama savaime nėra pagrindas, apribojantis atsakomybės taikymo galimybę ūkio subjekto atžvilgiu pagal AKĮ 29 straipsnio 1 dalį. Be to, pareiškėja skelbė ne tik tekstinę, bet ir vaizdinę medžiagą, kuriai suprasti papildomos užsienio kalbos žinios nėra reikalingos. Aplinkybė, kad, anot pareiškėjos, ji vykdo veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse, nepanaikina pareigos laikytis Lietuvos Respublikoje taikytino alkoholio reklamos draudimo, kai šiuo atveju nustatyta, kad tokia reklama buvo nukreipta būtent Lietuvos vartotojo atžvilgiu.

Teismas nesutinka su pareiškėjos nurodomais teiginiais, kad nuo to momento, kai buvo atsakovo įspėtas apie draudimus reklamuoti alkoholį Lietuvos Respublikoje, to savo socialinio tinklo paskyroje nedarė. Pagal byloje esančią medžiagą taip pat nustatyta, kad atsakovas 2018-01-16 kreipėsi į pareiškėją elektroniniu paštu, nurodydamas, kad pareiškėjos socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje pateikta alkoholio reklama, nors pagal AKĮ reikalavimus nuo 2018-01-01 tokia alkoholio reklama yra draudžiama, ir prašė pašalinti skelbiamą alkoholio reklamą ir ateityje užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Teismo vertinimu, nepaisant to, kad Departamentas įspėjo pareiškėją apie AKĮ įtvirtintą draudimą reklamuoti alkoholį Lietuvos Respublikoje, vertindamas lietuvių kalba pateiktą reklamą, laikytina, kad pareiškėja buvo įspėta apie bendrą draudimą reklamuoti alkoholinius gėrimus Lietuvos Respublikoje. Todėl nesvarbu ar pareiškėja įspėjimo apie draudimą metu skelbė reklamą lietuvių ar anglų kalba, reklamos pobūdis nuo to nepakito.

Vertinant pareiškėjai paskirtos baudos dydį, nustatyta, kad vadovaujantis AKĮ 34 straipsnio 7 dalimi, konkretus skiriamos baudos dydis nustatomas atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį ir šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų skaičių ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas motyvuojamas institucijos, skiriančios baudą už šiame įstatyme nustatytų reikalavimų nesilaikymą, nutarime. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą įmonės, Europos juridiniai asmenys ir jų filialai, užsienio juridinių asmenų atstovybės Lietuvos Respublikoje savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms, padėjo kompetentingoms institucijoms tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą. Skirianti baudą institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes (AKĮ 34 straipsnio 8 dalis). Atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad padarę pažeidimą juridiniai asmenys slėpė padarytą pažeidimą, toliau pažeidinėjo Įstatymo reikalavimus nepaisydami kompetentingos institucijos nurodymo nutraukti neteisėtus veiksmus (AKĮ 34 straipsnio 9 dalis).

Ginčijamame nutarime nustatyta, kad atsakovas Departamentas už Įstatymo 29 straipsnio 1 dalies pažeidimą paskyrė pareiškėjai 2 896 Eur dydžio baudą. Nutarime nurodoma, kad pareiškėja pažeidimą padarė pirmą kartą, todėl tai laikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pažymėtina, kad už AKĮ 29 straipsnio pažeidimą bendrovės gali būti baudžiamos nuo 2 896 Eur iki 14 481 Eur bauda (AKĮ 34 straipsnio 6 dalis). Todėl pareiškėjai paskirta minimali 2 896 Eur bauda laikytina teisinga ir proporcinga, įvertinus tai, kad pareiškėja pažeidimą įvykdė pirmą kartą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijamas Departamento 2018-12-06 nutarimas Nr. ATK2-205/18 priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas. Ginčijamas nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, jis yra pakankamai motyvuotas, nurodytas tiek teisinis, tiek faktinis jo priėmimo pagrindas, o pareiškėjos atžvilgiu taikyta sankcija pagrįsta. Todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

Pareiškėja pateikė teismui prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl AKĮ 29 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijos 25 straipsnio 3 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 4 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, esant AKĮ legislatyvinei omisijai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Gavęs Konstitucinio Teismo nutarimą, teismas atnaujina bylos nagrinėjimą. Minėtos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai teismas suabejoja, ar Lietuvos Respublikos Prezidento aktas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja įstatymams ar Konstitucijai.

Pažymėtina, kad šalių pozicija dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (LVAT 2012-07-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012). Nagrinėjamu atveju teismui nekyla abejonių dėl byloje taikytų teisės aktų nuostatų atitikties Konstitucijai, todėl dėl šios priežasties, o taip pat pareiškėjos skundą atmetus kaip nepagrįstą, prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Dėl prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas

Pareiškėja taip pat pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas nagrinėjamoje byloje atmestas kaip nepagrįstas, ji neįgyja teisės reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl toks prašymas netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Genys Brewing skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.