- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-10
- Bylos Nr.
- II-459-142/2010
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pažeidėjas
- D. P.
- Nukentėjusysis
- R. L.
- Kategorijos
- 39.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui D. P., nukentėjusiajam R. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens D. P. skundą dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos 2008-05-29 nutarimo panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos (toliau – Vilniaus m. VPK VP EPT) Tarnybos organizavimo poskyrio specialistas – vyr. inspektorius 2008-05-27 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E 847828 D. P. dėl to, kad jis 2008-05-27 apie 10.52 val., L. Giros g., ties (duomenys neskelbtini), Vilniuje, vairuodamas automobilį „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausantį UAB „SEB VB lizingas“, prieš apsisukdamas nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies krašto, nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė ir apgadino abu automobilius. Tuo jis pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau - KET) 150 p. reikalavimus. Nurodyta, kad administracinė atsakomybė už tokią veiką numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. (b. l. 10).
Vilniaus m. VPK VP EPT komisaro inspektoriaus 2008-05-29 nutarimu Nr. E 847828 D. P. už ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą paskirta 100 Lt bauda (b. l. 9).
D. P. padavė teismui skundą, kuriame prašo nutarimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Paaiškino, kad 2008-05-27 važiuodamas automobiliu „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) L. Giros g., nutarė apsisukti. Kadangi padėtis apsisukimui buvo visiškai saugi - priekyje automobilių nebuvo, gale automobilis buvo toli ir jo vairuotojas tikrai nebuvo įjungęs posūkio signalo, jis įjungė kairįjį posūkio signalą ir pradėjo apsisukimo manevrą. Sukosi iš tokios padėties, kad būtų galima apsisukti vienu kartu, todėl nebuvo visiškai pasitraukęs prie pat važiuojamosios dalies kairiojo krašto, ką leidžia KET 151 p. ir kas normalioje situacijoje nebūtų joks taisyklių pažeidimas. Jam baigiant apsisukimo manevrą ir jau esant priešingoje eismo juostoje, į jo vairuojamo automobilio kairiąją priekinę dalį atsitrenkė dideliu greičiu ta pačia kryptimi važiavęs automobilis „BMW 318“. Nors automobilio „BMW“ vairuotojas teigė, kad važiavo 80 km/h greičiu, kas yra gerokai daugiau nei leidžia KET, jis yra įsitikinęs, kad automobilio „BMW“ greitis buvo didesnis nei 80 km/h. Be to, nors „BMW“ vairuotojas puikiai matė, kad priekyje važiuojantis automobilis buvo įjungęs kairįjį posūkį, tačiau vis tiek išvažiavo į priešingos kryties važiuojamąją dalį.
D. P. teismo posėdyje skundą palaikė. Paaiškino, kad prieš apsisukdamas, žvilgterėjo į už jo atvažiuojantį automobilį. Tas automobilis buvo ganėtinai toli, posūkio signalo nerodė, todėl jis pamanė, kad spės apsisukti. Parodė posūkio signalą ir bandė apsisukti, nepasitraukęs arčiau kairiojo krašto, nes norėjo apsisukti vienu kartu. Jis važiavo per juostos vidurį, nei arčiau dešinio, nei arčiau kairio krašto. Jis pirmas praėjo pradėjo manevrą, todėl R. L. turėjo jį praleisti. Skiriamosios juostos tarpeliai buvo tris kartus trumpesni už tarpus, todėl ją kirsti buvo galima, suktis jis galėjo. Tarpinių juostų, nurodančių, kad viena važiavimo kryptimi gali važiuoti du automobiliai, nebuvo, tačiau kelias yra platus ir tikrai ta pačia kryptimi gali važiuoti du automobiliai. Jis įvertino situaciją, kad iš galo važiuojantis automobilis toli, iš priekio automobilių neatvažiuoja, daugiau automobilių nėra, ir sukosi. Jis nemanė, kad jį lenks iš kairės. Mano, kad šioje situacijoje, svarbiausia yra nustatyti, kuris pirmas pradėjo manevrą.
Teisme R. L. su D. P. skundu nesutiko. Paaiškino, kad važiavimo kryptimi yra viena eismo juosta, ji plati, todėl gali važiuoti ir dvi mašinos. D. P. parodė posūkį iš dešinio juostos krašto, todėl jis pamanė, kad „Toyota“ vairuotojas nori persirikiuoti prie sankryžos, pavažiuos į sankryžą ir joje apsisuks, ar suks į kairę. Jis nemanė, kad D. P. galėtų apsisukinėti toje vietoje, nes maždaug už 10 metrų nuo tos vietos, kurioje apsisukinėjo D. P., prie parduotuvės buvo aikštelė arba sankryžoje buvo galima apsisukti. Kai D. P. automobilis pradėjo apsisukinėti, jis jau buvo beveik prie jo, todėl D. P. sukdamasis blokavo jį, jam nebebuvo kur dėtis, jis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip bandė išvengti susidūrimo. Jeigu jis nebūtų išvažiavęs į priešingą eismo juostą, o būtų važiavęs tiesiai, tuomet jis būtų atsitrenkęs tiesiai į vairuotojo pusės dureles ir pasekmės tokiu atveju galėjo būti sunkesnės. Jis važiavo tiesiais ir nenorėjo lenkti automobilio „Toyota“, bet kai pamatė, kad automobilis „Toyota“ sukasi ir dėl to užtvėrė visą eismo juostą jo važiavimo kryptimi, o jis buvo labai arti to automobilio, todėl jam nebebuvo kur dėtis, privalėjo jį lenkti iš kairės, nes kitaip apvažiuoti buvo neįmanoma. Jokio posūkio jis nerodė, nes važiavo tiesiai. Jis važiavo arčiau kairiojo juostos krašto. Matė, kad D. P. parodė kairio posūkio signalą, tačiau nemanė, kad toje vietoje suksis. Jeigu D. P. manevrą būtų pradėjęs prieš tai pasitraukęs prie pat kairio eismo juostos krašto, jis būtų galėjęs apvažiuoti jį iš dešinės. Jis beveik spėjo aplenkti D. P., D. P. kliudė jo automobilio galinį ratą.
Šalies argumentai
R. L. pateikė rašytinius advokato paaiškinimus, kuriuose nurodoma, kad kelio ženklinimas leido R. L. lenkti priekyje važiavusį automobilį. Kelią per pusę į dvi dalis dalino siaura brūkšninė linija, kurios brūkšniai tris kartus trumpesni už tarpus. Tokią liniją galima kirsti iš abiejų pusių. Jeigu kelias pažymėtas viena siaura brūkšnine linija, tai reiškia, kad kelias turi dvi, o ne keturias juostas. D. P. pagal KET 153 p. privalėjo duoti kelią jį lenkiančiam automobiliui. D. P. nepraleido jo lenkiančio R. L., todėl ir įvyko susidūrimas. Dėl eismo įvykio kaltas yra D. P. Jeigu D. P. matė iš paskos atvažiuojantį automobilį, jis privalėjo laikytis KET 150 p. reikalavimų ir prieš darydamas posūkio manevrą pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto.
Nukentėjusieji H. Č. ir UAB „SEB lizingas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.
Skundas netenkinamas.
D. P. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą, t. y. už KET pažeidimą, nulėmusį kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą). Šioje teisės normoje numatyto pažeidimo sudėtis yra materialinė, todėl atsakomybei dėl šio pažeidimo reikšmingas pažeidimo sudėties elementas yra priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių nustatymas. Vertinant KET pažeidimą, būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veika nulėmė susidūrimą ir žalos atsiradimą. ATP protokole, kuriame formuluojamas kaltinimas, nurodyta, kad eismo įvykis kilo dėl D. P. KET 150 p. reikalavimų nesilaikymo. KET 150 p. (KET redakcija, galiojusi pažeidimo padarymo metu) nustatė, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kelio ženklai ir (arba) ženklinimo linijos gali šį reikalavimą pakeisti.
Faktinės bylos aplinkybės yra tokios, kad D. P., važiuodamas L. Giros g. nuo Ateities g., nutarė apsisukti. Jam darant apsisukimo manevrą, į jo automobilio priekinę kairę pusę atsitrenkė iš paskos važiavęs automobilis „BMW“. D. P. kaltinamas tuo, kad prieš apsisukdamas nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies krašto, nedavė kelio ta pačia kryptimi važiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė ir apgadino abu automobilius. Šioje byloje nagrinėjama, ar D. P. pažeidė KET 150 p. reikalavimus ir jeigu pažeidė - ar šis pažeidimas nulėmė kitam asmeniui priklausančios transporto priemonės apgadinimą.
Kelio ženklinimas L. Giros g. nedraudžia apsisukimo manevro. Nustatyta, kad eismo įvykis įvyko kelyje iš dviejų eismo juostų po vieną kiekviena važiavimo kryptimi. Priešingų krypčių eismo juostos atskirtos horizontaliuoju ženklinimu 1.5 siaura brūkšnine eismo juosta. Važiuojamosios dalies plotas yra apie 12.40 metrų (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2010-02-10 raštas, b. l. 78). Apie tai, kad kelias susideda iš dviejų eismo juostų, po vieną kiekviena važiavimo kryptimi ir kurios atskirtos siaura brūkšnine juosta, kurios brūkšniai tris kartus trumpesni už tarpus, kad eismo juostos plačios, gali tilpti po du automobilius, teisme paaiškino ir eismo įvykio dalyviai, ir liudytojai policijos pareigūnai A. G. ir E. V. .
Kaip matyti iš paties D. P. paaiškinimų, jis neneigia tos aplinkybės, kad apsisukimo manevrą pradėjo ne nuo kairio važiuojamosios eismo juostos krašto, o labiau nuo dešinio eismo juostos krašto, kaip jis aiškino teisme iš juostos vidurio, nes norėjo apsisukti vienu kartu. Kaip jau minėta, pažeidimo padarymo metu galiojusių KET 150 p. nustatė, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. D. P. nepagrįstai vadovaujasi KET 151 p. ir aiškina, kad galėjo apsisukinėti ir nepasitraukęs prie važiuojamosios dalies krašto. KET 151 p. nustatė, kad, kai dėl savo gabaritų ar kitų priežasčių transporto priemonė negali pasukti (apsisukti) iš kraštinės padėties, sukti leidžiama ir ne nuo važiuojamosios dalies krašto, jeigu tai nesukliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Visų pirma, D. P. vairavo lengvąjį automobilį, todėl pagal automobilio gabaritus galėjo apsisukti ir iš kraštinės padėties (gatvė yra pakankamai plati), kitų svarbių priežasčių, dėl kurių jo automobilis negalėtų apsisukti iš kraštinės padėties, jis nenurodė. Antra, šis punktas leidžia sukti ne nuo važiuojamosios dalies krašto su sąlyga - jeigu tai nesukliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjo, kad D. P. matė atvažiuojantį iš paskos automobilį, bet manė, kad spės apsisukti.
D. P. aiškina, kad prieš pradėdamas apsisukimo manevrą, jis įsitikino, kad tai daryti saugu. Pastebėtina, kad dėl šios aplinkybės D. P. paaiškinimai bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo nuoseklūs. Iš karto po eismo įvykio D. P. paaiškino, kad 2008-05-27 apie 10.30 val. automobiliu „Toyota Auris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo L. Giros g., Vilniuje, toje gatvėje apsisukinėjo. Gatvė buvo plati, jis, važiuodamas gatvės dešinėje, įsitikinęs, kad priešpriešinėje juostoje ir iš galo mašinų nėra, darė apsisukimo manevrą. Tai darė tvarkingai, rodydamas posūkį. Jam bebaigiant apsisukimą, būnat jau priešingoje gatvės pusėje, į jo automobilio priekinį kairį kampą trenkėsi dideliu greičiu atlėkęs automobilis „BMW 318“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris važiavo ta pačia kryptimi, kaip ir jis. Automobilis atlėkė labai greitai, jis jį pastebėjo paskutiniu momentu, kai susidūrimo jau nebuvo galima išvengti. D. P. nuomone, automobilio „BMW“ vairuotojas viršijo leistiną greitį (b. l. 13). Apie tai, kad nematė iš galo atvažiuojančio automobilio, D. P. paaiškino ir į eismo įvykio vietą atvykusiems pareigūnams. Pareigūno A. G. 2008-05-27 tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad „Toyota“ vairuotojas, važiuodamas L. Giros g. nuo Ateities g. link Žadeikos g., nutarė apsisukti. Teigė, kad prieš pradėdamas apsisukimo manevrą nematė nei vieno iš galo važiuojančio automobilio. Apsisukant pajuto smūgį į kairįjį priekinį sparną ir pamatė, kad susidūrė su „BMW 318“ (b. l. 12). Skunde teismui D. P. jau aiškina, kad prieš apsisukdamas įsitikino, kad tai daryti saugu, nes priekyje automobilių nebuvo, gale automobilis buvo toli, ir jo vairuotojas tikrai nebuvo įjungęs posūkio signalo. Todėl jis įjungė kairįjį posūkio signalą ir pradėjo apsisukimo manevrą. Teisme D. P. aiškino taip pat, t. y., kad matė atvažiuojantį automobilį, bet manė, kad spės apsisukti. Jis nemanė, kad jį lenks iš kairės pusės. Tokie D. P. paaiškinimai tik rodo, kad jis neįsitikino savo manevro saugumu, kad saugiai, nesutrukdydamas ir neversdamas kitų eismo dalyvių keisti važiavimo kryptį, galės apsisukti, neįvertino, kad iš paskos važiuojantis automobilis galėtų jį lenkti ar, kad jis gali priartėti dar darant apsisukimo manevrą ir kad tokiu būdu jam bus užtvertas kelias.
Akivaizdu, kad plačioje eismo juostoje, kurioje gali tilpti du automobiliai, toks D. P. manevras (apsisukimas ne nuo kairio važiuojamosios juostos krašto, o labiau nuo dešinio), galėjo suklaidinti iš paskos važiuojančius vairuotojus. Teisme nukentėjęs R. L. paaiškino, kad važiavimo kryptimi yra viena eismo juosta, ji plati, todėl gali važiuoti ir dvi mašinos. D. P. parodė posūkį iš dešinio juostos krašto, todėl jis pamanė, kad „Toyota“ vairuotojas nori persirikiuoti prie sankryžos, kad pavažiuos į sankryžą ir joje apsisuks, ar suks į kairę, bet nemanė, kad vairuotojas galėtų apsisukinėti tokioje vietoje, nes maždaug už 10 metrų nuo tos vietos, kurioje apsisukinėjo D. P. , prie parduotuvės buvo aikštelė, kur laisvai galima buvo apsisukti, arba sankryžoje buvo galima apsisukti. Kai D. P. automobilis pradėjo apsisukinėti, jis jau buvo beveik prie jo, todėl D. P. sukdamasis blokavo jį, jam nebebuvo kur dėtis, jis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, taip bandė išvengti susidūrimo. Jeigu D. P. manevrą būtų pradėjęs nuo kairio juostos krašto, jis būtų galėjęs apvažiuoti jį iš dešinės, nes jis būtų supratęs, kad D. P. tikrai nori apsisukti. Apie tai, kad apsisukimo manevrą D. P. pradėjo daryti, kai R. L. buvo nedideliu atstumu nuo D. P. vairuojamo automobilio, nurodyta ir R. L. iš karto po eismo įvykio rašytame paaiškinime (b. l. 15). Iš šio paaiškinimo matyti, kad R. L. pradėjo lenkti automobilį „Toyota“ ir beveik tuo pačiu metu „Toyota“ pradėjo apsisukimo manevrą. Apie tai, kad R. L. lenkė automobilį „Toyota“, kai šis staiga pradėjo apsisukinėti, nurodyta ir tarnybiniame pranešime (b. l. 12). Teisme liudytojas A. G. taip pat parodė, kad automobilis „BMW“ lenkė automobilį „Toyota“, o automobilio „Toyota“ vairuotojas nepastebėjo jį lenkiančio „BMW“ automobilio ir sukosi. Tačiau nagrinėjamoje situacijoje nėra svarbu, ar R. L. į priešpriešinio eismo juostą išvažiavo norėdamas aplenkti, ar siekdamas išvengti susidūrimo. Svarbu, kad tokį jo manevrą – išvažiavimą į priešingą eismo juostą – nulėmė D. P. klaidinantys veiksmai, dėl kurių R. L. nebeturėjo pasirinkimo galimybės saugiai apvažiuoti važiavimo kryptį keičiantį automobilį „Toyota“. Kaip teisingai pastebėjo R. L., jeigu D. P. apsisukimo manevrą būtų pradėjęs nuo važiuojamosios eismo juostos kairiojo krašto, R. L. būtų galėjęs jį apvažiuoti iš dešinės. Automobiliams padarytų apgadinimų vieta ir pobūdis (automobiliui „Toyota Auris“ deformuotas priekinis bamperis, įlenktas variklio dangtis, sulenktas kairės pusės priekinio žibinto tvirtinimas, sulenktas priekinis valstybinis numeris ir suskilęs numerio laikiklis, deformuotas kairys priekinis sparnas; automobiliui „BMW 318“ sulenktas dešinys galinis ratlankis ir prakirsta padanga, deformuota galinio bamperio dešinė pusė, įlenktas dešinys galinis sparnas, įlenktos dešinės pusės galinės durys, sulenktas priekinis kairys ratlankis ir prakirsta padanga, b. l. 11) rodo, kad R. L. jau buvo bebaigiąs aplenkti D. P. vairuojamą automobilį, kai šis besisukdamas išvažiavo į priešingą eismo juostą. Eismo įvykio vietos schemoje pavaizduota, kad automobilis „Toyota“ stovi priekine dalimi įvažiavęs į priešingą eismo juostą skersai, pasisukęs į dešinę. Tai reiškia, kad apsisukimo manevro D. P. dar nebuvo baigęs. Eismo įvykio vietos schemos teisingumą savo parašais patvirtino abu eismo įvykio dalyviai. Dėl to teismui nekyla abejonių dėl schemoje užfiksuotų duomenų teisingumo. Akivaizdu, kad iš paskos ne itin dideliu atstumu važiavęs R. L. negalėjo iš anksto suprasti tikrųjų D. P. ketinimų apsisukti ir priimti sprendimą apvažiuoti D. P. iš dešinės. Nėra abejonių, kad tokiam manevrui būtų pakankamai vietos (atsižvelgiant į eismo juostos plotį, užfiksuotą eismo įvykio schemoje), jeigu apsisukimo manevras būtų atliekamas taip, kaip reikalauja KET 150 p. D. P. argumentai dėl R. L. viršyto nustatyto leistino greičio jo atsakomybės už pažeidimą nepašalina. Be to, automobilių apgadinimų pobūdis bei jų padėtis po eismo įvykio rodo, kad greitis nebuvo itin didelis. Bet kuriuo atveju D. P., matydamas iš paskos atvažiuojantį automobilį ir ruošdamasis apsisukimo manevrui, privalėjo įvertinti ir tai, ar spės saugiai atlikti tokį manevrą. Byloje nagrinėjama, kurio vairuotojo veiksmai buvo tiesioginė ir pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis. Nustatyta, kad eismo įvykis kilo dėl D. P. KET 150 p. reikalavimų pažeidimo, nes būtent KET 150 p. reikalavimų nesilaikymas suklaidino iš paskos važiuojantį R. L. .
Dėl to pagrįstai D. P. veiksmai įvertinti KET 150 p. reikalavimų pažeidimu, nulėmusiu eismo įvykio kilimą. Daroma išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Protokolą surašė ir bylą išnagrinėjo tam įgalioti pareigūnai (ATPK 225 str., 259¹ str. 2 d.). Nuobauda parinkta sankcijos ribosi, laikantis ATPK 30, 30² str., reikalavimų, tinkamai individualizuota. Naikinti ar keisti skundžiamą nutarimą pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 124 str. 1 d. 1 p., 128 str., 129 str.,
nutaria:
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos 2008-05-29 nutarimą Nr. E 847828, kuriuo D. P. už pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., padarymą skirta 100 Lt bauda, palikti nepakeistą ir D. P. skundo nepatenkinti.
Nutartis per 10 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiama Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.