Kauno apygardos teismo nutartis

2018-07-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-397/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-19
Bylos Nr.
1A-465-397/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-10911-2017-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jūratė Jakubonienė, Algirdas Remeika, Gytis Večerskas
Nuteistasis
R. K., N. N.
Nukentėjusysis
M. K., G. B., D. V., R. M., J. M., M. V., E. G., A. S.
Advokatai
Edvinas Sergaitis
Baudžiamoji byla Nr. 1A-465-397/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-10911-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.26.2.; 2.1.7.4.1.; 2.4.6.1.
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Urtei Piluckei,dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei,nuteistojo R. K. gynėjui advokatui Edvinui Sergaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą ir nuteistas 20 MGL, t. y. 753,20 Eur (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 20 ct) bauda, įpareigojant ją sumokėti per 2 (du) mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiosios M. K. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajai M. K. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 55 € (penkiasdešimt penki eurai) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios G. B. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajai G. B. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 20 € (dvidešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo D. V. civilinis ieškinį tenkintas visiškai ir nukentėjusiajam D. V. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 100 € (vieną šimtą eurų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios R. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajai R. M. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 60 € (šešiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios J. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajai J. M. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 120 € (vienas šimtas dvidešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo M. V. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajam M. V. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 50 € (penkiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiojo E. G. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajam E. G. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 70 € (septyniasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiosios A. S. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir nukentėjusiajai A. S. priteista solidariai iš N. N. ir R. K. 50 € (penkiasdešimt eurų) turtinei žalai atlyginti.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį taip pat nuteistas N. N., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad jis kartu su N. N. pažeidė viešąją tvarką, t. y. jie 2017 m. vasario 25 – 26 d. veikdami bendrininkų grupėje laikotarpiu (duomenys neskelbtini) gatvėse, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, vandališkais veiksmais, pasireiškusiais kiemuose ir jų prieigose stovėjusių automobilių tyčiniu spardymu, nulaužiant a/m „Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. Č., stovėjusio (duomenys neskelbtini), galinio stiklo valytuvą 22 eurų vertės; nulaužiant a/m „Honda Accord“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio V. K., dešinės pusės šoninį veidrodėlį 50 eurų vertės; nulaužiant a/m „Škoda Octavia“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio G. B., dešinės pusės šoninį veidrodėlį 20 eurų vertės; nulaužiant a/m „BMW 320D“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio D. V., stovėjusio (duomenys neskelbtini), šoninį vairuotojo pusės šoninį veidrodėlį 50 eurų vertės; išdaužiant a/m „Audi 80“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio V. G., stovėjusio (duomenys neskelbtini), abiejų pusių galinius žibintus 30 eurų vertės ir nulaužiant keleivio pusės šoninį veidrodėlį 20 eurų vertės; nulaužiant a/m „Citroen C4 Picasso“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio J. M., stovėjusio (duomenys neskelbtini), keleivio pusės šoninį veidrodėlį 100 eurų vertės; nulaužiant a/m „BMW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. V., stovėjusio (duomenys neskelbtini), keleivio pusės šoninį veidrodėlį 25 eurų vertės; nulaužiant a/m. „Volvo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio A. G., stovėjusio (duomenys neskelbtini), dešinės pusės šoninį veidrodėlį 70 eurų vertės; nulaužiant a/m „Ford Mondeo“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio A. S., stovėjusio (duomenys neskelbtini), vairuotojo pusės šoninį veidrodėlį 40 eurų vertės; nulaužiant a/m „Peugeot“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio A. G., stovėjusio (duomenys neskelbtini), kairįjį šoninį veidrodėlį; įlenkiant a/m „Toyota Corola“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio L. D., stovėjusio (duomenys neskelbtini), keleivio pusės priekinį sparną; to pasėkoje apgadinant šiuos automobilius, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkai ir taip sutrikdė visuomeninę rimtį.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina R. K. kaltę, įvykdžius BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą.Nuteistojo R. K. gynėjas advokatas Edvinas Sergaitis apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nuosprendį R. K. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nes išsamiai ir nešališkai neištirtos bylai reikšmingos aplinkybės, nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Skunde apeliantas nesutinka su teismo ištirtų įrodymų vertinimu, jų pakankamumu, teigia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Skunde nurodoma, jog nei vienas teisme apklaustų liudytojų ir nukentėjusiųjų nenurodė, kad jų automobilius apgadino R. K.. Liudytojai teigė, kad jie arba nematė, kas apgadino automobilius, arba neįsidėmėjo jokių požymių, pagal kuriuos šiuos asmenis galėtų atpažinti. Skundo autorius remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-128/2014 išsakyta pozicija dėl asmenų parodymų, kurie buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį, ir teigia, jog liudytojo A. N. parodymai įskaitant jo parodymus, užfiksuotus atpažinimo pagal nuotrauką protokole, negali turėti jokios įrodomosios galios, nes jis teisme nebuvo apklaustas, ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o tyrėjo, taip gynybai užkertant kelią užduoti jam klausimus. Taip pat skunde nurodoma, jog liudytojo A. N. apklausos protokole užfiksuota, kad jis matė vaikinus, spardžiusius vienintelį Volvo markės automobilį ir įsidėmėjo tai, kad vaikinų amžius buvo apie 18 metų, vienas iš jų vilkėjo kareivišku sportiniu švarkeliu, kitas – baltu bliuzonu. Apklausos protokole kategoriškai užfiksuota, kad liudytojas daugiau nieko neįsidėmėjo, todėl niekiniu laikytinas atpažinimo iš nuotraukos protokolas, kur R. K. liudytojas atpažįsta pagal veido bruožus, kaip asmenį, spardžiusį automobilius, nes apklausiamas nurodė, jog veido bruožų neįsiminė. Darytina išvada, jog R. K. liudytojas atpažino ne kaip asmenį, spardžiusį automobilius, o kaip asmenį, kuris buvo sulaikytas visiškai kitoje vietoje. Be to, liudytoja apklausta tyrėja L. V. parodė, jog ji nepamena, ar A. N. R. K. atpažino kaip asmenį, spardžiusį automobilį, ar tik kaip sulaikytą asmenį. Tad, neapklausus liudytojo A. N. teisme, visos abejonės turi būti aiškinamos tik nuteistojo naudai. Be to, atpažinimo pagal nuotrauką protokole užfiksuota, kad šis liudytojas nuteistąjį atpažino kaip asmenį, spardžiusį automobilius, nors nurodė matęs tik tai, kad buvo spardomas vienas automobilis. Tai, apelianto teigimu, rodo, jog šiame protokole užfiksuotos tik prielaidos. Abejonių liudytojo A. N. parodymų patikimumu, apelianto manymu, kelia ir tai, jog liudytojas A. G., kurio automobilį Volvo neva matė apspardant liudytojas A. N., teisme parodė, kad kaimynas užėjęs pranešė, jog apgadintas automobilis, tačiau kaimynas pats nematė, kaip vaikinai spardė automobilį, ir sužinojo tai tik iš kitų asmenų, kurie ir iškvietė policiją. Tokiu būdu, neapklausus A. N. teisme, liko nepašalinti akivaizdūs prieštaravimai šių asmenų parodymuose, kurie taip pat turėjo būti vertinami nuteistojo R. K. naudai.Skunde taip pat nurodoma, jog liudytojas M. Č. vienareikšmiškai negalėjo atpažinti asmens, apgadinusio automobilį, jis tik girdėjo garsą. Liudytojai E. G. ir M. V. taip pat patys nematė, kaip buvo spardomi automobiliai, todėl protokolai, kuriuose jie atpažino R. K. gali būti vertinami tik kaip patvirtinantys, jog šie asmenys R. K. atpažino kaip asmenį, sulaikytą po įvykio.Skunde taip pat nurodoma, jog nuosprendžio teiginiai, kad A. N. parodymus patvirtina kiti bylos įrodymai – liudytojų policijos pareigūnų parodymai, yra akivaizdžiai tik deklaratyvaus pobūdžio, nes jie nei vienas įvykio nematė. Tad vieninteliu tiesioginiu R. K. kaltės įrodymu yra tik liudytojo A. N. parodymai, tačiau grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį šio liudytojo parodymais, kuris nebuvo apklaustas teisme, teismas pažeidė Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą rungimosi principą bei nesilaikė suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš liudytojų M. Č. parodymų, pareigūno O. K. parodymų darytina išvada, jog tuo metu, kai buvo apgadinti automobiliai, ne vien tik nuteistieji vaikštinėjo tame rajone. Tai rodo, kad automobilius galėjo apgadinti kiti asmenys bei patvirtina R. K. nuoseklius parodymus, kad jis buvo priverstas bėgti nuo sutiktų jaunuolių, jog išvengtų jų smurto ir tvorą perlipo tikėdamasis nuo jų pasislėpti. Vien tai, kad R. K. nesistengė išvengti sulaikymo, leidžia daryti prielaidą, kad jis neturėjo priežasties bijoti jį sulaikiusių asmenų, nes automobilių neapgadino.Skunde taip pat nurodoma, jog ant automobilių fiksuotos batų žymės, be to, nuteistasis taip pat parodė, jog pareigūnai buvo paėmę jo avalynę, t. y. buvo tiriami ant automobilių palikti batų pėdsakai, tačiau šio tyrimo išvada teismui nepateikta. Tai, apelianto manymu, vertintina netiesioginiu R. K. nekaltumo įrodymu. Net iš nukentėjusiosios A. G. apibūdinimo, kad pėdsaką paliko labai didelio dydžio batus nešiojantis asmuo, darytina kategoriška išvada, kad ji matė ir pareigūnams rodė ne nuteistojo R. K. paliktą pėdsaką. Tai rodo, kad automobilius spardė kažkas kitas.Apeliantas taip pat skunde nurodo, jog į bylą pateikus vien kaltinančius įrodymus taip perkeliant pareigą įrodinėti savo nekaltumą nuteistajam, pažeistas ne tik nekaltumo prezumpcijos principas, bet ir proceso šalių lygiateisiškumo, rungtyniškumo principai. Skundo autorius taip pat pažymi, jog kito nuteistojo N. N. parodymai, jog R. nuspyrė raudonos spalvos automobilio veidrodėlį, pastarojo kaltės neįrodo, nes byloje nenustatyta, kad būtų buvęs apgadintas raudonos spalvos automobilis. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad akistatos metu N. N. paneigė savo duotus parodymus, po to vėl prie jų grįžo, vėliau teisme patvirtino, jog taip elgėsi ne tikslu papasakoti apie tikrovėje buvusias aplinkybes, o siekdamas iš to sau naudos, todėl kito nuteistojo parodymai, kuriais jis kaltina R. K., turi būti vertinami kritiškai.Apeliantas skunde taip pat nurodo, jog R. K. sulaikytas buvo naktį iš vasario 25 d. į 26 dieną, o kaltinimas pareikštas dėl viekų, padarytų naktį iš 2017 m. vasario 26 d. į 27 dieną. Atsižvelgiant į tai, kad jis teismui buvo atiduotas dėl nusikalstamos veikos, padarytos naktį iš 2017 m. vasario 26 d. į 27 dieną, negalėjo būti nuteistas dėl veikų, padarytų kitu metu. Todėl teigiama, jog teismas pripažindamas R. K. kaltu dėl veikų, dėl kurių byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažeidė BPK 225 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas. Apibendrindamas apeliantas teigia, jog nuosprendyje įrodymų vertinimas nepagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismo išvados neatitinka faktinių aplinkybių, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 straipsnio 3,5 dalyje, nesilaikė nekaltumo prezumpcijos reikalavimų ir padarė nepagrįstas išvadas dėl R. K. kaltės pagal BK 284 straipsnį. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.Nuteistojo R. K. gynėjo advokato E. S. apeliacinis skundas atmetamas.Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog R. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmetami.Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Nagrinėjamoje byloje teismas šių taisyklių vertindamas įrodymus nepažeidė, išsamiai išanalizavo tiek asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje tinkamai įvertino jų patikimumą ir nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pagrįstumu teismo išvadų tiek dėl faktinių veikos padarymų aplinkybių, tiek dėl nuteistojo kaltės.Skunde apeliantas kelia įrodymų patikimumo, leistinumo ir pakankamumo klausimą dėl R. K. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme, teigdamas, jog vieninteliai tiesioginiai R. K. kaltę įrodantys duomenys yra liudytojo A. N. parodymai, kuris nei teisme, nei pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo paklaustas, taip pažeidžiant rungtyniškumo principą, užkertant kelią gynybai užduoti klausimus bei pašalinti prieštaravimus tarp šio liudytojo bei kitų asmenų parodymų. Taip pat šio liudytojo parodymai, apelianto vertinimu, nepatvirtinami kitais duomenimis, todėl visos abejonės turėjo būti vertintos nuteistojo naudai. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti. Iš tiesų šio liudytojo nepavyko apklausti nei pirmosios instancijos teisme nei apeliacinės instancijos teisme. Jo parodymai buvo perskaityti teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ir, nors nebuvo galimybės gynybai užduoti liudytojui klausimus, vien šiuo pagrindu savaime besąlygiškai šie duomenys negali būti atmesti. Jie privalo būti įvertinti kitų surinktų duomenų visumoje, jų įrodomoji vertė nustatoma vertinant šių duomenų santykį bei sąryšį su kitais byloje ištirtais įrodymais. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, remdamasis tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tiek ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, asmens, kuris nebuvo apklaustas teisme ir nebuvo užtikrinta gynybai galimybė užduoti klausimus, parodymais galima remtis esant tam tikroms sąlygoms, o būtent: liudytojo (nukentėjusiojo) nedalyvavimo teismo procese priežastis turi būti svarbi, turi būti dedamos visos pastangos jį surasti ir apklausti, tokių parodymų naudojimas turi būti paskutinė priemonė, be to, naudojant šiuos parodymus nuosprendyje būtina užtikrinti, kad yra pakankamai kompensuojančių veiksnių, leidžiančių tinkamai ir teisingai įvertinti parodymų patikimumą. Nagrinėjamu atveju buvo imtasi aktyvių veiksmų surasti šį liudytoją ir jį apklausti teisme, tačiau tai nebuvo padaryta dėl objektyvių, svarbių priežasčių (liudytojo atvesdinti į posėdį nepavyko, nes jis išvykęs į užsienį), be to, nuteistojo kaltė grindžiama ne tik šio liudytojo, bet ir kitų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurie leidžia šio liudytojo parodymus vertinti kaip patikimus ir grįsti jais apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, jog liudytojo A. N. parodymai nuosekliai ir logiškai susiję su nukentėjusiųjų M. V., E. G., liudytojo M. Č. parodymais ir kartu su kitais įrodymais sudaro logiškai bei nuosekliai tarpusavyje susijusią duomenų visumą, objektyviai atspindinčią nuoseklią įvykių seką. Nukentėjusysis E. G. parodė, jog jam įvykio vakarą būnant su draugais, tarp kurių buvo ir M. V., atvykęs į svečius automobiliu BMW, pas jį atėjo kaimynas (A. N.) ir pasakė, kad apspardyti automobiliai, galimai ir nukentėjusiojo, kad yra du vaikinai, iš kurių vienas apsirengęs baltai, kitas – kamufliažine apranga. Tada jis, M. V. ir A. N. išėję į kiemą pamatė apgadintus automobilius ir nutarė eiti ieškoti tų vaikinų. Šie parodymai sutampa ir neprieštarauja nukentėjusiojo M. V. bei liudytojo A. N. parodymams ir jų nurodytai įvykių sekai. M. V. parodė, jog vakarojant pas draugą E. G., atėjo šio kaimynas ir pranešė, kad kažkas kiemuose spardo mašinų veidrodėlius, išėjęs pamatė, kad jo automobilio BMW veidrodėlis nuspirtas. Kaimynas (A. N.) pasakė, kad kita grupelė žmonių taip pat ieško tų žmonių dėl analogiškų veiksmų, sakė, kad greičiausiai buvo du asmenys, vienas iš kurių apsirengęs baltu džemperiu. Jie nutarė pasivaikščioti po rajoną ir jų paieškoti. Liudytojas A. N. detaliai ir nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pats matė ties (duomenys neskelbtini) namu du vaikinus, spardančius prie šio namo pastatytus automobilius. Juos matė maždaug 30 metrų atstumu, matė, kad spardė abu, pastarieji jį pastebėję ėmė bėgti, jis įsidėmėjo, kad vaikinai jauni – apie 18 metų amžiaus, jis įsidėmėjo jų ūgį – vienas aukštesnis, kitas žemesnis, tai, kad žemesnis vilkėjo baltu bliuzonu, o aukštesnis – kareivišku sportiniu švarkeliu. Pamatęs, kad apdaužyta kaimyno mažina Volvo nuėjo pas šį į namus ir jam apie tai pranešė. Pas kaimyną buvo draugas, kurio automobilis taip pat buvo apgadintas, visi trys išėjo tų vaikinų ieškoti. Pakeliui dar matė apdaužytų automobilius, tuomet sutiko grupelę žmonių, kurie taip pat sakė matę du vaikinus, spardančius automobilius. Pastarieji tų vaikinų požymių neminėjo, tačiau kai jis jiems pasakė, kad vienas vilkėjo baltu bliuzonu, o kitas – aukštesnis kareivišku švarkeliu, sutikti vaikinai patvirtino, kad jų automobilius apspardė tie patys asmenys. Šie minėjo, kad jie jau iškvietė policiją. Tada jis pasivijo savo kaimyną su draugu, kurie privataus namo kieme jau buvo aptikę kaltininkus. Analogišką įvykių seką nurodė ir nukentėjusieji M. V. bei E. G., kurie nurodė, jog jie ieškodami tų vaikinų pasuko Kaišiadorių gatvele, o A. N. nuėjo į kitą pusę, kad jie pirmi pamatė kaltininkus privataus namo kieme ir tada atėjo apie įvykį pranešęs kaimynas bei kita grupelė žmonių. M. V. nurodė, kad kita grupelė taip pat tvirtino, jog būtent šiuos vaikinus matė spardant automobilius. Kai atvažiavo policija, anot jo, visi vieningai sakė, kad tai šie du asmenys. Be to, M. V. parodė, jog tuo metu, kai jaunuoliai buvo sulaikyti žemesnis, kuris buvo apsirengęs šviesiai, pasakė, kad „dabar tai prisidirbau“. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo. Byloje nenustatyta, kad jis turėtų kokių nors piktumų ar priežasčių apkalbėti kaltininkus. Šie asmenų parodymai neprieštarauja ir logiškai bei nuosekliai susiję su liudytojo M. Č. parodymais, kuris nurodė, kad įvykio naktį išėjęs iš savo namų išgirdo trenksmus, pamatė jaunuolius, kurie spyrė į šviesaus automobilio veidrodėlį. Vienas iš jų buvo apsirengęs šviesiai, kitas tamsiai. Jis išgirdo dūžio garsą ir priėjęs prie automobilio matė sugadintą veidrodėlį. Kad būtent šie vaikinai sukėlė garsą, suprato iš to, kad daugiau žmonių nebuvo ir matė tuos vaikinus stovint prie pat automobilio priekinių durelių, kur ir buvo spirta, vairuotojo pusės. Jis iškvietė policiją ir pasikvietęs draugą K. N. ėjo ieškoti tų vaikinų. Sutiko kitą asmenį, kuris pasakė, kad galimai automobilius spardę jaunuoliai nuėjo lygiagrečiai (duomenys neskelbtini), tada bėgo link „Rimi“ parduotuvės ir sutiko žmones, kurie buvo sulaikę kaltininkus. Tad iš šių asmenų parodymų visumos matyti, jog nuteistųjų, kaip galimai apgadinusių automobilius, ieškojo dvi grupelės žmonių, t. y. A. N., E. G. bei M. V. ir M. Č. su draugu. Iš abiejų grupelių buvo žmonių, mačiusių, kad automobilius spardė būtent du jauni asmenys, kad vienas iš jų buvo apsirengęs baltu bliuzonu, o kitas tamsiai, kuo ir vilkėjo sulaikymo metu nuteistieji. Šių asmenų parodymai nuosekliai ir logiškai tarpusavyje susiję bei papildo vienas kitą, tad teismas pagrįstai juos laikė patikimais bei jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Šiuo atveju būtent liudytojo A. N. parodymų patikimumą rodo jo parodymų sąlytis bei loginė sąsaja su jau aptartais minėtų asmenų parodymais. Be to, netiesiogiai jo parodymus patvirtina liudytojos E. T. parodymai, jog A. (A. N.) pasakojo, kad vakare matė du žmones, kurie spardė stovinčius automobilius, pamatė, kad buvo apgadintas ir 6-o buto kaimyno (E. G.) automobilis, sakė, kad nuėjo pas tą kaimyną, pranešė, kas vyksta, ir pasakojo, kad tie vaikinai nubėgo, šoko per tvorą. A. N. liudytojai minėjo matęs du jaunuolius, iš kurių vienas buvo apsirengęs šviesiai, o kitas kariškai – kamufliažine apranga. Abejoti šios liudytojos parodymų nuoširdumu ir patikimumu byloje taip pat nenustatyta jokių priežasčių. Be to, liudytoja tyrėja L. V. apklaususi ikiteisminio tyrimo metu liudytoją A. N., parodė, jog jis apie įvykį pasakojo nuosekliai, tvarkingai, kaip ir pirminiuose parodymuose. Netikėti šios liudytojos parodymais byloje nėra jokio pagrindo, o tai tik dar labiau sustiprina pagrindą tikėti liudytojo A. N. parodymų patikimumu bei parodymo atpažinti iš nuotraukos protokole užfiksuotais duomenimis.Kaip matyti iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo, A. N. atpažino R. K. kaip asmenį, kuris buvo įvykio vietoje ir apdaužė automobilius – tai žemesnis asmuo, buvęs su baltu bliuzonu. Būtent šis asmuo pasak M. V. iš karto po sulaikymo sakė „dabar tai prisidirbau“. Nors tyrėja L. V. negalėjo prisiminti, ar A. N. R. K. atpažino kaip asmenį, spardžiusį automobilius, ar kaip asmenį, kuris buvo sulaikytas, tačiau tai nepaneigia minėtame protokole užfiksuotų duomenų ir, vertinant kartu su kitais jau aptartais duomenimis, leidžia pagrįstai teigti, jog A. N. R. K. atpažino būtent kaip asmenį, spardžiusį automobilius. Tai, kad A. N. nurodė matęs, jog buvo spirta į vieną automobilį, o jis neva atpažįsta, kad R. K. spardė automobilius, esminės reikšmės atpažinimo veiksmo patikimumui ir teisėtumui neturi, nes aplinkybė dėl to, jog buvo apgadinti ne vienas automobilis, o keletas, nustatyta ir kitais teisiamojo posėdžio metu ištirtais liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais bei rašytiniais duomenimis. Nepagrįstu laikomas ir skundo argumentas, jog šio įrodymo negalima laikyti patikimu, nes apklausiamas liudytojas nenurodė įsidėmėjęs R. K. veido bruožų, tačiau pažymėtina, jog liudytojas nuosekliai nurodė, kad asmenys buvo jauni, taigi, suprato jaunuolių amžių, matė kaip jie pasirengę, be to, jie prabėgo pro pat jį, tad abejoti tuo, jog liudytojas nuteistąjį atpažino ir iš veido bruožų, nėra pagrindo. Be to, skunde kaip esminis nepašalintas prieštaravimas tarp liudytojo A. N. bei nukentėjusiojo N. G. parodymų, neva suteikiantis pagrindą abejoti A. N. parodymais, nurodoma tai, kad N. G. teisme parodė, jog jam „pasirodė“, kad A. N. apie automobilius spardžiusius jaunuolius sužinojo iš kitų asmenų. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis šios aplinkybės nedetalizavo, jis nepaneigė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriuose nurodyta, kad jis suprato, jog A. N. pats matė automobilius apgadinusius jaunuolius. Vertinant šiuos parodymus, būtina atsižvelgti į tai, jog tiek A. N., tiek ir N. G. įvykio metu buvo susijaudinę, jiems abiems rūpėjo išsiaiškinti ir surasti asmenis, apgadinusius automobilius, todėl tokių aplinkybių kaip, pats liudytojas matė, kad buvo apgadinti automobiliai, ar jam kiti pasakė, natūralu, kad N. G. galėjo ir gerai neįsiminti, ką ir patvirtina jo parodymai teisme. Be to, šie parodymai buvo duoti teisme, po to kai nuteistieji buvo sugauti ir paaiškėjo ir atsirado ir kitų asmenų, kurie kaltino nuteistuosius neteisėtais veiksmais, tad atsirado papildomų naujų, panašių to paties vakaro aplinkybių, kas objektyviai galėjo lemti tai, kad liudytojas tiksliai jau nebegalėjo atsiminti ar A. N. jam nurodė pats matęs automobilius spardančius vaikinus, ar tai sužinojęs iš kitų. Be to, šie N. G. parodymai teisme negali būti vertinami kaip kategoriškai patvirtinantys, jog A. N. pats nematė įvykių ir apie juos išgirdo tik iš kitų asmenų, nes N. G. dėl to nebuvo tikras. Nepaisant to, aukštesniojo teismo vertinimu, šios aplinkybės, atsižvelgiant į jau aptartus A. N. parodymų patikimumo kriterijus, neleidžia abejoti tuo, jog jis pats matė automobilius spardančius vaikinus, nes, kaip jau minėta, šias aplinkybes patvirtina taip pat ir netiesioginiai liudytojos E. T., liudytojos L. V. parodymai.Be to, kaip dar vienas šių įrodymų visumą papildantis ir pagrindą tikėti liudytojo A. N. parodymais suteikiantis įrodymas pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertintas ir Kauno apskrities VPK patrulių rinktinės 1-os kuopos 2-ojo būrio vyriausiojo patrulio R. S. 2017 m. vasario 26 d. tarnybinis pranešimas, kuriame užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog ne kas kitas, o būtent M. Č. ir A. N. nurodyti kaip asmenys matę kaip buvo spardomi ir daužomi automobilių veidrodėliai. Pažymėtina ir tai, jog šie duomenys, kartu vertinant ir jau aptartus liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus, priešingai nei teigiama skunde, paneigia gynybos versiją, jog buvo kažkokie jaunuoliai, su kuriais nuteistieji neva sukonfliktavo ir bėgo nuo jų. Priešingai, visi šie duomenys patvirtina faktą, jog tai, kad nuteistieji spardydami gadino automobilius ir taip trikdė viešąją rimtį bei tvarką, tiesiogiai matė net keli tarpusavyje nesusiję asmenys, kurie ėmėsi šių jaunuolių ieškoti, apie ką nurodė tiek nukentėjusieji N. G., M. V., tiek ir liudytojas M. Č. bei policijos pareigūnai.Šių duomenų pakanka konstatuoti, jog R. K. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl tai, kad kitas nuteistasis N. N. nuolat keitė parodymus ir nurodė, kad matė kaip R. nuspyrė raudonos spalvos automobilio veidrodėlį, nors nei vienas kaltinime nurodytas automobilis nebuvo raudonos spalvos, teismo išvadų pagrįstumui dėl R. K. dalyvavimo nusikalstamos veikos padaryme esminės reikšmės neturi ir jų nepaneigia, kaip ir tai, kad nebuvo atliktas batų pėdsakų tyrimas byloje. Pažymėtina, jog įrodinėjimas negali būti begalinis ir tam neprivalo būti išnaudojamos visos įmanomos priemonės ir surenkami visi įmanomi įrodymai. Dėl duomenų, patvirtinančių vieną ar kitą įrodinėtiną aplinkybę, pakankamumo sprendžia kompetentinga institucija, vadovaudamasi savo vidiniu įsitkinimu, paremtu byloje surinktų ir ištirtų įrodymu visuma. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog byloje nebuvo pridėtos pėdsakų fotonuotraukos, todėl nebuvo galimybės atlikti tyrimą. Nepaisant to, aukštesniojo teismo vertinimu, pritartina apylinkės teismo išvadoms, jog byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka daryti neginčytinas išvadas dėl įvykio aplinkybių bei nuteistojo R. K. kaltės, todėl minėti skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Esant šioms aplinkybėms, konstatuojama, jog byloje neabejotinai ir neginčytinai pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirtų ir nuosprendyje išsamiai bei visapusiškai įvertintų įrodymų visuma pagrįstai nustatyta, kad R. K., veikdamas kartu su N. N., naktį iš 2017 m. vasario 25 d. į 26 d. nuosprendyje nurodytoje vietoje ir laiku vandališkais veiksmais, t. y. tyčia spardydami ir apgadindami nuosprendyje nurodytus automobilius, demonstravo nepagarbą aplinkai ir taip sutrikdė visuomenės rimtį. R. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 straipsnį. Nors skunde teigiama, kad R. K. negalėjo būti nuteistas už įvykius, vykusius naktį iš 2017 m. vasario 25 d. į 26 d., o perduotas teismui dėl įvykių, vykusių iš 2017 m. vasario 26 d. į 27 d., tačiau šie skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes, kaip matyti iš surinktų duomenų visumos, nagrinėjami įvykiai vyko būtent nuosprendžiu nustatytu laiku ir kaltinime nurodyta netiksli data yra akivaizdus rašymo apsirikimas, o ne aplinkybė, kuri iš esmės skiriasi nuo kaltinime nurodytų aplinkybių. Šis rašymo apsirikimas įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui jį ištaisant neturėjo. Byloje nėra duomenų, kad R. K. nebūtų buvę aišku, kuo jis kaltinamas, priešingai, jis aiškiai suprato kuo kaltinamas ir suprato, jog visas procesas vyksta dėl įvykio, kuriame R. K. dalyvavo kartu su bendrininku, vykusio tą naktį, kurią jie buvo sulaikyti, t. y. būtent dėl įvykių, vykusių naktį iš 2017 m. vasario 25 d. į 26 d. Ši akivaizdi rašymo klaida netrukdė nuteistajam tinkamai pasinaudoti teise į gynyba ir nebuvo kliūtis priimti teisingą nuosprendį.Pasisakant dėl nuteistajam skirtos bausmės, pažymima, jog skirdamas bausmę teismas teisingai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Teismas tinkamai įvertino veikos pobūdį bei pavojingumą, kaltės formą – padarytas vienas tyčinis baigtas nusikaltimas, priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, kuriuo kėsinamasi į viešąją tvarką. Nusikaltimas įvykdytas veikiant tiesiogine tyčia. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis apylinkės teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje ir ji padaryta apsvaigus nu alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Skirdamas bausmę teismas taip pat teisingai įvertino ir R. K. asmenybę – jis anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus teigiamai charakterizuojamą nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, darytina išvada, jog R. K. pagrįstai, nepažeidžiant BK 61 straipsnio nuostatų, skirta 50 MGL dydžio bauda. Įvertinus aukščiau aptartų aplinkybių visumą, darytina išvada, jog paskirtoji bausmė nėra per griežta, yra proporcinga veikos pavojingumui, nuteistojo asmenybei ir būtina pasiekti bausmės tikslus.Atsižvelgiant į aptartus argumentus, konstatuojama, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 29 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo R. K. gynėjo advokato E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jūratė JakubonienėAlgirdas RemeikaGytis Večerskas