Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų: Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

dalyvaujant pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, L. B.,

atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Utenos skyriaus, atstovui L. K.,

atsakovui I. Z., jo atstovei advokatei Ingai Maskoliūnaitei, atsakovui S. Z., jo atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei, atsakovams R. Z., M.Z.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl administracinio akto panaikinimo, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, K. G., V.P., S. Z., R. Z., M. Z., I. Z., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, notarei L. A., notarei B. G.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – pareiškėjas), prašymu atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos(toliau – ir atsakovas, ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos(toliau – ir Lietuvos valstybė), K. G., V. P., S.Z., R. Z., M. Z., I. Z.( toliau - ir atsakovai), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai(toliau – ir Aplinkos ministerija), notarei L. A., notarei B. G., kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė:

panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ dalyje, kuria O. G. atkurta nuosavybės teisė į 0,75 ha dydžio žemės sklypo dalį (vertė 878 Lt), esančią 1,9171 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje (1.1. punktas) ir į 0,8170 ha dydžio žemės sklypo dalį (vertė 903 Lt), esančią 3,5930 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k. (1.3. punktas)(toliau – ir Sprendimas);pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L.A. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, kuria K. G. paveldėjo O. G. turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai( toliau - ir paveld4jimo teis4s liudijimas); pripažinti negaliojančiomis dalyje 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtintą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2014 m. spalio 6 d. susitarimą pakeisti sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pasirašytą K. G. įgalioto atstovo V. P., kuria I. Z. ir M. Z. įsigijo asmenine nuosavybe, o S. Z. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k.(toliau - ir pirkimo-pardavimo sutartis); taikyti restituciją natūra, įpareigojant:

4.1. Atsakovus I. Z., M. Z. ir S. Z. su R. Z. grąžinti valstybei:4.1.1. po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje;

4.1.2. po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k.

4.2. Valstybę atlyginti atsakovams I. Z., M.Z. ir S. Z. su R. Z. vandens ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo išlaidas – 964,45 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkintinas.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad 2010m. spalio 21d. NŽT Ignalinos žemėtvarkos skyriaus vedėjas patvirtino išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pagal O. G., mirusios (duomenys neskelbtini), pateiktus dokumentus apie tai, kad buvę savininkai V., A., J. G., U. J., M. Ž. valdė nuosavybės teisėmis Utenos apskrityje Ignalinos r. Mikališkio k. 11,29 ha žemės, 4,00 ha miško, 13,65 ha vandens telkinį. Išvada patvirtinama O. G. teisė atkurti nuosavybės teisę į 1,37 ha vandens telkinį (bendros vertės 1781Lt), kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui (1.2 punktas). Dėl šios O. G. teisės byloje ginčo nėra. Išvada buvo persiųsta Utenos žemėtvarkos skyriui. 2010m. lapkričio 11d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. A. išdavė liudijimą, kad O. G., mirusios (duomenys neskelbtini), įpėdinis pagal testamentą yra jos sūnus K. G. 2011m. lapkričio 11d. Ignalinos raj. 2-jo notarų biuro notarė D. Š. patvirtino K. G. įgaliojimą D. Š. ir D. Š. perįgaliojimą V. P. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir atlikti kitus įgaliojime aptartus veiksmus. NŽT Utenos skyriaus vedėjas 2013m. vasario 28d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo Vyžuonų kadastro vietovėje Vyžuonų seniūnijoje Utenos rajone“ patvirtino žemės reformos projektui rengti teritorijos ribas, nustatytų laisvos žemės fondo žemės plotų žiniaraštį. Į „Kiti LŽF plotai“ žiniaraštį, kadastro vietovės bloko Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) Vyžuonų vs. įrašyta 0,75 ha Ežero dalis ir kadastro vietovės bloko Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)Sprakšių k. įrašytas 3,00ha ežeras Raistežeris. NŽT Utenos skyriaus vedėjas 2013m. kovo 22d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę, mišką ir vandens telkinius Vyžuonų kadastro vietovėje sąrašą, kuriame O. G. priskirta 9 eiliškumo grupei. 2013m. balandžio 15d. Utenos r. Vyžuonų sen. Vyžuonų kadastro vietovės teritorijoje rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9 eilės pretendentais protokole Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog O.G. įpėdinį atstovaujantis asmuo V. P. pasirinko tris laisvos žemės sklypus, tarp jų: dalį ežero Iženo (LŽVŽ sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)– 0,75 ha ploto, suteikiant projektinį Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dalį ežero Raistežerio (LŽFŽ sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)Sprakšių k., 0,86 ha ploto, suteikiant projektinį Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie O. G. projektuojami sklypai įrašyti žiniaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) (IIt., 71-78 b.l.) NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2013m. rugsėjo 26d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas Utenos rajono Vyžuonų seniūnijos Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pagal pretendentų, kuriems suprojektuoti sklypai, sąrašo eil. Nr. (duomenys neskelbtini) O. G. suprojektuotas 0,75 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir eil Nr. (duomenys neskelbtini) - 0,86 ha ploto žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) (žr., projekto grafinės dalies ištraukos – IVt., 86-88 b.l); šių sklypų paskirtis – vandens ūkio, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, XXVIII – vandens telkiniai. Žemės sklypų paženklinimą atliko matininkas S. Z. 2014m. balandžio 11d. matininkas S. Z. parengė žemės sklypų planus ir jų kadastro dokumentų bylas. 2014m. gegužės 23d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2013m. rugsėjo 26d. Įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) “Dėl Utenos rajono Vyžuonų seniūnijos Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo patikslintas žemės sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) plotas, nustatant bendrą sklypo plotą – 1,19171ha, perduotino nuosavybėn sklypo plotą – 0,75 ha ir žemės sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant bendrą jo plotą - 3,5930ha, perduotino nuosavybėn sklypo plotą – 0,8170 ha. 2014m. birželio 4d. sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) NŽT Utenos skyrius patvirtino sklypų kadastro duomenis. Sklypai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre: sklypui, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Vyžuonų vs., suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), sklypui, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam Sprakšių k., suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Nacionalinė žemės tarnyba 2014m. birželio 26d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrė O. G. nuosavybės teisę, be kita ko, į 0,75ha žemės sklypo dalį, esančią 1,9171 ha vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos r. Vyžuonų sen. Vyžuonų viensėdyje, ir į 0,8170 ha žemės sklypo dalį, esančią 3,5930 ha vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos r. Vyžuonų sen., Sprakšių k. Paminėtus žemės sklypus pagal 2014m. liepos 25d. Ignalinos raj. I-ojo notarų biuro notarės L. A. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, registro Nr. (duomenys neskelbtini), paveldėjo K. G. D. Š. perįgaliotas veikti K. G. vardu V. P., 2014m. rugpjūčio 4d. sudarė minėtų vandens ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią patvirtino Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarė B. G., registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ši nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis buvo pakeista 2014m. spalio 6d. susitarimu, patvirtintu Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G., registro Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtais sandoriais K. G. per įgaliotą asmenį V.P., pardavė: I. Z. asmeninėn nuosavybėn: 2500/19171 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, un.Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. Vyžuonų vs., ir 8170/107790 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, un. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. Sprakšių k.; M. Z. asmeninėn nuosavybėn: 2500/19171 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, un.Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. (duomenys neskelbtini)vs., ir 8170/107790 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, un. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. Sprakšių k.; S. Z. bendrojon jungtinėn nuosavybėn su R. Z.: 2500/19171 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, un.Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. (duomenys neskelbtini)vs., ir 8170/107790 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, un. Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. Sprakšių k. Atsakovų nuosavybės teisės į įsigytus vandens ūkio paskirties žemės sklypus įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 3 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo. Prokurorai viešą interesą gina, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos prokuratūros 19 straipsnio nuostatomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas suformavo teismų praktiką, pagal kurią viešasis interesas, kuris gali būti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymą, suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai(žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2007m. sausio 19d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A 3 -64/2007; 2008m. liepos 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A 146 -335/2008; 2009m.vasario 12d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A 882 65/2009; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542/13 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas viešojo intereso buvimą motyvavo tuo, kad ginčijamu viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu buvo pažeistos esminės materialinės teisės imperatyviosios normos: Konstitucijos 47 straipsnis, Žemės įstatymo 6 straipsnis, Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos, kurios draudė atkuriant nuosavybės teises perduoti neatlygintinai privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės paviršinio vandens telkinius, išimtine teise priklausančius valstybei. Tokių objektų išsaugojimas valstybės nuosavybe yra bendras valstybės ir visuomenės interesas, o visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Todėl viešuoju interesu pripažintinas teisėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, nes nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo priklauso ir visos visuomenės tikėjimas Lietuvos valstybės valdžios institucijomis. Viešuoju interesu taip pat laikytinas išimtinės Lietuvos Respublikos nuosavybės į vandens telkinius, kaip ypatingus nuosavybės teisės objektus, užtikrinimas. Būtent šių tikslų yra siekiama pareiškėjo prašymu teismui. Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas, ar teisėtai atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai privačion nuosavybėn valstybinės reikšmės vidaus vandenis, kurie pagal Konstituciją, yra išimtinė valstybės nuosavybė, t. y. pareiškėjas kreipėsi dėl Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Taigi, valstybinės reikšmės vidaus vandenų apsauga ir disponavimo jais teisėtumo klausimas yra neabejotinai susijęs su visuomenės, t. y. viešuoju interesu.

Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-585-05; 2009m. spalio 12d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 146 -1164-2009; 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2379/2013). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Aplinkos apsaugos ministerijos prašymas ginti viešąjį interesą, kreipiantis į teismą dėl panaikinimo Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, tarp jų ir į sklypus Utenos rajone un.Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas 2015m. kovo 4d.(It.,13-23b.l.).Kaip matyti iš prie paminėto kreipimosi pridėtų dokumentų: 2015 m.vasario 26d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio rašto priedų, kurie buvo pateikti pareiškėjui, juose buvo duomenys apie 6 ežerų, tarp jų, ginčui aktualių Raistežerio ir Iženo ežerų, kadastro duomenys, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištraukos ir NŽT Zarasų, Rokiškio, Utenos skyrių(nagrinėjamoje byloje aktualus - 1t., 17 b.l.) raštai. Sudėjus visų paminėtų priedų lapų skaičių, matyti, kad jis atitinka Aplinkos apsaugos agentūros rašto priedų skaičių(It.13-16). Taigi, atsakovų keliamos abejonės, kad nėra aišku, kokie dokumentai buvo pateikti pareiškėjui, yra nepagrįstos. Teismas daro išvadą, kad iš minėto Aplinkos apsaugos agentūros rašto ir jo priedų nebuvo galima nustatyti, kokiais, kada priimtais sprendimais ir kam buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis: ežerus Iženą ir Raistežerį. Iš 2015m. kovo 20d. Panevėžio prokuratūroje, atsakant į 2015m. kovo 5d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), gauto NŽT Utenos skyriaus rašto Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo gynimo skyrius į NŽT Utenos skyrių, prašydamas pateikti būtinus dokumentus, tiriant 2015m. kovo 3d. Aplinkos ministerijos pareiškimą, kreipėsi nedelsdamas, tai yra 2015m.kovo 5d. raštu. Tik 2015m. kovo 20d. kartu su NŽT Utenos skyriaus atsakymu į šį kreipimąsi Prokuratūra gavo prašymui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo parengti būtinus duomenis ir dokumentus: Nacionalinės žemės tarnybos 2014m.birželio 26 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. G. į vandens ūkio paskirties žemės sklypus ir kitų dokumentų kopijas, iš viso 41 lapą(It.,26-66b.l.), o kitus kreipimuisi į teismą būtinus archyvinius duomenis apie Iženo ir Raistežerio ežerus iš NŽT Utenos skyriaus pareiškėjas gavo 2015m. balandžio 2d.(It., 68-73b.l.). Taip pat 2015m. kovo 5d. raštu Prokuratūra kreipėsi ir į Valstybės įmonės registrų centro Utenos filialą. Ši institucija ginčo sklypų kadastro ir registro dokumentų kopijas Prokuratūrai pateikė 2015m. kovo 12d.(žr., I t., 67 b.l. : skundo priedas Nr. 3 – Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Panevėžio apygardos prokuratūros prašymas teismui buvo paduotas 2015m. balandžio 10d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vieno mėnesio terminas dėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo atkurti nuosavybės teises O. G. į valstybinės reikšmės vidaus vandenis panaikinimo, per kurį prokuroras gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą, skaičiuotinas ne anksčiau, kaip nuo to momento, kai prokuroras pagal operatyviai pateiktą pareikalavimą 2015m. kovo 12 – 20 dienomis gavęs aukščiau paminėtus prašymui teismui parengti ir paduoti būtinus duomenis, sužinojo apie konkretaus viešąjį interesą pažeidžiančio 2014m. birželio 26d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje O. G. priėmimą ir surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, kad galėtų dėl viešo intereso gynimo kreiptis į teismą. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi, nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, tai yra, ne vėliau kaip per mėnesį nuo būtinų tokiam kreipimuisi duomenų surinkimo.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsniu, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 12 d.) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų – iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Atsakovai atsikirtimus į pareiškėjo prašymą grindžia argumentais, ežerai Raistežeris ir Iženas iki 1940 metų nebuvo valstybės nuosavybėje, jie taip pat kelia abejones, kad ežerai, kurių dalis atsakovai įsigijo, yra kiti ežerai, ne tie, dėl kurių keliamas ginčas, kadangi byloje yra duomenų, jog buvo keletas ežerų tais pačiais Raistežerio ir Iženo pavadinimais. Taip pat atsakovai teigia, kad vandens ūkio paskirties sklypas, un.Nr. (duomenys neskelbtini), neturi pavadinimo ir nėra ežeras Iženas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas(It., 68-74 b.l.), atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba (IIIt., 77-92 b.l.) bei atsakovas I. Z. pateikė(It., 95-103b.l.; IV t.,49-51b.l.)įrodymus, o pagal I. Z. ir jo atstovės advokatės Ingos Maskoliūnaitės prašymus(IIIt., 112-113b.l.) teismas iš Lietuvos valstybinio archyvo išreikalavo archyviniuose fonduose saugomų dokumentų, reikšmingų Iženo bei Raistežerio ežerų valdymui iki 1940 metų nuosavybės teise nustatymui, kopijas(IIIt., 124-175b.l.). Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktos dokumentų kopijos(toliau – ir dokumentai) yra įvairaus pobūdžio, kai kurie iš jų yra be datų, kai kurie nepilni. Teismas kaip nepatikimais nesivadovauja tais dokumentais, iš kurių negalima nustatyti, kieno ir kada jie yra sudaryti (I t.,96 b.l.; IVt., 126-130 b.l.). Tuo tarpu visus rekvizitus turinčiuose dokumentuose duomenų apie tai, kad ginčo ežerai: Iženo ežeras ir Raistežerio ežeras nuosavybės teise priklausė T. M., kaip teigia atsakovai, nėra. Iš Kauno notarinio archyvo Utenos apskrities 1922 metams pripažinimo aktų knygos 1922m. kovo 6d. pasidalinimo akto pirmykščio išrašo nuorašo nustatyta, kad po E. M. mirties, be kito turto, visus jo nuosavybėje Utenos apskrityje buvusius ežerų ir upių vandenis, turinčius apie 651 ha bendro ploto, paveldėjo ne T. M., bet E. M. dukterys M. ir E. M.(IIIt., 145-148 b.l.). Iš Utenos nuovados taikos teisėjo 1924m. gegužės 13d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) Utenos notarui nustatyta, kad minėtiems M. ir E. M. paveldėjimo būdu tekusiems vandenims, kaip ir kitam turtui, už skolas yra uždėtas draudimas(IIIt., 163-165 b.l.). Utenos apskrities Vyžonų(pavadinimas – taip dokumente) valsčiaus Sprakšių kaimo žemės išskirstymo vienkiemiais 1926 m. plane, patvirtintame 1927m. gegužės 3d., įbraižytas ežeras Raistežeris, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), o nurodyto plano eksplikacijoje eil. Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyta, kad ežeras Raistežeris, sklypo N. (duomenys neskelbtini), plotas – 13, 8515 ha, yra valdžios žinioje, remiantis Vyresniojo notaro pažymėjimu (duomenys neskelbtini) ( taip įrašyta dokumente). Teismui atsakovo I. Z. pateiktoje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1931m. gegužės 29d. S. Š. išduotoje nuosavybės teisėms patvirtinti ištraukoje nurodyti duomenys apie gretimybėje esantį ežerą Raistežerį, kuris yra valdžios žinioje((IV t. 41-51 b.l.). Utenos apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai 1930m. gegužės 28d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktoje Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Melaikių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo ištraukoje nurodyta, kad ežerų : Iženo –I ( 2 ha ploto), Iženo –II ( 1 ha ploto) ir Iženo –III (0,5 ha ploto) savininkas yra Utenos miškų urėdija (IIIt.,135-141b.l.). Utenos miškų urėdijos 1937m.vasario 25d. valstybinių ežerų sąraše, sudarytame Utenos miškų urėdo, remiantis(dokumente - einant) Miškų departamento 1937m. vasario 25d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kaip valstybiniai vandenys įrašyti ežerai: Ižinas –I(2 ha ploto) ir Ižinas II(1 ha ploto), esantys eiguvoje Vyžuonų 29, prižiūrimi eigulio A. R.; Raistežeris (5ha ploto), esantis eiguvoje Raistežerio 31, prižiūrimas eigulio K. D.(IIIt., 131-134 b.l.). Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Sprakšių kaimo bendrai valdomo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) padalinimo 1936 m. plane, patvirtintame 1937m. balandžio 7d., kaip gretima besiribojanti žemė, pažymėta kraštine C ir D, nurodytas ežeras Raistežeris, skl.Nr. (duomenys neskelbtini), esantis valstybės nuosavybėje(IIIt., 142 b.l.). Taigi byloje surinkti dokumentai, vertinant juos chronologine tvarka, patvirtina, kad Utenos apskrityje ežerai turintys pavadinimus Iženas ir Raistežeris iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybėje ir Utenos miškų urėdijos žinioje. Valstybė, būdama šių ežerų savininke, per savo institucijas, rūpinosi jai priklausančius turtu ir jį prižiūrėjo, pavesdama savo institucijoms šį turtą apskaityti(sudaryti valstybinių vandenų sąrašą), priskirdama turto priežiūrą miškų urėdijai, o šioji – eiguliams ir pan. Aukščiau paminėti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę į ginčo ežerus patvirtinantys Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai pripažįstami nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 nutarimo Nr. 1057 (su vėlesnėmis redakcjomis) nuostatas. Atsakovai ir jų atstovės remiasi Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, valstybinio žemės fondo suvestinių žinių byloje esančio Utenos apskrities Žemės ūkio komisijos 1940m. spalio 25d. nutarimu, teigdamos, kad tai yra vėliausiai išduotas dokumentas, susijęs su ginčo ežerų valdymu nuosavybės teisėmis. Teismas atmeta šį argumentą, kadangi minėtas dokumentas buvo sudarytas jau Lietuvos TSR institucijų, vykdančių Lietuvos TSR teisės aktus, tarp jų, žemės nacionalizacijos ir kitus, taigi juo nebuvo sprendžiamas nei privačių ežerų nusavinimas pagal iki 1940 metų veikusius Lietuvos Respublikos įstatymus, kaip ir nebuvo sprendžiama būtent dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į ežerus. Be to, minimame dokumente nėra jokių duomenų apie ginčo ežerus.

Kaip jau minėta, atsakovai, neigdami, kad ginčo ežerai iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybėje, tvirtina, kad jie priklausė T. M., be to jie remdamiesi iki 1940m. birželio 15d. priimtais Lietuvos valstybės teisės aktais, teigia, kad jie iš savininkės nebuvo paimti valstybės nuosavybėn. Jie taip pat abejoja Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentuose minimų žodžių “valdžios žinioje“ reikšmės atitikimu „valstybės nuosavybėje“ reikšmei. Šiuo aspektu teismas pažymi, kad 1920m. rugpjūčio 11d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė Žemės reformos įvedamąjį įstatymą miškams, pelkėms, vandenims ir priveligijuotai įgytoms žemėms nusavinti, kuris buvo paskelbtas Vyriausybės žiniose 1920m. rugsėjo 18d. Nr.45-454(žr.,: Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16-1940.VI.15), Vilnius – 1996). Šio įstatymo 1 paragrafu nustatyta, kad Lietuvos Respublikos naudai nusavinama privatiems asmenims priklausantieji : a) miškai ir kirtimai, jei jie didesni negu 25 deš.; b) pelkės ir durpynai; c) atvirieji, neišdžiūstantys vandenys su upių srovės vieta ir ežerai; d)žemės gelmių turtai ir mineralinių vandenų šaltiniai ir jų eksploatacijai reikalingas žemės paviršiaus plotas. Šio paragrafo pastaboje numatyta, kad nurodytųjų a, b, c punktuose turtų nusavinimas neliečia, jei jie priklauso miestams, miesteliams ir sodžiams arba savininkams, kurie iš viso turi ne daugiau kaip 70 deš. arba 140 margų žemės, arba darbo bendrovėms kurios turi ir naudoja minimus turtus savo narių gyvenimo reikalams, išskyrus pelkes, kada jų džiovinimas reikalingas žemės melioracijai ir gyventojų sveikatai. Iš byloje esančių Lietuvos centrinio valstybinio archyvo dokumentų, jau minėto 1922m. kovo 6d. pasidalinimo akto pirmykščio išrašo nuorašo bei Utenos apskrities žemės reformos komisijos 1924m. sausio 22d. protokolo, Žemės reformos valdybos 1925m. vasario 19 nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) ir Žemės reformos valdybos 1926m. gruodžio 12 nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) (IIt, 145-155 b.l.) matyti, kad E. M. įpėdinėms M. ir E. M., tai yra kiekvienai iš jų, paveldėjimo būdu atiteko daugiau kaip 70 deš. ploto žemės, todėl joms buvo taikomos paminėto įstatymo nuostatos. Be to, joms buvo pritaikytos 1922m. vasario 15d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priimto Žemės reformos įstatymo(paskelbtas Vyriausybės žiniose, 1922m balandžio 3d., Nr.83-721; žr.,: TAR, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini)), nuostatos, skelbiančios, jog žemės reformos reikalams imama žemė, kuri einant žemės reformos įvedamuoju įstatymu miškams, pelkėms, vandenims ir priveligijuotai įgytoms žemėms nusavinti 1920 metų rugpjūčio mėnesio 14 dienos (V.Ž., Nr.45, eil Nr.454), perėjo valstybės nuosavybėn(Žemės reformos įstatymo 1 paragrafo b punktas) bei, kad iš privatinių savininkų imama visa toji žemė ir žemės ūkiai, kur vieno asmens arba šeimos bendrame valdyme sudaro daugiau per 80 hektarų(Žemės reformos įstatymo 2 paragrafas). Pagal 1922m. vasario 15d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priimto Žemės reformos įstatymo 51 paragrafą, visos teisės surištos su nusavinamąja nuosavybe, nuo šio įstatymo paskelbimo dienos perėjo Lietuvos valstybei. Taigi, paminėti teisės aktai nustatė, kad M. ir T. M. paveldėti ežerai perėjo valstybės nuosavybėn. Svarbu pažymėti, kad vėlesni Lietuvos Respublikos aktai taip pat patvirtino aptartas nuostatas. 1930m. balandžio 18 d Lietuvos Respublikos Prezidentas paskelbė Žemės reformos įstatymo pakeitimą(Vyriausybės žinios, 1930m. balandžio 18d., Nr.324-2218; žr.,: TAR, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), kuriuo Žemės reformos įstatymas buvo papildytas naujais paragrafais, tarp jų 6 ⁷ paragrafu, nustačiusiu, kad Žemės reformos įvedamuoju įstatymu(V.Ž.,Nr.45, eil.Nr. 454) nusavintieji atvirieji vandenys ir ežerai grąžinami jų buvusiam savininkui iki 150 ha ploto, jei grąžinimas nėra žalingas valstybinam vandenų ūkiui; šis plotas nepaskaitomas į nenusavinamąją žemės normą. Vertinant aukščiau aptartus Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, kuriuose ežerų Iženas ir Raistežeris savininku nurodyta Utenos miškų urėdija ir šie ežerai jie įvardijami valstybiniais vandenimis(ežeras Iženas), arba juose yra nurodoma, kad ežerai yra valdžios žinioje ir/ar valstybės nuosavybėje(ežeras Raistežeris), atsižvelgiant į jų sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad būtent šie ginčo ežerai buvo privačioje nuosavybėje, taip pat į tai, kad byloje iš viso nėra jokių duomenų, jog ginčo ežerai buvo grąžinti privatiems asmenims, pagrįstai daroma išvada, kad ežerai Iženas ir Raistežeris iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybė.

Atsakovai nesutinka, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentuose kaip valstybiniai vandenys minimi ežerai Eženas ir Raistežeris yra tie patys ežerai, kurių dalis jie įsigijo. Keliamos abejonės dėl to, kad archyviniuose dokumentuose įvardijami keli ežerai tais pačiais pavadinimais, kad ežero Raistežerio plotas gerokai mažesnis, negu Raistežerio, kuris archyviniuose dokumentuose įvardijamas kaip valstybės nuosavybėje esantis ežeras. Taip pat jie teigia, kad jų įsigytas vandens ūkio paskirties sklypas, kurio un. Nr. (duomenys neskelbtini)0, yra ne Iženo ežero, o kito vandens telkinio, neturinčio pavadinimo, dalis. Atsakovai remiasi VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centro “Gis-Centras“ raštu( IVt. 60 b.l.), kuriame nurodyta, jog ežero pavadinimu Iženas nėra Georeferencinio pagrindo kadastre.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre(toliau – ir Upių, ežerų, tvenkinių kadastras) yra įregistruotas ežeras Raistežeris, kodas (duomenys neskelbtini), inv.Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Utenos r. sav., kurio plotas yra 3,1ha. Minėtame kadastre yra įregistruotas tik vienas ežeras Raistežeris (IV t., 67-70, 60-61b.l.). Kad Raistežeris yra Utenos r. Sprakšių k. yra nurodoma 1963m. sudarytame Lietuvos upių ir ežerų vardyne, jis pažymėtas 1964m. Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto sudarytoje Utenos rajono ežerų schemoje; ežeras Raistežeris įtrauktas į 1974 metais sudarytą inventorizuotų ežerų sąrašą bei 1988 metais sudarytą Lietuvos TSR vandens telkinių katalogą(IVt. 67-68, 76-77, 82 b.l.). Taigi jokių duomenų, kad yra kitų ežerų, kurių pavadinimas Raistežeris nėra. Tačiau Utenos apskrities Vyžonų(pavadinimas – taip dokumente) valsčiaus Sprakšių kaimo žemės išskirstymo vienkiemiais 1926 m. plano eksplikacijoje eil. Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyto ežero Raistežerio plotas nurodytas - 13, 8515 ha. Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro tvarkytoja Aplinkos apsaugos agentūra(Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000m. rugsėjo 19d. nutarimu Nr.1114(2012m. balandžio 18 d. nutarimo Nr.439 redakcija) 9 punktas) 2016m. vasario 4d. rašte Nr(duomenys neskelbtini), remdamasi Lietuvos Respublikos georeferencinio pagrindo kadastro duomenimis, kuriuos taip pat patvirtina ORT 10LT vaizdas ir jame sutartiniais ženklais pavaizduota užpelkėjusi teritorija(IVt. 61 b.l.),pateikė išaiškinimą, kad aplink ežerą Raistežerį formuojasi apypelikis, todėl viena iš ežero ploto sumažėjimo priežasčių laikytinas natūralus gamtinis ežero senėjimo procesas - pelkėjimas, o taip pat ežero ploto sumažėjimą įtakoja ir antropogeninė veikla. Aplinkos apsaugos agentūra nurodo ir kitus atvejus, kai yra fiksuojami žymūs ežerų ploto sumažėjimai. Visa tai patvirtina, kad ežero Raistežerio plotas per ilgą laiko tarpą yra žymiai sumažėjęs. Atsižvelgiant į šio ežero buvimo vietą (jis, kaip ir nurodyta archyviniuose dokumentuose, yra Vyžuonose, Sprakšių kaime, Utenos r.) nėra pagrindo abejoti dėl šio ežero tapatumo.

Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro tvarkytojo duomenimis šiame kadastre yra įregistruoti du ežerai, kurių pavadinimai yra Iženas. Vienas iš jų yra Utenos r. sav., jo kodas (duomenys neskelbtini), plotas – 1,9 ha, inv. Nr. (duomenys neskelbtini), o kitas – Kupiškio r.sav, kodas -(duomenys neskelbtini), plotas-12,5 ha, inv.Nr. (duomenys neskelbtini) (IVt., 71-74 b.l.).1963m sudarytame Lietuvos upių ir ežerų vardyne, nurodyta, kad ežeras Iženas yra ir Vyžuonose, ir Šimonyse; 1964m Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto sudarytose Utenos ir Kupiškio rajonų ežerų schemose nurodytas Utenos r. sav esančio ežero Iženo plotas – 1,9 ha, o Kupiškio r.sav esančio ežero Iženo plotas – 11,6 ha. 1974 metais sudarytame inventorizuotų ežerų sąraše, Utenos r.sav esančio ežero Iženo plotas nurodytas – 1, 9 ha, o Kupiškio r.sav. esančio ežero Iženo plotas – 12,2 ha. 1988 metais sudarytame Lietuvos TSR vandens telkinių kataloge nurodytas Utenos sav. esančio ežero plotas -1,8 ha, o Kupiškio r. sav esančio ežero Iženo plotas -12,6ha(IV t., 77-78,80-81,83-84b.l.).Taigi paminėti duomenys patvirtina, kad Utenos rajono savivaldybėje(Vyžuonose) yra vienas ežeras, kurio pavadinimas yra Iženas. Apie tai, kad būtent Iženo ežero dalis projektuojama perduoti O. G. nuosavybėn atkuriant jai nuosavybės teisę, užfiksuota ir 2013m. balandžio 15d. Utenos r. Vyžuonų sen. Vyžuonų kadastro vietovės teritorijoje rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9 eilės pretendentais protokole Nr. (duomenys neskelbtini) (II t., 71-78 b.l.). Šio svarstymo protokole įrašyta, jog O. G. įpėdinį atstovaujantis V. P. pasirinko dalį ežero Iženo (LŽVŽ sklypą Nr. 21 – 0,75 ha, suteikiant projektinį Nr. (duomenys neskelbtini)). Ežero Iženo pavadinimas buvo pažymėtas ir Utenos apskrities Utenos rajono Vyžuonų seniūnijos Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte(IV t., 86 b.l.). Be to, atsakovas S. Z., kuris, turėdamas specialių žinių ir būdamas matininku, rengė atsakovų vėliau įsigyto sklypo, un. Nr. (duomenys neskelbtini), planą ir kadastrinių dokumentų bylą, 2016m. kovo 17d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad šio vandens ūkio paskirties žemės sklypo – vandens telkinio koordinatės iš esmės sutampa su ežero Iženo, esančio Utenos r.sav. koordinatėmis, nurodytomis Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre. Pagal Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro nuostatus, šio kadastro paskirtis yra registruoti kadastro objektus, tarp jų – ežerus, kurių paviršiaus plotas ne mažesnis kaip 0,5 ha bei ežerus, kurie priskirti valstybinės reikšmės vidaus telkiniams. Kaip minėta, šiame kadastre yra įregistruotas Utenos r.sav esantis ežeras Iženas. Ežero Iženo įregistravimo data yra 2003 metai. Tik vėliau, tai yra 2013m.kovo 13d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 215 buvo įsteigtas Georeferencinio pagrindo kadastras ir patvirtinti kadastro nuostatai. Šio kadastro nuostatų 48.2 punktas nustato, kad Georeferencinio kadastro duomenims ir Kadastro informacijai tvarkyti naudojami Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastro duomenys, kurie įregistruoti Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre, taip pat jie naudojami ir pavadinimams, nurodytiems Georeferencinio kadastro nuostatų 14.6.1 punkte, tai yra, ežero pavadinimui, įrašyti. Tokius duomenis Georeferencinio kadastro tvarkytojas iš susijusių registrų gauna keletu būdų, vienas iš jų - pagal paties Georeferencinio kadastro tvarkytojo paklausimą(Nuostatų 50 p.). Atsižvelgiant į šias nuostatas, vien ta aplinkybė, kad pagal advokato prašymą Georeferencinio kadastro tvarkytojas - VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „Gis-Centras“ nepateikė duomenų apie Georeferencinio pagrindo kadastre įregistruotą Iženo ežerą, nurodydamas patikslinti duomenis, nepaneigia Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre įregistruoto ežero Iženo buvimo Utenos r. Vyžuonų sen., Vyžuonų vs. fakto. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad O. G. buvo atkurta nuosavybės teisė būtent į dalį ežero Iženo, esančio Utenos r.sav, kurio identifikavimo kodas Upių, ežerų ir tvenkinių registre yra (duomenys neskelbtini).

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus bei vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatuoja, kad Utenos r.sav. Vyžuonų sen. Vyžuonų vs. esantis Iženo ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 1,9171 ha ploto ūkinei veiklai naudojamas vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Utenos r. sav. Vyžuonų sen. Sprakšių k. esantis Raistežerio ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 3,5930 ha ploto ūkinei veiklai naudojamas vandens telkinys, un. Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Teismas pažymi, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d. ir privalėjo būti taikoma Nacionalinei žemės tarnybai 2014 m. birželio 26 d. priimant ginčijamą Sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas sprendžia, jog nepaisant to, kad Iženo ir Raistežerio ežerai ginčijamo Sprendimo priėmimo metu teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašyti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jų priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad Iženo ežeras ir Raistežerio ežeras, kurių dalys, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų V., A., J. G., U. J., M. Ž. turėtiesiems sklypams, pareiškėjo ginčijamu Sprendimu neatlygintinai buvo perduoti O. G. privačion nuosavybėn, šių sprendimų priėmimo dieną turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privatizuoti. Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra naikinamas.

Naikinamo sprendimo pagrindu buvo sudaryti byloje ginčijami sandoriai: 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, kuria K. G. paveldėjo O. G. turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2014 m. spalio 6 d. susitarimas pakeisti sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria I. Z. ir M.Z. įsigijo asmenine nuosavybe, o S. Z. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje, ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k.

Remiantis Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalimi, ginčijami sandoriai dėl vandens ūkio paskirties žemės sklypų, kurie priskirtini valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, dalių paveldėjimo ir perleidimo, pripažįstami niekiniais ir negaliojančiais, nes prieštarauja imperatyviosioms Konstitucijos 47 straipsnio, Civilinio kodekso 4.7 straipsnio 2 dalies, 4.48 straipsnio normoms (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012). Tačiau teismas atmeta pareiškėjo argumentas, jog ginčijami sandoriai neteisėti dėl neteisingai nurodytų perleidžiamų vandens ūkio paskirties žemės sklypų dalių, nes nagrinėjant bylą ši aplinkybė nepasitvirtino, o klaidingi registro duomenys buvo ištaisyti 2014m. spalio 6d. šalių susitarimu pakeisti pirkimo-pardavimo sutartį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas restitucijos taikymą civiliniuose teisiniuose santykiuose, yra nurodęs, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007; 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011).

Restitucijos taikymo šioje byloje ypatumus lemia tai, kad ginčo vandens telkinių dalys, į kurias O. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės, paveldėjimo būdu atiteko atsakovui K. G., o pastarajam išreiškus valią pakeisti turto rūšį ir neturint intereso disponuoti turtu, pirkimo-pardavimo sutartimi buvo perleistos atsakovams. Minėtų sandorių pripažinimas niekiniais ir negaliojančiais teisinis padarinys yra restitucija. Kadangi atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinių dalį, į privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – valstybinės reikšmės vidaus vandenys (ežerai), restitucija turi būti taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą jos turtą. Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, pagal kurią asmenims, kuriems neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės į valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį turtą, ar jų paveldėtojams pirkimo-pardavimo sandoriais perleidus turtą kitiems, restitucija šių asmenų atžvilgiu netaikytina(žr., 2012m. balandžio 12d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.3K-7-165/2012). Todėl atsakovas K. G. neįpareigojamas grąžinti turto įgijėjams pagal sandorius gautų pinigų, o nuosavybės teisių atkūrimo procesas pripažintinas baigtu, atsižvelgiant į tai, kad priešingu atveju šio asmens padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai (neproporcingai) pablogėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas grąžintinas valstybei, atlyginti šių asmenų patirtas turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Atsakovai nesutinka su tuo, kad jų atžvilgiu būtų taikoma restitucija ir prašo ginti jų kaip sąžiningų įgijėjų teises. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012m. balandžio 12d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012 pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl prieštaravimo imperatyviosioms normoms panaikinamas administracinis aktas, kuriuo perleista nuosavybės teisė į turtą, ir pripažįstamos negaliojančiomis visos šio turto perleidimo sutartys, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šio akto ir sandorių pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių dalyvių ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjų sąžiningumo. Todėl atsakovų atsikirtimų į prašymą argumentai dėl sąžiningų įgijėjų teisių apsaugos atmestini kaip nepagrįsti. Be to, teisminėje praktikoje laikomasi nuostatos, kad neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisiniai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo, todėl jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas nėra teikiamas. Teismų praktikoje taip pat taikomos nuostatos, pagal kurias pripažinus, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyviąsias aukštesnės galios teisės aktų normas, paneigiama, kad neteisėtų sprendimu pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai(žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2008 m. vasario 20 d. nutarimą; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.).

Tačiau taip pat atmestinas ir pareiškėjo argumentas dėl atsakovo S. Z. kaip matininko, kuris matavo ginčo sklypus, rengė jų planus ir kadastrinių dokumentų bylas, nesąžiningumo, nes byloje nebuvo nustatyta, kad šis atsakovas, ar kiti atsakovai būtų darę kokią nors įtaką valstybės institucijoms, priimant ginčijamą Sprendimą. Šių motyvų pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas ir pareiškėjo prašymas atsakovo V. P. atžvilgiu, kadangi byloje nebuvo nustatyta, kad šis atsakovas, veikdamas kaip K. G. įgaliotinis, pats savarankiškai įgijo kokias nors teises ar pareigas pagal byloje ginčijamą Sprendimą ar kitus sandorius.

Pagal aptartą teisminę praktiką ir vadovaujantis teisės aktais, nustatančiais sandorių negaliojimo teisinius padarinius (Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalį ir 3 dalį, 6.145 straipsnis), valstybė privalo atsakovams, iš kurių paimamas turtas, atlyginti jų patirtas turto įgijimo išlaidas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad turto paėmimas nesumokant sumos, pagrįstai susijusios su jo verte, paprastai lemia neproporcingą apribojimą(žr.,Vistinš and Perepjolkins v.Latvia /GC/,no.71243/01, 25 October 2012; § 108; Scordino v. Italy (no.1), /GC/, no.36813/97, § 93, ECHR 2006-V ir kt.).Šioje nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybė yra įtraukta atsakovu, o ją atstovaujančios Nacionalinės žemės tarnybos atstovas neprieštaravo restitucijos taikymui, o todėl teismas neturi pagrindo nepriteisti atsakovams iš jų paimamo turto įgijimo išlaidų, nes to nepadarydamas sudarys neproporcingą jų teisių apribojimą bei situaciją, kai atsakovai dėl savo patirtų išlaidų atlyginimo turėtų kreiptis į teismą dar kartą.

Byloje nustatyta, kad už įgytą turtą pagal nuginčytą pirkimo pardavimo sutartį atsakovai lygiomis dalimis sumokėjo 11000Lt, tai yra už vandens ūkio paskirties žemės sklypo dalį, un. Nr. (duomenys neskelbtini), jie sumokėjo 4000 Lt(1158,48 Eur)(vidutinė perkamo sklypo rinkos kaina pagal Nekilnojamojo turto registro, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis yra 461,24 Eur), o už vandens ūkio paskirties žemės sklypo dalį, un Nr. (duomenys neskelbtini), jie sumokėjo 7000Lt(2027,34 Eur)(vidutinė sklypo rinkos kaina pagal Nekilnojamojo turto registro, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), duomenis yra 503,21 Eur). Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad rinkos kaina gali būti nustatoma ir bet kuriais kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą(Lietuvos Aukščiausio Teismo 2008m. sausio 28d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-12/2008). Pareiškėjas, prašydamas taikyti restituciją, prašė valstybę įpareigoti atsakovams atlyginti įgyto turto vidutinę rinkos kainą, tačiau teismo posėdyje pripažino, kad taikant restituciją atsakovams gali būti grąžinta atsakovų sumokėta turto įsigijimo kaina, kuri nekelia abejonių, jog neatitinka sandorio sudarymo metu buvusios parduodamo turto rinkos vertės. Lietuvos valstybę atstovaujančios institucijos atstovas teismo posėdyje taip pat sutiko, kad valstybė atlygintų atsakovų išlaidas, patirtas jiems pagal pirkimo-pardavimo sutartį sumokant turto kainą. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė yra nustatyta masinio vertinimo būdu, apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes(žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012m. gruodžio 5d. nutartis, priimta civilinėje byloje NR.3K-3-544/2012). Masinio vertinimo būdu nustatytos žemės sklypų ir statinių vidutinės rinkos vertės naudojamos apmokestinamo turto mokestinių verčių apskaičiavimui, valstybės valdomo turto pardavimo ar nuomos kainų nustatymui, mokesčių turto paveldėjimo, dovanojimo atvejais apskaičiavimui, notarinių paslaugų kainų tvirtinant turto perleidimo sandorius, nustatymui, skiriant socialinę paramą ir kitoms reikmėms. Tokiu būdu nustatyta vertė neapriboja šalių, sudarančių pirkimo-pardavimo sandorį, teisės individualiai suderinti vieną iš esminių sandorio sąlygų – kainą (CK 6.397 straipsnio 1 dalis). Būtent pirkimo-pardavimo kainos nustatymas sutartyje atitinka sutarčių laisvės principą ir šalių valią bei atspindi turto rinkos vertę. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios paneigtų, jog ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties šalys veikė dalykiškai, be prievartos, nesaistomos kitų sandorių ir interesų, ir laisvai susitarė dėl parduodamo turto kainos bei kad pardavėjas už sutartą kainą pardavė, o pirkėjai nupirko turtą. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad tokiu būdu nustatyta turto kaina nagrinėjamu atveju ir buvo turto rinkos kaina. Atsakovų pateikti įrodymai apie daug didesnę šiuo metu kitų siūlomų vandens telkinių kainą patvirtina, kad atsakovų sumokėta kaina buvo reali ir neviršijo tuo metu buvusios parduodamo turto rinko kainos (IVt., 2-9 b.l.). Esant nustatytoms aplinkybėms bei vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendžia, kad atsakovams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei, valstybė privalo atlyginti jų patirtas šio turto įgijimo išlaidas, tai yra lygiomis dalimis sumokėti: M. Z. ir I. Z. po 1061,94 Eur, o S. Z. ir R. Z. solidariai - 1061,94 Eur.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija pateikė prašymą priteisti 91,32 Eur išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme, atlyginimą (IV t. b. l. 94-102b.l.). ABTĮ 44 straipsnio 5 dalis numato, kad, kai išnagrinėjus bylą, yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi šio straipsnio 2 dalyje nurodytas teises į išlaidų atlyginimą.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, į teismą kreipėsi Aplinkos ministerijos prašymu (It., b. l. 13-14), o teisminio nagrinėjimo metu Aplinkos ministerija aktyviai dalyvavo procese, teikė įrodymus ir prašė pareiškėjo prašymą tenkinti. Todėl patenkinus pareiškėjo prašymą, atsižvelgiant į Aplinkos ministerijai teisės aktais suteiktą kompetenciją, sprendžiama, jog iš esmės buvo apgintas šio trečiojo suinteresuotas asmens interesas. Taigi Aplinkos ministerija įgijo teisę į išlaidų, susijusių su administracinės bylos nagrinėjimu teisme, atlyginimą ABTĮ 44 straipsnio 5 dalies pagrindu.

Iš pateikto prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų nustatyta, kad prašomas priteisti išlaidas sudaro 91.32 Eur kelionės išlaidos. Bylos duomenys patvirtina, kad Aplinkos ministerijos įgaliotos atstovės E.V. dalyvavo 2015 m. gruodžio 12d. posėdyje, o L. M.: 2016m. vasario 4d. ir 2016m. kovo 17d. teismo posėdžiuose, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo patytė kelionės į teismo posėdžius ir atgal išlaidas, kurios yra susijusios su bylos nagrinėjimu.

Trečiasis suinteresuotas patirtas išlaidas grindžia: Aplinkos ministerijos kanclerio 2015m.gruodžio 12d. potvarkiu „Dėl E. V. ir A. S. komandiruotės į Panevėžį“ (b. l. 97), kuris patvirtina, jog suinteresuoto trečiojo asmens atstovė į teismo posėdį vyko tarnybiniu automobiliu VW MULTIVAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 2016m.vasario 3d. ir 2016m. kovo 9d. potvarkiais „Dėl L. M. ir A. S. komandiruotės į Panevėžį“, kurie patvirtina, jog suinteresuoto trečiojo asmens atstovė į teismo posėdžius vyko tarnybiniu automobiliu Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 2015 m. balandžio 27d. įsakymu „Dėl Aplinkos ministerijos tarnybinių lengvųjų automobilių kuro normų tvirtinimo“, kuriame nurodytos lengvųjų automobilių, kuriais buvo vykstama į teismo posėdžius, kuro sąnaudos, o taip pat pateiktais kuro įsigijimo kvitais. Remiantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos interneto tinklalapio (prieiga per www.lakd.lt nuorodą „atstumai“) duomenimis, atstumas maršrutu Vilnius-Panevėžys-Vilnius sudaro 272 kilometrus. Pagal nustatytą atstumą bei patvirtintas degalų sąnaudas apskaičiavus Aplinkos ministerijos atstovių vykimui į teismo posėdį sunaudotų degalų kiekį ir pagal pateiktus kvitus įvertinus degalų (benzino) įsigijimo kainą, bendra kelionėms į teismo posėdžius išleista pinigų suma sudaro 91,32 Eur. Aplinkos ministerijos patirtų kelionių į teismo posėdžius išlaidų atlyginimas priteisiamas iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nes būtent šios institucijos priimtas neteisėtas administracinis aktas lėmė kitų sandorių, kurie pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, atsiradimą, todėl būtent šiai institucijai turi tekti bylinėjimosi išlaidų našta(ABTĮ 4 straipsnio 6 dalis, 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

Prašymą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ dalyje, kuria O. G. atkurta nuosavybės teisė į 0,75 ha dydžio žemės sklypo dalį, esančią 1,9171 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje (1.1. punktas) ir į 0,8170 ha dydžio žemės sklypo dalį, esančią 3,5930 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k. (1.3. punktas);

Pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A/. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalyje, kuria K. G. paveldėjo O. G. turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k., kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai;

Pripažinti negaliojančiomis dalyje 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtintą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2014 m. spalio 6 d. susitarimą pakeisti sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pasirašytą K. G. įgalioto atstovo V. P., kuria I. Z. ir M. Z. įsigijo asmenine nuosavybe, o S. Z. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k.

Įpareigoti I. Z., M. Z. ir S. Z. bendrai su R. Z. grąžinti valstybei po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., Vyžuonų sen., (duomenys neskelbtini) viensėdyje ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr(duomenys neskelbtini), esančio Utenos r., Vyžuonų sen., Sprakšių k.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos: I. Z., a.k. (duomenys neskelbtini), ir M. Z., a.k. (duomenys neskelbtini), kiekvienam po 1061,94 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt vieną eurą ir 94 euro centus); S. Z., a.k. (duomenys neskelbtini), ir R. Z. a.k. (duomenys neskelbtini), solidariai 1061,94 Eur (vieną tūkstantį šešiasdešimt vieną eurą ir 94 euro centus).

Kitoje dalyje prašymą atmesti.

Priteisti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, k. (duomenys neskelbtini), 91,32 Eur(devyniasdešimt vieno euro ir 32 euro centų) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, k. (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.