Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-01-06 · Administracinė byla Nr. I-3214-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-01-06
Bylos Nr.
I-3214-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
F. Š.
Atsakovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
Trečiasis asmuo
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3214-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-01159-2014-6Procesinio sprendimo kategorija: 1.2; 6.3.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. sausio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui F. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo F. Š. skundą dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos priteisimo atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas F. Š. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti neteisėtus ir nepagrįstus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti 2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, ir priteisti 2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 9 353,16 Lt (b. l. 18–19).

Paaiškina, kad pareiškėjui nuo 2011 m. balandžio 1 d. paskirta senatvės pensija buvo mokama sumažinta taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, pagal kurias sumažintos pensijos dirbantiems, prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatyminės nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti.

Atsiliepimas

VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 22–25). Paaiškina, kad pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus nuo 2011 m. balandžio 1 d. paskirta senatvės pensija iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai ir pagrįstai buvo mokama sumažinta vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiu Laikinojo įstatymo 8 straipsniu, kuris prieštaraujančiu Konstitucijai Konstitucinio Teismo pripažintas tik 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį. Yra rengiamas sumažintų pensijų kompensavimo įstatymo projektas. Kol toks teisės aktas nėra priimtas, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies. Skundo tenkinimo atveju prašo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir priteisti sumą mokėti dalimis.

Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b. l. 57).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti, remdamasis iš esmės analogiškais VSDFV Vilniaus skyriaus atsiliepimo motyvais. Skundo tenkinimo atveju prašo priteistą sumą leisti išmokėti lygiomis dalimis per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 32–35).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, siekdamas jam paskirtos (pareiškėjo pensijos bylos Nr. 102592 b. l. 73) ir dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio, kuris 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos senatvės pensijos (b. l. 27) grąžinimo, su 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymu kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyrių, prašydamas išduoti pažymą apie pagal Laikinąjį įstatymą sumažinus pensijas dirbantiems pensininkams negautas lėšas (b. l. 26). Tokia informacija pareiškėjui buvo suteikta VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 29 d. rašte Nr. (10.1)3-104435 (b. l. 27). Pareiškėjas 2014 m. vasario 10 d. padavė skundą VSDFV, kuriame, remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. (10.1)3-104435, prašė įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių kompensuoti prarastas pajamas 9 353,16 Lt (b. l. 36–37). VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (6.5E)I-1696 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą, motyvuodama tuo, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, o be to jau nuo 2012 m. sausio 1 d. senatvės pensijoms Laikinasis įstatymas nebetaikomas. VSDFV paaiškino, kad Vyriausybė turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus; priėmus ir įsigaliojus tokiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka; kol šie teisės aktai nėra priimti, įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo (b. l. 4–5, 40–41). Gavęs šį VSDFV sprendimą pareiškėjas kreipėsi į teismą.

Ginčas byloje kilęs dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. (10.1)3-104435, VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimo Nr. (6.5E)I-1696 teisėtumo ir pagrįstumo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Byloje keliami klausimai, susiję su asmens teisės į pensiją pažeidimu ir jos gynimu teisme. Todėl pirmiausiai vertintina, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą. Senatvės pensijų mokėjimo klausimus reguliuoja viešosios teisės normos, t. y. specialusis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – Pensijų įstatymas), kuriame ginčui aktualiu 2011 metų laikotarpiu iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo aiškiai nustatyta ginčų valstybinių socialinio draudimo pensijų mokėjimo klausimais iškėlimo tvarka ir kreipimosi į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją procedūrinis terminas. Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi ir iki 2013 m. sausio 1 d., ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV; VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013). Įstatyme taip pat aiškiai nustatytas skundo padavimo VSDFV terminas – per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą (veiksmą, neveikimą). Pasinaudojęs įstatyme nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, asmuo skundą dėl viešojo administravimo priimto individualaus akto ar veiksmo (neveikimo) gali paduoti administraciniam teismui, laikydamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 22–24, 32–33 straipsniuose nustatytų procesinių normų per 20 dienų terminą, skaičiuojamą nuo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo gavimo dienos.

Ginčui spręsti reikšmingi yra LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai, pateikti 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartyje administracinėje byloje A143-1296/2014 ir kt. Šiais išaiškinimais teismas privalo vadovautis (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnis). LVAT yra konstatavęs, kad ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio pagrindu neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo teisiniams santykiams yra taikytinos iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios, t. y. 2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcijos, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas; nurodytoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėnesį, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Taip pat LVAT yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip nustatyta Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2011 m. balandžio mėnesį. Todėl nuo šios datos skaičiuotinas terminas, per kurį pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Su skundu išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį pareiškėjas į VSDFV kreipėsi 2014 m. vasario 10 d. Įvertinus tai, kad pareiškėjas ginčą dėl senatvės pensijos nepriemokos grąžinimo inicijavo 2014 m. vasario 10 d. skundu, darytina išvada, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų termino skundui VSDFV dėl teritorinio skyriaus sprendimo (veiksmų), mokant dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo perskaičiuotą senatvės pensiją, paduoti.

VSDFV, pasisakydama, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pareiškėjo reikalavimui išmokėti neišmokėtos pensijos dalį tenkinti nėra teisinio pagrindo, iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Taigi ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta, o tai lemia, kad kliūčių ginčą nagrinėti teisme nėra, nes su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi tinkamai (b. l. 16, 1).

VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti duomenys apie 2011 metais pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą senatvės pensiją patvirtina, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius (b. l. 23–24, 27). Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 9 353,16 Lt nepriemoka. Teismui nėra pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai.

Teismas nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama minėtos normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuota, kad valstybė netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – pensijos nepriemoka, susidariusi nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., kuri pareiškėjui iki šiol neišmokėta. Neapgynus pažeistos pareiškėjo teisės, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu, t. y. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę (kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis nėra galutinis, t. y. įvykdytas). Neatkūrus pareiškėjo turtinio praradimo, jo teisė į teisminę gynybą taptų fiktyvi, o teismas neatliktų jam priskirtos funkcijos vykdyti teisingumą. Tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjo teisių pažeidimą. LVAT formuojama praktika leidžia spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr. pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą. Todėl dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo, pasisakydamas dėl minėto nutarimo nuostatų, susijusių su sumažintų senatvės pensijų kompensavimo mechanizmo nustatymu, pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi.

LVAT teisėjų kolegija, analizuodama administracinę jurisprudenciją teisiniuose ginčuose dėl įpareigojimo pareiškėjams išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai. Todėl pareiškėjui neišmokėta senatvės pensijos suma priteisiama iš VSDFV Vilniaus skyriaus.

Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo (nuo 2014 m. gegužės 22 d. įsigaliojęs Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas nustato senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1–4, 6 ir 7 dalių ir 7 straipsnio 1, 2, 4, 5 ir 6 dalių nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus), todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Pareiškėjas neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą, kol bus priimtas toks jo pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją neleistinai perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjui palankų sprendimą, o jis, manydamas, kad jam taikomas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjui, kuris nebūtų tikras, kada jo pažeistos teisės bus atkurtos legislatyviniu aktu ir ar jos apskritai bus atkurtos. Tuo labiau kad, kaip jau konstatuota, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, naikinamas VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (6.5E)I-1696. Nors, remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, priimdama ginčijamą sprendimą VSDFV iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą.

Naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus 2013 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. (10.1)3-104435 nėra teisinio pagrindo. Minėta, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymu VSDFV teritorinį skyrių prašė suteikti tik informaciją apie dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtą pensijos dalį ir skundžiamu sprendimu pareiškėjui tokia informacija buvo suteikta. Pareiškėjas neteigia, kad tokia informacija jam buvo suteikta netinkamai ar suteikta neteisinga informacija, to nenustatė ir teismas.

Teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (šiuo aspektu žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). ABTĮ 85¹ straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV prašymu ir atsižvelgiant į paminėtą teisės normą, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinus valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, sprendžiama, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 85¹ straipsniu, 127 ir 129 straipsniais teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo F. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5E)I-1696.

Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti F. Š. 9 353,16 Lt (2 708,86 Eur) senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Likusią skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė