Regionų apygardos administracinio teismo nutartis, I-3379-602/2008

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-07-02
Bylos Nr.: I-3379-602/2008
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas: Ž. N.
Atsakovas: Trakų rajono savivaldybės administracijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniuas regiono aplinkos apsaugos departamentas, I.

Kategorijos

80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P662–31/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. balandžio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Ž. N. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-641/2009 pagal pareiškėjos Ž. N. skundą atsakovams Trakų rajono savivaldybės administracijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniuas regiono aplinkos apsaugos departamentas, I. N.).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėja Ž. N. skundu ir patikslintu skundu (b. l. 3–9; 130-139, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2008 m. balandžio 11 d. raštą Nr. AP3-1488 „Dėl sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti“; panaikinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2008 m. kovo 26 d. raštą Nr. S-258 „Dėl sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti“; panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus teritorinio padalinio 2008 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (12.12V)-2V-341, kuriuo atsisakyta išduoti planavimo sąlygas; įpareigoti Trakų rajono savivaldybę ir Departamentą išduoti planavimo sąlygų sąvadą per 20 dienų bei nustatyti, jog, planavimo sąlygų sąvado neišdavus, pareiškėja įgytų teisę rengti detaliojo planavimo dokumentus.

Nurodė, kad 2008 m. balandžio 11 d. Administracijos direktoriaus raštu Nr. AP3-1488 atsisakyta patenkinti prašymą dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Trakų mieste, (toliau – ir Sklypas) detaliojo plano rengimo (tikslas – gyvenamojo namo su priklausiniais statyba), planavimo sąlygų sąvado išdavimo. Toks atsisakymas parengtas pagal Direkcijos 2008 m. kovo 26 d. raštą Nr. S-258 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas) 2008 m. kovo 28 d. planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. VR-4.2-73. Įvertinus pateiktą išrašą iš Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro, priėjo prie išvados, kad Administracijos, Direkcijos ir Departamento atsisakymas išduoti sąlygas Sklypo detaliojo planavimo dokumentams rengti prieštarauja viešajame registre įregistruotiems duomenims ir nustatytai Sklypo panaudojimo tikslinei paskirčiai. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnį, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, aplinkybę, jog pagrindinė tikslinė Sklypo naudojimo paskirtis nėra pasikeitusi, ir pabrėžė, kad įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti duomenys patvirtina faktą, jog individualiuosius namus ar kitos analogiškos paskirties statinius Sklype nėra draudžiama statyti. Remdamasi Sklypo ribų planu M 1:500, nurodė, kad su Direkcija buvo suderintas Sklypo ribų planas, todėl Direkcija prieš tai neprieštaravo ir suderino Sklypo planą, pagal kurį numatyta galimybė Sklype statyti individualų namą ar kitą analogiškos paskirties statinį. Vėlesniu raštu Direkcija tokį sprendimą paneigė, tačiau tokiu būdu pažeidžiamas teisėtas Sklypo savininkų lūkestis, kad Sklypui bus taikomas toks teisinis režimas, dėl kurio valstybei atstovaujanti institucija nuomonę jau yra išsakiusi Sklypo suformavimo ir įregistravimo viešajame registre metu. Nurodė, kad ne Aplinkos apsaugos departamento raštas, o būtent Direkcijos raštas yra vienintelis pagrindas, kuriuo remiantis atsisakyta išduoti planavimo sąlygas. Departamento raštas pareiškėjai įteiktas nebuvo. Direkcija atsisakymą išduoti planavimo sąlygas grindė Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos 1996 m. liepos 17 d. įsakymu patvirtintu Trakų senamiesčio tvarkymo ir naudojimo režimu (toliau – ir Tvarkymo ir naudojimo režimas) bei tuo, jog pagal Trakų rajono valdybos 1993 m. gruodžio 22 d. potvarkiu Nr. 385v patvirtinto Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekto reikalavimus Sklypo planavimas nėra numatytas. Konstatavo, kad Direkcija klaidingai aiškina Tvarkymo ir naudojimo režimo „D“ zonos reglamentavimą. Tvarkymo ir naudojimo režimas nurodo du pagrindus, kada kitų (ne vertingų) statinių statyba yra galima: jei laikomasi tipologinių dėsningumų ir taisyklių arba jei atkuriamas užstatymas remiantis istoriniais tyrimų duomenimis, konstatavus prarastos vertės atstatymo dėsningumą. Aiškinimas, jog šie du reikalavimai yra taikomi kartu, yra nelogiškas, todėl konstatavo, jog turi egzistuoti vienas iš numatytų pagrindų. Įvertinusi Tvarkymo ir naudojimo režime numatytas „D“ zonai taikytinas taisykles, nurodė, kad šios zonos esminis tikslas yra išsaugoti užstatymo struktūros elementus, sudaryti istorinio užstatymo foną, riboti teritorijos intensyvumą, todėl naujų statinių statyba, atsižvelgiant į tipologinius dėsningumus ir taisykles, turėtų būti galima. Direkcija turėjo ne atsisakyti išduoti planavimo sąlygas, bet išduoti planavimo sąlygas ir jose nurodyti reikalavimus dėl atitikimo tipologiniams dėsningumams bei taisyklėms. Nors zonoje „D“ siekiama riboti užstatymo intensyvumą, tačiau šiuo metu Sklypo užstatymo rodiklis yra lygus 0, Nekilnojamojo turto registre sklypo tikslinė naudojimo paskirtis nurodyta kaip „kita (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti)“, todėl, Direkcijai atsisakant leisti detalųjį planavimą, nustatant tipologiškai į kitus sklypus panašų teritorijos užstatymo intensyvumą, paneigiama savininko teisių esmė. Pažymėjo, kad Direkcija nepagrįstai nurodė, jog sklypas nėra nurodytas Sklypų išplanavimo projekte. Be to, jeigu Sklypas ir nebūtų nurodytas minėtame projekte, atsakovas nenurodė, kodėl toks nebuvimas lemtų atsisakymą išduoti planavimo sąlygas, tuo pažeidžiant Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239, 14 punktą. Nesutiko su tuo, kad pagrindas atsisakyti išduoti planavimo sąlygas yra Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema, patvirtinta Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912) (toliau – ir Planavimo schema), nes Sklypas kaip tik suformuotas gyvenamajai paskirčiai, dėl to jokia institucija neišreiškė prieštaravimo. Nurodė, jog esamas pastatų išdėstymas ir jų fasadai iš esmės žalingai veikia tikslą, dėl kurio buvo įkurtas Trakų istorinis nacionalinis parkas, todėl statinių, atitinkančių tradicinį aplinkinių teritorijų išdėstymą, statymas ne tik nekeltų grėsmės ir nekenktų viešajam interesui, bet, sukuriant tradicinei Trakų urbanistinei struktūrai artimesnį vizualinį vaizdą, prisidėtų prie viešojo intereso apsaugos.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 48–57, II t.) pareiškėjos skundą patenkino iš dalies: įpareigojo Direkciją ir Departamentą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti ir išduoti planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui parengti Sklype, planavimo tikslai bei numatoma veikla - žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo, statybos reglamentų nustatymas, gyvenamojo namo su priklausiniais statyba; nustatė, kad Direkcijai ir Departamentui per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neparengus ir neišdavus planavimo sąlygų, planavimo organizatorius – Administracija, privalo rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentą Sklype, planavimo tikslai bei numatoma veikla - žemės sklypo tvarkymo ir naudojimo režimo, statybos reglamentų nustatymas, gyvenamojo namo su priklausiniais statyba; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, kad įrodymai patvirtina, jog Sklypas yra Trakų istorinio nacionalinio parko ir Trakų senamiesčio teritorijoje, o Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registre nuo 1996 m. spalio 28 d. įregistruotas Trakų senamiestis (U18.). Konstatavo, jog ginčo žemės sklypas pagal Saugomų teritorijų įstatymą priskirtas prie saugomų teritorijų sistemos kategorijų – konservacinės apsaugos prioriteto teritorijų (draustiniai) ir kompleksinių saugomų teritorijų (nacionaliniai regioniniai parkai). Remdamasis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir 3 dalimi, pažymėjo, kad minėtas įstatymas neįtvirtina absoliutaus draudimo statyti naujus gyvenamuosius namus valstybiniuose parkuose, bet numato tam tikras sąlygas, kurioms esant galima tokia statyba. Priėjo prie išvados, kad Direkcija klaidingai aiškino minėtas teisės normas kaip absoliutų draudimą valstybiniuose parkuose statyti naujus statinius. Konstatavo, kad Sklypas nebuvo ir negalėjo būti nurodytas Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekte, nes viešojo registro duomenys ir kiti įrodymai patvirtina, kad ginčo sklypas buvo suformuotas 1994 metais, sprendžiant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimą. Atsižvelgdamas į ištrauką iš Trakų miesto ortofotografinio žemėlapio su įregistruotais žemės sklypais, Trakų senamiesčio apsaugos ir naudojimo reglamento ištrauką su Administracijos pažymėta suformuoto naujo sklypo vieta, Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekto fragmentą su Direkcijos pažymėta suformuoto naujo sklypo vieta, kurios dalis teritorijos patenka į tą pačią išplanavimo projekto dalį kaip ir projekte nurodytas sklypas, konstatavo, kad sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris yra susiformavęs 1973 metais ir buvo nurodytas projekte, nėra tas pats sklypas, kuris priklauso pareiškėjai, šių sklypų ribos yra kitos. Ginčo Sklypui, kuris buvo suformuotas vėliau, suteiktas analogiškas adresas. Vadovaudamasis Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktu, aplinkybe, kad ginčo Sklypas yra teritorijoje, kurioje nėra numatyti draudimai statyti statinius, statyba yra leidžiama tam tikromis sąlygomis, Vyriausybės nutarimu, kurio pagrindu priimtas planavimo projektas, padarė išvadą kad statybos galimybės klausimas ginčo Sklype, įvertinus Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekto reikalavimus, jau yra išspręstas, o nurodytas administravimo subjekto veiksmas nenuginčytas, todėl galiojantis, juo privalo vadovautis tiek pats administravimo subjektas, tiek kiti asmenys. Teismas nurodė, kad Direkcija klaidingai aiškino Planavimo schemos 2 skyriaus nuostatas, nurodydama, kad pareiškėja turėtų teisę statyti ginčo sklype namą tik tokiu atveju jeigu būtų pateikusi įstatyme numatytus įrodymus dėl buvusios sodybos egzistavimo fakto. Iš minėtos teisės normos matyti, kad ne vien atsakovo nurodytu atveju gali būti statomas namas, bet ir tuo atveju kai statybos vieta yra numatoma detaliuose parko gyvenviečių projektuose. Nagrinėjamu atveju detaliojo planavimo dokumentas yra rengiamas ir jame turi būti numatyta statybos vieta, todėl šiuo metu atsisakyti rengti planavimo sąlygas minėtu pagrindu, daro negalimą pareiškėjos teisės įgyvendinimą. Atsižvelgdamas į Tvarkymo ir naudojimo režimo fragmentą, kuriame pažymėtas ginčo Sklypas, Tvarkymo ir naudojimo režimo 4 ir 6 punktus, priedo Nr. 1 2.2 punktą, priedą Nr. 2, teismas konstatavo, kad D zonoje yra galima naujų statinių statyba, tyrimais nustatytų tipologinių dėsningumų ir taisyklių pagrindu. Departamentas nepagrįstai nurodė, jog ginčo Sklype negalima statyba tipologinių dėsningumų ir taisyklių pagrindu, nes Sklypo užstatymas dominuotų ne su gatve besiribojančioje dalyje, kadangi ne su gatve besiribojančioje dalyje yra Sklypo dalis, kurioje yra galima statyba (D zonoje). Pažymėjo, kad minėtas sklypo užstatymo principas neturėtų būti taikomas kiekvienu atveju, bet kurioje vietoje esančiam sklypui, yra paminėtos atskiros gatvės, kuriose šis principas išliko ir yra labai svarbus, o kitose gatvėse turėtų būti atsižvelgiama į nurodytą principą, bet jis negali būti aiškinamas kaip draudimas kitose gatvėse nesivadovauti nurodytu sklypo užstatymo principu. Be to, tipologinių dėsningumų sąvoka nėra aiškinama minėtame teisės akte, tačiau iš priedų 1 ir 2 matyti, kad 1 priede, kuriame yra reglamentuojamas sklypo užstatymas, nėra numatyta, kad šis priedas reglamentuoja tipologinius dėsningumus ir taisykles. Priėjo prie išvados, kad atsakovai neteisingai aiškino ir taikė Tvarkymo ir naudojimo režimo numatytas normas, dėl to nepagrįstai konstatavo, jog ginčo Sklype negalima statyba dėl šiame teisės akte numatytų apribojimų. Nepagrįstu pripažino Direkcijos motyvą dėl zonos D tikslų, o būtent dėl teritorijos užstatymo intensyvumo ribojimo. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, nurodė, jog Sklype, kuriame nėra jokių statinių, užstatymo intensyvumo ar tankumo ribojimas suprantamas kaip draudimas šiame sklype statyti statinius. Pažymėjo, jog teisės aktai nenumato, kad statyba sklype yra draudžiama. Be to, užstatymo intensyvumo ar tankumo nustatymo klausimai, turėtų būti sprendžiami detaliajame plane, todėl šiuo metu, atsakovai neturėjo pagrindo konstatuoti pažeidimo ar planuojamos statybos neatitikimo minėtiems principams. Pabrėžė, jog išvadą, kad Sklype nėra draudimo statyti naujus statinius, patvirtina ir kultūros ministro 2003 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr. ĮV-436 patvirtinto Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento nuostatos (9 p., 6.1 p., 18.1 p., 33.1 p.). Pažymėjo, kad Direkcijos bei Departamento neveikimas šiuo atveju prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Priėjo prie išvados, kad draudimas statyti gyvenamąjį namą pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešąjį interesą, o viešojo intereso pažeidimas šiuo atveju turėtų būti suprantamas kaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje numatytų nuostatų dėl nuosavybės neliečiamumo pažeidimas. Vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalimi, 24 straipsnio 4 dalimi, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 28 punktu, Teritorijų planavimo dokumentams rengti sąlygų parengimo ir išdavimo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gegužės 7 d. įsakymu Nr. D1-262, 6, 7, 8, 12 ir 27 punktais, bylos duomenimis, padarė išvadą, jog Direkcija ir Departamentas netinkami vykdė nurodytas įstatymo nuostatas ir, neturėdami teisinio pagrindo, neparengė sąlygų, t. y. neanalizavo pareiškėjo prašyme nurodytų duomenų apie numatomą rengti teritorijų planavimo dokumentą ir per nustatytą laiką nepateikė planavimo sąlygų. Pabrėžė, jog atsakovai, neatlikdami jų kompetencijai priskirtų veiksmų, nenurodė įstatymų ir teisės aktų, kurie būtų pažeisti. Be to, nepagrįstai vadovavosi savo padarytomis išvadomis dėl planuojamos veiklos prieštaravimo ginčo sklypui galiojantiems apsaugos tikslams. Pažymėjo, jog planavimo sąlygos gali būti neišduodamos tik konstatavus konkrečias draudžiančias nuostatas, tikslų vertinimas šiuo atveju galėtų būti tik pagalbiniu kriterijumi. Nurodė, jog konstatavus, kad Direkcija ir Departamentas, neturėdami teisėto pagrindo atsisakė atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, nustatoma Trakų rajono savivaldybės pareiga, bet ne teisė, kaip yra numatyta įstatyme, planavimo sąlygų neišdavimo ir nepranešimo apie neišdavimo priežastis atveju rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentą. Pažymėjo, kad, teismo sprendimu nustačius kompetentingos institucijos teisę, bet ne pareigą, teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 90 str., 97 str.). Taip pat nurodė, kad įstatymo normos patvirtina, jog projektavimo sąlygų sąvado išdavimas yra susijęs su savivaldybės administracijos veiksmais, tačiau kompetentingų institucijų nepritarimas nepriklauso nuo savivaldybės veiksmų, todėl pareiškėja nepagrįstai skundžia savivaldybės veiksmus. Remdamasis ABTĮ 3 straipsniu, pabrėžė, jog pareiškėjos skundžiami raštai yra informacinio pobūdžio, jie nesukelia jai teisinių pasekmių, nes jais nėra sukuriami, pakeičiami ar panaikinami ginčijami teisiniai santykiai, todėl minėtų raštų galiojimo klausimas negali būti sprendžiamas teismo sprendimu.

III.

Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija apeliaciniu skundi (b. l. 61–65, II t.) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad teismas suabsoliutino savininko nuosavybės teisę, neatsižvelgė į viešąjį interesą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog Saugomų teritorijų įstatymas nenumato absoliutaus draudimo statyti naujus gyvenamuosius namus valstybiniuose parkuose, bet numato tam tikras sąlygas, kurioms esant, tokia statyba galima. Atsižvelgė į Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 bei 5 punktus ir pažymėjo, jog toks aiškinimas prieštarauja saugomų teritorijų steigimo tikslams (to paties įstatymo 3 str.) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotam principui, jog nauji gyvenamieji namai saugomose teritorijose nestatomi, išskyrus atvejus, kai siekiama atstatyti buvusias sodybas, kurių egzistavimas patvirtintas įstatyme nustatytu būdu (bylos Nr. A14-682/2005; I3-07/2007). Pabrėžė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Planavimo schemos 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į Planavimo schemos reikalavimą naujas sodybas statyti tik senųjų sodybų vietoje ir nepagrįstai ketinimą rengti detalųjį planą, kuriame bus numatyta statybos vieta, prilygino detaliems parko gyvenviečių projektams. Nurodė, kad ginčo Sklypas yra itin griežto apsaugos režimo teritorijoje – Trakų senamiesčio urbanistiniame draustinyje (U18), kuris yra vienas iš vertingiausių kultūros paveldo kompleksų. Teismas nepagrįstai netaikė Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų (8 str. 4 d. 4 p., 6 d. 3 p., 9 str. 2 d. 8 p., 3 d. 2 p., 7 d.), o tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Pažymėjo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Tvarkymo ir naudojimo režimo nuostatas. Rėmėsi Planavimo schemos 2 dalimi ir pažymėjo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog D zonoje galima naujų statinių statyba, tyrimais nustatytų tipologinių dėsningumų ir taisyklių pagrindu. Be to, teismas nepasisakė dėl G zonos, į kurią patenka didesnė dalis Sklypo, reikalavimų.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 8 d. nutartimi Direkcijos apeliacinį skundą patenkino iš dalies, pirmosios instancijos teismo 2008 m. liepos 2 d. sprendimą pakeitė: sprendimo dalį, kuria Direkcija ir Departamentas įpareigoti per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos parengti ir išduoti planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui parengti sklype, o to nepadarius, planavimo organizatorius – Administracija, įpareigota rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentą sklype, panaikino; pareiškėjo skundą šioje dalyje atmetė; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad ginčo Sklypas patenka į Trakų istorinį nacionalinį parką, t. y. valstybinį parką (Saugomų teritorijų įstatymo 12 str. 2 d.), todėl jo atžvilgiu taikytini veiklos valstybiniuose parkuose apribojimai. Be to, ginčo Sklypas įeina į Trakų senamiesčio teritoriją (b. l. 24, 29–31, I t.). Nurodė Saugomų teritorijų įstatymo 8 straipsnio 2, 4 dalis ir pažymėjo, kad ginčo Sklypas, patekdamas į Trakų senamiesčio urbanistinio draustinio (Planavimo schemos dalies "Trakų istorinio nacionalinio parko zonos" 2.2 p.) teritoriją, atitinkamai patenka į kultūrinį draustinį, o veiklai tokiame sklype taikomos nuostatos, reglamentuojančios veiklą kultūriniuose draustiniuose. Pabrėžė, jog ginčo Sklypui patenkant tiek į valstybinio (nacionalinio) parko, tiek ir į kultūrinio (urbanistinio/architektūrinio) draustinio teritoriją, jo atžvilgiu taikomi tiek veiklos valstybiniuose parkuose, tiek ir kultūriniuose draustiniuose apribojimai.

Nurodė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtinti apribojimai taikomi gamtinių ir kompleksinių draustinių, bet ne kultūrinių draustinių atžvilgiu, todėl nagrinėjamu atveju tokios nuostatos netaikytinos. Įvertinusi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, nustatančios draudimus kultūriniuose draustiniuose, nuostatas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Saugomų teritorijų įstatymas neįtvirtina absoliutaus ribojimo draustiniuose statyti statinius. Pabrėžė, jog Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 ir 7 dalys numato galimybę saugomų teritorijų apsaugos reglamentuose ir statybų saugomose teritorijose regioniniuose architektūriniuose reglamentuose, kituose veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiuose dokumentuose nustatyti griežtesnius apribojimus. Nurodė Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktus ir pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymas nenumato absoliutaus draudimo vykdyti statybą valstybiniuose parkuose, tačiau statybos galimybę sieja su valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose įtvirtintu reglamentavimu.

Remdamasi lingvistiniu aiškinimo metodu, teisėjų kolegija nurodė, kad Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintos Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos 2 dalis „Bendri Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo ir tvarkymo principai" turėtų būti suprantama kaip suteikianti galimybę naujas sodybas statyti tik tose vietose, kur buvo senos sodybos, arba vietose, kurios numatytos detaliuose parko gyvenviečių, o ne individualiuose sodybų, projektuose. Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta duomenų apie detalaus parko gyvenvietės projekto buvimą ir jame Sklype numatytą naujos sodybos vietą. Nustatė, jog ginčo Sklypas nėra užstatytas (b. l. 1-2, II t.), kitokie duomenys apie Sklype buvusią sodybą nėra pateikti. Remdamasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 4 ir 7 dalių bei 13 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, teisėjų kolegija konstatavo, kad, nesant duomenų apie parengtą detalų parko gyvenvietės projektą, kuriame Sklype būtų numatyta naujos sodybos vieta, nesant duomenų apie tai, kad Sklype buvo sena sodyba, Sklype negali būti statoma nauja statyba, taigi, įgaliotos institucijos neprivalėjo pareiškėjai išduoti planavimo sąlygų.

Atkreipė dėmesį, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 46-47, II t.) matyti, jog Sklypui nustatytos specialios naudojimo sąlygos – nacionaliniai ir regioniniai parkai. Konstatavo, kad Sklypo atžvilgiu turi būti taikomi veiklos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose apribojimai. Pažymėjo, kad nustatyti apribojimai neįtvirtina absoliutaus draudimo Sklype statyti statinius, todėl priėjo prie išvados, kad Sklypo tikslinė naudojimo paskirtis nėra pažeidžiama.

Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą ir visus pareiškėjos argumentus dėl jos teisėtų lūkesčių pažeidimo, įvertinusi minėtą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, faktines bylos aplinkybes bei padarytas išvadas, atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, jog šio ginčo objektu nėra nuosavybės teisių į žemę atkūrimo veiksmų teisėtumas, todėl visų su tuo susijusių argumentų nevertino.

Žemesnės instancijos teismas

Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog Trakų rajono savivaldybei ir Departamentui planavimo sąlygų sąvado neišdavus per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, Administracija privalo rengti detaliojo teritorijų planavimo dokumentą. Nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, kad teismas negali nustatyti, jog, įgaliotoms institucijoms nustačius, kad detalusis planas kreipimosi momentu negali būti rengiamas, nes tai prieštarautų teisės aktų reikalavimams, subjektas, kuris kreipėsi dėl planavimo sąlygų išdavimo, įgytų pareigą rengti detaliojo planavimo dokumentus. Pabrėžė, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 6 dalį toks subjektas įgytų teisę rengti detaliojo planavimo dokumentus tik tuo atveju, jeigu planavimo sąlygų sąvadas ir (ar) planavimo sąlygos per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos nebuvo išduotos ir planavimo organizatoriui nepranešta apie neišdavimo priežastis. Konstatavus, kad planavimo sąlygos negali būti išduotos, o detalusis planavimas prieštarautų teisės aktų nuostatoms, Administracija negali būti įpareigojama, įgaliotoms institucijoms neišdavus planavimo sąlygų, pradėti rengti detaliojo planavimo dokumentą.

Nurodė, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, taip pat prašė panaikinti Administracijos direktoriaus 2008 m. balandžio 11 d. raštą Nr. AP3-1488 „Dėl sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti“, Direkcijos 2008 m. kovo 26 d. raštą Nr. S-258 „Dėl sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti“, Departamento Vilniaus teritorinio padalinio 2008 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (12.12V)-2V-341, kuriuo atsisakyta išduoti planavimo sąlygas. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų raštų turinį bei remdamasi ABTĮ 3 straipsniu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog skundžiami raštai tiesiogiai pareiškėjai teisinių pasekmių nesukėlė, jais tik pateikta informacija.

V.

Pareiškėja Ž. N. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu atnaujinti procesą. Prašymą grindžia šiais argumentais:

1) apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.262 straipsnį ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, kuriuose nustatyta, jog į viešą registrą įrašyti duomenys apie daiktus, daiktines teises ar juridinius faktus laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, bei nukrypo nuo jau suformuotos administracinių teismų praktikos dėl į viešą registrą įrašytų duomenų teisingumo. Paaiškina, kad pareiškėja kartu su sutuoktiniu turi teisę ir pareigą ginčo Sklypą naudoti pagal pagrindinę tikslinę žemės atitinkamame sklype paskirtį, o atsisakymas išduoti dokumentus, būtinus statyti Sklype individualų namą, negali būti teisėtu, kai viešame registre teisėtai nurodyti, galiojantys ir įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti duomenys patvirtina faktą, jog individualiuosius namus ar kitos analogiškos paskirties statinius Sklype statyti nėra draudžiama. Atkreipia dėmesį, kad ginčo dėl Sklypo paskirties ar dėl Nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų apie sklypą teisingumo byloje nėra. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis Nr. A442-495/2009, Nr. A556-1361/2008, Nr. A2-77/2002.

2) apeliacinės instancijos teismas sukūrė neapibrėžtą teisinę situaciją, nes, nors nepaneigė pareiškėjos subjektinės teisės naudoti Sklypą pagal tikslinę paskirtį, tačiau absoliučiai apribojo tokios teisės įgyvendinimo galimybes. Pabrėžia, kad buvo nepagrįstai nesivadovauta CK, Žemės įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, ignoruotos Sklypo suformavimo aplinkybės, kompetentingų valstybės institucijų jau nustatyta žemės tikslinė paskirtis, taip pažeidžiant pareiškėjos teisėtus lūkesčius. Nesupranta, kokiai veiklai Sklypas gali būti naudojamas, jei buvo uždrausta šį sklypą naudoti pagal viešajame registre nurodytą paskirtį. Atkreipia dėmesį, kad pagal CK 4.37, 4.39, 4.40 straipsnius, Žemės įstatymo 21 straipsnį, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 50 punktą, žemės sklypas gali būti naudojamas tik pagal jo tikslinę paskirtį. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriame akcentuota, kad teisingumo vykdymo aktai turi būti aiškūs ir nedviprasmiški; 2003 m. sausio 24 d., 2007 m. liepos 5 d. nutarimus, kuriuose aptartas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka šių doktrinų;

3) apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus bei namų valdų žemės sklypus, Vyriausybės nustatyta tvarka parengti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams. Dėl padarytos teisės aiškinimo klaidos, mano, kad buvo klaidingai pripažinta, jog Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos nuostatos nenumato galimybės Sklype statyti naujų gyvenamosios paskirties pastatų. Atkreipia dėmesį į Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos 2 dalį, kurioje nustatyta, jog naujas sodybas galima statyti tik senųjų sodybų vietoje arba vietose, numatytose detaliuosiuose parko gyvenviečių projektuose, nurodo Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį ir pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pripažinti, jog Sklypo planas yra detalaus planavimo dokumentas, atitinkantis Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos 2 dalyje nurodyto „parko gyvenvietės detalaus projekto“ požymius, dėl ko Sklype individualių gyvenamosios paskirties objektų statyba yra galima. Pabrėžia, kad, atkuriant nuosavybės teises, nustatyta pagrindinė tikslinė Sklypo panaudojimo paskirtis vėliau negali būti paneigiama. Mano, kad Direkcijos sprendimo vėlesnis paneigimas negali būti atliekamas, nes Viešojo administravimo įstatyme nenustatyta kitokia galimybė koreguoti, panaikinti ar paneigti priimtą viešojo administravimo subjekto sprendimą, nei nurodyta šio įstatymo 35 straipsnyje. Be to, tai pripažįstama ir administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 24 d. nutartis Nr. A556-128/2008). Pabrėžia, kad toks paneigimas pažeidžia ir teisėtą Sklypo savininko lūkestį, kad atitinkamam Sklypui bus taikomas toks teisinis režimas, dėl kurio valstybei atstovaujanti institucija nuomonę jau yra išsakiusi sklypo suformavimo ir įregistravimo viešame registre metu. Pažymi, kad Planavimo schema yra patvirtinta Vyriausybės nutarimu, o ne įstatymu, todėl Teritorijų planavimo įstatymas turi viršenybę jos atžvilgiu;

4) teismas netinkamai taikė ir aiškino Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnį, nepagrįstai ginčo teisiniams santykiams pritaikė Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą teisinį režimą. Kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalyje numatyta galimybė papildomai riboti veiklą, atsižvelgiant į draustiniuose saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) ypatumus, mano, kad yra nelogiška vadovautis nuostata, jog vien dėl to, kad urbanistinis draustinis patenka į valstybinio parko teritoriją, jam visa apimtimi turėtų būti taikomos ir Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio nuostatos, reguliuojančios veiklą valstybiniuose parkuose. Nurodo, jog Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalis Sklypo atžvilgiu netaikytina, nes tokį taikymą apriboja Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

VI.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėja Ž. N. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A525-641/2009 teismui pateikė 2009 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį Nr. A525-641/2009 priėmė 2009 m. birželio 8 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, esant šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Ž. N. mano, jog šiuo atveju procesas atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, skelbiančiu, jog procesas gali būti atnaujintas, kai pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Taip pat pareiškėja prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

Pareiškėja nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas ATPK 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais dėl į viešą registrą įrašytų duomenų teisingumo. Taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui uždraudus pareiškėjai Sklypą naudoti pagal jo tikslinę paskirtį, lieka neaiški Sklypo naudojimo paskirtis, tuo pažeidžiami Sklypo savininko teisėti lūkesčiai. Ž. N. mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.262 straipsnį ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį, kadangi iš dalies tenkindamas Direkcijos apeliacinį skundą, neatsižvelgė į viešo registro duomenis apie Sklypo tikslinę paskirtį. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b. l. 46, I t.) numatyta pagrindinė tikslinė žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita (individualiems namams/statiniams statyti ir eksploatuoti). CK 4.262 straipsnyje įtvirtinta, kad įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Tokios taisyklės taikymą administracinių teismų praktikoje patvirtina ir prašyme nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. A442-495/2009, Nr. A556-1361/2008, Nr. A2-77/2002. Nagrinėjamu atveju, teismo nutartimi, kurios procesą prašoma atnaujinti, nebuvo konstatuotas į viešą registrą įrašytų duomenų neteisingumas. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Sklypo tikslinė naudojimo paskirtis nagrinėjamu atveju nėra pažeidžiama. Nors nutartyje teismas priėjo prie išvados, kad Sklype negali būti statoma nauja statyba, tačiau kartu pažymėjo, kad Sklypui nustatytos specialios naudojimo sąlygos neįtvirtina absoliutaus draudimo Sklype statyti statinius. Nutartyje Nr. A525-641/2009, prie išvados dėl įgaliotos institucijos pareigos pareiškėjai išduoti planavimo sąlygas nebuvimo, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija priėjo, be kita ko, įvertinusi ir Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 9 punkte Sklypui nustatytas specialias naudojimo sąlygas – nacionaliniai ir regioniniai parkai, kas reiškia, kad Sklypo atžvilgiu turi būti taikomi veiklos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose apribojimai. Pažymėtina, kad pastariesiems viešame registre įrašytiems duomenims taip pat taikoma pareiškėjos akcentuojama taisyklė dėl duomenų teisingumo ir išsamumo. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje esantį Namų valdos žemės sklypo ribų planą Direkcija derino su sąlyga, kad bus laikomasi, be kita ko, Saugomų teritorijų įstatymo ir Planavimo schemos. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nutartimi pareiškėjos nurodytų materialinių teisės normų dėl viešame registre įrašytų duomenų teisingumo nepažeidė. Pareiškėjos nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys taip pat nepagrindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo. Administracinėje byloje Nr. A442-495/2009 nagrinėtas ginčas dėl nekilnojamojo turto nuosavybės teisės, nepatenkinus pareiškėjo prašymo dėl registro duomenų patikslinimo. Administracinėse bylose Nr. A556-1361/2008 ir Nr. A2-77/2002 taip pat nėra administracinio teismo suformuotos praktikos dėl viešame registre nurodytos pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties atriboto vertinimo nuo kitų šiame registre nurodytų nekilnojamojo turto duomenų.

Prašyme atnaujinti procesą nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Teritorijų planavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalį ir Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos 2 dalį, todėl buvo nepagrįstai pripažinta, jog Sklype nauja statyba nėra galima. Taip pat tvirtinama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnį, dėl ko, Ž. N. nuomone, buvo nepagrįstai pritaikytas Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintas teisinis režimas. Pareiškėjos manymu, Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies Sklypo atžvilgiu taikymą riboja šio įstatymo 9 straipsnio 7 dalis. Pažymėtina, kad tai, jog vienas ar keletas administracinės bylos proceso dalyvių nesutinka su priimtu teismo sprendimu ir tebesilaiko tos pačios pozicijos kaip ir bylos nagrinėjimo metu, dar nėra savarankiškas pagrindas proceso atnaujinimui. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai ir prašymo atnaujinti procesą argumentai nėra pasikeitę iš esmės. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė ir į šiuos argumentus. Tai tik patvirtina, jog iš esmės siekiama pakartotinio, įstatymais nenumatyto, bylos peržiūrėjimo, siekiant nepalankaus sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, dėl anksčiau išdėstytų priežasčių konstatuoja, kad akivaizdžių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant ar nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, atsakovas teismui nepateikė. Todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu, teisinio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos Ž. N. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-641/2009 pagal pareiškėjos Ž. N. skundą atsakovams Trakų rajono savivaldybės administracijai, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, I. N. dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėIrmantas Jarukaitis