Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-08-12 · Administracinė byla Nr. A-146-713-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-08-12
Bylos Nr.
A-146-713-14
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
J. B., V. G., P. K.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-713/20147Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02833-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 16.5. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugpjūčio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. B., V. G. (V. G.) ir P. K. apeliacinį skundą dėl Vilnius apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. B., V. G. (V. G.) ir P. K. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai J. B., V. G. ir P. K. (toliau – ir pareiškėjai) su prašymu (b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT) prašydami: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 10-S-10252, priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) teisinių išlaidų kompensaciją už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. birželio 14 d.: J. B. – 2 070,83 Lt, V. G. – 1 895,83 Lt, P. K. – 1 633,33 Lt.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie yra Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės 4-osios kuopos pareigūnai (J. B. – patrulis, V. G. ir P. K. – vyresnieji patruliai). 2012 m. birželio 10 d. tarnybos metu vykdydami tarnybines pareigas panaudojo fizinę prievartą teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams nepaklususio asmens atžvilgiu. Dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus sveikatos sutrikdymas) ir 228 straipsnio 1 dalyje (piktnaudžiavimas). 2013 m. birželio 11 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuriame pareiškėjai kaltinami padarę nusikalstamas veikas, nurodytas minėtuose BK straipsniuose. Baudžiamoji byla nagrinėjama. Ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai naudojosi ir naudojasi advokato paslaugomis, todėl patiria teisines išlaidas. Pirmąsias išlaidas (2 700 Lt) pareiškėjams kompensavo Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – ir Profesinė sąjunga). Dėl vėliau patirtų 5 600 Lt teisinių išlaidų (J. B. – 2 070,83 Lt, V. G. – 1 895,83 Lt, P. K. – 1 633,33 Lt) 2013 m. kovo 28 d. kreipėsi į Vilniaus AVPK viršininką, prašydami skirti lėšų advokato paslaugoms apmokėti. Vilniaus AVPK 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. 10-S-6241 (b. l. 10) informavo, kad nuspręsta pagal galimybes kompensuoti išlaidas, tačiau pagal mokėjimo dokumentus Profesinės sąjungos skirta suma yra pakankama iki to laiko atliktiems mokėjimams advokatui kompensuoti, bei pasiūlė kreiptis dar kartą, jei ateityje pareiškėjai patirs išlaidų aptariamai teisinei pagalbai apmokėti. Pareiškėjams pakartotinai paprašius kompensuoti 5 600 Lt išlaidų, atsakovas 2013 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 10-S-10252 nurodė, kad atsižvelgdamas į Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento poziciją aiškinant Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 50 straipsnį, negali kompensuoti pareiškėjų patirtų teisinės pagalbos išlaidų, nes išlaidos patirtos ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Pareiškėjų nuomone, atsakovo 2013 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 10-S-10252 nepagrįstas. Statuto 50 straipsnyje numatyta, kad pareigūnui, vykdžiusiam pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiam tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiam nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba nukentėjusiam vykdant tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Kompensaciją skiria vidaus reikalų įstaigos vadovas iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų.

Atsakovas 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 10-S-10252 argumentavo tuo, kad Statuto 50 straipsnyje numatyta teisinės pagalbos išlaidų kompensacija nepriklauso tais atvejais, kai pareigūnas kreipiasi dėl teisinės pagalvos išlaidų kompensavimo: 1) ikiteisminio tyrimo metu; 2) teismo proceso metu, kai nėra priimtas teismo nuosprendis ar išteisinamasis teismo nuosprendis yra apskųstas apeliacinės instancijos teismui ir dar neįsiteisėjo; 3) išteisinamajam teismo nuosprendžiui įsiteisėjus. Pagal tokį Statuto 50 straipsnio aiškinimą, teisinės pagalbos išlaidų kompensacija nepriklauso jokiais atvejais. Minėtas Statuto 50 straipsnio aiškinimas yra paremtas išimtinai lingvistiniu teisės aiškinimo metodu ir prieštarauja šios įstatymo normos paskirčiai bei protingumo kriterijams, nes pareigūnai, vykdydami jiems pavestus uždavinius, tam tikrais atvejais turi teisę panaudoti prievartą, šaunamąjį ginklą, dėl to pradedamas ikiteisminis tyrimas ir pareigūnai patiria teisinės pagalbos išlaidas.

Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis ir kiti įstatymai suteikia policijos pareigūnui teisę, įgyvendinant policijos uždavinius, reikalauti, kad tiesiogiai jam nepavaldūs asmenys vykdytų jo teisėtus nurodymus, o jų nevykdymo ar pasipriešinimo atveju panaudoti prievartą. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta kokiais atvejais policijos pareigūnas turi teisę panaudoti prievartą, o 7 dalyje numatyta, kad policijos pareigūnas, panaudojęs prievartą nepažeisdamas šio įstatymo reikalavimų ir padaręs žalą įstatymų saugomoms vertybėms, atsakomybėm netraukiamas. Policijos patrulių teises ir pareigas vykdant policijai priskirtus uždavinius (Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnis) reglamentuotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu patvirtintoje Policijos patrulių veiklos instrukcijoje (toliau – ir Instrukcija). Instrukcijos 47 punktas suteikia patruliui teisę pristatyti pažeidėją į policijos įstaigą administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti. Instrukcijos 52 punktas suteikia teisę vadovaujantis Policijos veiklos įstatymu ir kitais įstatymais naudoti psichinę, fizinę prievartą ar šaunamąjį ginklą kaip išimtinę poveikio priemonę. Pagal Policijos veiklos įstatymo 23 straipsnio 8 dalies nuostatas apie pareigūno pavartotą panaudotą prievartą, sukėlusią asmens mirtį arba sužeidimą, nedelsiant informuojamas prokuroras. Tokiais atvejais prokuroro nutarimu pradedamas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar prievarta buvo panaudota teisėtai. Naudodamas prievartą pareigūnas visada rizikuoja viršyti tarnybinės rizikos ribas ir padaryti žalos besipriešinančio asmens gyvybei ar sveikatai, todėl atitinkamai didėja rizika, jog pareigūno atžvilgiu bus atliekamas ikiteisminis tyrimas, kuris pareikalaus teisinės pagalbos išlaidų.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigė, kad Statuto 50 straipsnio nuostatos turėtų būti aiškinamos sistemiškai kartu su minėtomis teisės normomis bei Statuto 3 straipsnio 7 dalyje numatytu vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principu. Statuto 50 straipsnyje numatyta socialine garantija yra viena iš vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo priemonių. Remiantis sisteminiu, loginiu bei teleologiniu teisės aiškinimo metodais, Statuto 50 straipsnis turėtų būti aiškinamas ekspliciškai ir negali būti suprantamas kaip išimtinė nuteistų pareigūnų teisė į teisinių išlaidų kompensavimą, tačiau nesuteikianti teisės pareigūnui ją gauti baudžiamojo persekiojimo metu ar teismo išteisintiems pareigūnams. Pareiškėjai teigė, kad siekdami kuo geriau apginti savo (pareigūnų) reputaciją ir įrodyti, kad nėra padarę nusikalstamų veikų dėl kurių jiems pareikšti įtarimai, jie naudojasi teise turėti gynėją ir dėl to nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. birželio 14 d. patyrė 5 600 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjai akcentavo, kad fizinę prievartą prieš sulaikomą asmenį panaudojo ne savo interesais, o vykdydami tarnybines pareigas ir išlaidas patyrė dėl savo tarnybos ypatumų, todėl jie atitinka Statuto 50 straipsnyje numatytas teisinių išlaidų kompensavimo sąlygas.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą (b. l. 75-77) paaiškino, kad pagal Statuto 50 straipsnio teisinės pagalbos išlaidos gali būti kompensuojamos nusikalstamą veiką padariusiam pareigūnui. Kol asmens kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka ir nėra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, asmuo yra laikomas nekaltu. Jo atžvilgiu taikoma nekaltumo prezumpcija. Baudžiamoji byla dėl pareiškėjams pareikštų kaltinimų teisme neišnagrinėta ir nuosprendis nėra priimtas. Statuto 50 straipsnis nenumato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo ikiteisminio tyrimo stadijoje. Vidaus reikalų ministerija 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. 1D-7892 (3) atsakydama į Policijos departamento 2013 m. spalio 23 d. paklausimą dėl Statuto 50 straipsnio taikymo, pritarė Policijos departamento pozicijai, kad ikiteisminio tyrimo metu patirtų išlaidų kompensacija pareigūnams nepriklauso. Statuto 50 straipsnio nuostatos ikiteisminio tyrimo metu patirtų išlaidų kompensavimo nenumato ir negali būti aiškinamos plečiamai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjų prašymą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 113-116).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl Vilniaus AVPK 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 10-S-10252 teisėtumo bei pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjų turėtų išlaidų teisinei pagalbai apmokėti kompensavimo už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. birželio 14 d. (J. B. – 2 070,83 Lt, V. G. – 1 895,83 Lt ir P. K. – 1 633,33 Lt).

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjai ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant teisme baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje patraukti kaltinamaisiais (2013 m. birželio 11 d. kaltinamasis aktas, b. l. 32-64), patytė 5 600 Lt teismo išlaidų (2013 m. kovo 28 d. susitarimai dėl teisinės gynybos, b. l. 14-18, 19-23, 24-28; (atstovimo) sunaudoto darbo laiko ataskaita, b. l. 29-30; Pinigų priėmimo kvitas, b. l. 31). Pareiškėjai su 2013 m. birželio 19 d. ir 2013 m. birželio 21 d. prašymais (b. l. 84-85, 88-89, 92-93) kreipėsi į atsakovą dėl teisinių išlaidų advokato paslaugoms apmokėti kompensavimo. Vilniaus AVPK 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 10-S-10252, vadovaudamasis Statuto 50 straipsniu, atsisakė pareiškėjams kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas, motyvuodamas tuo, kad išlaidos buvo patirtos ikiteisminio tyrimo stadijoje, kurioje patirtų išlaidų kompensavimo Statuto 50 straipsnis nenumato.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjai kaltinami padarę nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, teismui buvo perduota 2013 m. birželio 17 d. ir nėra išnagrinėta, nes teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartimi byla buvo perduota prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Iš pareiškėjų teisinei gynybai (atstovavimui) sunaudoto darbo laiko ataskaitos teismas nustatė, kad prašomos kompensuoti išlaidos už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. birželio 14 d. yra patirtos ikiteisminio tyrimo metu.

Statuto 50 straipsnis nustato, kad pareigūnui, vykdžiusiam pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiam tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiam nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba nukentėjusiam vykdant tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Kompensaciją skiria vidaus reikalų įstaigos vadovas iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, Statuto 50 straipsnio turinys patvirtina, kad turėtų teisinės pagalbos išlaidų kompensacija galima tik tuo atveju, jei asmuo (pareigūnas) pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką <...>. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kaltinamuoju laikomas asmuo, dėl kurio yra prokuroro priimtas kaltinamasis aktas arba prokuroro pareiškimas nubausti asmenį teismo baudžiamojo įsakymo tvarka, taip pat asmuo, prieš kurį teisme nagrinėjama byla privataus kaltinimo ar pagreitinto proceso tvarka. Kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju (BPK 22 straipsnio 4 dalis). Remdamasis šiuo teisiniu reguliavimu, teismas konstatavo, kad padariusiu nusikalstamą veiką asmuo pripažįstamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką ir byloje įsiteisėja galutinis procesinis sprendimas. Taigi turėtų tarpinių išlaidų kompensacija, t. y. kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs būtent apkaltinamasis teismo nuosprendis (asmuo pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką) negalima. Teismas priėjo prie išvadų, kad atsakovas ginčo sprendime pagrįstai nurodė, jog Statuto 50 straipsnis nenumato ikiteisminio tyrimo metu turėtų išlaidų kompensavimo. Be to, teismas pažymėjo, kad atsakovas ginčo sprendime nepasisakė dėl visiško turėtų išlaidų nekompensavimo, o spręsdamas pareiškėjų prašymus pripažino, kad kol nėra įstatyminio pagrindo – įsiteisėjusio nuosprendžio, kuriuo pareiškėjai būtų pripažinti padarę nusikalstamą veiką, patirtos išlaidos negali būti kompensuojamos. Todėl pareiškėjai pakartotinai su prašymu kompensuoti turėtas išlaidas galėtų kreiptis įsiteisėjus baudžiamojoje byloje atitinkamam nuosprendžiui.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šios administracinės bylos nagrinėjimo metu (kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiškėjų prašymą tenkinti ir panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 10-S-10252 bei įpareigoti atsakovą kompensuoti pareiškėjams teisines išlaidas už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 2 d. iki 2013 m. birželio 14 d. (ikiteisminio tyrimo metu), nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjai J. B., V. G. ir P. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (b. l. 121-125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino materialinės teisės normas.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja savo skundo, pateikto pirmosios instancijos teismui, pagrindinius argumentus. Be to, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pritaikęs lingvistinį teisės aiškinimo metodą, neteisingai išaiškino Statuto 50 straipsnio taikymo apimtį ir neteisingai nurodė, kad šio straipsnio kontekste turėtų teisinės pagalbos išlaidų kompensacija galima tik tuo atveju, jei asmuo (pareigūnas) pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką. Apeliantai akcentuoja, kad teisinės pagalbos išlaidų kompensacija yra vidaus tarnybos sistemos pareigūnams teikiama papildoma garantija, kuria kompensuojami vidaus tarnybos ypatumai (Statuto 50 straipsnis yra šio įstatymo X skirsnyje „Pareigūnų materialinis aprūpinimas, pensija ir kitos socialinės garantijos“).

Apeliantai atkreipia dėmesį į įstatymuose numatytas teisines pasekmes, kurios kyla vidaus tarnybos pareigūnui, kuris nuteisiamas už tyčinę nusikalstamą veiką. Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad jei įsiteisėjo teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jis yra atleidžiamas iš vidaus tarnybos. Apeliantai pažymi, kad jie yra įtariami (teismas pradėtą nagrinėti bylą grąžino papildomam ikiteisminiam tyrimui atlikti) tyčinių BK 138 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų įvykdymu. Pripažinus apeliantus kaltais įvykdžius šias nusikalstamas veikas ar vieną iš jų, jie būtų atleisti iš vidaus tarnybos. Apeliantų nuomone, nelogiška ir neprotinga teigti, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas, kad už tyčinės nusikalstamos veikos įvykdymą nuteistas pareigūnas yra netinkamas tolesnei vidaus tarnybai, tuo pačiu norėjo tokiam pareigūnui teikti pagalbą ir kompensuoti jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas.

Įstatymų leidėjas yra numatęs aiškų teisinį reguliavimą, pagal kurį tyčinę nusikalstamą veiką įvykdžiusiems pareigūnams yra nutraukiamas bet kokių socialinių garantijų teikimas. Šį teiginį apeliantai grindžia sistemine teisės normų analize. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistiems už tyčinį nusikaltimą pareigūnams neskiriama pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Statuto 40 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad pareigūnui, kuris susižalojo ar buvo sužalotas, mirė ar jo sveikata buvo sutrikdyta darant nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, nemokama Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatyta kompensacija už sveikatos sužalojimą. Pagal Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 4 punktą tais atvejais, kai pareigūnai nukenčia dėl savo veiklos, kurioje ikiteisminis tyrimas ar teismas nustatė tyčinio nusikaltimo požymius, draudimo išmoka jiems nėra skiriama ir mokama. Vidaus tarnybai keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, draudžiantys priimti į tarnybą asmenį, teistą už tyčinį nusikaltimą (Statuto 6 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Remdamiesi šiuo teisiniu reguliavimu apeliantai akcentuoja, kad už tyčinių nusikalstamų veikų įvykdymą teistiems pareigūnams netaikomos jokios pareigūnams priklausančios garantijos ir tokie pareigūnai yra atleidžiami iš vidaus tarnybos, nesudarant galimybių ateityje jiems vėl įstoti į šią tarnybą, todėl remdamiesi loginiu, sisteminiu ir teleologiniu teisės aiškinimo metodais, teigia, kad Statuto 50 straipsnyje įtvirtinta teisės norma negali būti aiškinama kaip suteikianti nuteistiems pareigūnams išimtinę garantiją gauti jų patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensaciją, tačiau nesuteikianti teisės šią kompensaciją gauti kitiems (pavyzdžiui ištiesintiems) pareigūnams. Statuto 50 straipsnio nuostata turi būti suprantama ir aiškinama kaip suteikianti vidaus tarnybos pareigūnui teisę gauti patirtų teisinės pagalbos išlaidų kompensavimą tiek tais atvejais, kai pareigūnas teismo pripažįstamas kaltu viršijus tarnybinius įgaliojimus ir tuo padarius nusikalstamą veiką ar kitą teisės pažeidimą, tiek baudžiamojo persekiojimo metu (ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu), tiek pareigūno atžvilgiu priėmus išteisinamąjį nuosprendį.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 129-130) atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, pagal Statuto 50 straipsnį, teisinės pagalbos išlaidos gali būti kompensuojamos nusikalstamą veiką padariusiam pareigūnui. Kol nėra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, asmuo yra laikomas nekaltu. Baudžiamoji byla teisme dėl apeliantams pareikštų kaltinimų dar nėra išnagrinėta ir nėra priimtas nuosprendis. Ši teisės norma nenumato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo ikiteisminio tyrimo stadijoje. Be to, pagal Statuto 50 straipsnio nuostatas kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas ar jų dalį yra Vidaus reikalų įstaigos teisė, bet ne pareiga.

2014 m. birželio 3 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas Vilniaus AVPK 2014 m. birželio 2 d. raštas Nr. 10-S-8230 (b. l. 134), kuriuo atsakovas informavo, kad Vilniaus AVPK Prašymų skirti materialines pašalpas nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija) 2014 m. balandžio 10 d. išnagrinėjo J. B., V. G. ir P. K. prašymą dėl teisinių išlaidų kompensavimo ir nutarė skirti kiekvienam pareigūnui po 3 000 litų vienkartines materialines išmokas. Vilniaus AVPK viršininkas 2014 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-290 įsakė išmokėti kiekvienam pareiškėjui po 3 000 Lt pašalpas teisinių išlaidų kompensavimui. Minėtos lėšos 2014 m. gegužės 9 d. buvo pervestos pareiškėjams. Atsakovas 2014 m. birželio 2 d. rašte Nr. 10-S-8230 nurodytas aplinkybes pagrindė įrodymais (Komisijos 2014 m. balandžio 10 d. posėdžio protokolo išrašu, b. l. 136-137; Vilniaus AVPK viršininko 2014 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-290, b. l. 138); 2014 m. gegužės 9 d. sąskaitos išrašu, b. l. 139; atsiskaitymų lapeliais už 2014 m. balandžio mėn., b. l. 140). Atsakovo nuomone, įvykdžius pareiškėjų prašymą, išnyko ginčo šioje administracinėje byloje dalykas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 9 d. raštu (b. l. 141) pareiškėjams buvo išsiųstas minėtas atsakovo raštas su priedais (Komisijos posėdžio protokolo išrašo ir Vilniaus AVPK 2014 m. balandžio 15 d. įsakymo kopijomis). Apeliantai savo pozicijos dėl atsakovo pateikto rašto ir papildomų įrodymų nepareiškė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjai kreipėsi į teismą, nesutikdami su policijos įstaigos vadovo sprendimu atsisakyti kompensuoti pagal Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnį teisinės pagalbos išlaidas, kurias pareiškėjai patyrė baudžiamojoje byloje.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra statutiniai valstybės tarnautojai, policijos pareigūnai (J. B. – Vilniaus AVPK Patrulių rinktinės patrulis, V. G. ir P. K. – vyresnieji patruliai). Atlikus ikiteisminį tyrimą Vilniaus apylinkės prokuratūros 2013 m. birželio 13 d. kaltinamuoju aktu teismui buvo perduota baudžiamoji byla, kurioje pareiškėjai kaltinami tuo, kad 2012 m. birželio 10 d. tarnybos metu vykdydami tarnybos užduotį dėl galimo viešosios tvarkos ir rimties sutrikdymo alaus parduotuvėje „Biržų alus“ viršijo Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse policijos pareigūnui suteiktus įgaliojimus, pažeidė 23 straipsnio 1 dalyje bei 24 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus, taip pat Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, ir įtariami padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant administracinę bylą procesas minėtoje baudžiamojoje byloje nebuvo pasibaigęs, kadangi teismas grąžino bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnyje nustatyta, kad pareigūnui, vykdžiusiam pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijusiam tarnybinės rizikos ribas ir tuo padariusiam nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba nukentėjusiam vykdant tarnybines funkcijas ar dėl vidaus tarnybos, iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis. Kompensaciją skiria vidaus reikalų įstaigos vadovas iš vidaus reikalų įstaigai darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Vidaus reikalų įstaigos vadovui pašalpa skiriama iš jo vadovaujamos vidaus reikalų įstaigos darbo užmokesčiui skirtų lėšų.

Atsakovas 2013 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 10-S-10252 atsisakė tenkinti pareiškėjų 2012 m. birželio 19 ir 21 d. prašymus, pateiktus vadovaujantis Statuto 50 straipsniu dėl teisinės pagalbos išlaidų, patirtų minėtoje baudžiamojoje byloje, kompensavimo. Sprendime nurodyta, kad atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą, vadovaudamasis Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr.1D-7892 9 (3) ir Policijos departamento 2012 m. spalio 23 d. rašte Nr. 5-S-3984 išdėstyta pozicija aiškinant Statuto 50 straipsnį, pagal kurią šioje teisės normoje teisinės pagalbos išlaidų kompensacija ikiteisminio tyrimo metu nenumatyta, o pareiškėjai atstovavimo išlaidas patyrė ikiteisminio tyrimo stadijoje.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl Vilniaus AVPK 2013 m. birželio 27 d. sprendimo Nr. 10-S-10252 panaikinimo atmetė motyvuodamas tuo, kad pagal Statuto 50 straipsnį teisinės pagalbos išlaidų kompensavimas galimas tik tuo atveju, jei pareigūnas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką, t. y. jei pareigūno atžvilgiu įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo pareigūnas pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką, o pareiškėjas prašė kompensuoti išlaidas, patirtas ikiteisminio tyrimo metu. Pagal tokį pirmosios instancijos teismo pateiktą Statuto 50 straipsnio aiškinimą, teisinės pagalbos išlaidų kompensavimas yra galimas tik tam pareigūnui, kurio atžvilginiu įsiteisėjo teismo apkaltinamasis nuosprendis.

Pareiškėjų apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Statuto 50 straipsnio nuostatas.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, neįvertino, jog skundžiamas 2013 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 10-S-10252 pagrįstas ne įstatymo normomis, o atitinkamų administravimo subjektų (Vidaus reikalų ministerijos ir Policijos departamento) nuomone dėl Statuto 50 straipsnio taikymo. Tai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį (bylai aktuali 2010 m.gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos (1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šios teisės normos taikymas siejamas su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010,)

Nagrinėjamu atveju Vilniaus AVPK 2013 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 10-S-10252 negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu vien dėl to, kad jis neatitinka esminio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimo – individualaus akto pagrindimo teisės aktų normomis.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos sprendime pateiktu Statuto 50 straipsnio aiškinimu, kuris teisėjų kolegijos nuomone ir pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014) neatitinka šios teisės normos prasmės ir paskirties. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien pažodiniu Statuto 50 straipsnio aiškinimu ir įstatymo normą išaiškino neteisingai.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje inter alia yra pažymėjęs, kad vien tik pažodinis žmogaus teisių aiškinimas yra nepriimtinas žmogaus teisių apsaugos prigimčiai. Pažodinis teisės normų aiškinimas, jeigu taikomas kaip vienintelis aiškinimo būdas, yra nepriimtinas, nes aiškinant teisės normos turinį svarbiausia ne tai, kokia konkrečia žodine forma atitinkama taisyklė yra suformuluota, o tai, kad remiantis jos tekstu būtų galima neabejotinai suprasti, jog kalbama apie tam tikriems subjektams skirtą nuorodą atitinkamomis sąlygomis veikti atitinkamu būdu (Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvada). Atskleisti atskirų įstatyme pavartotų sąvokų prasmę galima išaiškinus įstatymo paskirtį, jo reguliuojamų santykių pobūdį ir apimtį, reguliavimo ypatumus ir pan. Tai galima padaryti taikant įvairius įstatymo aiškinimo metodus, tarp jų – sisteminį, nes kiekviena teisės norma yra vientiso teisės akto <...> sudedamoji dalis, susijusi sus kitomis to teisės akto normomis (Konstitucinio Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutarimas).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-563/2014 Statuto 50 straipsnio turinį atskleidė pagal teismų praktikoje ir teisės doktrinoje egzistuojančias teisės aiškinimo taisykles ir esminius teisės aiškinimo principus, taip pat atsižvelgdamas į aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Konstatavo, kad Statuto 50 straipsnyje numatyta pareigūnams valstybės garantuojamos teisinės pagalbos garantija išplaukia iš kitų Statuto nuostatų, t. y. Statuto 3 straipsnio 7 dalies, kurioje numatyta, jog pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo principą pareigūnų tarnybos ypatumai (padidėjęs pavojus gyvybei ar sveikatai, sugriežtinta atsakomybė, ilgesnis darbo laikas ir įvairūs su tarnyba susiję apribojimai) yra kompensuojami šiame Statute bei kituose teisės aktuose nustatytomis socialinėmis garantijomis, ir Statuto 3 straipsnio 8 dalies, kuri numato, kad pagal teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principą preziumuojama, jog asmenys, pasirinkdami vidaus tarnybą, yra įsitikinę, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas, todėl pagal šį Statutą bei kitus įstatymus pareigūnų teisėtai įgyta teisė į tam tikras socialines garantijas turi būti taikoma visam jų tarnybos laikui. Atsižvelgdama į išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad Statuto 50 straipsnyje yra įtvirtinta pareigūno socialinė garantija, kuri turi būti užtikrinama pagal vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo bei teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principus (Statuto 3 str. 7 ir 8 d.). Be abejo, aiškinant Statuto 50 straipsnį atsižvelgtina tiek į specialiuosius vidaus tarnybos principus, tiek į bendruosius teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal Statuto 50 straipsnį, teisinės pagalbos išlaidos inter alia gali būti kompensuojamos nusikalstamą veiką padariusiam pareigūnui, t. y. minėtos normos hipotezėje kaip vienas iš pareigūnui teiktinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos požymių yra nusikalstamos veikos padarymas. Aiškinant Statuto 50 straipsnį, sąvokos „nusikalstamos veikos padarymas“ nėra pagrindo aiškinti siaurai ir sieti su baigtiniu (galutiniu) rezultatu, t. y. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuota aplinkybe, jog pareigūnas, vykdęs pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijęs tarnybinės rizikos ribas, padarė nusikalstamą veiką. Statuto 50 straipsnyje vartojama sąvoka „nusikalstamos veikos padarymas“ šiuo atveju aiškintina kaip apimanti tuos atvejus, kai pareigūnas, kurio atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas, yra pripažintas įtariamuoju ar kaltinamuoju dėl savo veiksmų, vykdžius pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijus tarnybinės rizikos ribas. Būtent toks sistemiškas ir turiningas Statuto 50 straipsnio aiškinimas, yra pagrįstas vidaus tarnybos ypatumų kompensavimo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms principais (Statuto 3 str. 7 ir 8 d.) bei atitinka bendruosius teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškinant priešingai, t. y. siaurai ir vertinant, jog pagal Statuto 50 straipsnį pareigūnui, kurio atžvilgiu yra pradėtas baudžiamasis procesas dėl jo veiksmų, vykdžius pavestus vidaus tarnybos uždavinius ir funkcijas bei viršijus tarnybinės rizikos ribas, valstybės garantuojama pagalba neteikiama, gali kilti grėsmė nepagrįstai riboti pareigūnų socialines garantijas į vidaus tarnybos ypatumų kompensavimą ir neįgyvendinti pareigūnų teisėtų lūkesčių, kad valstybė užtikrins savo pačios nustatytas pareigūnų teises ir socialines garantijas.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-563/2014 pateikto Statuto 50 straipsnio turinio ir prasmės aiškinimo. Nors minėtas aiškinimas buvo pateiktas pagal nagrinėtos bylos faktines aplinkybes, kad kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas prašė pareigūnas, kurio atžvilgiu vykęs baudžiamasis procesas, kurio pradėjimas Statuto 50 straipsnio taikymo prasme apima šioje įstatymo normoje numatytą sąlygą (pareigūnas, vykdydamas tarnybos uždavinius ir funkcijas viršija tarnybinės rizikos ribas ir tuo padaro nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą), baigėsi teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, tačiau pirmiau išdėstytos Statuto 50 straipsnio aiškinimas yra aktualus ir taikytinas ir pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, kai pareiškėjai prašė atsakovo kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas, kurias jie patyrė ikiteisminio tyrimo stadijoje baudžiamojoje byloje, kuri buvo pradėta dėl aplinkybių, kurios patenka į Statuto 50 straipsnio taikymo sąlygą .

Taigi, pareiškėjų prašymai dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo pagal Statuto 50 straipsnį negalėjo būti atmesti vien tuo pagrindu, kad pareiškėjai prašė kompensuoti teisinės pagalbos išlaidas, kurias jie patyrė ikiteisminėje baudžiamosios bylos stadijoje.

Pažymėtina ir tai, kad Statuto 50 straipsnyje numatyta socialinė garantija dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo nėra absoliuti. Šios įstatymo normos nuostata „gali būti kompensuojamos teisinės pagalbos išlaidos ar jų dalis“ suteikia vidaus reikalų įstaigos vadovui teisę pasirinkti atitinkamą elgesio variantą, tačiau pabrėžtina, kad šia diskrecijos teise turi būti naudojamasi nenukrypstant nuo teisės normos turinio ir kiekvienu konkrečiu atveju motyvuojant kodėl yra priimamas atitinkamas sprendimas (nutariama kompensuoti visas teisinės pagalbos išlaidas, jų dalį, ar atisisakoma kompensuoti). Atsakovas byloje neneigia, kad pareiškėjų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas Statuto 50 straipsnio prasme atitinka šios įstatymo normos taikymo sąlygą – pareigūnas, vykdydamas tarnybos uždavinius ir funkcijas viršija tarnybinės rizikos ribas ir tuo padaro nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą. Atsakovo 2013 m. birželio 27 d. sprendime Nr. 10-S-10252 nurodytas atsisakymo kompensuoti pareiškėjams teisinės pagalbos išlaidas vien dėl to, kad jos patirtos ikiteisminio tyrimo stadijoje, priešingai nė nusprendė pirmosios instancijos teismas, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikina Vilniaus AVPK 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 10-S-10252.

Atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad pareiškėjų prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo išsprendė. Pagal pateiktus įrodymus Vilniaus AVPK viršininkas 2014 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 10-TE-290 įsakė išmokėti kiekvienam pareiškėjui po 3 000 Lt pašalpas teisinių išlaidų minėtoje baudžiamojoje byloje kompensavimui. Minėtos lėšos 2014 m. gegužės 9 d. buvo pervestos pareiškėjams. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, panaikindama Vilniaus AVPK 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 10-S-10252, atsakovui nenustato įpareigojimo iš naujo spręsti pareiškėjų prašymą dėl teisinės pagalbos išlaidų kompensavimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, pareiškėjų apeliacinį skundą patenkina iš dalies, t.y. pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikina Vilniaus AVPK 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 10-S-10252. Teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjų prašymas priteisti iš atsakovo teisinių išlaidų kompensaciją, palieka nepakeistą šia nutartimi pakeisdama šio prašymo atmetimo motyvus.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų J. B., V. G. (V. G.) ir P. K. apeliacinį skundą apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą pakeisti. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 10-S-10252 panaikinti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėIrmantas JarukaitisVaida Urmonaitė-Maculevičienė