- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-12
- Bylos Nr.
- 2A-1839-275/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-06450-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Danutė Kutrienė, Loreta Lipnickienė
- Ieškovas
- A. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2012-08-21 d. Vilniaus m. antrajame apylinkės teisme buvo priimtas ieškovo A. K. pareikšimas dėl 100000 Lt neturtinės žalos priteisimo. Ieškinyje nurodyta, kad 1983 metų vasario mėnesį ieškovas buvo areštuotas, 3 mėnesius gabentas po Panevėžio, Šiaulių tardymo izoliatorius, KGB požemius bei Lukiškių kalėjimą Vilniuje, jam nebuvo leista susisiekti ar pasimatyti su žmona, gauti iš namų rūbų, higienos priemonių. Ieškovas nurodė, jog kalėjime prieš jį buvo taikoma prievarta, reikalauta pinigų, dėl sumušimo susirgo ir mėnesį buvo gydomas saugumo požemiuose. 1983 m. balandžio 29 d. LTSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos nuosprendžiu buvo nuteistas pagal LTSR Baudžiamojo kodekso (toliau – LTSR BK) 180 straipsnio 2 dalį 5 metams laisvės atėmimo bausme su turto konfiskavimu bei atimant teise eiti vadovaujančias pareigas 5 metus. LTSR Aukščiausios Tarybos Prezidiumo Įsaku bausmės laikas buvo sumažintas iki 3 metų laisvės atėmimo, o Kaišiadorių rajono liaudies teismo nutarimu buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos prieš terminą 1985 m. gegužės 23 d. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, kreipėsi į Lietuvos generalinę prokuratūrą ir generalinis prokuroras pateikė priežiūrinį protestą dėl neteisėto suėmimo ir 1991 m. birželio 28 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo prezidiumas 1983 m. balandžio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegijos nuosprendį panaikino, baudžiamąją bylą nutraukė, nenustačius nusikaltimo. Remdamasis šiuo nutarimu, ieškovas kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl turtinės žalos atlyginimo ir dalis jos buvo atlyginta, tačiau patirtų išgyvenimų pasekmes jaučia iki šiol, todėl turi būti atlyginta ir neturtinė žala. Nurodė, kad jo reikalavimui ieškinio senatis netaikoma remiantis CK 1.134 straipsnio 3 dalimi ir BK 95 straipsnio 8 dalimi.
Atsiliepimas
Atsakovą - Lietuvos valstybę atstovaujanti LR Teisingumo ministerija atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, nes ieškinys teismui pareikštas pasibaigus ieškinio senaties terminui, taip pat dėl to, kad Lietuvos Respublika nėra SSRS teisių ir pareigų perėmėja, atitinkamai Lietuvos Respublika nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Konstatavo, kad ieškovo reikalavimai Lietuvos valstybei dėl neteisėtu nuteisimu padarytos turtinės žalos atlyginimo yra išspręsti (patenkinti) įsiteisėjusiais teismo sprendimais ir turi res judicata galią sprendžiant klausimą dėl tuo pačiu pagrindu atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo, todėl Lietuvos valstybę laikė tinkamu atsakovu byloje. Nustatė, kad ieškovo teisė į dėl neteisėto nuteisimo atsiradusios žalos atlyginimą atsirado 1991 m. birželio 28 d., kuomet Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo prezidiumas nutarimu panaikino Lietuvos TSR Aukščiausiojo Teismo 1983 m. balandžio 29 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą ieškovo atžvilgiu nutraukė. Dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi 2012 metais, todėl teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Nustatė, kad ieškovas dėl turtinės žalos atlyginimo iš valstybės kreipėsi per įstatymo nustatytą terminą ir jo pažeistos teisės buvo apgintos, todėl ieškovas per trejus metus turėjo realią galimybę kreiptis teisminės gynybos ir dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nenustatė jokių svarbių aplinkybių dėl kurių ieškinio senatis turėtų būti atnaujinta, taip pat nenustatė priežasčių, dėl ko ieškinio senatis konkrečiu atveju turėtų būti netaikoma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovas su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti, atnaujinti ieškinio senaties terminą ir išnagrinėti bylą. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, kad dėl neturtinės žalos kreipėsi 2012 m., nes kalinimo metu buvo mušamas dėl ko atsirado susirgimai, dėl apelianto suėmimo 1984 m. mirė jo tėvas, tai sukėlė apeliantui depresiją. 1991 m. spalio 2 d. Panevėžio miesto prokuratūros rašte nebuvo paminėta, kad dėl neteisingo nuteisimo apeliantas gali reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Apie tai, kad gali reikalauti neturtinės žalos apeliantas sužinojo tik 2012 m., kai pasiteiravo pirminės teisinės pagalbos tarnyboje. Apelianto liga ir teisinis neraštingumas kliudė jam laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises.
Šalies argumentai
Atsakovė su pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. spalio 15 d. nutartimi ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 1992 m. gegužės 1 d. sprendimu apeliantui atlyginta dėl neteisėto nuteisimo padaryta turtinė žala. Ši aplinkybė patvirtina, kad apeliantas jau tuo metu suprato savo pažeistų teisių gynimo galimybes ir būdus. Teisinis neraštingumas nesutrukdė jam kreiptis į Lietuvos generalinę prokuratūrą dėl LTSR Aukščiausiojo Teismo kolegijos nuosprendžio panaikinimo. Taip pat apeliantas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius apie 18 metų besitęsiančią ligą, dėl kurios jis negalėjo pateikti ieškinio.
2013-02-27 Vilniaus apygardos teisme gauti apelianto rašytiniai paaiškinimai. Nurodo, kad prokuroras ir teisėjas turi pareigą išaiškinti asmeniui neteisėtais veiksmais pažeistų teisių atkūrimo ir žalos atlyginimo tvarką. Panevėžio m. prokuratūra apkaltino, apšmeižė, terorizavo apeliantą, atliko 8 kratas, susargdino ir negydė, taip pat terorizavo apelianto šeimą, atėmė turtą ir brangenybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas atmestinas.
Nustatyta, kad ieškovas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindžia neteisėtu jo suėmimu 1983 m. vasario mėn. 3 d., pareikštu kaltinimu, bei nuteisimu, Lietuvos Aukščiausiajam teismui priimant 1983 m. birželio mėn. 28 d. nuosprendį. Apeliantui teigiant, jog teismas turėjo padaryti išvadą, jog ieškovas dėl svarbių priežasčių praleido terminą ieškiniui pareikšti, reikšminga byloje tai, kada atsirado ieškovui teisė į ieškinį. Pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta pagrįsta išvada, kad ši teisė atsiardo 1991 m. birželio mėn. 28 d. , Lietuvos Aukščiausiojo teismo prezidiumui priėmus nutarimą panaikinti Aukščiausiojo teismo 1983 m. balandžio mėn. 29 d. nuosprendį. Kadangi materialinės teisės normos taikytinos tos, kurios galiojo teisinio santykio atsiradimo metu, ieškovo reiškiamam reikalavimui taikomos 1964 m. Civilinio kodekso normos, t.y. 486 straipsnio nuostatos dėl žalos atlyginimo. Tai, kad šioje teisės normoje, kuri galiojo iki 2000 m. liepos mėn. 18 d. patvirtinto Civilinio kodekso įsigaliojimo, iki 1994-05-17 d. įstatymu patvirtintos straipsnio redakcijos pakeitimo nebuvo numatyta, jog piliečiui dėl neteisėto nuteisimo, patraukimo baudžiamojon atsakomybėn atlyginama ir moralinė žala ( ši norma įsigaliojo 1994-06-10), tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovui teisė kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo atsirado nuo 1994-06-10 ir jis per 3 metus turėjo pateikti ieškinį dėl tokios žalos atlyginimo. Atsiradus teisei į neturtinės žalos atlyginimą pagal 1964 m. Civilinio kodekso 486 straipsnio 2 dalį, ieškovas turėjo kreiptis į teismą terminais, numatytais 1964 m. Civiliniame kodekse dėl ieškinio senaties. Kadangi šio kodekso 93 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad reikalavimams, kylantiems iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą, senatis netaikoma, taigi reikalavimui dėl neturtinės žalos buvo taikomas bendras trejų metų ieškininės senaties terminas, kurį, nepateikęs ieškinio iki 1997-06-10, ieškovas praleido.
Dėl ieškininės senaties termino praleidimo priežasties
Įstatymo normos nežinojimas negali būti priežastimi asmeniui atstatyti praleistą senaties terminą.
Ieškovas nurodo, kad jį suklaidino 1991-10-02 d. Panevėžio miesto prokuratūros raštas (b.l.92, t. I) , kuriame nurodyta, kad jis gali reikalauti žalos atlyginimo, pensijos perskaičiavimo, kaltų asmenų nubaudimo, o apie neturtinės žalos atlyginimą neužsimenama. Kadangi šio rašto rašymo metu nebuvo įstatyme numatyta, jog asmuo, kuris neteisėtai suimtas, nuteistas gali reikalauti moralinės žalos atlyginimo, ši nuostata 1964 m. CK 486 straipsnyje atsirado tik nuo 1994-06-10, prokuratūra neturėjo pagrindo informuoti ieškovą apie neturtinės žalos atlyginimą.
Ieškovas nurodo, kad jo liga trukdė jam laiku kreiptis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Ieškininiame pareiškime nurodytas aplinkybes, jog nuo 1993 m. jo sveikata labai pablogėjo dėl įkalinimo vietoje patirtų sukrėtimų, pirmosios instancijos teismas iš esmės įvertino, darydamas išvadą, kad fizinio asmens sunki liga, neraštingumas, padariusio žalą asmens neradimas gali būti aplinkybėmis, dėl kurių ieškinio senaties terminas pripažintinas praleistu dėl svarbių priežasčių. Daryti išvadą, kad ieškovas nuo 1997 m. sirgo sunkia liga iki 2012 m. liepos mėn. ir ši liga sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą, siekiant, kad valstybė atlygintų jam padarytą neturtinę žalą, nėra pagrindo. Ieškovas pareiškime teismui nurodė, kad nuo 1993 m. jam labai pablogėjo sveikata, padidėjo kraujospūdis, pradėjo kursti dešine ausimi, vėliau visai apkurto, dabar nešioja klausos aparatą. Šios ligos nepripažintinos sunkiomis, sutrukdžiusiomis kreiptis į teismą ieškinio senaties termino ribose, nes tai, kad sirgdamas šiomis ligomis ir neišgijęs nuo jų ieškovas 2012 m. jau turėjo galimybę pateikti pareiškimą teismui, leidžia daryti išvadą, kad ne šios ligos buvo priežastimi, dėl ko įstatymo nustatytu terminu ieškovas nekreipė į teismą, o įstatymo normų nežinojimas. Teisinis neišprūsimas negali būti pagrindu pripažinti, kad asmuo praleido senaties terminą dėl svarbių priežasčių, turi būti vertinama, kokio lygio yra bendras asmens neišprusimas. Tik asmens neraštingumas pripažintinas svarbia priežastimi, dėl kurio asmuo praleidžia ieškininės senaties terminą , t.y. ši priežastis pripažintina svarbia. Ieškovas, turintis aukštąjį medicininį išsilavinimą asmuo, sugebėjęs pasirūpinti, kad jam būtų priteista iš valstybės 1991-10-15 Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi 19 586,17 rub. žalos atlyginimo ryšium su nepagrįstu nuteisimu ( b.l.77-78, t. I), Panevėžio m. apylinkės teismo 1992-05-01 sprendimu - 237 590,71 rub. žalos atlyginimas dėl taikyto turto konfiskavimo (b.l.89-80, t. I), pasirūpinti, kad jis būtų pripažintas nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų ( pažymėjimas išduotas 2009-05-06). Tai, kad ieškovas nebuvo praradęs darbingumo laikotarpiu, kuriuo galėjo pateikti ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepraleisdamas ieškininės senaties termino, leidžia daryti išvadą, kad jis be svarbios priežasties savalaikiai nepateikė reikalavimo Lietuvos valstybei atlyginti neturtinę žalą, kuri jam buvo padaryta Lietuvos Tarybų socialistinės respublikos Aukščiausiajam teismui priėmus nepagrįstą nuosprendį.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. lapkričio mėn. 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.