- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-05
- Bylos Nr.
- 2S-1768-262/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-09900-2012-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Ona Gasiulytė
- Kreditorius
- K. S.
- Skolininkas
- Vilniaus Gedimino technikos universitetui
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ona Gasiulytė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi kreditoriaus K. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus K. S. pareiškimą skolininkui Vilniaus Gedimino technikos universitetui dėl su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo teismo įsakymo išdavimo tvarka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš skolininko 225 000 Lt už priverstinę pravaikštą, 13 500 Lt palūkanas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartimi pareiškimą atsisakyta priimti.
Teismas nurodė, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui išnagrinėjus ginčą, kur K. S. prašė pripažinti jo atleidimą iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto neteisėtu, civilinėje byloje Nr. 2⁹-4494/1999, iš esmės sprendimas buvo priimtas 1999-10-01. Teismas ieškinį atmetė, atleidimą pripažino teisėtu. Minėtas sprendimas įsiteisėjo 2000-03-29 Vilniaus apygardos teismui apeliacine tvarka išnagrinėjus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1999-10-01 sprendimo ir priėmus nutartį sprendimą palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-03-29 nutartis buvo palikta nepakeista peržiūrėjus bylą kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000-10-16 nutartimi. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad asmens atleidimą pripažinus teisėtu, nėra pagrindo priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad reiškiamas reikalavimas yra aiškiai nepagrįstas, todėl pareiškimą atsisakė priimti (CPK 435 str. 2 d.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Kreditorius K. S. atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; bylos iš esmės nenagrinėti iki bus priimta Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo nutartis pagal kreditoriaus 2012 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimą Dėl nutarties išaiškinimo ir jos patvirtintos kopijos išdavimo.
Nurodė, kad teismas netinkamai taikė CPK 435 str. 2 d., nurodydamas, jog kreditoriaus pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog kreditorius yra atleistas iš darbo Vilniaus Gedimino technikos universitete (toliau- VGTU). Kreditorius nėra atleistas iš darbo VGTU, tai yra matyti ir iš pateiktos darbo sutarties- ji nėra nutraukta. Todėl kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo turėjo būti patenkintas. Teismas nepagrįstai rėmėsi kitų teismų sprendimais ir nutartimis, nes kreditorius nėra teismine tvarka atleistas iš darbo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Atskirasis skundas atmestinas.
Nors kreditorius prašo nenagrinėti atskirojo skundo, kol nebus priimta nutartis dėl jo 2012 m. rugpjūčio 13 d. prašymo išaiškinti 2012 m. liepos 20 d. nutartį, tačiau ant minėto prašymo esančioje teisėjos S. Mikonienės rezoliucijoje yra nurodyta, kad šis prašymas bus išspręstas išnagrinėjus atskirąjį skundą. Dėl šios priežasties K. S. atskirasis skundas yra nagrinėjamas numatytą datą- 2012 m. spalio 5 d.
Vilniaus apygardos teisme 2012 m. spalio 3 d. buvo gautas kreditoriaus K. S. pareiškimas Dėl papildomų įrodymų nurodymo ir reikalavimų pateikimo. CPK 314 str. yra nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties teismas minėto pareiškimo nenagrinėja.
Kreditorius savo atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, kad jo darbo sutartys su VGTU nėra nutrauktos, o jis pats nėra atleistas iš darbo. Kreditoriaus nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi kitų teismų sprendimais ir nutartimi (įskaitant byloje esančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 16 d. nutartį), nes kreditorius teismine tvarka nėra atleistas iš darbo VGTU.
Kaip matyti iš į bylą pateiktų duomenų, kreditoriaus K. S. piniginis reikalavimas byloje yra kildinamas iš darbo santykių. Iš į bylą pateiktos Darbo sutarties (duomenys neskelbtini) sutarties matyti, kad K. S. buvo priimtas dirbti į VGTU. Nors kreditorius K. S. teigia, jog jis nėra atleistas iš darbo VGTU ir tai, esą patvirtina ir ta aplinkybė, jog darbo sutartyje nėra įrašo patvirtinančio atleidimo iš darbo faktą, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė priešingai. CPK 179 str. 3 d. yra nurodyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta- teismas, pasirėmęs Lietuvos teismų informacinės sistemos- LITEKO duomenimis, nustatė, kad šalių K. S. ir VGTU ginčas dėl darbo sutarties nutraukimo jau yra išspręstas net kasacinės instancijos teisme, t.y. tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1013/2000. Minėtoje nutartyje yra aiškiai nurodyta, jog visų instancijų teismai konstatavo, kad K. S. ir VGTU darbo santykiai jau yra nutraukti (duomenys neskelbtini) įsakymu dėl K. S. atleidimo iš darbo. Taigi, K. S. nurodydamas, jog nėra jokio tvarkomojo dokumento dėl jo atleidimo iš darbo, sąmoningai klaidina teismą. Esant šioms aplinkybėms, t.y. kai kiti teismai jau yra konstatavę, jog K. S. yra atleistas iš VGTU teisėtai, nebuvo jokio pagrindo tenkinti K. S. reikalavimo dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo.
Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CPK 435 str. 2 d., t.y. prašymą dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo laikė aiškiai nepagrįstu, nes darbo santykiai buvo nutraukti dar 1998 m. gruodžio 9 d. CPK 435 str. 2 d. yra aiškiai nurodyta, kad teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu yra šio Kodekso 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, jeigu pareiškimas neatitinka šio Kodekso 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų leistinumo reikalavimų arba jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Šiuo atveju taip ir buvo padaryta- kreditoriaus K. S. pareiškimui esant aiškiai nepagrįstam, teismas nutartimi atsisakė jį priimti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra jokio pagrindo naikinti skundžiamą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį.
Teismas pažymi, kad atsisakymas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo, netrukdo kreditoriui K. S. ginti savo teises ieškininės teisenos ar dokumentinio proceso tvarka (CPK 137 str. 4 d., 431 str. 4 d., 432 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.