Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Žibo, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P. A. E. P. atstovo advokato Nerijaus Katiliaus ir ieškovės I. A. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1940-151/2012 pagal ieškovės I. A. ieškinį atsakovams P. A. E. P., H. A. P., M. I. M., tretiesiems asmenims UAB „Barker holding“, Warmway Textiles Oy Ltd, L. K. OY, J.A. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sandorio, prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo normoms, pripažinimo negaliojančiu pagrindus, tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu teisines pasekmes bei tinkamai sprendė dėl ginčo santykiams taikytinos restitucijos būdo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kolegijos vertinimu, yra teisėtas, pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų pagrindu. Iš esmės ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo tinkamai laikytasi Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnyje numatytos bendrovės akcijų pardavimo tvarkos akcininkui pranešant apie ketinimą perleisti akcijas, o kartu ir ieškovės, kaip akcininkės, informavimo apie galimybę pirmumo teise įsigyti parduodamas akcijas, bei šios teisės realizavimo, taip pat dėl galimybės pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms taikyti restituciją ne sandorio šalies atžvilgiu pakeičiant restitucijos taikymo sąlygas.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Ieškovė reikalavimą dėl 2006 m. kovo 31 d. UAB „Barker holding“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia grindė jos prieštaravimu imperatyvioms Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo redakcijos, galiojusios ginčijamo sandorio sudarymo metu, 47 straipsnio nuostatoms, teigdama, jog akcijas ginčijama sutartimi perleidęs akcininkas, t.y. E. T. T. P. nepranešė raštu bendrovei apie ketinimą parduoti savo turimas akcijas, dėl ko ji negalėjo tinkamai realizuoti jai suteiktos teisės pirmumo tvarka įsigyti parduodamas akcijas. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio, reglamentuojančio uždarosios akcinės bendrovės akcijų perleidimo ypatumus, 1 dalyje numatyta, kad apie ketinimą parduoti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų akcininkas privalo raštu pranešti uždarajai akcinei bendrovei, nurodydamas perleidžiamų akcijų skaičių pagal klases ir pardavimo kainą. Pirmumo teisę įsigyti visas parduodamas uždarosios akcinės bendrovės akcijas turi akcininko pranešimo apie ketinimą parduoti akcijas gavimo uždarojoje akcinėje bendrovėje dieną buvę jos akcininkai, jeigu įstatuose nenustatyta kitaip. Minėtame straipsnyje detaliai reglamentuojama procedūra, kuri turi būti taikoma akcininkui pageidaujant perleisti jam nuosavybės teise priklausančias bendrovės akcijas, o šios nuostatos laikytinos imperatyviomis ir jų pažeidimas sudaro pagrindą sandorį, kuris sudarytas nesilaikant nustatytos akcijų perleidimo tvarkos, pripažinti negaliojančiu.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar ieškovė, būdama UAB „Barker holding“ akcininke, o kartu ir minėtos bendrovės vadove, žinojo apie planuojamą sudaryti ginčijamą sutartį iki jos sudarymo, ir ar pirmenybės teise įsigyti parduodamas bendrovės akcijas nepasinaudojo dėl nežinojimo apie ketinimą perleisti akcijas ar dėl nenorėjimo įgyvendinti savo pirmumo teisės įsigyti perleidžiamas akcijas. Ieškovės teigimu, ji apie ginčijamos sutarties sudarymą sužinojo tik po to, kai sutartis buvo sudaryta, kadangi E. T. T. P. nepranešė raštu bendrovei apie ketinimą parduoti savo turimas akcijas. Byloje įrodymų apie tai, kad E. T. T. P. būtų raštu pranešęs bendrovei apie ketinimą sudaryti akcijų perleidimo sandorį nėra, todėl laikytina, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga nebuvo tinkamai įvykdyta, o ginčo akcijų perleidimo tvarka buvo pažeista. Imperatyvo raštu pranešti bendrovei apie ketinimą parduoti akcijas pažeidimas leidžia preziumuoti, jog kitiems jos akcininkams apie pardavėjo pageidavimą perleisti akcijas nėra žinoma, todėl visi atsakovo P. A. E. P. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl to, jog ieškovė, būdama akcininke, o kartu ir bendrovės vadove, be to, ir akcijas perleidusio E. T. T. P. sugyventinė, turėjo žinoti apie ketinamą sudaryti sandorį, laikytini nepagrįstais, kadangi jokių tai patvirtinančių įrodymų teismui nėra pateikta. Atsakovo teigimu, ieškovė buvo informuota apie savo sugyventinio ketinimus perleisti akcijas savo broliui P. A. E. P., tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų atsakovas nėra pateikęs. Priešingai, kaip jau buvo minėta, raštiško pranešimo apie planuojamą akcijų perleidimą bendrovei nebuvimas preziumuoja kitų akcininkų, o šiuo konkrečiu atveju ieškovės neinformavimą apie akcijų perleidimą. Pažymėtina, jog ieškovė neginčija to fakto, kad jai po ginčijamos sutarties sudarymo tapo žinoma apie sudarytą sutartį, kadangi ją apie tai informavo sandorio šalys, o ji, būdama bendrovės vadove, apie sudarytą sandorį padarė įrašą bendrovės akcininkų registravimo žurnale. Tačiau šios aplinkybės, kaip ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog ieškovė, žinodama apie planuojamą sandorį, jo sudarymui neprieštaravo, nepageidavo pasinaudoti pirmenybės teise ir įsigyti perleidžiamų akcijų, kaip ir ta aplinkybė, jog nesikreipdama iš karto dėl savo pažeistų teisių gynybos nemanė esant pažeistas jos teises, neleidžia spręsti, jog ginčijama sutartis buvo sudaryta nepažeidžiant imperatyvių įstatymo nuostatų. Pirminio veiksmo, t.y. pranešimo įmonei nepateikimas, neatsižvelgiant į tolimesnius ieškovės, kaip akcininkės veiksmus, sudaro pagrindą ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti ir su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog būtent pati ieškovė, būdama bendrovės vadove, tinkamai neįvykdė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje numatytos pareigos bendrovės akcininkams pranešti apie ketinamą sudaryti akcijų perleidimo sandorį, nurodant visus įstatyme numatytus duomenis, nes, atsakovo P. A. E. P. teigimu, jai buvo žinoma apie sandorį, kadangi, kaip yra nustatyta byloje, pranešimas apie ketinamas parduoti bendrovės akcijas bendrovei nebuvo pateiktas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos, t.y. raštu, todėl ieškovei, kaip bendrovės vadovei, neatsirado pareiga atlikti minėtus veiksmus. Priešingai, nustačius, kad ieškovė apie sudarytą sandorį sužinojo tik po jo sudarymo, šios pareigos įvykdymas pagal įstatymo nuostatas būtų objektyviai neįmanomas. Nesant byloje pateiktų įrodymų apie tai, kad E. T. T. P. pateikė bendrovei informaciją apie ketinimą perleisti bendrovės akcijas, laikytina, kad ieškovė apie planuojamą sudaryti akcijų perleidimo sandorį iki pat jo sudarymo momento nežinojo, dėl to negalėjo pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti perleidžiamas akcijas, todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo akcijų pirkimo-pardavimo sutartį buvus sudarytą pažeidžiant Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnyje įtvirtintą pareigą nepasiūlant ieškovei pasinaudoti pirmumo teise įsigyti UAB „Barker holding“ akcijas. Nustačius nurodytą aplinkybę, dėl visų kitų atsakovo P. A. E. P. apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su ieškovės tariamu žinojimu apie sandorio sudarymą, jos atsisakymą ginti savo pažeistas teises teisme, taip pripažįstant sandorį, ir kitų, plačiau nepasisakytina, kaip neturinčių reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl negaliojančiu pripažinto sandorio teisinių pasekmių ir galimybės taikyti restituciją ne sandorio šalies atžvilgiu

Byloje ginčas kilo dėl teismo galimybės nukrypti nuo įstatyme numatytų restitucijos taikymo galimybių pripažinus sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Ieškovė, pripažinus sandorį negaliojančiu, prašė taikyti restituciją, pakeičiant jos taikymo būdą ir modifikuojant teisinius santykius, iš esmės perkeliant jai negaliojančia pripažintos sutarties pirkėjo teises ir pareigas, t.y. taikyti restituciją jos, ne sandorio šalies atžvilgiu.

CK 1.80 straipsnio 2 dalyje, numatančioje imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo pasekmes, nurodyta, kad tuo atveju, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė CK 1.80 straipsnio 3 dalimi, nukreipiančia į CK šeštąją knygą sprendžiant restitucijos taikymo klausimą ir netaikė restitucijos jos atžvilgiu, pagal jos pasiūlytą tvarką. Byloje yra kilęs ginčas dėl to, ar, pripažinus sandorį negaliojančiu, restitucija gali būti taikoma ne šio sandorio šalių, bet trečiojo asmens atžvilgiu. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai sprendė, kad restitucija gali būti taikoma tik sandorio šalių atžvilgiu ir galimybės taikyti restituciją trečiojo asmens, nesančio sandorio šalimi, atžvilgiu teisės aktai nenumato. Apeliantė teigia, jog CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos, suponuoja galimybę restituciją taikyti ir trečiojo asmens atžvilgiu, kadangi šioje normoje nėra konkrečiai nurodyta, jog turtas yra grąžinamas sandorio šaliai. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog šioje teisės normoje nėra konkrečiai įvardinta, jog turtas turi būti grąžinamas būtent sandorio šaliai, tačiau tokia minėtos teisės normos formuluotė neleidžia ją aiškinti kaip suteikiančią teisę restituciją taikyti asmens, nesančio sandorio šalimi, atžvilgiu. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas šiuo klausimu pasisako konkrečiai ir vienareikšmiškai, nurodydamas, kad restitucijos taikymas yra galimas tik tarp sandorio šalių. Remdamasis pirmiau nurodytomis teisės normomis, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo. Ši nuostata įtvirtinta CK 1.138 straipsnio 2 punkte, nurodant, kad vienas civilinių teisių gynybos būdų yra iki teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas. Esminis restitucijos bruožas (požymis) yra tas, kad restitucija galima tik tarp sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2012). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės normų, reglamentuojančių restitucijos taikymą, nuostatas, taip pat į kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nagrinėjamoje byloje pripažino nesant galimybės taikyti restituciją pagal ieškovės nurodytą tvarką, konstatavo nesant galimybės restituciją taikyti ne sandorio šalies atžvilgiu, todėl pripažinęs sandorį negaliojančiu dėl jo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms ex officio taikė restituciją pagal CK nustatytą tvarką.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad CK 6.145 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtina teismo teisė keisti restitucijos taikymo būdą, tačiau teismas gali pakeisti restitucijos taikymo būdą ar restitucijos netaikyti tik išimtiniais atvejais, kai įprastas restitucijos taikymo būdas nepagrįstai ir nesąžiningai pablogintų vienos iš šalių padėtį, o kitos atitinkamai pagerintų. Taigi restitucijos būdo keitimas yra išimtis iš taisyklės, pateisinama siekiu išvengti šalių nelygybės pritaikius restituciją. Tačiau net ir pripažinus teismui galimybę keisti restitucijos taikymo būdą, atsižvelgiant į tai, kad restitucija taikytina tik tarp sandorio šalių, restitucijos taikymo būdas negali būti pakeistas taip, kad restitucija būtų taikoma trečiojo asmens, nesančio sandorio šalimi, atžvilgiu, net ir esant išimtinėms aplinkybėms. Pirmiau paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra konstatuota, kad vienos sandorio šalies pakeitimas kitais subjektais negali būti laikomas restitucijos būdo pakeitimu. Sutiktina su atsakovo P. A. E. P. atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog remiantis CK 6.146 straipsniu yra tik 2 restitucijos taikymo būdai, t.y. restitucija natūra ir restitucija sumokant ekvivalentą pinigais. Restitucija paprastai atliekama natūra, išskyrus tuos atvejus, kai to neįmanoma arba tai sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai dėl galimybės teismui pakeisti restitucijos taikymo būdą, iš esmės pakeičiant sandorio šalis, kadangi iš ieškovės pareikšto reikalavimo dėl restitucijos taikymo būdo spręstina, kad ieškovė pagal nurodytą restitucijos taikymo būdą iš esmės pakeistų akcijų pirkėją ginčijamoje akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje.

Ieškovė apeliaciniame skunde kaip pagrindą keisti restitucijos taikymo sąlygas nurodo tam tikras aplinkybes, susijusias su ginčijamo sandorio specifika ir tuo, kad viena iš sandorio šalių jau yra mirusi. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pasekmių, pažeidus akcininkų pirmumo teisę įsigyti parduodamas akcijas pažymi, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnyje nėra nustatytos pasekmės už įstatyminės pareigos pranešti kitiems bendrovės akcininkams apie ketinamas parduoti akcijas nevykdymą ar netinkamą vykdymą, tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad akcininko, kuriam pasiūlymas įsigyti parduodamas akcijas iš viso nebuvo pateiktas, o akcijos perleidžiamos trečiajam asmeniui išvengiant perleidimo apribojimų, teisės apginamos pripažinus tokį perleidimą trečiajam asmeniui negaliojančiu ir taikant restituciją, t.y. priėmus tokį sprendimą, kaip kad ir priėmė pirmosios instancijos teismas. Net ir atsižvelgiant į ieškovės apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog skundžiamu sprendimu iš esmės nebuvo apgintos jos teisės, o tik sukurta teisių gynybos regimybė, į tai, jog priimtas sprendimas galimai pažeidžia bendrovės interesus, į tai, kad taikius restituciją ir akcijas grąžinus pirminio savininko įpėdiniams buvo padidintas bendrovės akcininkų skaičius, kad esant įtemptiems santykiams tarp minėtų asmenų ir ieškovės mažai tikėtina, kad jų pozicija dėl ginčo akcijų perleidimo atitiks mirusio pirminio akcininko valią, dėl ko ieškovė negalės įsigyti akcijų, kad tokia situacija gali lemti ginčus tarp bendrovės akcininkų ir apsunkinti bendrovės valdymą, negalima pripažinti esant pagrindo nukrypti nuo pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų ir taikyti restituciją asmens, nesančio ginčijamo sandorio šalimi, atžvilgiu.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ieškovės prašomas taikyti restitucijos taikymo būdas iš esmės lemtų pirkėjos teisių pagal ginčijamą akcijų pirkimo-pardavimo sutartį perkėlimą tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis buvo sudaryta ginčijama sutartis, tačiau toks ieškovės pažeistų teisių gynimo būdas yra negalimas, nes ieškovei suteiktų nepagrįstą pranašumą ir apribotų galimybę pakeisti valią dėl akcijų perleidimo. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad akcininko pranešimas apie ketinimą parduoti visas ar dalį uždarosios akcinės bendrovės akcijų yra įstatyminė prievolė, kurios vykdymas savaime nėra oferta, o tik siūlymas pasinaudoti teise pirkti ir derėtis. Akcijų pardavėjo teisė keisti akcijų pardavimo kainą ir kitas sąlygas nesaistoma pasiūlymo, pateikto pagal Akcinių bendrovių įstatymo 47 straipsnio nuostatas. Pardavėjas-akcininkas, pateikęs pasiūlymą, gali keisti kainą ir kitas sąlygas, kai sužino, kad kitas akcininkas nori įsigyti akcijas už kitą kainą arba atsisakyti iš viso parduoti turimas akcijas. Atsižvelgiant į tai, nesutiktina su ieškovės argumentu, jog, grąžinus akcijas buvusio akcininko įpėdiniams, atsižvelgiant į jų tarpusavio santykius, iš esmės ieškovė praranda galimybę įsigyti ginčo akcijas, kadangi mažai tikėtina, jog mirusio akcininko įpėdiniai pasiūlytų ieškovei ginčo akcijas įsigyti. Iš esmės ieškovė būtinybę keisti restitucijos būdą grindžia ta aplinkybe, kad pirminis akcininkas yra miręs, todėl negalima išsiaiškinti jo tikrosios valios dėl galimo ginčo akcijų perleidimo ateityje, o jo įpėdiniai gali savo poziciją pakeisti ir ginčo akcijų neperleisti. Tačiau pažymėtina, jog net ir esant gyvam pirminiam akcininkui, pripažinus akcijų pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu ir taikant įprastinį restitucijos būdą bei grąžinus šalis į status qou grąžinant akcijas priminiam akcininkui, t.y. tokiu būdu apginant ieškovės pažeistas teises dėl tinkamos pareigos informuoti apie ketinimą sudaryti akcijų perleidimo sandorį neįvykdymą, pirminis akcininkas dėl ketinimo perleisti ginčo akcijas taip pat būtų galėjęs persigalvoti, kadangi, kaip jau buvo nurodyta, pripažįstama, jog pranešimas apie ketinimą sudaryti sandorį nėra įsipareigojimas sudaryti sandorį, t.y. oferta, o tik pasiūlymas. Pirminis akcininkas taip pat būtų galėjęs nuspręsti nesudaryti akcijų perleidimo sutarties ir ieškovė tokiu atveju nebūtų galėjusi pasinaudoti pirmenybės teise įsigyti perleidžiamas akcijas.

Dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui iš esmės teisėjų kolegija nepasisako, kadangi konstatavus, jog teisės aktai nenumato galimybės restituciją taikyti ne sandorio šalies atžvilgiu, bet kokie argumentai dėl sąlygų pakeisti restitucijos taikymo būdą šiuo konkrečiu atveju yra neaktualūs. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teisėjų kolegijai pripažinti ginčijamą sprendimą pagrįstu, teisėtu, todėl apeliaciniai skundai remiantis pirmiau nurodytais motyvais ir argumentais atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo P. A. E. P. jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nustatyta, kad ieškovė už pareikštą apeliacinį skundą yra sumokėjusi 71 Lt žyminio mokesčio (b.l 126, t. 6), tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pareikštas apeliacinis skundas yra atmestas, remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų jai priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.