- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-2131-275/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- UAB „Nordecum“
- Ieškovas
- R. N.-M.
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Nordecum“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. N.-M. ieškinį atsakovui UAB „Nordecum“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė R. N.-M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos atleidimą iš UAB „Nordecum“ neteisėtu, priteisti iš atsakovo UAB „Nordecum“ atlyginimą už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, atlyginimą už 4 mėnesius prieš kuriuos ieškovė turėjo būti įspėta, išeitinę išmoką už 9 mėnesių nepertraukiamą darbo stažą, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad tarp jos ir atsakovo UAB „Nordecum“ 2013-03-18 buvo pasirašyta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią ji buvo priimta į konsultantės pareigas. 2013-12-12 ją išsikvietė pokalbiui atsakovo juristė A. L. ir pareikalavo pasirašyti iš anksto paruoštą prašymą atleisti iš darbo savo noru. Išsigandusi grasinimų bei būdama labai susijaudinusi pasirašė juristės pateiktus dokumentus. Ieškovė 2013-12-13 pateikė UAB „Nordecum“ juristei prašymą grąžinti į darbą ir laikyti negaliojančiu prašymą atleisti iš darbo savo noru DK 127 str. 4 d. pagrindu. Tai, jog nebuvo tikrosios valios nutraukti darbo santykius, pasak ieškovės, rodo ir kreipimasis į darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu. Atsakovui įteiktas prašymas grąžinti į darbą ir laikyti negaliojančiu prašymą atleisti iš darbo savo noru buvo atmestas motyvuojant tuo, kad 2013-12-12 buvo nutraukta darbo sutartis. Ieškovė nurodė, kad ją atleidžiant iš darbo taip pat buvo pažeistos DK 129 str. 4 d. ir DK 130 str. 1 d. nuostatos, todėl jai priklauso darbo užmokestis už 4 mėnesius. Ieškovė pažymi, kad dėl netinkamai nutrauktos darbo sutarties ji nedirbo visą mėnesį, todėl jai priklauso atlyginimas už priverstinę pravaikštą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos bei pagal DK 140 str. 1 d. išeitinė išmoka už 9 mėnesių nepertraukiamą darbą. Ieškovė paaiškino, kad priversta pasirašyti pateiktą prašymą dėl atleidimo iš darbo savo noru, patyrė stresą, kadangi augina mažametį vaiką, neteko dalies pajamų reikalingų šeimai, yra susirūpinusi savo bei mažamečio vaiko ateitimi, netekus pajamų, patyrė didelius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nes buvo sukrėsta atsakovo grasinimų. Patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 Lt. Atsakovas UAB „Nordecum“ su pateiktu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, skirti ieškovei 3 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t.y. nesąžiningai pareikštą nepagrįstą ieškinį. Ieškovei atliekant jai pavestą darbą buvo pastebėta, kad didžiąją dalį darbo laiko ieškovė praleidžia naršydama internete, ypatingai dažnai darbo metu naudojasi asmeniniu telefonu, tuo tarpu darbo funkcijoms vykdyti buvo privalu naudoti darbo telefoną. Atlikus 2013 m. lapkričio mėn. patikrinimą buvo nustatyta, kad ieškovės atliktų telefono skambučių skaičius gerokai mažesnis nei kitų konsultantų. Dėl šios priežasties ieškovė buvo paprašyta pasiaiškinti dėl netinkamai atliekamo darbo, ko pasėkoje ieškovė pareiškė, kad pasiaiškinimo ji nerašys ir tuojau pat išreiškė ketinimą išeiti iš darbo bei paprašė būti atleista iš darbo tą pačią dieną. Darbdavys neturėjo ketinimo atleisti ieškovę iš darbo. Ieškovė pati išreiškė ketinimą nutraukti darbo santykius pareiškimo pateikimo dieną, dėl tariamai neteisėtų atsakovo juristės veiksmų į darbdavį ar jo įgaliotus asmenis - tiesioginius savo vadovus nesikreipė, teismo neprašo jos gražinti į pirmesnį darbą arba nustatyti, kad ieškovė negali būti grąžinama į pirmesnį darbą. Visa tai, atsakovo teigimu, leidžia daryti išvadą, kad ieškovė nenorėjo ir nenori tęsti darbo santykių su atsakovu, o viso labo siekia pasipelnyti pareikšdama nepagrįstą ieškinį.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino 2013 m. kovo 18 d. darbo sutarties Nr. NRD-DS-017, sudarytos tarp ieškovės R. N.-M. ir atsakovo UAB „Nordecum“ nutraukimą 2013 m. gruodžio 12 d. pagal Darbo kodekso 127 str. 1 d. neteisėtu ir laikė, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Priteisė ieškovei iš atsakovo 4233,50 Lt išeitinę išmoką (neatskaičius mokėtinų mokesčių), 6684,48 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 12 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. 2014 m. kovo 21 d., o nuo 2014 m. kovo 22 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisė po 101,28 Lt vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, laikant, jog yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos neatskaičius mokėtinų mokesčių). Ieškovei įsidarbinus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, remiantis DK 300 str. 4 d., jai skaičiuojamas tik darbo užmokesčio skirtumas. Priteisė ieškovei iš atsakovo 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Kitus ieškovės reikalavimus atmetė. Priteisė ieškovei iš atsakovo 2420 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybei 358 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Dėl ieškovės reikalavimo darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu
Konstatavo, kad byloje yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog ieškovės R. N.-M. prašymas nutraukti darbo sutartį neatitiko tikrosios jos valios ir kad rašyti prašymą ieškovė buvo skatinama neleistinais būdais, darbdaviui pasinaudojant esmine šalių nelygybe, nepakankamu ieškovės išsilavinimu ir teisine nekompetencija. Atsakovo UAB „Nordecum“ darbuotoja A. L., kuri faktiškai vykdo įmonės vadovo funkcijas, pripažino, kad pati parengė ieškovės prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 1 d. numatytu pagrindu, kad neleido ir nebūtų leidusi ieškovei grįžti į darbo vietą, nes suprato, jog ieškovė gali atskleisti ar sunaikinti įmonės konfidencialią informaciją. Iš šios situacijos teismas sprendė, jog iniciatyva dėl darbo sutarties nutraukimo priklausė ne darbuotojai, bet darbdaviui ir kad darbdavys neturėjo kito varianto, kaip tik siūlyti ieškovei nutraukti darbo sutartį nedelsiant, nes jau buvo apsisprendęs nušalinti darbuotoją nuo tolimesnių darbo funkcijų vykdymo. Be to, prašyme įtraukta nuostata, apribojanti ieškovės teisę pasinaudoti įstatyme numatyta garantija, t.y. darbuotojo teise persigalvoti ir atšaukti savo prašymą. Teismas sprendė, kad ieškovės valia nutraukti darbo sutartį nebuvo išreikšta tinkamai, todėl darbo sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.
Dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių
Kadangi ieškovė neprašė jos grąžinti į darbą, todėl darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, ieškovei priteisė DK 140 str. 1 d. 2 p. numatytą 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka bei vidutinį darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą laikotarpiu nuo 2012-12-12 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti neturtinę žalą
Teismui nekilo abejonių, kad dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo ir darbdavio taikyto psichologinio smurto ieškovė patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Ieškovė įmonėje dirbo pakankamai ilgai (8 mėnesius), jos darbas buvo vertinamas gerai, drausminių nuobaudų ieškovė neturėjo. Kadangi darbdavio neteisėti veiksmai buvo vienkartinio pobūdžio, nebuvo siekiama pažeminti darbuotojos, nebuvo atlikti viešai, todėl šiuo atveju ieškovės R. N.-M. patirtą neturtinę žalą teismas vertino 1000 Lt.
Dėl kitų ieškovės reikalavimų
Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už 4 mėnesius, prieš kuriuos ji turėjo būti įspėta apie darbo sutarties nutraukimą, nes jis nėra pagrįstas įstatymu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas UAB „Nordecum“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo apklausti liudytojus ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Teismas išimtinai vadovavosi tik ieškovės paaiškinimais, uždavinėjo menančius klausimus, esminių prieštaravimų bylos nagrinėjimo metu nepašalino, nesprendė klausimo dėl liudytojų apklausos, nors turėjo būti aktyvus nagrinėjimo procese.
2. Pareiškimo dėl darbo santykių nutraukimo iniciatorė buvo išimtinai tik ieškovė, kuriai iš darbdavio pusės tebuvo siūloma pasiaiškinti dėl netinkamai atliekamo darbo. Be to, pirmosios instancijos teismas, nesiaiškinęs galimo drausminio nusižengimo padarymo aplinkybių, neatskleidė ieškovės valios dėl darbo santykių nutraukimo susiformavimo motyvų, todėl padarė klaidingas išvadas apie ieškovės valios nutraukti darbo sutartį nebuvimą. Ieškovės pasirašytas prašymas dėl darbo santykių nutraukimo buvo atspausdintas tik po jos žodinio pareiškimo ir pageidavimo nutraukti darbo sutartį tą pačią dieną. Įrodymų, patvirtinančių atsakovo neleistinus veiksmus, nėra, todėl spaudimas ieškovei nėra įrodytas.
Motyvuojamoji dalis
2. Ieškovė iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateikusi rašytinių įrodymų apie bylinėjimosi išlaidų pagrįstumą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vadovautis iki bylos nagrinėjimo iš esmės nepateiktais į bylą ir neištirtais įrodymais.
Ieškovė atsiliepimus su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Nurodo, kad teismas bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvus, atsižvelgė į tai, kad darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, apeliantas nepasinaudojo teise pateikti papildomus įrodymus, nors teismas buvo paskyręs terminą jiems pateikti. Kadangi teismas nustatė terminą papildomiems įrodymams pateikti, ieškovė 2014-03-03 pridėjo bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį kvitą. Prašymą dėl liudytojų apklausos apeliantas galėjo pateikti bylos nagrinėjimo iš esmės metu, be to, apelianto nurodyti liudytojai gali būti šališki, nes susiję su apelianto tiesioginiais subordinacijos santykiais, jų darbdavys apeliantas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Skundas dalinai tenkintinas.
Atsakovo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtų pagrįstas tuo atveju, jei teismas darytų išvadą, kad byloje turi būti apklausti liudytojai, bei tuo atveju, jei ieškovas būtų nurodęs aplinkybes, dėl kurių žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Atsakovas 2012-02-24 pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame neteikė prašymo apklausti byloje liudytojus, nenurodė, kad yra tokie asmenys, kurie galėtų paliudyti ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybes. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad teismas, pasirengimo nagrinėti bylą metu nustatęs asmenis, kurie buvo atsakovo buveinėje ieškovės atleidimo dieną, privalėjo vykdyti CPK 414 straipsnio reikalavimus, būti aktyvus įrodinėjimo procese ir apklausti liudytojais atsakovo įvardintus darbuotojus. CPK 414 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina, siekiant teisingai išnagrinėti bylą. Daryti išvadą, kad teismas pažeidė šį reikalavimą, būtų pagrindas tuo atveju, jei atsakovas pirmosios instancijos teismui būtų nurodęs, kad yra liudytojai, kurie galėtų paaiškinti byloje reikšmingą aplinkybę - kada ir kokio pokalbio metu ieškovė pranešė atsakovui apie tai, kad ji pageidauja, jog būtų atleista iš darbo. Tai, kad kai kurie asmenys buvo atsakovo buveinėje ieškovės atleidimo dieną, nereiškia, kad teismas privalėjo šiuos asmenis kviesti į teismo posėdį ir apklausti liudytojais, nes teismui nebuvo nurodyta, kokie asmenys gali žinoti ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybes, kad jų paaiškinimai galimi apie reikšmingas bylai aplinkybes. Atsakovas turėjo galimybę teikti prašymus teismui apklausti liudytojus, tačiau tokių prašymų neteikė, todėl nepagrįstai teigia apeliaciniame skunde, jog teismo pareiga buvo nustatyti asmenis, buvusius atsakovo buveinėje ieškovės atleidimo dieną ir apklausti juos liudytojais. Pripažinus, kad šių liudytojų paaiškinimai būtų naujais įrodymais, kurių pateikimas apeliacinės instancijos teismui ribojamas ( CPK 314 straipsnis), žodinis procesas byloje nebuvo skiriamas.
Nustatyta, kad ieškovė 2013-12-12 pateikė prašymą atleisti ją iš darbo savo noru ( b.l.48), prašyme nurodė, jog prašo netaikyti 14 dienų įspėjimo termino. Šio prašymo tekstą parengė atsakovas. 2013-12-12 atsakovo įsakymu ( b.l.12) prašymas buvo patenkintas, ieškovė su įsakymu supažindinta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovės prašymas nutraukti darbo sutartį neatitiko tikrosios jos valios, kad pasirašyti prašymą ieškovė buvo skatinama neleistinais būdais. Ieškovės paaiškinimas, kad ji buvo verčiama pasirašyti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo naudojant psichologinę prievartą, nes atsakovo darbuotoja A. L. liepė rašyti prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo savo noru, nurodydama, kad priešingu atveju bus pradėta drausminio nusižengimo procedūra, leido daryti išvadą, kad šis prašymas neatitiko jos valios. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo galimybė pašalinti byloje esančius prieštaravimus tarp įrodymų, tačiau darytina išvada, kad nauji įrodymai nepriimtini byloje, konstatuotina, kad atsakovas netinkamai naudojosi teise teikti įrodymus. Ieškovės paaiškinimą dėl jos valios būti atleistai iš darbo nebuvimo patvirtino jos pareiškimas, pateiktas atsakovui 2013-12-13, kuriame nurodyta, kad prašo grąžinti jos 2014-12-12 pareiškimą ir laikyti jį negaliojančiu ( b.l.50). Tai, kad ieškovės 2014-12-12 pareiškimo tekstas buvo surašytas atsakovo, leido teismui priimti ieškovės paaiškinimus dėl ieškovės atleidimo aplinkybių ir atmesti atsakovo atstovės paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyti argumentai, kuriais teismas priėmė ieškovės paaiškinimus ir atmetė atsakovo teikiamus įrodymus dėl ieškovės atleidimo iš darbo aplinkybių, nėra pagrindo daryti išvadai, kad įrodymai, patvirtinantys ieškovės paaiškinimus, buvo nepakankami ir teismas nevisapusiškai atliko įrodymų tyrimą byloje, kad byloje esantys prieštaravimai galėjo būti pašalinti, teismo iniciatyva renkant kitus įrodymus.
Apeliaciniame skunde nurodyta, kad teismas nesiaiškino galimo ieškovės drausminio nusižengimo padarymo aplinkybių, todėl padarė klaidingas išvadas apie ieškovės valios nutraukti darbo sutartį nebuvimą. Pripažintina, kad byloje reikšminga aplinkybė, ar atsakovas turėjo priekaištų ieškovei dėl jos darbo. Nei viena proceso šalių neneigia, jog pareiškimą atleisti iš darbo ieškovė pasirašė betarpiškai po pokalbio tarp ieškovės ir atsakovo atstovės A. L., kad darbdavys buvo nepatenkintas ieškovės darbo rezultatais. Atsakovo atstovei paaiškinus, kad ieškovė pareiškė, jog ketina nutraukti darbo sutartį, jos parašytas pareiškimas galėtų būti vertinamas kaip ieškovės valios išreiškimas tuo atveju, jei pareiškimo tekstą būtų rašiusi pati ieškovė. Tai, kad atsakovas turėjo interesą buvo nutraukti darbo sutartį nedelsiant, leidžia daryti išvadą, kad prašymas netaikyti 14 dienų įspėjimo termino buvo įrašytas atsakovo iniciatyva. Atsakovo atstovės paaiškinimas, jog ji neleido ir nebūtų leidusi ieškovei grįžti į darbo vietą, nes suprato, jog ieškovė gali atskleisti ir sunaikinti įmonės konfidencialią informaciją, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas buvo suinteresuotas nesinaudoti DK 127 straipsnio 1 dalyje numatyta teise nutraukti darbo sutartį su darbuotoju ne vėliau kaip po 14 dienų nuo pareiškimo gavimo dienos. Ieškovė intereso nedelsiant nutraukti darbo sutartį neturėjo, tokią išvadą galima daryti iš to fakto, kad ieškovė kito darbo neturėjo net teismo sprendimo priėmimo metu, todėl nesant jos intereso neturėti darbo ir darbo užmokesčio, pagrįstai buvo ši aplinkybė įvertinta kaip prašymas, nurodytas ieškovės pareiškime darbdavio iniciatyva.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino duomenis apie ieškovės darbinę veiklą po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo iki nutarties priėmimo apeliacinės instancijos teisme. Nustatyta, kad ieškovė nuo 2014-06-16 iki 2014-10-01 dirbo UAB „ Hofa“ ir gavo 5131,23 Lt darbo užmokestį, bei nuo 2014-10-31 iki 2014-10-31 dirbo Creditstar Lithuania, UAB ir gavo 384,62 Lt darbo užmokestį. Pirmosios instancijos teismo sprendimu iš atsakovo ieškovei priteista po 101,28 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo - 2014-03-22 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Sprendimas įsiteisėja 2014-12-12, priimant apeliacinės instancijos teismui nutartį pakeisti teismo sprendimą, už šį laikotarpį remiantis teismo sprendimu yra priteista ieškovei 18939,36 Lt. Nustatyta, kad šiuo laikotarpiu buvo 186 darbo dienos. Tai, kad laikotarpiu iki teismo sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme ieškovė dirbo, jai priteista suma pirmosios instancijos teismo sprendimu turi būti sumažinta, gautu darbo užmokesčiu kitoje darbo vietoje. Iš SODROS pažymų apie R. N. –M. darbą laikotarpiu nuo 2014-03-01 iki 2014-12-31 matyti, kad ji uždirbo 5515,85 Lt. Šia suma turi būti sumažintas iš atsakovo priteistas darbo užmokestis už laikotarpį nuo teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo, todėl priteisiamas ieškovei 13 322, 23 Lt ( 18 939,36 Lt - 5515,85 Lt ) darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką po teismo sprendimo priėmimo.
Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ieškovei įsidarbinus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, jai skaičiuojamas tik darbo užmokesčio skirtumas. Kadangi ši teismo sprendimo dalis yra sąlyginiu sprendimu, t.y. sprendimo vykdymas turi būti pakeistas, jei ieškovė įsidarbintų, darytina išvada, kad teismas, priimdama sprendimą, remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, gali priteisti darbo užmokesčio skirtumą tik tuo atveju, jei darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Tuo atveju, jei priimant teismo sprendimą nėra duomenų apie tai, kad jis buvo įsidarbinęs, jam priteisiamas darbo užmokestis už laikotarpį iki įsiteisės teismo sprendimas. Esant nuostatai, kad priteisiamas darbo užmokesčio skirtumas tuo atveju, jei darbuotojas buvo įsidarbinęs, apeliacinės instancijos teismas, nustatęs darbuotojo įsidarbinimo faktą po teismo sprendimo priėmimo pirmosios instancijos teisme, turi priteisti konkrečią darbo užmokesčio sumą, t.y. darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį po teismo sprendimo priėmimo iki jo įsiteisėjimo. Kadangi priimant apeliacinės instancijos nutartį skirtumas tarp priteisto ir gauto darbo užmokesčio gali būti apskaičiuotas iš gautų byloje duomenų, teismo sprendimo dalis, kuria buvo priteistas darbo užmokestis skaičiuotinas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo keistina, nustatant konkrečią priteistą ieškovei sumą, nors priimant teismo sprendimą nebuvo padaryta materialinės ar procesinės teisės pažeidimų, t.y. nenustatyta, kad būtų pagrindų, numatytų CPK 329 ir 330 straipsniuose teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti. Pagrindas pakeisti teismo sprendimui yra naujų įrodymų byloje gavimas, t.y. duomenys apie ieškovės darbą kitoje darbovietėje. Toks teismo sprendimo pakeitimas tikslingas, siekiant nustatyti konkrečią darbo užmokesčio sumą, kuri turi būti išieškota ieškovės naudai iš atsakovo.
Apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei pagrįsti. Byloje ieškovė turėjo išlaidų, apmokėdama už teisines paslaugas UAB „Kvorumas“ , pateikė PVM sąskaitą - faktūrą, pagal kurią turi sumokėti šiai bendrovei 2420 Lt, tačiau bylinėjimosi išlaidas byloje tokias kaip išlaidos teisinei pagalbai apmokėti gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jei šaliai byloje atstovauja asmenys, kurie turi teisę atstovauti šaliai remiantis CPK 56 straipsniu. Uždarosios akcinės bendrovės, teikiančios asmenims teisines paslaugas, negali atstovauti teisme šalims, todėl ir šioms bendrovės apmokėtos sumos nepriskirtinos prie bylinėjimosi ar kitų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, išlaidų.
Atsakovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkintinas dalinai, kadangi skundas buvo tenkinamas dalinai, t.y. dalyje dėl darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo ir dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pripažintina, kad šioje dalyje turi būti atlyginta atsakovui 500 Lt turėtų išlaidų.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti.
Teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Nordecum“ priteista ieškovei R. N.-M. nuo 2013 m. kovo mėn. 22 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo po 101,28 Lt vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, bei nustatyta, kad ieškovei įsidarbinus iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi jai skaičiuojamas tik darbo užmokesčio skirtumas, panaikinti ir priteisti iš atsakovo UAB „Nordecum“ už priverstinės pravaikštos ir darbo užmokesčio skirtumo laikotarpį nuo 2013-03-22 iki 2014-12-12 ieškovei R. N.-M. 13 322,23 Lt ( 3861,52 EUR) darbo užmokesčio.
Teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei R. N.-M. priteista 2420 Lt bylinėjimosi išlaidų panaikinti ir prašymą atmesti.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui UAB „Nordecum“ iš ieškovės R. N.-M. 500 Lt ( 144,93 EUR) atstovavimo išlaidų atlyginimą.