- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-13
- Bylos Nr.
- I-1142-739/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00122-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- D. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK, priteisti 7 000 Eur neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) (2-4 b. l.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2016 metų periodiškai buvo laikomas Panevėžio AVPK areštinės kamerose netinkamomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad kameros - labai mažos, šių kamerų sienų būklė labai prasta – tinkas nubyrėjęs, sienos seniai dažytos, jos aprašinėtos. Gultai - surūdiję. Sanitariniame mazge įrengtas tualetas – antisanitarinės būklės, klozeto nebuvo, taip pat nebuvo ir nuleidimo vandens. Labai blogos būklės buvo ir kriauklė. Kadangi nebuvo jokių cheminių valymo priemonių, todėl tiek nuo tualeto, tiek ir nuo kriauklės sklisdavo labai nemalonūs kvapai. Tvirtino, kad tualetas tik iš vienos pusės buvo atskirtas 1,20 metrų sienele, nebuvo nei durų, nei užuolaidėlių, kurios saugotų asmenų privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Teigė, kad kameroje nebuvo jokios ventiliacijos. Be to kamerose būdavo labai tamsu. Pareiškėjo teigimu, išduodamas minkštasis inventorius būdavo labai prastos būklės – nevalytas, smirdintis, suplyšęs, iš netinkamo audinio ir supelijęs. Pažymėjo, kad tiek minkštasis inventorius, tiek ir pačios kameros su sanitariniu mazgu niekada nebūdavo dezinfekuojamos, todėl pareiškėjui nuolat kildavo grėsmė užsikrėsti įvairiomis ligomis. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad areštinės kamerose jis buvo laikomas kartu su pilnamečiais asmenimis, nors pats jis buvo nepilnametis. Tvirtino, kad dėl nežmoniškų ir žiaurių kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas patyrė didelę moralinę, emocinę ir psichologinę žalą. Visa tai sudaro patirtą neturtinę žalą, kurią ir prašė pareiškėjas atlyginti (2-4 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepimuose nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Teigė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas tinkamomis, teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjas įvairiose areštinės kamerose buvo laikomas vienas arba su vienu – keturiais asmenimis. Teigė, kad pareiškėjui būnant Panevėžio AVPK areštinėje trumpą laikotarpį jam teko nežymiai mažiau nei 5 kv. m. ploto, tačiau pažymėjo, kad pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose, kuriuose vadovaujantis teisės aktų nuostatomis vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3.6 kv. m. be to, atsakovo atstovo teigimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau kaip 3 kv. m., o mažas kameros plotas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose vertinamas kaip ypač mažas, neįtikėtinai mažas, dėl kurio kameroje esantys asmenys neturi ar beveik neturi vietos laisvai judėti. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto nebuvo pateikęs. Nurodė, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, pažymėjo, kad asmenys, atlikdami gamtinius reikalus areštinės kamerose, gali audeklu užsidengti tualetą, kadangi atlikus Panevėžio AVPK areštinės remontą, sanitariniuose mazguose buvo įdėti kabliukai. Atkreipė dėmesį, jog ne naujai statomoms areštinėms higienos normos kitokio areštinės kamerose sanitarinio mazgo įrengimo nenumato. Pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinėje natūrali šviesa į kameras patenka pro langus, kurie iš vidaus valomi kamerose esančių asmenų, o iš lauko juos valo įmonės, su kuria yra sudaryta sutartis, darbuotojai. Teigė, kad kamerų langai yra prižiūrimi ir švarūs, tai yra konstatavęs ir Panevėžio visuomenės sveikatos centras. Atsakovo atstovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl valymo inventoriaus švaros palaikymui trūkumo, kamerų nedezinfekavimo, kadangi juos paneigia Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatai. Tai pat tvirtino, kad visi asmenys laikomi areštinėje yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, jiems yra išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie yra keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Čiužiniai ir antklodės yra dezinfekuojamos. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo išduodamas nešvarus ir suplyšęs minkštasis inventorius neatitinka realybės. Nurodė, kad areštinės patalpose yra įrengta vėdinimo sistema, o esant poreikiui sulaikytieji gali vėdintis patalpas praverdami langus. Tvirtino, kad pareiškėjas galimai patirtos žalos nepagrindė jokiais konkrečiais įrodymais, jo skundas pagrįstas abstrakčiais teiginiais, kuriais pakartotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekse pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas. Pabrėžė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau kaip trims metams nuo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje, todėl mano, kad jis ilgai delsė ginti tariamai pažeistas teises. Atsakovo atstovas prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. (13-14, 32, 40-41 b. l.) Atsakovui atstovaujantis Panevėžio AVPK nagrinėjamojoje byloje prašė taikyti ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (LVAT 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2016 m. kovo 26 d., tai patvirtina žyma ant voko (5 b. l.). Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimą, daroma išvada, kad asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Išanalizavus pareiškėjo skundo turinį, daroma išvada, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad tuo laikotarpiu, kai, jo vertinimu, Panevėžio AVPK areštinės administracija neužtikrino tinkamų laikymo sąlygų ir tokiu būdu galimai pažeidė jo teises, jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą buvimo areštinėje laikotarpį žinojo ir turėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus. Pažymėtina, kad 2000 m. liepos 18 d. priimtas ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK užtikrino asmenims galimybę, remiantis šio kodekso 6.271 straipsnio nuostatomis, ginti pažeistas teises ir kelti ginčą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, nuo 1999 m. gegužės 1 d. veikiantiems apygardų administraciniams teismams, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, buvo priskirta spręsti bylas pagal pareiškėjų skundus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Teismo vertinimu, nuo paties pareiškėjo valios ir apsisprendimo priklausė, kokį elgesio modelį pasirinks pareiškėjas, t. y. ar, būdamas rūpestingas ir aktyvus, nedels ir per CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą sieks įstatymo nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ir įstatymo saugomus interesus, ar elgsis aplaidžiai, neapdairiai ir taip praleis nurodytą ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nors pareiškėjui buvo išsiųstas Panevėžio AVPK atsiliepimas į skundą, jam buvo žinoma, kad Panevėžio AVPK prašo taikyti jo reikalavimams ieškinio senaties terminą.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013,2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015).
Teismas ex officio išsprendęs klausimą, ar egzistuoja aplinkybės, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas, sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos, už 2012 m. sausio 12 d. - 2012 m. spalio 26 d. laikotarpį, atlyginimo. Teismui ex officio nenustačius aplinkybių dėl kurių senaties terminas galėtų būti atnaujintas, atsakovo atstovo prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą nuo 2012 m. sausio 12 d. iki 2012 m. spalio 26 d. atmetama kaip nepagrįsta. Atsižvelgus į atsakovo atstovo pateiktus duomenis (13-14, 32, 40-41 b. l.) apie pareiškėjo buvimą Panevėžio AVPK areštinėje, teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. (toliau - ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (LVAT 2013-11-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. To paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčo laikotarpiu reikalavimus areštinių įrengimui nustatė Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009), patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, ir galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. ir byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpiu. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse policijos uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką reguliuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Dėl kamerų ploto
Pareiškėjas kaip vieną iš neturtinę žalą sukėlusių veiksnių nurodė, kad Panevėžio AVPK areštinėje buvo mažos kameros.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Veiklos taisyklių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata, jog policijos įstaigų areštinės kameros plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Remiantis atsakovo atstovo pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. liepos 5 d. kameroje Nr. 1 su trimis arba keturiais asmenimis; nuo 2013 m. liepos 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 2 d. – kameroje Nr. 4 su dviem arba trimis asmenimis. Nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 1 su trimis asmenimis. Atsižvelgus į nurodytus bei Panevėžio AVPK pateiktus duomenis apie areštinės kamerų plotus, sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (32, 35-36, b. l.), daroma išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK areštinėje su pertraukomis buvo laikomas 18 parų, iš jų - 16 parų (su pertraukomis) pažeidžiant Veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 2 paras pareiškėjas buvo laikomas šio reikalavimo nepažeidžiant. Taigi pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinėje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pažeidžiant jo subjektinę teisę būti laikomam tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Dėl sanitarinio mazgo ir kitų laikymo sąlygų Panevėžio AVPK areštinės kamerose
Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta tuo, kad kamerų sanitariniame mazge įrengtas tualetas buvo antisanitarinės būklės, klozeto nebuvo, taip pat nebuvo ir nuleidimo vandens. Labai blogos būklės buvo ir kriauklė. Kadangi nebuvo jokių cheminių valymo priemonių, todėl tiek nuo tualeto, tiek ir nuo kriauklės sklisdavo labai nemalonūs kvapai. Be to, areštinės kamerų sienų būklė buvo labai prasta – tinkas nubyrėjęs, sienos seniai dažytos, jos aprašinėtos; gultai - surūdiję.
Žemesnės instancijos teismas
Policijos areštinių kamerų įrengimo reikalavimai buvo reglamentuoti Higienos normos HN 37:2009 penktajame skyriuje, kurio 20 punkte buvo nustatyta, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Veiklos taisyklių 7.13 punkte nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, atsižvelgė į duomenis, nustatytus per Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. birželio 11 d. atliktą patikrinimą ir užfiksuotus 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 (17-18 b. l.). Panevėžio AVPK areštinės patikrinimą atlikę Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai minėtame akte nurodė, jog: 1) visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros; 2) sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su šaltu tekančiu vandeniu; 3) sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, apibendrinęs patikrinimo rezultatus, konstatavo, kad Panevėžio AVPK areštinė eksploatuojama nepažeidžiant Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų. Teismo vertinimu, sanitarinių mazgų įrengimas Panevėžio AVPK areštinės kamerose atitiko Higienos normos HN 37:2009 20-ojo punkto reikalavimus ir pareiškėjo teisių į tinkamas laikymo policijos įstaigos areštinėje sąlygas nepažeidė.
Pareiškėjas teigdamas, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu iš esmės nedetalizavo, ar buvo stebimas pareigūnų, ar kitų kameroje esančių asmenų. Vertindamas pareiškėjo teiginius, jog areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas neužtikrino jo privatumo tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kameroje esančių kitų asmenų, teismas atsižvelgė į tai, kad Higienos normos HN 37:2009 20 punktas neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Iš Lietuvos valstybę atstovaujančio Panevėžio AVPK teiktų rašytinių duomenų nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus (33 b. l.). Atsakovo atstovo teigimu, asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių (33 b. l.). Atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes apie sanitarinio mazgo uždengimą audeklu, patvirtina Panevėžio AVPK pateikti duomenys (42 b. l.). Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reiklaus neužsidengę audeklu, neteko matyti. Be to nurodė, kad areštinės kamerose esantys langeliai yra skirti stebėti tik areštinės kamerose esančių asmenų elgesį, o pareigūnai specialiai nestebi asmenų, kai jie atlieka gamtinius reikalus (34 b. l.). Atsižvelgus į Panevėžio AVPK areštinės pareigūno tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją (34 b. l.), daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą, išskyrus prie durų esančius kampus. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnas mato tik dalį sanitarinio mazgo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Taigi, įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinėje laikomiems asmenims kamerose įrengtais sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus, nenustatyta.
Higienos normos HN 37:2009 52 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys privalo patys nuolat rūpintis švara ir tvarka kamerose, tam tikslui jie aprūpinami švariu ir tvarkingu inventoriumi.
Panevėžio AVPK areštinės pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė, kad visiems asmenims laikomiems areštinės kamerose yra išduodamos priemonės kameros švarai palaikyti (38 b. l.). Teismas, remdamasis Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimų rezultatais, kaip nepagrįstus vertina pareiškėjo teiginius apie neaprūpinimą valymo priemonėmis, netvarkingus sanitarinius mazgus. Išanalizavus Panevėžio visuomenės sveikatos centro ginčo laikotarpiui aktualius parengtus patikrinimo aktus, atlikus periodinę areštinės kamerų kontrolę ir kontrolę pagal asmenų skundus, daroma išvada, jog šiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, kad Panevėžio AVPK areštinė aprūpinta valymo inventoriumi ir priemonėmis, jų kiekis pakankamas, šios priemonės laikomos atskiroje patalpoje, areštinėje laikomiems asmenims išduodamos švarai palaikyti skirtos kempinėlės ir pašluostės (18, 22, b. l.). Panevėžio visuomenės sveikatos centras ginčui aktualiu laikotarpiu pažeidimų dėl valymo inventoriaus, netvarkingų sanitarinių mazgų nėra nustatęs.
Pareiškėjas skunde reiškė ir bendro pobūdžio pretenzijas dėl kamerų sienų būklės, netvarkingų gultų, tačiau šie pareiškėjo teiginiai laikytini abstrakčiais, deklaratyviais, nesusietais su juo pačiu, nenurodyta kokios jo teisės buvo pažeistos, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl tokių aplinkybių ir kada, kokioje konkrečioje kameroje pareiškėjas patyrė. Antra vertus, Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais ginčui aktualiais laikotarpiais atliktų patikrinimų duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamos kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas būklės. Byloje pateiktas ne vienas Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktas leidžia spręsti, kad ši institucija ne kartą atliko Panevėžio AVPK areštinės kamerų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms vertinimą, tačiau byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu buvo konkrečių skundų iš pareiškėjo ar kitų asmenų, kad laikymo sąlygos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir yra būtinybė jas patikrinti. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamos kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būklės, konstatuoti, kad Panevėžio AVPK pareigūnai laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančiose joms keliamų Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, nėra pagrindo.
Dėl apšvietimo ir vėdinimo
Pareiškėjas skunde teigė, kad Panevėžio AVPK areštinės kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas, be to, kamerose buvo tamsu.
Higienos normos HN 37:2009 23 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus policijos areštinės kameros apšvietimui nustatė 21 ir 22 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o šiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą, policijos įstaigos pareiga yra užtikrinti tinkamas areštinės kameros apšvietimo ir vėdinimo sąlygas, o areštinėje laikomų asmenų galimybės gauti natūralios šviesos ir oro vertintini kaip svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo elementai.
Byloje nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK kapitalinį areštinės 2-ojo korpuso remontą, o 2013 m. – pirmojo korpuso remontą, buvo sumontuota šiuolaikinė ventiliacijos sistema, pakeisti langai (37 b. l.). Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių apie neužtikrinamą kamerų vėdinimą ir apšvietimą pagrįstumo, rėmėsi Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio AVPK areštinės patikrinimų duomenimis. Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistė 2013 m. liepos 1 d. atlikusi periodinę Panevėžio AVPK areštinės kontrolę patikrinimo metu nustatytus duomenis užfiksavo patikrinimo akte Nr. H5-341. Šiame akte nurodyta, kad visose areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai. Yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (areštinės I korpuse iš lauko pusės, II - iš vidaus). Dirbtiniam apšvietimui II korpuse naudojamos kaitrinės lempos, I – korpuse – liuminescencinės. Visi kamerose įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai tikrinimo metu veikė (18 b. l.). Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginių pagrįstumą rėmėsi ir kitais byloje esančiais Panevėžio visuomenės sveikatos centro aktais. Jokių pažeidimų dėl vėdinimų, ventiliacijos sistemos, apšvietimo, langų minėta tarnyba patikrinimų metu nėra nustačiusi.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nesamos ventiliacijos, nepakankamo vėdinimo, apšvietimo Panevėžio AVPK areštinėje atmetami kaip nepagrįsti. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nusiskundimų dėl nepakankamo vėdinimo, apšvietimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė, kuriomis konkrečiai dienomis ir kuriose kamerose buvo pažeista jo teisė į teisės aktų nustatytus ventiliacijos, apšvietimo reikalavimus, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Panevėžio AVPK areštinės administraciją su nusiskundimais, tokiu būdu konstatuojama, jog byloje surinktais įrodymais nepatvirtinta, kad ginčo laikotarpiu policijos įstaiga neužtikrino pareiškėjui tinkamų kamerų vėdinimo ir apšvietimo sąlygų.
Dėl minkštojo inventoriaus
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą siejo su aplinkybėmis, kad areštinės minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės, pagalvės) buvo suteptas, nešvarus, netinkamas naudojimui.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Ši nuostata buvo detalizuojama Higienos normos HN 37:2009 56 punkte, pagal kurį policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalu pagalvei) ir dviem rankšluosčiais.
Panevėžio AVPK pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė, kad visi asmenys laikomi areštinėje yra aprūpinami minkštuoju inventoriumi, jiems yra išduodami švarūs lovos skalbiniai, kurie yra keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos, jų būklė yra gera (38 b. l.). Šiuos teiginius patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų rezultatai. Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 yra konstatavęs, kad areštinėje švariems ir nešvariems čiužiniams laikyti yra atskiri sandėliai, kontrolės metu sandėliuose čiužiniai, antklodės buvo sudėti ant pakylos. Sandėlių grindys švarios, valymo priemonių yra. Čiužiniai, antklodės po panaudojimo dezinfekuojami areštinės dezinfekcijos kameroje, darbai registruojami „Profilaktinės dezinfekcijos žurnale“. Minkštasis inventorius periodiškai plaunamas skalbykloje „Kagris“, skalbiniai vežami skalbti tris kartus per savaitę, priduotų vienetų skaičius registruojamas „Minkšto inventoriaus, priduoto į skalbyklą, apskaitos žurnale“ (17 b. l.).
Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendžia jog pareiškėjo teiginiai, kad jis Panevėžio AVPK areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, nes jam buvo išduotas susidėvėjęs, nešvarus minkštasis inventorius, pripažįstami nepagrįstais. Byloje nėra duomenų, kad Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų siekę kaip nors pakenkti, pažeminti, išskirti pareiškėją iš kitų areštinėje laikomų asmenų ir išduoti jam nedezinfekuotą, susidėvėjusi, nurašytą minkštąjį inventorių. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog kreipėsi į Panevėžio AVPK areštinės administraciją su tokio pobūdžio nusiskundimais dėl netinkamo minkštojo inventoriaus, ar prašymais, kad pakeistų, jo manymu, netinkamą naudoti minkštąjį inventorių, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl laikymo kartu su pilnamečiais asmenimis
Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam buvo padaryta ir tuo, kad areštinės kamerose jis buvo laikomas kartu su pilnamečiais asmenimis, nors pats jis tuo metu buvo nepilnametis. Remdamasis byloje surinktais įrodymais teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis (nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d.) pareiškėjas buvo laikomas kamerose, nepažeidžiant jų skirstymo į kameras tvarkos, numatytos Lietuvos Respublikos Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str.(77-79b.l.).
Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2008-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013-12-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013-12-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2013-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013; 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (LVAT 2013-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).
Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK areštinėje sąlygų (buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą), pažeidimo trukmę (16 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą). Įvertinęs šiuos kriterijus, teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankamas ir teisingas atlygis už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Tačiau teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo nurodytą neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Panevėžio AVPK areštinės administracijai skundų dėl laikymo sąlygų neteikė. Gyvenamojo ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimai laiko atžvilgiu vienas nuo kito nutolę. Byloje nenustatyta, jog Panevėžio AVPK areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir vykdymu. Todėl atsižvelgęs į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 100 eurų priteisiama neturtinė žala laikoma adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo D. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui D. V., a. k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.