Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-17 · Administracinė byla Nr. I-6110-142/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-17
Bylos Nr.
I-6110-142/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6110-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-00745-2016-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

A. B. (toliau – pareiškėjas) 2016 m. vasario 18 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 6 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. sausio 22 d.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad trūko gyvenamojo ploto, kamerose nebuvo karšto vandens ir veidrodžio. Lukiškių TI-K jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Paaiškino, kad buvo nuteistas už vagystę, o perpildytose kamerose kalėjo su asmenimis, kurie buvo nuteisti už sunkesnius nusikaltimus. Be to, kamerose kalėjo su rūkančiais asmenimis bei su asmenimis, kurie serga ŽIV. Pareiškėjas tvirtina, kad kreipėsi į Vilniaus visuotinį sveikatos centrą (toliau – Centras), tačiau kamerų patikrinimai nebuvo atlikti jam dalyvaujant, dėl ko, pareiškėjo manymu, buvo klastojami patikrinimų rezultatai. Nurodo, kad jam buvo suteikta teisė tik vieną valandą per parą pasivaikščioti mažuose pasivaikščiojimų kiemeliuose. Sanitarinis mazgas buvo prie pat durų, todėl atidarius duris buvo galima matyti jį naudojantis sanitariniu mazgu. Daiktus turėjo laikyti krepšyje po lova. Nurodo, kad Lukiškių TI-K, netinkamomis sąlygomis laikydamas pareiškėją, pažeidė draudimą žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis. Dėl šių aplinkybių, pasak pareiškėjo, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nuolat jautė įtampą ir baimę. Dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis jam paūmėjo odos liga.

Atsiliepimas

2016 m. liepos 18 d. teisme gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsiliepimą, kuriame pareiškėjas nurodo, kad neabejotinai jo pateiktas skundas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi Lukiškių TI-K atsiliepime nepateikė nei vieno motyvuoto ir konkretaus argumento (b. l. 120).

Šalies argumentai

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas nurodė teismui, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 129).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 81–88). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina dėl švaros palaikymo kamerose, vykdomų patikrinimų. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Taip pat nurodo, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškina, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą, nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Pažymi, kas yra įrengta kameroje bei nurodo, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose įrengti kitų baldų. Nurodo, kad tualetas kamerose yra atitvertas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Nurodo pasimatymų suteikimo tvarką ir pažymi, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, tokių pasimatymo suteikimo nenumato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kaltinamųjų ar nuteistųjų, arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Lukiškių TI-K nėra vedama apskaita, kokie asmenys kartu buvo laikomi vienoje gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita.

Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 127).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos ir ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 81–82), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2014 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 190, kurios plotas 7,94 kv. m, 2014 m. spalio 1, 3–12, 14–22 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 154, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2014 m. spalio 24 d. iki 2014 m. lapkričio 2 d., 2014 m. lapkričio 4–12 d., nuo 2014 m. lapkričio 19 d. iki 2015 m. sausio 2 d., 2015 m. sausio 4–5 d. pareiškėjas kartu su 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 171, kurios plotas 7,94 kv. m, 2015 m. sausio 6–20 d. pareiškėjas kartu su 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 338, kurios plotas 7,72 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu iš viso 100 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal Lietuvos vyriausio administracinio teismo (toliau – LVAT) formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl baldų trūkumo asmeniniams daiktams susidėti bei baldų užimamas plotas kamerose neabejotinai susijusios su ploto trūkumu kamerose.

Pareiškėjas skunde teigė, kad Lukiškių TI-K jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus. Pareiškėjas nenurodė konkrečių dienų, kada jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais suteikti trumpalaikius ar ilgalaikius pasimatymus ir jo prašymai nebuvo tenkinti, kad tokius Lukiškių TI-K sprendimus skundė Kalėjimų departamentui privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo tvarka, taip pat nedetalizavo, ar tokius prašymus buvo pateikusi jo sutuoktinė ar šeimos nariai. Minėti skundo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, todėl įrodinėjimo našta Lukiškių TI-K neperėjo. Pažymėtina, jog Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi, suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau įstatyme nenumatyta galimybė tardymo izoliatoriuje turėti ilgalaikius pasimatymus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teises, nesuteikdamas ilgalaikių ar trumpalaikių pasimatymų, atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose nebuvo veidrodžio ir karšto vandens. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime nenurodė duomenų, ar kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, buvo veidrodis. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K pažeidė HN 76:2010 21 punktą. Pažymėtina, jog pagal galiojančius teisės aktus kameroje įrengtame sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, t. y. Lukiškių TI-K pagal teisės aktus neturi pareigos tiekti į kameras karštos vandens, todėl pažeidimo šiuo aspektu nenustatyta.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore nors ir atitinka nacionalinius teisės aktus, tačiau prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui bei pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį.

Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

Pareiškėjas argumentai, jog kreipėsi į Centrą, prašydamas atlikti patikrinimus, tačiau Centras, atlikdamas kamerų patikrinimus jam nedalyvaujant, klastojo patikrinimų rezultatus, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi kaip matyti iš Centro pažymos, pareiškėjas nėra kreipęsis į Centrą dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K (b. l. 116).

Pareiškėjas skunde teigė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), kurių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo suėmimo sąlygų bloginimui.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais. Šių aplinkybių pareiškėjas visiškai nedetalizavimo. Minėti skundo argumentai yra abstraktaus pobūdžio, todėl įrodinėjimo našta Lukiškių TI-K neperėjo. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymais laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Centro 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte nurodyta, kad Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo skyriaus patalpose prirūkyta ar rūkoma nebuvo, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Be to, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra pažymėta, kad pareiškėjas yra rūkantis (b. l. 24). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog kelis kartus buvo vienoje kameroje su ŽIV infekuotais asmenimis. LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012 konstatavo, kad teisės nuostatos nenumato atsakovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pareiškęs norą būti izoliuotu nuo ŽIV infekuotų asmenų. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmetami kaip pagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Įsakymo 1.3.1 punkto, Taisyklių 14.5 punkto, HN 76:2010 60 punkto), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę (daugiau nei 3 mėn.), mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas dažnai nesiekė net 3 kv. m) ir pobūdį (neužtikrintas minimalus privatumas naudojantis tualetu, kamerose nebuvo veidrodžio), galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 6 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, pasireiškusia įtampa ir baime. Skunde taip pat teigė, jog dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis jam paūmėjo odos liga. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus bei pareiškėjo prašymus vaistams įsigyti, jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo Lukiškių TI-K sąlygos, nenustatyta (b. l. 15–79). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo, veidrodžio nebuvimo kamerose bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. 100 dienų, į tai, kad kamerose nebuvo veidrodžio, nebuvo užtikrinamas privatumas, naudojantis sanitariniais įrenginiais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (LVAT 2015-03-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015; LVAT 2015-04-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; LVAT 2015-05-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; LVAT 2015-05-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteisiamas 800,00 Eur neturtinės žalos dydis. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė