- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-30
- Bylos Nr.
- 2-854/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Artūras Driukas, Egidijus Žironas
- Ieškovas
- A. U.
- Atsakovas
- M. M., M. P., G. B.
- Kategorijos
- 93.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 94.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 106.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 126.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovo A. U. ieškinį atsakovams M. M., M. P., G. B. dėl 6 000 Lt priteisimo (civilinės bylos Nr. 2-3081-262/2009).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. U. ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovų M. M., M. P., G. B. solidariai 6 000 Lt. Nurodė, kad inicijavo bankroto bylos iškėlimą viešajai įstaigai „Scriptorium“ ir įmokėjo į teismo depozitinę sąskaitą 6 000 Lt būsimoms teismo ir administravimo išlaidoms užtikrinti. Ieškovo nuomone, ši pinigų suma turi būti priteista iš viešosios įstaigos „Scriptorium“ vadovo ir dalyvių, kurie atsako solidariai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. kovo 18 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. U. ieškinį atsakovams M. M., M. P., G. B. dėl 6 000 Lt priteisimo kaip neteismingą Vilniaus apygardos teismui. Teismas nutartį grindė tuo, kad bankroto bylą nagrinėjančiame teisme nagrinėjamos civilinės bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei, o ne kitiems asmenims pareikšti turtiniai reikalavimai. Be to, Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio vienuoliktoje dalyje nenumatyta, kad toks ieškinys turėtų būti paduodamas bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Todėl turi būti taikomos bendrosios teismingumo taisyklės ir ieškinys teismingas vienam iš Vilniaus miesto apylinkės teismų pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą.
Šalies argumentai
Ieškovas A. U. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį priimti. Skundą grindžia šiais argumentais:
Ieškovas pinigus, kuriuo prašo priteisti, sumokėjo bankroto byloje bankroto procedūroms užtikrinti, o visi su bankroto byla susiję klausimai sprendžiami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio vienuoliktosios dalies nuostatos nenumato išimties iš šios taisyklės, todėl bendrosios teismingumo taisyklės šiuo atveju netaikomos. Ginčo nagrinėjimas apylinkės teisme neatitiktų proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų.Bylos teismingumas apylinkės teismui reikštų, kad ieškovas už ieškinyje pareikšto reikalavimo nagrinėjimą turi sumokėti žyminį mokestį. Tuo tarpu jeigu byla būtų nagrinėjama bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, ieškovas neturėtų mokėti žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 9 p.).
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 26 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą bendrą civilinių bylų rūšinio teismingumo taisyklę visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkių teismai. Apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja sudėtingesnes civilines bylas. Bylų priskyrimą apygardų teismams, t. y. jų rūšinį teismingumą, lemia didelė ginčo suma, ginčo dalykas (dėl autorinių neturtinių teisinių santykių, civilinių viešo konkurso teisinių santykių, dėl bankroto ir restruktūrizavimo ir pan.) ar ginčo subjektų teisinės padėties ypatumai (proceso šalis - užsienio valstybė) (CPK 27 str.). Pastebėtina, kad CPK 27 straipsnyje įtvirtintas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai civilines bylas apygardų teismai nagrinėja kaip pirmosios instancijos teismai. Taigi, ne tik CPK, bet ir kiti įstatymai gali nustatyti, kad tam tikrus civilinius ginčus pirmąja instancija nagrinėja apygardų teismai (CPK 27 str. 9 p.). Tuomet, kai konkrečioje įstatymo normoje nėra aiškiai įtvirtinta, kad tam tikras ginčas teismingas apygardos teismui, kaip pirmosios instancijos teismui, ginčas turi būti nagrinėjamas apylinkės teisme.
CPK 27 straipsnio ketvirtajame punkte numatyta, kad apygardų teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, nagrinėja bylas dėl bankroto. Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 5 straipsnio trečioji dalis konkretizuoja šią normą ir nurodo, jog pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo paduodami apygardos teismui raštu CPK nustatyta tvarka. ĮBĮ 10 straipsnio antrojoje dalyje įtvirtinta apygardos teismo pareiga ne tik iškelti bankroto bylą, bet ir ją išnagrinėti. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad apygardos teismai pirmąja instancija nagrinėja ieškovų pareiškimus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, o nutartimi iškėlus bankroto bylą ir įsiteisėjus šiai nutarčiai, sprendžia kitus su bankroto procedūromis susijusius klausimus – dėl kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo, administravimo išlaidų tvirtinimo, administratoriaus reikalavimų bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės skolininkams, įmonės tyčinio bankroto, bankroto administratoriaus pakeitimo ir naujo administratoriaus paskyrimo, įmonės likvidavimo, taip pat dėl pripažinimo, kad įmonės veikla pasibaigė ir pan. Visais atvejais bankroto bylą nagrinėjantis apygardos teismas bankroto byloje sprendžia klausimus, susijusius bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei sukeliamais teisiniais padariniais bei tolesniu įmonės teisiniu likimu. Bankroto byloje nenagrinėjami klausimai, kurie neturi tiesioginės ar netiesioginės įtakos bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei ar jos teisiniam statusui.
Tuomet, kai įmonė, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą, neturi lėšų administravimo išlaidoms apmokėti, ieškovo pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo šiai įmonei nepakanka, siekiant pradėti bankroto procesą. Tokiu atveju ieškovas turi į teismo depozitinę sąskaitą įmokėti pinigų sumą teismo ir administravimo išlaidoms atlyginti (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Tai būtina sąlyga pradėti bankroto procedūras atsakovui. ĮBĮ 10 straipsnio vienuoliktoji dalis nustato, kad ieškovas į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtą pinigų sumą gali prisiteisti iš atsakovo dalyvių ir vadovo, kurie atsako solidariai.
Sprendžiant, ar ieškovo reiškiamas reikalavimas dėl į teismo depozitinę sąskaitą įmokėtos pinigų sumos priteisimo pagal bendrąsias teismingumo taisykles teismingas apylinkės teismui, ar bankroto bylą nagrinėjančiam apygardos teismui, turi būti atsižvelgiama į tai, kad reikalavimas reiškiamas ne bankrutuojančiai (bankrutavusiai) įmonei, o kitiems, nors ir su ja susijusiems, asmenims. Be to, toks reikalavimas grindžiamas bankrutuojančios įmonės dalyvių bei vadovo neteisėtu neveikimu, konkrečiai, atsakovų – fizinių asmenų deliktine civiline atsakomybe (CK 6.245 str. 4 d.), t. y. ieškinio dalykas (pinigų priteisimas) bei ieškinio faktinis pagrindas (atsakovų neteisėtas neveikimas) nėra susiję su bankroto byla. Tai, kad ieškinys grindžiamas ĮBĮ nuostatomis (ieškinio teisinis pagrindas) nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą. Pažymėtina ir tai, jog ieškinį patenkinus, įmonė nepatirs neigiamų teisinių padarinių, t. y. šio klausimo išsprendimas neturi įtakos įmonės tolesnių bankroto procedūrų vykdymui.
Civilinės bylos, kurioje egzistuoja visiškai savarankiški ieškinio elementai, nagrinėjimas pagal bendrąsias rūšinio teismingumo taisykles, atitinka ne tik proceso įstatymo reikalavimus, bet ir, nesant duomenų, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas žymiai greičiau ir ekonomiškiau išspręs ginčą, nepažeidžia civilinio proceso principų. Todėl apelianto argumentas, kad šio klausimo išsprendimas apylinkės teisme pažeis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus, nepagrįstas.
Esant tokioms aplinkybėms, kai pareikštas savarankiškas reikalavimas nesusijęs su įmonei tiesiogiai ar netiesiogiai sukeliamais teisiniais padariniais bankroto byloje, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad toks ieškinys pagal bendrąsias rūšinio teismingumo taisykles teismingas atitinkamam apylinkės, o ne bankroto bylą nagrinėjančiam apygardos teismui.
Apelianto argumentas dėl žyminio mokesčio mokėjimo už pareikšto reikalavimo nagrinėjimą nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, todėl nesudaro apeliacijos objekto šioje byloje. Tuo pačiu teisėjų kolegija pastebi, kad ginčo priskyrimas nagrinėti apylinkės teisme savaime nereiškia, kad ieškovas už ieškinyje pareikšto reikalavimo dėl pinigų priteisimo nagrinėjimą turi sumokėti žyminį mokestį. Nesprendžiant šio klausimo, atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš esmės siekė apginti viešąjį interesą, o teismo nustatytos pinigų sumos sumokėjimas tik patvirtina tokį ieškovo siekį. Todėl ieškovo reiškiamas reikalavimas priteisti į teismo depozitinę sąskaitą sumokėtą pinigų sumą yra glaudžiai susijęs su viešojo intereso gynyba ir ieškinio priėmimo klausimą spręsiantis apylinkės teismas turėtų svarstyti, ar nėra pagrindo atleisti ieškovą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinio nagrinėjimą pagal CPK 83 straipsnio pirmosios dalies 5 punktą.
Žemesnės instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ją naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.