- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-27
- Bylos Nr.
- A-602-2087-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00437-2011-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- A. K. L.
- Atsakovas
- Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui
- Kategorijos
- 13.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. L. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. L. skundą atsakovui Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. K. L. su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą Nr. 20-14582-(16.38) (toliau – ir atsakovo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimas), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl ūkinio pastato paskirties pakeitimo bei priimti naują sprendimą.
Skunde nurodė, jog 2002 m. rugpjūčio 19 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu leista jam ir R. K. 96 metų laikotarpiui išsinuomoti 0,2134 ha valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Teigė, jog 1998 m. yra patvirtintas esantį (duomenys neskelbtini) detalusis planas, kuriame numatomas vienas gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai (kadastro Nr. 2301/0001:33). Pažymėjo, jog žemės sklypas buvo atidalintas tarp nuomininkų, nustatyta naudojimosi tvarka. Atidalintame sklype, teritorijoje 688 m², liko vieno pastato pamatai, duotas Klaipėdos apskrities viršininko administracijos sutikimas dėl nesudėtingo negyvenamosios paskirties statinio statybos, bei kitas ūkinis pastatas (unikalus Nr. 2393-4000-1026), kuriam yra išduotas statybos leidimas Nr. 29 rekonstruoti ūkinį pastatą, įrengiant tualeto ir dušo kabiną. Nurodė, jog 2008 m. liepos 10 d. jam priklausančiame ūkiniame pastate Nr. 29 buvo kilęs gaisras. Teigė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-951-563/2009 nuspręsta nugriauti abu pareiškėjo ūkinius pastatus (unikalus Nr. 2393-4000-1026), jis iškeldintas iš savo gyvenamosios vietos. 2011 m. spalio 4 d. jis išsiuntė prašymą atsakovui išnagrinėti ir pateikti išvadas dėl galimybės pakeisti ūkinio pastato paskirtį į gyvenamąją. Skundžiamu 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu atsakovas nedavė sutikimo pakeisti pastato paskirtį.
Pabrėžė, kad įsigaliojus Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.105 straipsnio pakeitimams ir Statybos įstatymo naujai redakcijai numatyti būdai įteisinti neteisėtas statybas, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovo atsisakymas išduoti leidimą keisti paskirtį iš ūkinio pastato į gyvenamąjį užkerta jam kelią įgyvendinti Statybos įstatyme numatytą minėtą teisę. Statybos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas leidžia per nustatytą terminą pagal reikiamai pertvarkytą projektinę dokumentaciją, gavus naują statybą leidžiantį dokumentą, pertaisyti ar pertvarkyti statinį ar jo dalį, jeigu toks statinio perstatymas ar pertvarkymas yra galimas pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ir kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Pridūrė, kad atsakovas jam privalėjo išduoti leidimą, o atsisakymas privalėjo būti pagrįstas teisės aktų normomis. Akcentavo, jog jis nebegali atstatyti statinio, kuris yra registruotas įstatymų nustatyta tvarka, nes jis yra sudegęs.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundo netenkinti ir administracinę bylą nutraukti atsiliepime į skundą nurodytais motyvais.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 4 d. prašymu kreipėsi į atsakovą, prašydamas pateikti išvadą dėl galimybės pakeisti adresu esantį (duomenys neskelbtini), esančio ūkinio pastato (unikalus Nr. 2393-4000-1026) paskirtį į gyvenamąją. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. priimtu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-951-563/2009 jis buvo įpareigotas panaikinti savavališkos statybos padarinius ir nugriauti savavališkai pastatytus pastatus, adresu esantį (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę per 40 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tarp šių pastatų yra ir vietoje ūkinio pastato, kurio unikalus NR. 2393-4000-1026, ant likusių po gaisro pamatų ir šalia įrengtų naujų pastatytas naujas statinys. Pažymėjo, jog savavališkos statybos padariniai iki šiol yra nepašalinti, todėl nėra galimas ir statinio naudojimo tikslo – statinio paskirties keitimas, nes bet koks naudojimasis savavališkai pastatytu statiniu, nepaisant to, kokia yra jo paskirtis, laikomas neteisėtu. Ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. 2393-4000-1026, Nekilnojamojo turto registre realiai nebeegzistuoja, nes sudegė, o jo vietoje stovi savavališkai pastatytas kitas statinys, kurį Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėjas įpareigotas nugriauti. Dėl sprendimo nevykdymo Klaipėdos miesto apylinkės teismas išdavė vykdomąjį raštą, pagal kurį antstolė užvedė vykdomąją bylą. Teigia, jog vykdymo procesas yra prasidėjęs, vykdomasis raštas yra įsiteisėjęs, nors pareiškėjas skundė antstolės patvarkymą atsisakyti sustabdyti vykdymo veiksmus. Pažymėjo, jog pareiškėjo ketinimas įsiteisinti savavališkai pastatytus statinius, nepanaikina civilinėje byloje priimto sprendimo įpareigoti pareiškėją nugriauti savavališkai pastatytus statinius, todėl savavališkai pastatyto pastato paskirtis negali būti pakeista, nes jis turi būti nugriautas. Pabrėžė, jog teisės aktai nenustato reikalavimo gauti inspekcijos leidimo, sutikimo ar kitokio pritarimo, norint keisti statinio ar patalpos paskirtį. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, leidimą rekonstruoti statinį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas. Teigė, jog pareiškėjo prašymo nepersiuntė nagrinėti Neringos savivaldybės administracijai, nes atsakovas yra statybos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija, todėl buvo kompetentinga spręsti prašymą pagal individualią situaciją. Pridūrė, jog pareiškėjui teisines pasekmes sukelia juridiniai faktai, kaip ūkinio pastato gaisras ar įsiteisėjęs Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas, įpareigojantis nugriauti ginčo statinius, o ne atsakovo raštas, kuriuo nėra suformuota jokių privalomų elgesio taisyklių, sukeliančių teisinius padarinius pareiškėjui ar kitiems asmenims. Administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl informacinio pobūdžio raštų, todėl siūlė administracinę bylą nutraukti.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas apžvelgė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, jog ginčo teisinius santykius reglamentuoja CK, Statybos įstatymas, Statybos techninis reglamentas STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“, Statybos techninis reglamentas STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, Statybos techninis reglamentas STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“. Pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje teismas turi nustatyti, ar gali būti keičiama statinio paskirtis esant savavališkai statybai, ar Inspekcija yra kompetentinga spręsti klausimą dėl paskirties keitimo. Rėmėsi CK 4.47 straipsniu, nustatančiu nuosavybės teisės į tam tikrus daiktus įgijimo pagrindus, ir pažymėjo, jog vienas iš tokių teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo pagrindų – naujo daikto sukūrimas statybos procese, tačiau toks statybos procesas turi būti teisėtas, t. y. statinys nuosavybės teisės objektu gali tapti tik tuo atveju, jeigu statyba buvo pradėta ir vykdoma laikantis norminių teisės aktų reikalavimų. CK 4.103 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama. Statybos įstatymas apibrėžia statinio paskirties sąvoką, t. y. statinio viešajame registre nurodytas statinio naudojimo tikslas (žmonėms gyventi, ūkinei komercinei ar kitai veiklai), kai statinys atitinka saugos ir jame planuojamos (atliekamos) veiklos (technologijos proceso) privalomus reikalavimus, nustatytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose (2 straipsnio 77 dalis). Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 13 punktą, keičiant pastato (patalpos, patalpų) paskirtį, kai atliekami tik statinio paprastojo remonto darbai arba neatliekami jokie statybos darbai būtina parengti statinio projektą. Vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ 16 punktu, patalpų ir pastatų paskirties keitimas ir naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas Reglamento 20 punkte nurodytais būdais, kai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai, atliekamas vadovaujantis statybos techninių reglamentų STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ ir STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ nuostatomis, taikomomis rekonstruojant ar kapitališkai remontuojant statinius. Pagal statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 17 ir 18 punktų nuostatas, keičiant patalpų ar pastatų paskirtį, kai neatliekami statybos darbai ar atliekami statinio paprastojo remonto darbai, rengiamas patalpos ar pastato paskirties keitimo projektas pagal statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ nustatytus reikalavimus, o parengus patalpos ar pastato paskirties keitimo projektą, statytojas (užsakovas) statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ nustatyta tvarka turi gauti įgaliotų valstybės tarnautojų pritarimus raštu. Statinio projektui pritariančių kompetentingų institucijų sąrašas yra nurodytas Statybos įstatymo 23 straipsnio 17 dalyje ir atsakovo tarp jų nėra. Statinio rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto atveju keičiant statinio paskirtį priklausomai nuo statinio kategorijos ir statybos vietos būtina gauti leidimą rekonstruoti statinį arba rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą statinio projektui (Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 2, 4, 7, 8 punktai ir 23 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai). Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, leidimą rekonstruoti statinį išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas.
Išanalizavęs nurodytąjį teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, jog statinio paskirtis gali būti keičiama priklausomai nuo atliekamų statybos darbų, tiek paprastojo remonto, tiek kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos atveju, bet ne savavališkos statybos atveju, o atitinkamus dokumentus (leidimus ar pritarimus statinio projektams), kai atliekami atitinkami statybos darbai (paprastasis, kapitalinis remontas ar rekonstrukcija) išduoda ne atsakovas, bet savivaldybės administracijos direktorius. Padarė išvadą, jog nustatytų aplinkybių pagrindu akivaizdu, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui skundžiamame akte nurodė, jog statinio paskirties keitimas yra negalimas. Tuo tarpu, atsižvelgdamas į tai, kad šios bylos nagrinėjimo dalyku nėra savavališkos statybos įteisinimo pagrindai, teismas dėl skunde nurodytų argumentų įteisinti savavališką statybą Statybos įstatymo 28 straipsnio pagrindu nepasisakė. Pridūrė ir tai, jog formaliai pareiškėjo prašymas galėjo būti persiųstas nagrinėti Neringos savivaldybės administracijai, tačiau atsižvelgiant į individualią situaciją bei atsakovo kompetenciją, akivaizdu, kad ginčijamas sprendimas priimtas kompetentingos institucijos. Taip pat akcentavo, jog ginčijamas sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes ir negali būti laikomas informacinio pobūdžio raštu, nes jame išdėstyta aiški pozicija dėl pareiškėjo prašymo pakeisti ūkinio pastato paskirtį į gyvenamąją, t. y. kad statinio paskirties keitimas nėra galimas, be to, skundžiamame sprendime nurodyti faktiniai duomenys bei teisės aktų normos, kuriais atsakovas rėmėsi netenkindamas pareiškėjo prašymo, nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl atsakovo prašymas nutraukti administracinę bylą tuo pagrindu, kad skundžiamas aktas pareiškėjui nesukėlė teisinių pasekmių, netenkintinas.
III.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76 – 78), kuriuo prašė: 1) sustabdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-951-563/2009 vykdymą, sustabdyti 2011 m. liepos 12 d. patvarkymą Nr. S-3480 vykdomojoje byloje Nr. 75-1052/09 iki įteisinimo procedūrų pabaigos; 2) panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagristą, o jo skundą tenkinti, t. y. prašymą dėl pastato (unikalus Nr. 2393-4000-1026) paskirties pakeitimo perduoti spręsti Neringos savivaldybės administracijai ir laikyti, kad prašymas paduotas 2011 m. spalio 4 d., t. y. kai buvo kreiptasi į atsakovą.
Pareiškėjo reikštas prašymas (dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių) jau buvo išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2087/2012.
Kitoje savo skundo dalyje pareiškėjas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Statybos įstatymo nuostatas (20 straipsnio 1 dalies 2, 4, 7, 8 punktus, 23 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktus), nepagrįstai konstatavo, kad pagal teisinį reguliavimą statinio paskirtis gali būti keičiama priklausomai nuo atliekamų statybos darbų, tiek paprastojo remonto, tiek kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos atveju, bet ne savavališkos statybos atveju. Pažymėjo, jog Statybos įstatyme tiesiogiai nenurodyta, kad negalima keisti savavališkai pastatyto pastato paskirties, be to, Statybos įstatymas (2010 m. įsigalioję pakeitimai) suteikia galimybę įteisinti savavališką statybą. Mano, kad teismas nepagrįstai plečiamai aiškino įstatymą, taip atimdamas įstatymo suteiktą galimybę įteisinti savavališkas statybas ir taip pažeisdamas teisėtų lūkesčių principą.
Pažymėjo ir tai, kad nors teisėjų kolegija sprendime ir konstatavo, jog atitinkamus dokumentus (leidimus ar pritarimus statinio projektams) šiais atvejais (siekiant pakeisti pastato paskirtį) išduoda ne atsakovas, o savivaldybės administracijos direktorius, šis pažeidimas ištaisytas nebuvo. Akcentavo, jog pats teismas nustatė, kad atsakovas pagal įstatymą yra nekompetentingas nagrinėti jo prašymą, o jį gavęs turėjo išsiųsti Neringos savivaldybės administracijai, tačiau šito nepadarė. Mano, jog atsakovas remdamasis tuo, kad yra priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-951-563/2009, pats išplėtė savo kompetenciją nagrinėti mano prašymą, veikė ultra vires, o teismas šio pažeidimo neištaisė, motyvuodamas tuo, kad prašymo išsiuntimas subjektui, kompetentingam priimti sprendimą dėl mano prašymo, yra formalumas. Teigia, jog su tuo nesutinka, nes teismas turėjo pastato paskirties keitimo klausimą perduoti spręsti Neringos savivaldybės administracijai, tačiau šio klausimo neišsprendė, o nuo 2012 m. sausio 1 d. pagal teisinį reglamentavimą nebegalima kreiptis dėl savavališkų statinių paskirties pakeitimo. Pridūrė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo subjekto veikimas viršijant kompetencijos ribas (ultra vires) yra pagrindas jo aktą pripažinti neteisėtu, o plečiamas kompetencijos ribų aiškinimas yra negalimas (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-100-11/2011), todėl toks Klaipėdos apygardos administracinio teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 113 – 116) prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime pasisako dėl pareiškėjo prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones išspręstumo įsiteisėjusia LVAT nutartimi bei išdėsto iš esmės tuos pačius atsikirtimus dėl pareiškėjo argumentų dėl Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatų taikymo, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai akcentuoja, jog atsižvelgiant į CK nuostatas (remiasi 4.47 straipsniu, 4.103 straipsnio 1 dalimi), teismų praktiką, reglamentuojančią savavališkos statybos padarinių šalinimą, matyti, kad savavališkos statybos pagrindu sukurtas statinys, vietoje sudegusio ūkinio pastato, unikalus Nr. 2393-4000-1026, negali būti laikomas teisėtų veiksmų padariniu ir nelaikomas nuosavybės teisių objektu. Teigia, jog pareiškėjo siekis pakeisti statinio, kurio statyba įsiteisėjusiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-951-563/2009 pripažinta iš esmės neteisėta, vertinamas kaip bendrojo teisės principo ex injura non oritur jus (iš neteisės neatsiranda teisė) pažeidimu, t. y. esant neteisėtam statinio sukūrimo pagrindui, negali būti sukuriamos teisės tuo statiniu teisėtai naudotis bei keisti statinio paskirtį. Nurodo, jog pareiškėjas, ginčydamas atsakovo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo, kuriuo netenkintas jo prašymas dėl ūkinio pastato paskirties keitimo, pagrįstumą bei teigdamas, jog atsakovas, priimdamas minėtą raštą, veikė viršydamas įgaliojimus (ultra vires), išskyrus nuomonę, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų.
Atsakovas taip pat pažymi, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis). Teigia, jog pareiškėjo prašymo dalis, kuria prašoma prašymą dėl pastato (unikalus Nr. 2393-4000-1026) paskirties pakeitimo perduoti spręsti Neringos savivaldybės administracijai ir laikyti, kad prašymas paduotas 2011 m. spalio 14 d., nebuvo pateiktas skundą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti nagrinėjamas ir apeliacine tvarka. Taip pat nurodo, jog sutinka su teismo nuomone, kad pareiškėjo prašymas dėl ūkinio pastato paskirties keitimo formaliai galėjo būti persiųstas pagal kompetenciją nagrinėti Neringos miesto savivaldybės administracijai, tačiau įvertinus Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 14 punkto nuostatą, pagal kurią Inspekcija išduoda pažymas apie statinio ar patalpos paskirties pakeitimo teisėtumą, taip pat atsižvelgiant į statinio juridinį pagrindą, t. y. savavališką statinio formavimo procesą bei kitas aplinkybes, vertinama, kad ginčijamas sprendimas priimtas kompetentingos institucijos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenis pareiškėjui nuosavybės teise priklauso pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. 2393-4000-1026, esantis adresu esantį (duomenys neskelbtini). Statinys įregistruotas 0,2134 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. 2301-0001-0033, kuriame taip pat yra įregistruotas pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. 2393-4000-1015, nuosavybės teise priklausantis E. K. ir L. K..
Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas, kad pastatas, kurio unikalus Nr. 2393-4000-1026, aprašytas išrašo 2.3 punkte, yra savavališka statyba.
2011 m. spalio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vedėją su prašymu pateikti išvadą dėl galimybės pakeisti ūkinio pastato (unikalus Nr. 2393-4000-1026) paskirtį į gyvenamąją, adresu esantį (duomenys neskelbtini).
Inspekcija 2011 m. lapkričio 9 d. raštu Nr. 20-14582-(16.38) atsakė pareiškėjui, kad dėl ūkinis pastatas yra savališka statyba, kurios padariniai nėra pašalinti, todėl nėra galimas ir statinio naudojimo tikslo – statinio paskirties keitimas, kadangi bet koks naudojimasis savavliškai pastatytu statiniu, nepaisant to kokia yra jo paskirtis, laikomas neteisėtu.
Apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad savavališkos statybos padariniai, kuriuos pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti teismo sprendimu, šiuo metu yra pašalinti, ūkinis pastatas yra nugriautas.
Pareiškėjas inicijavo teismo procesą dėl atsakovo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimo Nr. 20-14582-(16.38).
Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalyje apibrėžta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos kompetencija ir 14 punktas nustato, jog institucija išduoda pažymas apie statinio ar patalpos paskirties pakeitimo teisėtumą.
Viešojo administravimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta yra viena iš administracinių paslaugų – asmenų konsultavimas viešojo subjekto kompetencijos klausimais.
Pareiškėjo kreipimosi į viešojo administravimo įstaigą turinys patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į viešojo administravimo subjektą, norėdamas gauti išvadą dėl galimybės pakeisti ūkinio pastato paskirtį, t. y. pareiškėjas nesikreipė su prašymu priimti administracinį sprendimą – pakeisti ūkinio pastato paskirtį. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovo instituciją dėl konsultavimo šios instituijos kompetencijos klausimu. Viešojo administravimo subjektas suteikė pareiškėjui administracinę paslaugą – konsultaciją dėl galimybės pakeisti ūkinio pastato paskirtį. Atsakovas įgyvendino savo kompetenciją, nustatytą Statybos įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 14 punkte. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Pareiškėjas skųsdamas atsakovo veiksmus ar sprendimą dėl suteiktos konsultacijos negali reikalauti, kad teismo proceso metu būtų išspręstas klausimas dėl ūkinio pastato paskirties keitimo, nes pareiškėjas nesikreipė su tokiu prašymu į viešojo adminsitravimo subjektą, todėl negali būti patenkintas ir pareiškėjo prašymas perduoti pagal kompetenciją nagrinėti Neringos savivaldybės administracijai pareiškėjo prašymą. Minėtas apeliaciniame skunde išdėstytas reikalavimas nelaikytinas nauju reikalavimu, nes tai yra reikalavimas neatsiejamai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais.
Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjo prašymą išnagrinėjo kompetentinga institucija, kuri veikė pagal nustatytas procedūras ir neturėjo pagrindo perduoti pareiškėjo prašymo pagal kompetenciją nagrinėti kitai institucijai, kuri būtų kompetentinga išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš esmės ir priimti administracinį sprendimą – pakeisti ūkinio pastato paskirtį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl pareiškėjo į ginčo statinį buvusių gautų dokumentų, teisingai nustatė ginčijamo akto priėmimo metu buvusią padėtį, išsamiai pasisakė dėl institucijos suteiktos konsultacijos turinio, dėl statinio paskirties keitimo tvarkos, dėl savivaldybės kompetencijos nagrinėti šį klausimą iš esmės.
Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė bylą, atskleidė jos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes bei teisingai pritaikė materialinės teisės normas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas jame išdėstytais motyvais netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Pareiškėjo A. K. L. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.