Kauno apygardos teismo nutartis

2013-10-17 · Civilinė byla Nr. 2A-1621-657/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-17
Bylos Nr.
2A-1621-657/2013
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-11960-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Evaldas Burzdikas (pirm.), Žibutė Budžienė (pran.), Leonas Jachimavičius
Atsakovas
Š. M.
Ieškovas
AB „Kauno energija“
Trečiasis asmuo
J. M.
Advokatai
Rimantas Prėskienis
Civilinė byla Nr. 2A-1621-657/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-11960-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.3.6.; 35.5.; 121.14.; 121.18.; 121.21.;
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 17 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės (pranešėja), Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Leono Jachimavičiaus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Š. M. atstovaujamo advokato Rimanto Prėskienio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-439-199/2013 pagal ieškovo AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovui Š. M., tretieji asmenys J. M., 107-oji DNSB, valstybės institucijos išvadai duoti Kauno miesto savivaldybė, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos dėl skolos, delspinigių bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė AB „Kauno energija“ kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovo 29567,82 Lt už šilumos energiją patalpų šildymui, 283,17 Lt už šilumos energiją karštam vandeniui ruošti, 2022,13 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas (T.1, b.l. 130-133). Ieškovė nurodė, kad su atsakovu atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį rašytinė sutartis nėra sudaryta, tačiau tarp ieškovės ir atsakovo yra susiklostę prievoliniai teisiniai (šilumos tiekimo-vartojimo) santykiai (LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinės sąlygos). Ieškovės nuomone, tuo atveju, jei pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo - vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta neterminuotam laikui nuo vartojimo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, jeigu sutartyje nenumatyta ko kito (CK 6.384 str. 1 d.). Vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojais iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją. Atsakovas pateiktų sąskaitų neapmokėjo, todėl po atlikto šilumos kiekio perskirstymo yra skolingas ieškovui.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo J. M., atstovaujama advokato Rimanto Prėskienio, su ieškiniu nesutiko (T.2, b.l. 27-29).

Šalies argumentai

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad atsakovui 1996 metais gavus 107-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos pirmininko sutikimą, bute (duomenys neskelbtini) buvo atjungtas šildymas, nuimant radiatorius ir uždedant akles. Nuo to laiko butas nėra šildomas, t.y. nurodytas butas nėra šilumos energijos vartotojas. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus, vienašališkai nutraukti sutartį dėl šilumos tiekimo buvo galima laikantis LR Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 723 nustatytos tvarkos. Atsakovo turimomis žiniomis, 1996 metais Kauno miesto valdyba tokios tvarkos nustačiusi nebuvo, todėl atsakovas, suderinęs atsijungimą nuo šildymo sistemos su bendrija, kuri buvo atsakinga už gyvenamojo namo šildymo sistemos priežiūrą ir rinko mokesčius už sunaudotą šilumą, sutartį dėl šilumos tiekimo vienašališkai nutraukė teisėtai. Netgi pripažinus, kad sutartis tarp ieškovo ir atsakovo dėl šilumos tiekimo buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais nuo vartojimo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų momento, norint nustatyti bet kurių subjektų tarpusavio atsiskaitymų balansą, yra reikalingi dokumentai, kurie pagrįstų kreditoriaus reikalavimo teisę ir dokumentai, įrodantys skolininko įvykdytų prievolių mąstą, tuo tarpu ieškovo pateikti dokumentai šių aplinkybių neįrodo.

Valstybės institucijos išvadai duoti Kauno miesto savivaldybė 2013-03-06 išvadoje Nr. (33.195) R-1109 ir Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013-12-25 išvadoje Nr. 2R-531 nurodė, kad, atsižvelgus į ginčo teisinį reglamentavimą, gyvenamųjų patalpų, adresu (duomenys neskelbtini), savininkas Š. M. savavališkai, pažeisdamas teisės aktų numatytą tvarką, atsijungė nuo centralizuotai tiekiamos šildymo sistemos, todėl jis išlieka šių sistemų teikiamos šilumos buitiniu vartotoju ir jam išlieka prievolė mokėti už šilumos energiją, iki jis teisės aktų nustatyta tvarka įteisins patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą nuo bendrų šildymo ir karšto vandens sistemų (T.2, b.l. 7-10, 14-18).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovo Š. M. ieškovo AB „Kauno energija“ naudai 29850,99 Lt skolos už šilumos energiją patalpų šildymui ir vandeniui ruošti, 2022,13 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-10 iki visiško sprendimo įvykdymo, 956,00 Lt žyminio mokesčio, 5,90 Lt už duomenų gavimą, bei priteisė valstybei 32,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (T.2, b.l. 32-41). Teismas sprendė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl prievolės atsakovui, kaip buto, esančio daugiabučiame gyvenamajame name, adresu (duomenys neskelbtini), savininkui mokėti mokesčius už šilumos energiją. Nors atsakovas nėra sudaręs su ieškovu individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tarp šalių yra susiklostę prievoliniai teisniai santykiai pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarties standartines sąlygas, nes namas, kuriame yra butas yra prijungtas prie centralizuotų šildymo sistemų, o atsakovo butas nėra atjungtas nuo namo šildymo sistemų įstatymų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis turėjo suderintą projektą atsijungimui nuo šildymo sistemos ir atmetė atsakovo argumentus, kad 107-osios DNSB pirmininko leidimas atsijungti butą nuo šildymo sistemos įteisina atsakovo atsijungimą nuo namo šildymo sistemos, o atsakovas nebaigė atsijungimui nustatytų procedūrų, nes 1996 metais Kauno miesto valdyboje atsijungimui nebuvo nustatytos tvarkos. Teismas akcentavo, kad civilinėje byloje Nr. 2-161-454/2011 Kauno miesto apylinkės teismo 2011-09-01 sprendimu ir Kauno apygardos teismo 2012-04-23 nutartimi buvo nustatytos aplinkybės, kad atsakovo atsijungimas nuo šildymo sistemos pagal atsijungimo metu nustatytą tvarką bei pagal šiuo metu nustatytą tvarką, patvirtintą Kauno miesto savivaldybės tarybos, nėra tinkamas, byloje nenuginčyti AB „Kauno energija“ argumentai, jog namas, kuriame yra ieškovui priklausantis butas, šildomas centralizuotai, kad AB „Kauno energija“ veiksmai, susiję su mokestinių prievolių skaičiavimu, teisiniu požiūriu yra nepriekaištingi. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad Š. M. buto patalpas atjungė nuo centralizuotų šildymo sistemų, pažeidžiant imperatyvias teisės normas, galiojusias 1996 metais bei galiojančias šiuo metu, be to, yra šilumos energijos vartotojas, todėl privalo mokėti mokesčius už šilumos energiją. Valstybės institucijos, davusios išvadą byloje, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos ir Kauno miesto savivaldybė konstatavo, kad atsakovo patalpose, (duomenys neskelbtini), esantys centrinio šildymo prietaisai laikytini atjungtais neteisėtai, o šilumos vartojimo santykiai, kol atsakovas neįteisino patalpų šildymo sistemos atjungimo teisės aktų nustatyta tvarka, nėra nepasibaigę. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo mokėjimo už šilumos energiją ieškovui. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad skolos dydis yra nepagrįstas, nes ieškovo pateikti įrodymai neatitinka buhalterinės apskaitos pagrindų įstatyme nustatytiems reikalavimams, nes ieškovo į bylą pateikti dokumentai išsamiai paaiškina įsiskolinimo šaltinius, jo dydį. Teismo nuomone ieškovė, vadovaudamasis Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4, pagrįstai paskirsto gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), suvartotą šilumą vandens pašildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliacijai) ir patalpų šildymui bei teisingai skaičiuoja atsakovo butui mokesčius už suvartotą šilumos energiją. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės pateiktais suvartotos šilumos energijos paskaičiavimais, nenurodė dėl kokių priežasčių jie yra neteisingi ar nepagrįsti, ar prieštaraujantys teisės aktams, reguliuojantiems atsiskaitymo tvarką už suvartotą šilumos energiją. Atsižvelgęs į išnagrinėtas bylos aplinkybes, ištirtus rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2012-07-01 atsakovas įsiskolino ieškovei už buto, priklausančio atsakovui nuosavybės teise, adresu (duomenys neskelbtini), patalpų šildymą 29567,82 Lt, už vandens pašildymą - 283,17 Lt. Be to, kadangi atsakovas laiku neatsiskaitė, už kiekvieną uždelstą dieną nuo 2012-02-01 iki 2012-08-01 atsakovui apskaičiuoti delspinigiai po 0,04 proc., kas sudaro 2022,13 Lt, bei atsakovui skaičiuotinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-09-10 iki visiško sprendimo įvykdymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu atsakovai Š. M., atstovaujamas advokato Rimanto Prėskienio prašo pirmosios instancijos teismo 2013-04-02 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (T.2, b.l. 52-54).

Apelianto teigimu teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovas jam priklausantį butą nuo šildymo sistemos atsijungė neteisėtai. Atsijungimo metu atsakovo veiksmai neprieštaravo galiojusioms teisės normoms, o teisės normų taikymas atbuline data pažeidžia esminius teisės principus ir negali būti pagrindu, priimant teisingą ir teisėtą teismo sprendimą. Ieškovės reikalavimas sumokėti už prekę, kurios atsakovas negavo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Be to, pažymima, kad butas nėra prijungtas prie šildymo sistemos, todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės.

Atsiliepimas

Ieškovė AB „Kauno energija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą (T.2, b.l. 77-80). Nurodė, kad atsakovai neteisėtai atsijungė nuo bendros namo šildymo sistemos, rekonstrukcija nėra nustatyta tvarka įteisinta, todėl yra prievolė mokėti už šilumos energiją. Teismo sprendimais yra konstatuoti neteisėti Š. M. veiksmai, atsijungiant nuo šildymo sistemos ir tai yra prejudicinis faktas šioje byloje.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo Š. M. buto šildymo ir karšto vandens sistemos buvo atjungtos nuo bendrų pastato šildymo ir karšto vandens sistemų nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos. Šios aplinkybės yra konstatuotos ir įsiteisėjusiais Kauno miesto apylinkės teismo 2011-09-01 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-161-454/2011 bei Kauno apygardos teismo 2012-04-23 nutartimi (T.1, b.l 12-20). Išvadas, kad atsakovo Š. M. patalpose, (duomenys neskelbtini) esantys centrinio šildymo prietaisai laikytini atjungtais neteisėtai, o šilumos vartojimo santykiai, nepasibaigę pateikė ir Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (2013-12-25 išvada Nr. 2R-531, T.2, b.l. 7-10) bei Kauno miesto savivaldybė (2013-03-06 išvada Nr.(33.195)R-1109, T.2, b.l. 14-18). Ieškovė prašo priteisti skolą už šilumos energiją laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. (T.1, b.l. 24-27; 139-156).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovo atsiliepimo į jį motyvus, bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo visą skolą. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti dėl žemiau nurodytų motyvų.

Nurodytu laikotarpiu daugiabučiame name buto (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų buvo reglamentuotas CK 6.390 straipsnyje, Šilumos ūkio įstatyme, LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Šiuose teisės aktuose nustatytos specialios buto (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto (patalpų) šildymo būdą, ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-932/2001; 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-359/2007; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010; 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; kt.).

Vadovaujantis aukščiau minėtų Šilumos ūkio įstatymo ir Taisyklių nuostatomis, šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, kuriais tiekiama šilumos energija, tačiau tam reikia pertvarkyti daugiabučiame name esančią inžinerinę įrangą, atskirose patalpose esančias jos dalis (tiekimo vamzdynus, šildymo baterijas ir kt.). Tokios įrangos pakeitimas reiškia statybos darbų vykdymą ir turi būti atliekamas pagal įrangos pakeitimo projektą ir gavus leidimą šiems darbams, o po darbų atlikimo pakeitimai turi būti nustatyta tvarka priimti naudoti. Taigi tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką civilinėse bylose savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo ir (ar) karšto vandens sistemas nuo bendrų daugiabučio namo šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos, nepadarant žalos kitų namo butų gyventojams (CK 6.390 str. 1 d.). Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklėse nurodytų veiksmų.

Byloje nėra duomenų, kad atsakovas Š. M. būtų atlikęs nurodytuose teisės aktuose reglamentuotas savo buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų procedūras, t.y. būtų kreipęsis į savivaldybę dėl techninių sąlygų sąvado darbams atlikti gavimo, būtų parengtas atjungimo projektas, pasirašytas atjungimo aktas ir kt., todėl jis liko šilumos energijos vartotoju. Taigi, nesant teisėtą patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą patvirtinančio akto (, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas ieškovo nurodytu laikotarpiu buvo šilumos energijos vartotojas.

Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už suvartotą šilumą pagal šilumos pirkimo – pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Ši įstatymo nuostata buvo perkelta ir į iki 2012-10-01 galiojusio LR ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 14 punktą, papildomai nurodant, kad visas buitinių šilumos vartotojų gyvenamajame name suvartotas šilumos kiekis nustatomas pagal namo įvade įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog namo esančio (duomenys neskelbtini) patalpos turėtų atskirus šilumos įrenginių įvadus, vietoj viso namo individualaus šilumos punkto įvade įrengto šilumos prietaiso, matuojančio bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį. Namo (duomenys neskelbtini) patalpų savininkai su ieškovu atsiskaito už šilumos energiją pagal teisės aktų reglamentuotą tvarką, todėl atsakovui Š. M. teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus savo buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų, ieškovė neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovo butui pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu atsakovui, kaip buto savininkui ir šilumos energijos vartotojui, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją, iki jis teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą nuo bendrų namo šildymo ir karšto vandens sistemų.

Pirmosios instancijos teisme atsakovai neginčijo ieškovo apskaičiuoto skolos dydžio, apskritai neigdami ieškovo teisę į atlyginimą už šilumos energiją, todėl nėra pagrindo spręsti, kad skola ieškovui apskaičiuota netinkamai (CPK 178 str.). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo detaliau pasisakyti nurodytu klausimu.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis nurodytais motyvais konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines teisės bei įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Žibutė BudžienėEvaldas BurzdikasLeonas Jachimavičius