- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-26
- Bylos Nr.
- I-3475-809/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01659-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. (V. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. kovo 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 301–304. Kameroje Nr. 388 buvo laikomi 7 asmenys. Paaiškino, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Pažymėjo, jog kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs. Taip pat negalėjo valyti langų stiklų, kadangi ant langų iš vidinės bei išorinės pusės įrengtos grotos. Kameros neatitiko minimalių higienos normų reikalavimų. Akcentavo, kad į minimalų kameros plotą negali būti įskaičiuojami baldai ir sanitarinis mazgas. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė fizinius nepatogumus ir neigiamus dvasinius išgyvenimus.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).
Nurodė, kad pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Pateikė duomenis apie kameras laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., numerius, jų plotus, laikomų asmenų skaičių, įskaitant patį pareiškėją. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.
Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, t. y. šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Taip pat per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcionuotos sodos sanitarinių techninių įrenginių dezinfekavimui. Be to, į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Pažymėjo, kad į gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau, gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos.
Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx.
Nurodė, kad langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Paaiškino, jog nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, todėl yra įdėtos vidinės metalinės grotos. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams bei nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.
Pareiškėjas savo skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Taip pat pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nėra konkretizuojama, kuo būtent pasireiškia jam padaryta neturtinė žala, nepateikiamos jokios faktinės aplinkybės, kitaip neįrodomas skunde nurodomas sumos dydis. Akcentavo, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. kovo 3 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). CK 1.124 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti ir į abiejų teisinio santykio šalių interesus, ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. kovo 3 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2019 m. balandžio 29 d. (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie galimai netinkamas kalinimo sąlygas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju taikoma ieškinio senatis reikalavimams dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 25 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., tačiau laikytina, kad reikalavimui dėl kalinimo galimai netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 3 d., 3 metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Teismo vertinimu, objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Nors šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 3 d., tačiau iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas iki 2017 m. kovo 1 d. (b. l. 10–16). Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 26,96 kv. m. ploto kameroje Nr. 388 (3–6 asm.); 8,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 135 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 192 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 169 (1–2 asm.); 34,43 kv. m. ploto kameroje Nr. 253 (4–9 asm.); 23,32 kv. m. ploto kameroje Nr. 256 (3–7 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 10–16).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto, svyravo nuo 3,33 kv. m. iki 8,98 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,25 kv. m. iki 8,8 kv. m. Šiuo atveju nustatyta, kad buvo pažeistos nacionalinių teisės aktų nuostatos bei pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas 2016 m. gruodžio 6–7 d., iš viso 2 paras.
Pareiškėjas skunde teigė, jog į minimalų kameros plotą negali būti įskaičiuojami baldai ir sanitarinis mazgas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjui 2 paras nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas, todėl baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas bus vertinamas sprendžiant dėl patirtos neturtinės žalos dydžio nustatymo.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad kamerose buvo tamsu, taip pat nebuvo užtikrinti higienos normų reikalavimai.
Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
Pareiškėjas skunde nenurodė, kuriose kamerose buvo laikomas. Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 29 d. iki 2017 m. kovo 1 d. buvo laikomas kamerose Nr. 135, 169, 192, 253, 256, 388 (b. l. 10–16).
Byloje pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC), Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai, iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K kamerose nuolat atliekami patikrinimai.
NVSC 2016 m. rugsėjo 20 d. Patikrinimo akte Nr. PA. 10-914 (16.17.7. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 253, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2016 m. gruodžio 5 d., buvo vizualiai matomų voratinklių ant lubų ir sienų (b. l. 39–40). Lukiškių TI-K 2016 m. spalio 3 d. rašte Nr. 9-13918 nurodyta, jog minėtoje kameroje nurodyti trūkumai pašalinti. Kameroje Nr. 253 nuvalytos lubos ir sienos, voratinkliai pašalinti (b. l. 41). NVSC 2016 m. rugsėjo 20 d. Patikrinimo akte Nr. PA. 10-915 (16.17.7. 10.12) nustatyta, kad kameroje Nr. 253 buvo vizualiai matomų voratinklių ant lubų ir sienų (b. l. 42–43). NVSC 2016 m. spalio 17 d. Patikrinimo akte Nr. PA. 10-1126 (16.17.7. 10.12) nurodyta, kad grįžtamosios kontrolės metu kameroje Nr. 253 voratinkių buvimo ant sienų ir lubų vizualiai nenustatyta. NVSC 2016 m. rugsėjo 20 d. Patikrinimo akte Nr. PA. 10-914 (16.17.7. 10.12) ir 2016 m. rugsėjo 20 d. Patikrinimo akte Nr. PA. 10-915 (16.17.7. 10.12) nustatytas pažeidimas pašalintas (b. l. 44–45).
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. gegužės mėn. Pranešime ,,Dėl V. K. skundo“ nurodyta, kad gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, Vilniaus PN atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) turi tvarkyti jose gyvenantys asmenys. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, t. y. šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcionuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Taip pat į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius (b. l. 24–25).
Byloje esančiais duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 23 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl pajamų deklaracijos išdavimo (b. l. 20). Taip pat pareiškėjas 2016 m. spalio 19 d. prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių dėl kopijų padarymo (b. l. 93). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių ar kitas kompetentingas institucijas dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams. Be to, kaip minėta, pats pareiškėjas turėjo tvarkyti kameras, kuriose buvo laikomas (b. l. 24–25). NVSC netinkamo apšvietimo kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nenustatė. Nors NVSC nustatė, kad kameroje Nr. 253 buvo vizualiai matomų voratinklių ant lubų ir sienų, tačiau šiuo atveju NVSC pažeidimas nustatytas tuomet, kai pareiškėjas šioje kameroje nebuvo laikomas, tačiau pašalintas pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 253 laikotarpiu. Kadangi Lukiškių TI-K operatyviai pašalino nustatytą pažeidimą, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose ant langų buvo įrengtos grotos, todėl negalėjo jų valyti.
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, t. y. šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Taip pat per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcionuotos sodos sanitarinių techninių įrenginių dezinfekavimui. Be to, į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Pažymėjo, kad į gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau, gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos (b. l. 10–16).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose, kurias pats pareiškėjas turėjo tvarkyti (b. l. 10–16). Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl įrengtų grotų negalėjo išsivalyti langų, tačiau vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunkčiu, grotų įrengimas yra privalomas. Pažymėtina, jog vidinių metalinių grotų įrengimas apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo (b. l. 10–16). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo fiziniais nepatogumais ir neigiamais dvasiniais išgyvenimais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).
Įvertinus teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje būtų užtikrintas minimalus plotas, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Tačiau, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo pagrįstumo klausimą, nagrinėjamu atveju vertintina nurodyto pažeidimo mastas bei trukmė. Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Vilniaus PN neužtikrinant minimalaus ploto, iš viso 2 paras, taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjui tam tikrų nepatogumų galėjo sukelti kameroje esantys baldai ir sanitarinis mazgas, kurie vertinami nustatyto pažeidimo kontekste, tačiau kitų pažeidimų, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimu nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Vilniaus PN (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis (dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Vilniaus pataisos namuose (iki reorganizacijos – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime) sąlygas (dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto).
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.