Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, idealiąją sutaptį sudarančios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje, subendrintos apėmimo būdu, paskiriant A. L. 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimis, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, prie griežtesnės bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, pridėta dalis apėmimo būdu subendrintos bausmės bei dalis 2019 m. liepos 29 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės ir A. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2019 m. spalio 10 d.). Į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2019 m. liepos 29 d. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų baudžiamąjį įsakymą.

A. L. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikintinos.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. L. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams E. P. ir I. P. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Tuo pačiu nuosprendžiu E. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, 140 straipsnio 2 dalį, taip pat, V. J. nuteistas pagal BK 178straipsnio 2 dalį ir jiems paskirtos bausmės, tačiau apeliacinių skundų jų atžvilgiu negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. L. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 165 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su E. J., 2018 m. kovo 27 d., apie 14 val., neteisėtai, atvirai, pro neužrakintas lauko duris, prieš nukentėjusiojo E. P. valią įsibrovė į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kur kartu panaudojo prieš nukentėjusįjį E. P. fizinį smurtą, t. y. bendrais veiksmais suduodant jam ne mažiau kaip šešiolika smūgių kumščiais ir kojomis į įvairias kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairės akies vokuose, nosies nugarėlėje, abiejų ausų kaušeliuose, abiejuose žastuose, dešinėje alkūnėje, abiejuose dilbiuose, dešinėje šlaunyje, kairėje pažasties duobėje, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste, kairės ausies kaušelyje, kairio užausio srityje, muštinę žaizdą kairės akies viršutiniame voke, sukėlusius nukentėjusiajam E. P. nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, A. L. buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis, veikdamas bendrininkų grupėje su E. J. ir V. J., 2018 m. kovo mėn. 27 d., apie 14 val., pro neužrakintas lauko duris patekę į gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atvirai pagrobė svetimą, E. P. priklausantį turtą - mobiliojo ryšio telefoną NOKIA IMEI (duomenys neskelbtini), 60 eurų vertės, dvi garso kolonėles „SONY”, 80 eurų vertės, t. y. bendros 140 eurų vertės, bei I. P. priklausantį turtą - televizorių „TV STAR”, 215 eurų vertės, kompiuterį „Acer PASKARD BELL“, 200 eurų vertės, kompiuterį „Q”, 100 eurų vertės, kompiuterio klaviatūrą, 7 eurų vertės, papuošalus: auksinius auskarus, 40 eurų vertės, paauksuotą žiedą, 50 eurų vertės, dvi sidabrines grandinėles, bendros 15 eurų vertės, balto metalo vėrinio ir auskarų komplektą, 30 eurų vertės, gyvūno dantų vėrinį, 25 eurų vertės, USB laikmeną, 10 eurų vertės, maisto produktus: žuvį, mėsą, mėsos produktus, pusfabrikačius, varškę, bendros 50 eurų vertės, vyriškus kvepalus „Avon“, 11 eurų vertės, bei įsibrovę į šio namo kieme esančią daržinę, atvirai pagrobė priklausančius 4 litrus benzino, 4 eurų vertės, 5 litrus aušinimo skysčio, 13 eurų vertės, viso: bendros 770 eurų vertės, bei, įsibrovę į šio namo kieme esančią daržinę, atvirai pagrobė L. M. priklausantį automobilio magnetofoną „Alpine IDAX100”, 100 eurų vertės.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas išvadą dėl apelianto kaltumo pagal BK 165 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį padarė be jo kaltę patvirtinančių įrodymų, išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė spėjimais ir prielaidomis, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Šie argumentai nepagrįsti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skundžiamas nuosprendis grindžiamas byloje surinktais įrodymais, išvados apie faktines bylos aplinkybes yra padarytos įvertinus tiek byloje surinktus atskirus įrodymus, tiek jų visetą, ištyrus visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes, nuosprendyje išdėstyti argumentai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo yra logiški ir neprieštaringi. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su bylą nagrinėjusio teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nėra pagrindas pripažinti, kad teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį įrodymų vertinimas ir išvadų apie faktines bylos aplinkybes darydamas yra išimtinė teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali tik teikti teismui pasiūlymus dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, kurie teismui nėra privalomi.

8. Apeliantas neigia, jog jis atliko kažkokius aktyvius veiksmus įsibraunat į nukentėjusiojo A. L. būstą ir taip padarė veiką, numatytą BK 165 straipsnio 1 dalyje. BK 165 straipsnio saugoma vertybė (objektas) – žmogaus būsto neliečiamumas, o dalykas – pats žmogaus būstas. Žmogaus būstas neliečiamas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnis). Šie konstituciniai draudimai yra aktualūs vertinant tiek privataus asmens, tiek valstybės institucijų teisėtumą. Taigi pripažįstant veiksmą įsibrovimu, būtina nustatyti jo neteisėtumą. Neteisėtumui nustatyti būtini du požymiai: 1) kai tai buvo padaryta be savininko ar kito būsto teritorijoje teisėtai esančio žmogaus leidimo ir 2) neturint kito teisėto pagrindo. Įstatymų leidėjas, nors ir nurodo galimus įsibrovimo būdus (apgaulė, smurtas), tačiau šių būdų sąrašas nėra baigtinis. Tai reiškia, kad įsibrovimas gali būti padarytas bet kuriuo būdu: slapta ar atvirai, apgaule ar be apgaulės, su smurtu ar be smurto, įveikiant technines kliūtis ar kai to neprireikia. Pats įsibrovimas yra bet kuris neteisėtas patekimas į minėtas patalpas arba teritoriją. Su patekimo momentu siejamas ir veikos baigtumas (formalioji sudėtis). Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina nustatyti ir asmens kaltę – tiesioginę tyčią, t. y. kaltininko supratimą, kad jis neteisėtai prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrauna į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant ir saugomą būsto teritoriją, ir norą taip veikti. Nors veikos padarymo motyvai nėra būtinas šios nusikaltimo sudėties požymis, kita vertus, jų nustatymas padeda tinkamai kvalifikuoti padarytą veiką.

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A. L. prieš nukentėjusiojo E. P. valią įsibrovė į jo gyvenamąjį namą. Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, jog A. L. atvykus prie E. P. namų, jo gyvenamojo namo durys buvo uždarytos, leidimas nuteistajam įeiti į nukentėjusiojo būstą suteiktas nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu A. L. nurodė, kad, jiems atvykus prie namo, jie beldėsi, šaukė, tačiau nukentėjusysis gulėjo lovoje. Tai, kad namo durys nebuvo rakinamos dėl sugedusio užrakto baudžiamosios atsakomybės nešalina. Kaip apeliaciniame skunde pripažino ir pats nuteistasis, tuo metu nukentėjusysis E. P. savo namuose miegojo. Tokiu būdu nuteistasis A. L., neturėdamas savininko leidimo, savavališkai, tyčia, prieš nukentėjusiojo valią pateko į gyvenamosios patalpos vidų. Šias bylos aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo E. P., iš dalies nuteistųjų A. L. ir E. J. parodymai, taip pat įvykio vietos apžiūros protokolas. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. L. pagrįstai nuteistas pagal BK 165 straipsnio 1 dalį, todėl tenkinti nuteistojo skundą ir jį išteisinti dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nėra pagrindo. Nors apeliantas tvirtina, kad neturėjo tikslo tyčia pažeisti nukentėjusiojo būsto neliečiamumą, tačiau nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. L., veikdamas bendrininkų grupėje su E. J., neteisėtai ir atvirai, pro neužrakintas lauko duris, negavęs savininko leidimo, savavališkai įėjo į svetimą gyvenamają patalpą bei joje smurtavo.

11. Nuteistasis A. L. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, tvirtina, jog nei nukentėjusysis E. P., nei nukentėjusioji I. P. nepatvirtino, kad būtent A. L. pagrobė jiems priklausantį turtą, ši aplinkybė nebuvo įrodyta teisminio bylos nagrinėjimo metu. A. L. pripažino, kad sumušė nukentėjusįjį, o jam pabėgus, A. L. taip pat išėjo iš namo ir jokių daiktų nepagrobė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. L., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su E. J. ir V. J., pro neužrakintas lauko duris patekęs į gyvenamąjį namą, atvirai pagrobė svetimą E. P. ir I. P. priklausantį turtą, bei įsibrovę į šio namo kieme esančią daržinę, pagrobė L. M. priklausantį turtą. Nuteistasis A. L. viso bylos proceso metu, taip pat savo apeliaciniame skunde neigia įvykio metu pagrobęs svetimą turtą. Pirminės apklausos metu A. L. nurodė, kad įėjęs į nukentėjusiojo gyvenamąjį namą pamatė stovintį gerą plazminį televizorių, kurį leido pasiimti E. J. tėvui. E. J. tėvas pasakė, kad gerai būtų paimti šitą televizorių, todėl A. L. ištraukė televizoriaus elektros kištuką ir numetė laidą. Vėliau per langą matė, kad E. J. tėvas kažką krovė į savo automobilio bagažinę. Būdamas virtuvėje, pro langą ar pro atdaras duris pamatė, kad kieme stovi padėtos dvi kompiuterio kolonėlės, o prie kolonėlių matė ir juodos spalvos nešiojamąjį kompiuterį. A. L. nurodė, kad dar prieš eidamas kambaryje pasiūlė paimti kolonėles, nes jos jam pasirodė neblogos. Kas jas išnešė iš namo ir kada, A. L. nematė. Taip pat A. L. matė, kad E. J. tėvas vis vaikščiojo pirmyn atgal į namą. Važiuojant namo, nuteistieji kalbėjo apie tai, ką pagrobė E. J. tėvas. A. L. sakė, kad reikia išmesti telefoną, nes iškart juos suseks policija. E. J. žinojo, kam galima parduoti nešiojamąjį kompiuterį. E. J. ir A. L. pasiėmė kolonėles ir nešiojamąjį kompiuterį, daugiau jokių daiktų iš automobilio neėmė. Turėtą kompiuterį jie su E. J. pardavė už 40 eurų, pinigus jie išleido kartu. Paimtas kolonėles vėliau išmetė, nes pagalvojęs suprato, kad nenori turėti jokių vogtų daiktų (3 t., b. l. 98-100). Nors papildomas apklausos metu A. L. savo parodymus iš dalies paneigė, nurodydamas, kad jį pavežė ne V. J., o jo draugas vardu Š., tačiau apylinkės teismas pagrįstai tokius A. L. parodymus vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat, padėti bendrininkams. Pažymėtina, kad A. L. savo pirminius parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, tiksliai įvardino iš nukentėjusiojo namų pavogtus daiktus. Nukentėjusysis E. P., apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad po įvykio jis pasigedo televizoriaus, dviejų kompiuterių, dviejų garso kolonėlių, mobiliojo ryšio telefono. I. P. taip pat patvirtino, kad grįžusi namo rado išmėtytus daiktus, nerado jos kambaryje buvusių daiktų. Iš policijos informacinės sistemos duomenų matyti, kad pranešėja L. V. 2018 m. kovo 27 d., 14 val. 20 min. pranešė apie sumuštą asmenį ir vykdomą vagystę (1 t., b. l. 48-50). Specialisto išvada taip pat nustatyta, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti pirštų ir delno atspaudai yra palikti A. L. dešinės rankos nykščiu ir kairės rankos delnu bevardžiu pirštu ir dešinės rankos nykščiu (1 t., b. l. 89-91). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad jis pradėtas pildyti 2018 m. kovo 27 d., 17 val. 45 min., todėl akivaizdu, kad nukentėjusiųjų nurodyti daiktai buvo pagrobti būtent tuo metu, kai nukentėjusiojo namuose įvyko muštynės.

13. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Bendrininkavimą apibūdina objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. A. L. šiuo atveju su kitais nuteistaisiais pagrįstai buvo pripažinti nusikalstamos veikos bendrininkais – bendravykdytojais. Iš bylos duomenų matyti, kad A. L. patvirtino, kad nukentėjusiojo namuose jis matė televizorių, ištraukė televizoriaus laidą iš elektros lizdo, pasiūlė šį televizorių pagrobti, kaip kompensaciją už kurą, taip pat matė, kad V. J. išsinešė baką su kuru iš daržinės, matė kraunamus daiktus į automobilį. Vėliau, vykdamas iš nusikalstamos veikos vietos, aptarinėjo pavogtus daiktus, sprendė, kad vogtu telefonu gali būti susekti policijos pareigūnų. Galiausiai A. L. kartu su E. J. realizavo pavogtus daiktus, gautus pinigus išleido savo reikmėms, o kolonėles išmetė, nenorėdamas turėti vogtų daiktų. Šios aplinkybės patvirtina A. L. ir kitų nuteistųjų veiksmų ir tyčios bendrumą bei konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio sutarimą padaryti nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad A. L. dalyvavo vykdant vagystę, matė, kad bendrininkai nešė, krovė daiktus į automobilį, tačiau tokių neteisėtų veiksmų nesiekė nutraukti, o jiems pritarė. Vykdytojo ekscesas šiuo atveju nenustatytas, todėl nukentėjusiųjų turto pagrobimas pagrįstai inkriminuotas bendrai trims nusikaltimo bendravykdytojams, tarp jų ir A. L.. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms ir baudžiamojo įstatymo taikymo praktikai nėra pagrindo papildomai aiškintis aplinkybių, kuriam bendrininkui kurį turto pagrobimo faktą priskirti. Nuteistojo A. L. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

15. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis A. L. skundžia tik jam paskirtą bausmę pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, tačiau, kaip galima spręsti iš nuteistojo apeliacinio skundo, prašydamas išteisinti dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų jis tuo pačiu nesutinka ir su jam paskirta galutine bausme. Sprendžiant šį klausimą, visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

16. Analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl A. L. paskirtų bausmių (tiek už pavienių nusikalstamų veikų padarymą, tiek ir subendrintos bausmės) matyti, kad apylinkės teismas įvertino A. L. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą – vienas apysunkis ir du nesunkūs nusikaltimai. Kaip to reikalauja teisės normos, atsižvelgė ir į A. L. asmenybę, konstatuodamas, kad praeityje jis buvo ne kartą teistas, šiuo metu yra nedirbantis, praeityje baustas administracine tvarka, nusikalstamą veiką padarė bendrininkaudamas. Visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas A. L. skyrė griežčiausias jam inkriminuotų BK straipsnių sankcijose numatytas bausmės rūšis – terminuotą laisvės atėmimą, jo dydį nustatydamas gerokai mažesnį nei straipsnių sankcijose numatytas bausmės vidurkis bei parinkdamas nuteistajam palankų bausmių bendrinimo būdą. Abejoti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirtomis bausmėmis, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius ir tiek A. L., tiek jo padarytas nusikalstamas veikas charakterizuojančius duomenis, teisinio pagrindo nėra.

17. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, šis teistumas A. L. nėra pirmasis – praeityje už įvairaus pobūdžio ir sunkumo nusikalstamų veikų, tame tarpe ir už analogiškų nusikalstamų veikų, priskiriamų nusikaltimams ar baudžiamiesiems nusižengimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams (BK 178 straipsnio 1 dalis, 182 straipsnio 1 dalis), padarymą jis jau buvo teistas. Siekiant koreguoti jo elgesį tinkama linkme, praeityje jo atžvilgiu buvo taikytas ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, lygtinis paleidimas, tačiau akivaizdu, kad teismo parodyto pasitikėjimo jis nepateisino, toliau pažeidinėjo įstatymus, darydamas tiek analogiško, tiek iš esmės skirtingo pobūdžio nusikalstamas veikas, pakankamų pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai nedėjo, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad tinkamo savo elgesio išlaikyti ilgesnį laikotarpį apeliantui vis tik nepavyksta. Iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį (3 t., b. l. 174-191) matyti, kad A. L. nusikaltimus darė ir užsienio valstybėse. Šių duomenų visuma neabejotinai atskleidžia antivisuomenines A. L. nuostatas, nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad vertinamu atveju apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos, o tai iš esmės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir leidžia pagrįstai spręsti, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotų nusikaltimų įvykdymas buvo logiška jo nusikalstamo elgesio išdava bei yra jam būdingo elgesio modelio dalis, kurio korekcijai jokių realių pastangų A. L. nededa. Be aukščiau išdėstytų A. L. charakterizuojančių duomenų visumos įvertintina ir tai, kad A. L. niekur nedirba ir nesimoko, jokio legalaus pragyvenimo šaltinio neturi, yra linkęs piktnaudžiauti alkoholiu, taip pat, 2019 m. liepos 29 d. baudžiamuoju įsakymu nuteistas už disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jų platinti.

18. Įvertinus paminėtas nuteistojo A. L. asmenybę bei jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, nuteistajam už nusikalstamas veikas paskirtas bausmes vertinti kaip aiškiai per griežtas nėra pagrindo – paskirtosios bausmės, nėra per griežtos, jos neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis).

19. Nepaisant aukščiau išdėstytų aplinkybių, kurių pagrindu keisti A. L. paskirtos bausmės rūšį ar dydį, teisinio pagrindo nėra, vis tik pažymėtina, jog pripažindamas nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl ši nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.

20. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad pagal BK 27 straipsnio 1 dalį, nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalį, be kita ko, turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 27 d. nuosprendžiu, pakeistu Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu, A. L. buvo nuteistas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (nesunkius ir apysunkį nusikaltimus) – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurią atliko realiai ir iš pataisos namų, atlikęs bausmę, A. L. buvo paleistas 2012 m. balandžio 13 d. (3 t., b. l. 179), taigi teistumas už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus išnyko 2015 m. balandžio 13 d. Naujus tyčinius nusikaltimus (BK 140 straipsnio 1 dalis, 165 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnio 2 dalis) A. L. padarė 2018 m. kovo 27 d., jau išnykus teistumui. Nors po šių nusikaltimų padarymo A. L. atžvilgiu buvo priimti dar du baudžiamieji įsakymai – 2018 m. rugpjūčio 30 d. ir 2019 m. liepos 29 d., tačiau jie neturi įtakos vertinant nusikaltimų recidyvą, kadangi buvo priimti jau po nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo. Dėl to BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (veiką padarė recidyvistas) nurodyta sunkinanti aplinkybė naikintina. Tačiau, įvertinus aukščiau išdėstytas A. L. charakterizuojančias aplinkybes, šis skundžiamame nuosprendyje padarytos klaidos ištaisymas nesuponuoja pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę, nei apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. spalio 10 d. nuosprendį: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti A. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – tai, jog nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Likusią Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. spalio 10 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.