- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-08
- Bylos Nr.
- 1A-425-361-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Zigmas Pocius (pirm.), Valentinas Janonis, Dalius Jocys
- Nuteistasis
- R. Ž., Klaipėdos miesto apylinkės
- Advokatai
- Antanas Jonušas
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Pociaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. Ž. bei Klaipėdos miesto apylinkės prokurorės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 10 p. laisvės atėmimu 8 mėnesiams, pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 2, 5 d. 1 p., šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., prie šios subendrintos bausmės pridėta dalis 2008 m. rugpjūčio 11 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu skirtos bausmės ir nustatyta galutinė subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2008 m. lapkričio 27 d.
Nuosprendžiu iš R. Ž. Valstybinei ligonių kasai prie SAM priteista 339 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. Ž. nuteista už tai, kad 2008 m. lapkričio 25 d., apie 19 val. 50 min., būdama apsvaigusi nuo alkoholio, Klaipėdos m (duomenys neskelbtini) namo bendrajame koridoriuje, prie (duomenys neskelbtini) buto durų, pasipriešino atvykusiam atlikti kratą valstybės tarnautojui Klaipėdos miesto trečiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjui T. Ž., tyčia du kartus ranka smogė jam į nosį, nuo smūgio T. Ž. galva trenkėsi į sieną. Sugriebusi metalinį strypą, juo tris kartus sudavė T. Ž. į kairę ranką. Tokiais savo veiksmais R. Ž. padarė T. Ž. nosies kaulų lūžimą, poodines kraujosruvas veide, galvos plaukuotoje dalyje ir ant kairio žasto, odos nubrozdinimą galvos plaukuotoje dalyje, galvos smegenų sukrėtimą, ir taip nesunkiai sutrikdė jo sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji prašo nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Nurodo, kad jos dalyvavimas nusikaltimuose neįrodytas. Apeliantė teigia, kad 2008-02-07 vakare į jos butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, atvyko pareigūnas T. Ž., tyrėja V. R. ir dar vienas pareigūnas. Tyrėja perskaitė bei parodė teismo nutartį, pagal kurią bute turėjo būti atlikta krata. R. Ž. nurodo, kad tada labai susinervino, be to, T. Ž. veržėsi į butą, todėl ji, pamiršusi, kad atvykę asmenys yra policijos pareigūnai, 2 kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą, tačiau kadangi jai į veidą buvo papurkšta dujų, ji dar pastūmė T. Ž., kuris nuo smūgio galėjo galva atsitrenkti į sieną. Apeliantė teigia, jog metalinį strypą turėjo savo buto koridoriuje, tačiau jo nenaudojo ir niekam nesudavė. Įvykio vakarą ji buvo išgėrusi alkoholio. Savo kaltės nepripažįsta ir nusikaltimo nepadarė, jai buvo papurkšta dujų, todėl gynėsi. Be to, nuteistoji pažymi, kad yra senyvo amžiaus, II gr. invalidė, serga diabetu, nukentėjusysis jai atleido, jie susitaikė. Anksčiau jau buvo teista už nesunkų smurtinį nusikaltimą ir turėjo atlyginti žalą, tačiau nukentėjusioji mirė, todėl žalos nespėjo atlyginti, naują nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Prašo atsižvelgti į jos amžių, ligą, į tai, jog be insulino negali gyventi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, jai bus pasunkintos jau ir taip nelengvos gyvenimo sąlygos.
Klaipėdos miesto apylinkės prokurorė apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuoti aplinkybę, kad nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 10 p., R. Ž. padarė veikdama tiesiogine tyčia, be to, pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. R. Ž. paskirti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams, o už nusikaltimą, numatytą BK 286 str., – laisvės atėmimą 1 metams 7 mėnesiams, vadovaujantis BK 63 str. 2, 5 d. 1 p., šias paskirtas bausmes tarpusavyje subendrinti apėmimo būdu ir paskirti subendrintą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, tada, vadovaujantis BK 64 str. 3 d., prie šios subendrintos bausmės pridėti 2008-08-11 Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalį, nustatant galutinę subendrintą 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teigia, kad teismas, nurodęs, jog R. Ž. nusikalto veikdama netiesiogine tyčia, neteisingai nustatė jos kaltės rūšį ir paskyrė jai aiškiai per švelnią bausmę. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos esmę sudaro nusikalstamą veiką padariusio asmens nubaudimas, siekiant sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikaltusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Baudžiamasis įstatymas už BK 138 str. 2 d. 10 p. numatytą nusikalstamą veiką nustato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą iki penkerių metų ir tai yra apysunkis nusikaltimas. Už BK 286 str. numatytą nusikalstamą veiką, be viešųjų darbų, baudos, yra numatyta ir laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, o šis nusikaltimas laikomas nesunkiu. Taigi R. Ž., būdama teista už vieną nesunkų smurtinį nusikaltimą, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu pripažinta kalta naujų apysunkio ir nesunkaus nusikaltimų padarymu. Vien šios aplinkybės rodo, kad R. Ž. nelinkusi pasikeisti. Be to, ji nusikaltimais padarytos žalos ar jos dalies neatlygino, nukentėjusiojo T. Ž. neatsiprašė ir kritiškai savo elgesio pasekmių nevertina.
Nustatydamas R. Ž. kaltės formą ir rūšį, teismas priėjo prie išvados, kad nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 10 p., R. Ž. padarė netiesiogine tyčia. Tačiau teismo nustatytos ir vertintos aplinkybės, išskyrus nustatytą kaltės rūšį, negalėjo daryti įtakos, kad būtų parinkta švelnesnė bausmė, nes neigiamai apibūdino kaltinamosios asmenybę. Visiškai nepagrįstam ir nemotyvuotam apylinkės teismo sprendimui nuteistajai skirti bausmes, artimas įstatymo numatytam šios bausmės minimumui, turėjo įtakos neteisingas kaltės rūšies nustatymas. Akivaizdu, kad teismas, teisingai nustatęs kaltės formą, neteisingai nustatė tyčios rūšį, konstatuodamas, jog R. Ž. BK 138 str. 2 d. 10 p. numatytą nusikaltimą padarė veikdama netiesiogine tyčia. Nors tyčios rūšis neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, tačiau, kaip yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-12-16 nutartyje byloje Nr. 2K-428/2008, teismai privalo teisingai nustatyti tyčios rūšį. Tyčios rūšys viena nuo kitos skiriasi asmens psichiniu santykiu su padariniais: esant tiesioginei tyčiai, asmuo supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numato, kad gali ją sutrikdyti ir nori kilsiančių padarinių, o netiesioginės tyčios atveju – nors ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Jei kaltininkas veikia numatydamas, kad žmogaus sveikatai neišvengiamai ar labai tikėtinai bus padaryta žala, ir jos nori, laikoma, kad kaltininkas veikė tiesiogine tyčia, kuri savo ruožtu gali būti apibrėžta ar neapibrėžta. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. Ž. panaudotas metalinis strypas bei padarytų sužalojimų lokalizacija rodo, kad ji siekė sutrikdyti asmens sveikatą. Vien jau pasirinktas veikimo būdas – smūgiai metaliniu strypu – patvirtina, kad kaltinamoji numatė, jog neišvengiamai sužalos sveikatą, ir to norėjo. Minėtoje byloje LAT konstatavo, jog asmuo, kuris darydamas nusikalstamą veiką pasirenka tokį veikimo būdą, kada sveikata bus sutrikdyta neišvengiamai ar esant pakankamai didelei tikimybei, negali būti pripažintas veikusiu netiesiogine tyčia. Ši teismo išvada taikytina nustatant R. Ž. kaltės rūšį, ir konstatuotina, jog R. Ž., padarydama nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 10 p., veikė tiesiogine tyčia. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad teismas netinkamai vadovavosi bausmių individualizavimo principu, neatsižvelgė į visus BK 54 str. nurodytus bausmių skyrimo pagrindus, netinkamai nustatė kaltės rūšį, o tai sąlygojo per švelnios bausmės skyrimą.
Teismo posėdyje gynėjas prašė nuteistosios apeliacinį skundą tenkinti, o prokuratūros skundą atmesti, prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistosios skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino R. Ž. kalta dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Nors nuteistoji teigia, jog nusikalstamų veikų nepadarė, tačiau tokie jos argumentai vertintini tik kaip pasirinkta gynybinė versija. Pirmosios instancijos teisme R. Ž. paaiškino, kad įvykio vakarą į jos namus atvykę asmenys teiravosi jos dukters, šiems buvo pasakyta, kad dukra čia negyvena ir registruota kitur. Nuteistoji parodė, kad prasidėjo ginčas ir tada ji sužinojo, kad tie asmenys – policijos pareigūnai, jie parodė ir pažymėjimus, sakė, kad nori daryti kratą (b. l. 61, 62, t. 2). Taigi akivaizdu, jog nuteistoji, dar iki suduodant smūgius nukentėjusiajam, suprato, kad atvykę asmenys yra pareigūnai bei kokiu tikslu jie atvyko, tačiau jų vis tiek nenorėjo įsileisti bei sužalojo T. Ž.. Nors R. Ž. teismo posėdyje neigė sudavusi T. Ž. į veidą ir tik pastūmė jį, tačiau šią jos įvykio versiją paneigia paties nukentėjusiojo bei kitų liudytojų tarpusavyje sutampantys parodymai. Nukentėjusysis teisiamajame posėdyje paaiškino, kad atvykus pas R. Ž., jai buvo parodyti pareigūnų pažymėjimai, perskaitytas bei parodytas kratos dokumentas, tačiau pastaroji vis tiek nenorėjo įsileisti į namus, kumščiu sudavė jam, T. Ž., į veidą, dėl to jis atsitrenkė į sieną, tada R. Ž. pagriebė bute buvusį metalinį strypą ir šiuo nesitaikydama sudavė jam ne mažiau kaip tris smūgius į ranką. T. Ž. teigė, kad kišenėje turėjo dujų balionėlį, kuriuo apsigynė nuo R. Ž. (b. l. 63, t. 2). Liudytoja V. R. patvirtino, kad matė, kaip nuteistoji pro praviras duris kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą, pastebėjo, kad bute buvo metalinis strypas, matė, kad R. Ž. jį laikė iškėlusi prieš nukentėjusįjį (b. l. 65, t. 2). Liudytojas D. B. paaiškino, kad su nukentėjusiuoju ir V. R. atvyko pas R. Ž., parodė pastarajai pažymėjimus, supažindino su nutartimi dėl kratos, tačiau nuteistoji vis tiek jų neįsileido, įžeidinėjo. Pasak liudytojo, jis matė, kaip R. Ž. du kartus sudavė nukentėjusiajam į veidą, be to, pasiėmusi strypą, nesitaikydama smogė T. Ž., kuris gindamasis išsitraukė dujų balionėlį. Liudytojas D. B. nurodė, kad, liftui atsidarius, jis ir tyrėja įsitempė nukentėjusįjį į liftą (b. l. 66, 67, t. 2). Nors nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad gynėsi nuo pareigūnų, nes šie jai į veidą papurškė dujų, bet tiek pats nukentėjusysis, tiek liudytojas D. B. paaiškino, kad T. Ž. dujų balionėlį panaudojo tada, kai nuteistoji pradėjo smurtauti. Byloje esanti specialisto išvada (b. l. 30–31, t. 1) patvirtina, jog T. Ž. buvo padaryti nosies kaulų lūžimas, poodinės kraujosruvos veide, galvos plaukuotoje dalyje, ant kairio žasto,odos nubrozdinimas galvos plaukuotoje dalyje, galvos smegenų sukrėtimas. Sužalojimai padaryti dėl kietų bukų, turinčių ribotą paviršių daiktų poveikio, kairio žasto sužalojimas padarytas kietu buku, turinčiu pailgą išgaubtą paviršių daiktu (galbūt lazda ar kitu daiktu, turinčiu panašias savybes). Sužalojimai T. Ž. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Taigi šie bylos duomenys – nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada – patvirtina R. Ž. kaltę dėl jai inkriminuotų nusikaltimų padarymo. Nuteistoji, suprasdama, kad į namus atvykę asmenys yra pareigūnai, norintys bute atlikti kratą, jiems nepakluso ir, pavartodama fizinį smurtą, pasipriešino valstybės tarnautojui bei nesunkiai sužalojo nukentėjusiojo T. Ž. sveikatą dėl pastarojo pareigų vykdymo.
Apeliantė skunde atkreipia dėmesį, kad yra neįgali, serga cukriniu diabetu, tačiau tokie R. Ž. teiginiai dar nesuteikia pagrindo manyti, kad atlikti paskirtą bausmę dėl sveikatos būklės nuteistajai būtų per sunku. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia R. Ž. dėmesį į tai, kad BK 76 str. įtvirtintas atleidimo nuo bausmės dėl ligos institutas, kuris reiškia, jog nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui susirgus sunkia nepagydoma liga ar sutrikus jo psichikai, nebeįmanomas bausmės paskirties realizavimas. Tokiu atveju nuteistasis negali atlikti bausmės dėl ligos pobūdžio ar dėl paskirtos bausmės ypatumų. Tačiau sunkios nepagydomos ligos kriterijų nustatymas yra medicinos, o ne teisės klausimas, todėl kiekvienu konkrečiu atveju speciali gydytojų komisija nustato, ar liga, kuria serga nuteistasis, atitinka nepagydomos ligos ar sveikatos būklės, dėl kurios nuteistasis gali būti atleistas nuo tolesnio laisvės atėmimo atlikimo, apibūdinimą. Nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimą teismas nagrinėja vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 362 str. nustatyta tvarka.
Be to, nors R. Ž. nurodo, kad su nukentėjusiuoju susitaikė ir pastarasis jai atleido, tačiau tokie jos teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs, kadangi nepagrįsti byloje esančiais duomenimis. Kaip teigė T. Ž. teisiamajame posėdyje, civilinio ieškinio jis atsisako, kadangi turtinę ir neturtinę žalą atlygino Policijos departamentas (b. l. 64, t. 2). Baigiamųjų kalbų metu nukentėjusysis taip pat neužsiminė apie susitaikymą su nuteistąja, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog T. Ž. nuteistajai atleido.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė, jog R. Ž. BK 138 str. 2 d. 10 p. numatytą nusikaltimą padarė veikdama netiesiogine tyčia, nurodoma LAT nutartis byloje Nr. 2K-428/2008. Kasacinės instancijos teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad tyčios rūšys viena nuo kitos skiriasi asmens psichiniu santykiu su padariniais: esant tiesioginei tyčiai, asmuo supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus sveikatą, numato, kad gali ją sutrikdyti, ir nori kilsiančių padarinių, o netiesioginės tyčios atveju – nors ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Šioje byloje nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo sunkumą iš esmės lėmė patirtas nosies lūžis bei galvos smegenų sutrenkimas. Šie sužalojimai buvo padaryti R. Ž. ne metaliniu strypu, bet ranka smogus T. Ž. į veidą. Negalima sutikti su prokuratūros apeliacinio skundo teiginiu, kad tokie nuteistosios veiksmai atitinka tiesioginę tyčią. R. Ž. negalėjo suprasti, kad ranka suduodama į veidą dvidešimčia metų jaunesniam vyrui, sulaužys pastarajam nosį bei padarys jam galvos smegenų sutrenkimą, ir juo labiau tokių pasekmių norėti, todėl apylinkės teismas pagrįstai nuteistosios veiksmus pripažino kaip padarytus netiesiogine tyčia ir tokia išvada visiškai atitinka LAT formuojamą teismų praktiką.
Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros apeliaciniame skunde taip pat prašoma sugriežtinti nuteistajai paskirtas bausmes. R. Ž. pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. nubausta laisvės atėmimu 8 mėnesiams, pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams. BK 138 str. 2 dalis numato tik vieną bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau BK 286 str. keletą alternatyvių bausmių – viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės atėmimą iki 3 metų. Nors už nesunkų sveikatos sutrikdymą nuteistajai skirta mažesnė nei sankcijos vidurkis bausmė, tačiau už pasipriešinimą valstybės tarnautojui apeliantė nuteista parenkant jai griežčiausią šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšį, todėl nėra pagrindo teigti, jog R. Ž. būtų buvusi paskirta aiškiai per švelni bausmė. Taigi apylinkės teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais bei įvertino visas reikšmingas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, o apeliacinių skundų argumentai nesuteikia pakankamo pagrindo veikų kvalifikavimo ar bausmės skyrimo klausimais daryti kitokias išvadas.
Kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistosios R. Ž. ir Klaipėdos miesto apylinkės prokurorės apeliacinius skundus atmesti.