Kauno apygardos teismo sprendimas

2022-02-11 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-37-966/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2022-02-11
Bylos Nr.
AN2-37-966/2022
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-01629-2021-5
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Jurga Vasiliauskienė (pirm.)
Pažeidėjas
R. Š.
Institucija
Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK VS
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-37-966/2022Teisminio proceso Nr. 4-69-3-01629-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 21.1.7; 21.11.9; 21.11.10; (S) 21.11.11
Kauno apygardos teismasNutarTIsLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. sausio 3 d. nutarties R. Š. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. R. Š. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 72 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda – įspėjimas už tai, kad jis 2021 m. birželio 17 d., 17.35 val., būdamas viešoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), savo mažametės dukros B. Š., gim. (duomenys neskelbtini) akivaizdoje, mušėsi su dukros mamos E. K. sugyventiniu A. P.. Tokiu savo elgesiu, vaiko akivaizdoje demonstruodamas smurtą, R. Š. pažeidė vaiko teisę į saugią vaiko aplinką, numatytą Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 29 straipsnio 2 punkte.

Žemesnės instancijos teismas

2. Kauno apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo nusižengimo faktą ginčijo, jo kaltė pilnai įrodyta byloje ištirtais ir surinktais įrodymais, kuriuos vertinant kompleksiškai, nelieka protingos abejonės dėl R. Š. kaltės padarius ANK 72 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. R. Š. ėmėsi ginti savo ir, jo nuomone, mažametės dukros, interesus netinkamomis priemonėmis, kurios buvo neadekvačios situacijai, kadangi jai spręsti pasirinko ne tik viešą vietą, tačiau ir smurtinį konflikto sprendimo būdą, smurtinio pobūdžio veiksmus atliko ne tik savo mažametės dukters akivaizdoje, bet dar ją turėdamas rankose, vaiko akivaizdoje buvo vartojama ir agresyvi leksika. R. Š. veikė priešingai vaiko interesams, pažeidė vaiko teises, veikė netiesiogine tyčia.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde R. Š. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutartį ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimą.

3.1. Skunde teigiama, kad išvada, jog konfliktas tarp apelianto ir A. P. vyko apelianto dukros akivaizdoje, tik iš dalies teisinga. Vaizdo medžiaga patvirtina, kad konfliktą garbę ir orumą pažeidžiančiais įžeidinėjimais inicijavo A. P.. Konfliktas įvyko tada, kai R. Š. atvyko pasiimti savo dukrą, A. P. tyčia lindo prie apelianto tuo metu, kai apeliantas nešėsi savo dukrą ant rankų, kad įsodinti ją į automobilį. A. P. tyčia kišo savo vedą prie apelianto sakydamas, kad dukra jį netrukus pamirš. Apeliantas ragino A. P. apsiraminti ir eiti šalin. Tai girdėti ir A. P. slapčia darytame vaizdo ir garso įraše. Būtent A. P. savo veiksmais, lindimu prie apelianto ir jo dukros, apelianto dukrą išgąsdino. Dėl to R. Š. dukrą pastatė ant žemės. Visi jo veiksmai buvo atlikti siekiant apginti savo vaiką. Tik tada, kai dukrą jos motina E. K. išplėšė apeliantui iš rankų ir nuvedė į butą, apeliantas susistumdė su A. P..

3.2. Skunde pažymima, kad iš vaizdo įrašo yra aiškiai matoma, kaip A. P. ir E. K. nepertraukiamai sekioja apeliantą iš paskos, o fizinis kontaktas įvyksta ne iš karto, o tik po to, kai A. P. ir E. K. neleidžia vaiko įsodinti į automobilio kėdutę. Iš vaizdo medžiagos matyti, kad su A. P. įvykęs konfliktas yra iš anksto suplanuotas, kadangi apeliantas savo dukrą pasiima ne pirmą kartą, su ja nuolatos bendrauja, iki šio įvykio nieko panašaus nėra buvę. Poziciją dėl iš anksto suplanuoto konflikto dar labiau patvirtina tai, kad A. P. slapta, apeliantui nežinant, įrašinėjo apeliantą mobilaus ryšio telefonu, be to dar ir filmavo.

3.3. Skunde nesutinkama su nutartyje nurodytu argumentu, kad E. K. pateiktas vaizdo įrašas nepatvirtina, kad A. P. dar iki fizinio kontakto su apeliantu būtų apeliantui sakęs, kad B. Š. yra A. P. dukra. Apelianto vertinimu, šis vaizdo įrašas ir nepaneigia fakto, kad A. P. apelianto atžvilgiu išsakė įžeidimus. Taip pat manytina, kad E. K. ir A. P. veikė dviese ir buvo suinteresuoti, kad tą dieną apeliantas dukters nepaimtų ir negalėtų su ja bendrauti. Pažymima, kad konfliktas buvo sukeltas po to, kai apelianto dukros motinai galimai piktnaudžiaujant motinos valdžia, pradėta trukdyti apeliantui bendrauti su dukra, dėl to įstatymų nustatyta tvarka apeliantas kreipėsi į teismą dėl bendravimo grafiko su dukra patvirtinimo. Būtent (duomenys neskelbtini) apeliantas teikė ieškinį teismui, ir po to, kai dukros motinai buvo iškelta byla, ji (duomenys neskelbtini) dėl dukros kreipėsi psichiatro konsultacijų, kurių dukrai tikrai nereikėjo. E. K. pati yra gydytoja, todėl dukros vežiojimas pas tariamai reikalingus specialistus yra susiję nes su vaiko interesų užtikrinimu, o jos gynybine pozicija dėl to, kodėl ji ribojo dukros ir tėvo bendravimą. Dėl tariamos dukros ligos neįvyko ir iš anksto suplanuoti susitikimai su dukra.

3.4. Skunde pažymima, kad fizinis kontaktas tarp apelianto ir A. P. įvyko tada, kai dukra su savo motina jau buvo namuose. Be to, neigiamą įtaką mažametei B. Š. padarė jos motina ir A. P., kai pradėjo plėšti dukrą iš apelianto rankų, bei tada, kai pradėjo pulti apeliantą, kalbėjo ir net rėkė pakeltu tonu, kol B. Š. buvo apelianto rankose. Būtent tuo metu, kai dukra buvo išplėštas iš apelianto rankų, ji išsigando ir pradėjo verkti. Atsižvelgiant į šiuos jų veiksmus, nesuprantama, kodėl teismas kaltę įžvelgė tik R. Š. veiksmuose, kai jis tik gynė dukrą. Pažymima, kad negalima bet kokius konfliktus ir neigiamų emocijų reiškimą vaiko akivaizdoje vertinti kaip administracinį pažeidimą. Pažeidimas turi pasižymėti tam tikro pavojingumo lygiu. Be to, turi būti aiškiai nustatytas subjektyvusis kaltės požymis asmens veiksmuose. R. Š. nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia nenorėjo ir nesiekė savo dukrai sukelti neigiamų emocijų, ją išgąsdinti ar kitaip sutrukdyti dukros teisę sveikai vystytis. R. Š., gindamas savo dukros garbę ir orumą, neiškreipė dukros aplinkos bei etikos supratimo. Būtent A. P. ir E. K. psichologiškai traumavo mažametę B. Š., kadangi galimai vaikui yra daroma neigiama įtaka, galimai jai yra aiškinama, jog jos tikrasis biologinis tėvas R. Š. nebėra jos tėvas, kadangi ir paties konflikto metu apeliantui A. P. pareiškė, kad apeliantas vaiko daugiau nematys, padarys viską, kad vaikas išnyktų iš apelianto gyvenimo, kad dukra jo neprisimins. Šių ir panašių žodžių visuma ir šokiravo apeliantą bei sukėlė pyktį. Be to, vaizdo įraše matoma, kad R. Š. tik žodžiais siekė išvengti konflikto, tik pagąsdino A. P. imituodamas smūgį, tačiau jo net nelietė. Apeliantas dėjo visas pastangas, kad išvengtų konflikto.

Atsiliepimas

4. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atsiliepime prašoma Kauno apylinkės teismo nutartį palikti galioti, o administracinėn atsakomybėn patraukto R. Š. apeliacinį skundą atmesti. Nurodoma, kad teismas, nagrinėdamas R. Š. skundą, nustatė visas bylos aplinkybes, kurios buvo reikšmingos teisingam bylos išsprendimui. Teismas skundo argumentus išanalizavo, įvertino visas apelianto nurodytas aplinkybes, atsižvelgė į byloje surinktų duomenų visumą ir pagrįstai R. Š. apeliacinio skundo netenkino.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde R. Š. nesutinka su teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius ANK 72 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, akcentuodamas aplinkybes, kad jo elgesys buvo sąmoningai išprovokuotas E. K. ir A. P., kurie ir pažeidė vaiko teises, kad tyčios, nei tiesioginės, nei netiesioginės, jis neturėjo, smurto dukros akivaizdoje nenaudojo.

6. Apygardos teismas, susipažinęs su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens apeliaciniu skundu, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių ANK normų nepažeidė, įrodymus įvertino teisingai ir padarė pagrįstą, byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad R. Š. veiksmuose nustačius visus ANK 72 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymius, jis pagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nubaustas dėl šio administracinio nusižengimo padarymo.

7. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nesuponuoja išvados, kad asmuo administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas ir nubaustas nesant tam pagrindo.

8. ANK 72 straipsnyje numatyta administracinė atsakomybė už vaiko teisių pažeidimus. Pagal šio straipsnio 1 dalį, atsakomybę užtraukia tėvų valdžios nepanaudojimas arba panaudojimas priešingai vaiko interesams. Ši teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, reglamentuojančius su vaiko teisių apsauga susijusius teisinius santykius. R. Š. nubaustas už Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 29 straipsnio 2 punkto, įtvirtinančio vaiko apsaugą nuo visų formų smurto, jo demonstravimo, pažeidimą, pasireiškusį tuo, kad jis, viešoje vietoje, mažametės dukros akivaizdoje mušėsi su savo mažametės dukros motinos sugyventiniu ir taip pažeidė vaiko teisę į saugią aplinką. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad R. Š. viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą administracinį nusižengimą paaiškindamas, kad konfliktas iš tikrųjų vyko, tačiau konfliktą tyčia inicijavo A. P., kuris į raginimą nurimti ir eiti šalin, nereagavo, apeliantas A. P. buvo išprovokuotas, visi jo veiksmai buvo nukreipti tik apginti savo dukrą. Tokios versijos R. Š. laikėsi ir nagrinėjant bylą apylinkės teisme, ši versija buvo patikrinta ir argumentuotai atmesta, nutartyje nurodant išsamius tokio vertinimo motyvus.

9. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, apylinkės teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus duomenis (administracinio nusižengimo protokolą, liudytojos E. K. parodymus, jos papildomai pateiktus duomenis – vaizdo bei garso įrašą, įvykio vietos apsaugos vaizdo kamerų įrašą, tarnybinį pranešimą, paties administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimus), juos įvertino visumos aspektu ir dėl jų vertinimo pateikė motyvuotas išvadas, su kuriomis nesutikti apygardos teismas neturi pagrindo.

10. Kaip matyti iš R. Š. 2021 m. liepos 23 d. surašyto administracinio nusižengimo protokolo, jame yra užfiksuotos aplinkybės, kad R. Š. viešoje vietoje, mažametės dukros akivaizdoje, mušėsi su A. P.. Administracinio nusižengimo protokole užfiksuotos aplinkybės atitinka ir liudytojos E. K. parodymus, kad 2021 m. birželio 17 d., kai R. Š. turėjo pasiimti dukrą, tarp R. Š. ir A. P. įvyko konfliktas, kuris detaliau aprašytas pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą ir kurio metu R. Š. panaudojo fizinį smurtą A. P. atžvilgiu, visa tai matė dukra, dėl to ji patyrė didelį stresą, buvo labai išsigandusi. Šias administracinio nusižengimo protokole ir liudytojos E. K. apklausos protokole užfiksuotas aplinkybes patvirtina ir į bylą pateikti vaizdo ir garso įrašai, kurių apžiūra užfiksuota 2021 m. rugsėjo 9 d. tarnybiniame pranešime. Iš įvykio vietos (duomenys neskelbtini) buvusios vaizdo stebėjimo kameros vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad apsistumdymas tarp R. Š. ir A. P. įvyksta jau tuo metu, kai R. Š. paima dukrą ir, laikydamas ją ant rankų, eina link automobilio galinės dalies (A. P. artinantis link R. Š., R. Š. pastato vaiką ant žemės, staigiai atsisuka į A. P., prieina prie jo, kažką sako, vėl paimą dukrą ant rankų, bet staigiai vėl atsisuka į A. P., jį staigiu judesiu pastumia (rankos judesiu link A. P. į kaklo), po susistumdymo R. Š. ir toliau vis atsisuka į A. P., kažką kalbą, su A. P. konfliktuoja laikydamas rankose paėmęs dukrą, bando įsodinti dukrą į automobilį, tačiau E. K. ir A. P. bandant neleisti to padaryti, dukrą laikydamas ant rankų suduoda A. P., pajuda link jo, bandančio atsitraukti, tada E. K. perduoda vaiką, vėl bando suduoti A. P., eina link jo, E. K. su vaiku nueina į pastatą, o konfliktas tarp R. Š. ir A. P. tęsiasi toliau. Dalis šio konflikto fiksuota ir garso įraše, kuriame, be kita ko, negirdėti, kad A. P. būtų sakęs, kad apeliantas vaiko nematys, kad padarys viską, jog apeliantas iš vaiko gyvenimo dingtų, kad jis bus pamirštas.

11. Taigi, priešingai apelianto teiginiams, kad jis dėjo visas pastangas, kad išvengtų konflikto, kad fizinis kontaktas su A. P. įvyko tik po to, kai R. Š. nebuvo leista įsodinti dukrą į automobilį, vaizdo įrašas neabejotinai patvirtina, kad pirmas konfliktuoti ir neadekvačiai elgtis pradėjo R. Š., kuris link jo einant A. P., atsisukęs pradėjo kažką aiškinti, bandė suduoti smūgį, po to savo veiksmų nenutraukė, tęsė žodinį konfliktą, dar ne kartą bandė suduoti A. P. smūgius matant savo mažametei dukrai ir kai kuriais atvejais net laikydamas ją ant rankų. Kaip matyti iš vaizdo įrašo, A. P. jokių fizinio smurto veiksmų prieš apeliantą neatliko, stengėsi išvengti jo smūgių. Apylinkės teismas šias aplinkybes aptarė, jas įvertino ir pagrįstai sprendė, kad pagal byloje surinktus įrodymus daryti išvadą, kad R. Š. buvo provokuojamas elgtis neadekvačiai esamai situacijai, naudoti fizinį smurtą, nėra pagrindo. Apeliantas mažamečio vaiko akivaizdoje kito asmens atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, elgėsi agresyviai, kalbėjo pakeltu tonu, vartojo necenzūrinius žodžius, toks apelianto elgesys, jo veiksmai, neabejotinai mažamečiam vaikui, betarpiškai stebėjusiam šį konfliktą ir jame dalyvavusiam, sukėlė emocinį stresą, baimę, nesaugumo jausmą. Todėl jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad savo veiksmais R. Š. pažeidė savo mažametės dukros teisę į saugią bei sveiką aplinką, būtiną jos normaliam protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, nekyla. Apelianto savo elgesio teisinimas aplinkybe, kad jis buvo išprovokuotas vaiko motinos E. K. ir A. P., jo atsakomybės dėl vaiko teisių pažeidimo nešalina ir jo neadekvataus elgesio, smurto demonstravimo vaiko akivaizdoje nepateisina. Tuo labiau, kad kaip jau minėta, aplinkybės, jog apeliantas buvo išprovokuotas E. K. ar A. P., ar, kad pačiam apeliantui ar jo mažametei dukrai grėsė realus pavojus, dėl ko buvo pagrindas gintis ar ginti savo mažametį vaiką, byloje nenustatytos.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad turi būti nustatytas ir subjektyvusis kaltės požymis, o šuo atveju R. Š. nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia nesiekė dukrai sukelti neigiamas emocijas, ją išgąsdinti ar sutrikdyti jos teisę sveikai vystytis. Pagal ANK 5 straipsnio nuostatas, administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Taigi asmens padaryta veika, kaip administracinis nusižengimas, gali būti kvalifikuojama ir jis traukiamas administracinėn atsakomybėn tuo atveju, kai yra nustatoma objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Apylinkės teismas konstatavo, kad ANK 72 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą R. Š. padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Dėl R. Š. kaltės formos daryti kitokią, negu pirmosios instancijos teismas, išvadą apygardos teismas neturi pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

13. ANK 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad administracinis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Administracinis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių ir jų norėjo (ANK 8 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais). Administracinis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatytų padarinių, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

14. Apygardos teismo vertinimu, R. Š. savo mažametės dukros akivaizdoje konfliktuodamas su kitu asmeniu, smurtaudamas, elgdamasis agresyviai, vartodamas necenzūrinius žodžius, suvokė savo veiksmų pavojingumą ir tokių veiksmų galimą žalą mažamečiam vaikui (jo teisės į saugią ir sveiką aplinką pažeidimą) ir nors tokių padarinių, kaip ir akcentuojama skunde, nenorėjo, sąmoningai leido jiems atsirasti. Taigi skunde akcentuojamas siekio sukelti dukrai neigiamas emocijas, išgąstį ar sutrukdyti jos teisę sveikai vystytis nebuvimas, pirmosios instancijos teismo išvados dėl kaltės formos nepaneigia, kadangi norėjimas pavojingai veikti bei sukelti neigiamus padarinius, yra ne netiesioginės, o tiesioginės tyčios požymis. Šiuo atveju nebuvo konstatuota, kad R. Š. ANK 72 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą padarė tiesiogine tyčia. Taigi argumentai dėl neteisingai nustatytos kaltės formos atmetami, kaip nepagrįsti.

15. Skunde apeliantas taip pat teigia, kad mažametę dukrą psichologiškai traumuoja E. K. ir A. P., kurie galimai jai daro neigiamą įtaką, galimai aiškina, kad apeliantas nėra jos tėvas. Taip pat nurodoma, kad neaišku, kodėl kaltė buvo įžvelgta tik apelianto veiksmuose, nors E. K. ir A. P. pradėjo plėšti mažametę dukrą iš rankų, kalbėjo pakeltu tonu. Dėl šių skunde nurodomų aplinkybių pažymėtina, kad administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia joje surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo protokole užfiksuotos administracinio nusižengimo esmę atskleidžiančios aplinkybės yra susijusios būtent su R. Š. veiksmais, dėl kurių teisinio vertinimo, neperžengiant administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribų, ir pasisakyta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo, bei šioje nutartyje.

16. Įvertinus aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs R. Š. skundą, pagrįstai konstatavo, kad vertinamu atveju jokių pagrįstų abejonių dėl R. Š. veiksmų kvalifikavimo pagal ANK 72 straipsnio 1 dalį teisingumo, jo kaltės padarius šį administracinį nusižengimą įrodytumo, nekyla. Sprendžiant R. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą klausimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių ANK 569 straipsnio normų pažeidimai nepadaryti. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje surinkti įrodymai neabejotinai įrodo, kad R. Š. padarė jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, todėl (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto (duomenys neskelbtini) policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimu jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal ANK 72 straipsnio 1 dalį. Konstatavus šią išvadą, tenkinti R. Š. apeliacinį skundą ir panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nutartį bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato 2021 m. rugsėjo 8 d. nutarimą, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir R. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėja Jurga Vasiliauskienė