- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-25
- Bylos Nr.
- 2A-212-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09387-2013-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- G. J. D.
- Suinteresuotas asmuo
- J. V., Č. V., R. A., G. Ž., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, VĮ Registrų centro
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal pareiškėjo G. J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo, suinteresuoti asmenys – J. V., Č. V., R. A., G. Ž., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos bei Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas G. J. D. kreipėsi į teismą su patikslintu pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėjas 1991-02-01 pagal įgyjamąją senatį įgijo asmeninės nuosavybės teisėmis ½ gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su jame esančiomis patalpomis (namų valdos techninės apskaitos bylos inventorinis Nr. 10886): gyvenamąjį kambarį, statinio šifras 1A l/m, bendras plotas 13,77 kv. m; gyvenamąjį kambarį, statinio šifras 1A l/m, bendras plotas 12,00 kv. m; gyvenamąjį kambarį, statinio šifras 1A l/m, bendras plotas 17,40 kv. m; gyvenamąjį kambarį, statinio šifras 1A l/m, bendras plotas 11,56 kv. m; virtuvę, statinio šifras A5 1/ž, bendras plotas 7,85 kv. m; vonios kambarį, statinio šifras A5 1/ž, bendras plotas 4,15 kv. m; koridorių, statinio šifras A4 l/p, bendras plotas 5,00 kv. m; verandą, statinio šifras Al/m, bendras plotas 2,60 kv. m; 2-ojo aukšto negyvenamąjį kambarį, statinio šifro nėra, bendras plotas 7,37 kv. m, ir ½ kito statinio dalį (namo priklausinys – tvora, lauko tualetas), esančius (duomenys neskelbtini)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).
Nurodė, kad Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto 1987-06-12 sprendimu Nr. 212 Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Prekybos organizacijų valdybai (šiuo metu – AB „Posūkis“) buvo leista nugriauti individualų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto registre registruotas Nr. 10/136780, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), trukdantį statyti inžinerinius tinklus, įpareigojant AB „Posūkis“ suteikti gyvenamojo namo savininkams butus ir sumokėti kompensaciją. Pareiškėjas nurodė, jog 1987 m. AB „Posūkis“ vienam iš ½ namo dalies savininkui R. A. sumokėjo 13 048 rublių kompensaciją ir suteikė keturių kambarių butą, į kurį R. A. persikėlė 1987 m., o kiti ½ namo dalies savininkai J. V. ir Č. V. atsisakė išsikelti iš savo namo dalies, todėl namas nugriautas nebuvo. 1988 m. AB „Posūkis“ ½ namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini)(ankščiau priklausiusią R. A.), įtraukė į savo įmonės turto balansą ir 1990-12-11 sprendimu (protokolo Nr. 31) AB „Posūkis“ pardavė pareiškėjui ½ gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini)(unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), su 14 kitų statinių. 1991-02-01 pareiškėjas sumokėjo AB „Posūkis“ už įsigytą ½ gyvenamojo namo dalį su priklausiniais ir taip tapo šios gyvenamojo namo dalies teisėtu savininku, pradėjo ten gyventi ir naudotis šiuo turtu kaip savo. Nurodė, kad gyvenamojo namo dalies, esančios (duomenys neskelbtini), nepertraukiamas valdymas trunka 22 metus, be to, yra atviras, šiuo metu niekieno netrukdomas ir jokie fiziniai ar juridiniai asmenys nereiškia jokių pretenzijų dėl šio namo valdymo. 2012 m. spalio mėnesį pareiškėjo užsakymas įregistruoti nuosavybės teisę į ½ minėto namo dalį su priklausiniais nebuvo įvykdytas, nes VĮ Registrų centras nurodė, jog nepakanka duomenų tokį veiksmą atlikti, bei pareikalavo pateikti dokumentus, patvirtinančius pareiškėjo nuosavybės teisės į ½ dalį nekilnojamojo daikto, esančio (duomenys neskelbtini), atsiradimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad turto įsigijimas buvo įformintas įsakymu, o paskui išrašu iš AB „Posūkis“, kuriuo leista nusipirkti griaunamus pastatus ir nuspręsta namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), parduoti G. J. D., be to, šioje civilinėje byloje yra pateiktas kvitas, kuriame nurodyta, jog pareiškėjas sumokėjo už pastato dalį. Pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojančius įstatymus nebuvo privaloma notariškai įforminti pirkimo–pardavimo sandorį, o kai pareiškėjas norėjo sutvarkyti visus dokumentus, jis sužinojo, kad ginčo namo dalis yra vėl įregistruota R. A. vardu, tačiau Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog teisinė registracija R. A. vardu yra neteisėta.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareiškimu nesutiko ir nurodė, jog pareiškėjo išdėstytos aplinkybės, kad AB „Posūkis“ 1990-12-11 sprendimu pardavė jam ½ gyvenamojo namo dalį su ½ kitų statinių, esančius (duomenys neskelbtini), neatitinka teismuose konstatuotų aplinkybių. T. y. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas, priimdamas 1999-10-06 sprendimą, nustatė, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad jis yra ginčo namo dalies savininkas, nes jo vardu namas nebuvo įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas, be to, ieškovas netapo ir statybinių medžiagų savininku, nes jis pirko visą namą, todėl jo sutartis dėl namo pirkimo negalioja ir jam neatsirado teisės ir pareigos dėl ginčo namo, taigi jis neturi reikalavimo teisės reikšti ieškinį. Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutartimi buvo konstatuota, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis nusipirko ne statybines medžiagas, o visą ginčo namą, kur apsigyveno, neatitinka faktinių aplinkybių. Nurodė, kad AB „Posūkis“ nei 1990-12-11 protokolo išraše, nei 1991-02-01 kvite nėra pateikiama informacija apie tai, jog būtų parduodami ar perduodami ir kiti statiniai, pareiškėjo identifikuojami unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, pareiškėjas pirko griaunamo gyvenamojo namo statybines medžiagas iš jo neišsikrausčius visiems jame gyvenantiems asmenims, o griauti gyvenamojo namo techniškai nebuvo galimybės, todėl pareiškėjas faktiškai neturėdamas galimybės gauti nusipirktų statybinių medžiagų, neįgijo ir teisės į nekilnojamąjį turtą. Pažymėjo, kad ankstesniam ½ gyvenamojo namo savininkui R. A. buvo kompensuota už šio nekilnojamojo turto perleidimą ir 1987 m. jis neteko nuosavybės teisės į ½ gyvenamojo namo, todėl teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo valstybės interesus atstovavusi tuometinė Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Prekybos organizacijų valdyba ar kita institucija pagal suteiktus įgaliojimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas galėjo žinoti apie galimą kitą daikto savininką ir tai, jog savininko sprendimu minėtas nekilnojamasis turtas nebuvo perduotas pareiškėjo nuosavybėn. Mano, kad pareiškėjo prašymas konstatuoti nuosavybės įgijimo momentą 1991-02-01 atmestinas ir dėl to, jog tą dieną nebuvo suėjęs 10 metų terminas.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pareiškėjo pareiškimas nepagrįstas ir neįrodytas, kadangi pareiškėjas nenurodė, kaip minėtą turtą pradėjo valdyti. Prie pareiškimo pareiškėjas nepridėjo jokių sąžiningą turto valdymą patvirtinančių įrodymų, t. y. nei pirkimo–pardavimo sutarties, nei kitų dokumentų, patvirtinančių faktą, jog minėtą turtą pareiškėjas įsigijo 1991-02-01 iš AB „Posūkis“. Nurodė, kad pareiškėjas pateikė išrašus iš namų valdos techninės apskaitos bylos, (duomenys neskelbtini), ir techninės apskaitos duomenis, kuriuose nurodyta, kad namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), savininkas yra R. A.. Be to, iš VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2012-11-23 rašto ir Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutarties bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-28 nutarties turinio matyti, jog pareiškėjas nėra ginčo namo savininkas, tai reiškia, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą spręsti dėl įgyjamosios senaties sąlygų egzistavimo. Tai, kad jokie fiziniai ar juridiniai asmenys nei anksčiau, nei dabar nereiškia jokių pretenzijų dėl naudojimosi minėtu turtu negali būti pagrindas pareiškimui patenkinti, kadangi pagal įstatymo nuostatas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei ar savivaldybei ir šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Pažymėjo, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad tai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 str. 3 d. nuostata.
Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamuosius daiktus – gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), yra įregistruotos R. A. (½ dalis), J. V. (¼ dalis) ir Č. V. (¼ dalis) nuosavybės teisės bei šio namo registro įraše yra įrašyta žyma apie juridinį faktą – įsiteisėjusį teismo sprendimą, turintį įtakos nekilnojamojo daikto teisiniam statusui, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutartis, kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-28 nutartimi palikta galioti ir kurios pagrindu registracija R. A. vardu buvo pripažinta negaliojančia. Nurodė, kad pareiškėjas nori nustatyti nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimą įgyjamosios senaties pagrindu, tačiau patikslintame pareiškime nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą kildina iš sandorio, t. y. nuosavybės teisės įgijimą sieja su kitu CK 4.47 str. įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu. Pažymėjo, kad dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto suinteresuotas asmuo neturi jokio teisinio intereso, o tik vykdo įstatymų nustatytas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijas, todėl prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog pagal Nekilnojamojo turto registro išrašą žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso J. V. (734/1944 dalis), Č. V. (599/1944 dalis), be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1162/2000 palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-510-2000 ir iš dalies panaikinus 1995-03-06 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, žemės sklypo 611/1944 dalis nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikos valstybei. Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisės į žemės sklype esantį gyvenamąjį namą ir kitus statinius yra registruotos J. V., Č. V. ir R. A. vardu. Nurodė, jog tuo atveju, jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos tik tada, jeigu nustatoma ta aplinkybė, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, daiktas gali būti įgyjamas įgyjamąja senatimi, jeigu jis gali būti privačios nuosavybės teisės objektu, ir jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas, nes neatitinka CK 4.67 str. 1 d. nuostatų reikalavimų. Statiniai kaip nekilnojamojo turto objektai formuojami tais atvejais, kai nekilnojamojo turto savininkas turi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą statyti. Vilniaus apygardos teismas 2000-05-04 nutartyje nurodė, kad apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas G. J. D. nėra ginčo namo savininkas, bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000-12-28 nutartyje pažymėjo, kad ieškovas tapo R. A. griaunamos namo dalies statybinių medžiagų ir atliekų savininku, ir jeigu teismas konstatuos tą aplinkybę, jog yra visos CK 4.68–4.71 str. nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, tai suinteresuotas asmuo neprieštaraus, kad būtų nustatytas faktas, jog pareiškėjas 1991-02-01 pagal įgyjamąją senatį įgijo ½ gyvenamojo namo dalį su jame esančiomis patalpomis.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pripažinti, jog pareiškėjas pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į ½ gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), su jame esančiomis patalpomis galima tik tada, jeigu įvertinus visus pateiktus įrodymus bus nustatyta, kad tenkinamos visos CK 4.22 str., 4.23 str., 4.47 str., 4.68–4.71 str. įtvirtintos sąlygos. Prašė pareiškimą spręsti teismo nuožiūra.
Suinteresuotas asmuo R. A. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-28 nutartyje konstatuota, jog 1990-12-04 AB „Posūkis“ įkainojimo komisija atliko jam priklausiusios griaunamos namo dalies (58 kv. m) įkainojimą ir šios namo dalies medžiagas bei atliekas įvertino 465 rubliais. Šios griaunamos namo dalies statybinės medžiagos buvo parduotos pareiškėjui, o teismas konstatavo, jog pareiškėjas tapo griaunamos namo dalies statybinių medžiagų ir atliekų savininku, bet ne namo dalies savininku. Pareiškėjas turėjo išardyti griaunamo namo dalį bei pasiimti statybines medžiagas ir atliekas, bet to nepadarė ir ilgą laiką nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, o dabar nori savo neteisėtus veiksmus nepagrįstai įteisinti, nes šiuo atveju namo dalis yra užimta savavališkai, be jokio teisinio pagrindo. Mano, kad griautino namo dalis nedelsiant turi būti nugriauta, o jo užimta žemė turi būti gražinta Lietuvos Respublikos valstybei. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdyba buvo pareiškusi reikalavimą dėl pareiškėjo iškeldinimo iš nenugriauto namo dalies, tačiau dėl formalių priežasčių reikalavimas nebuvo tenkintas.
Suinteresuoti asmenys G. Ž., Č. V. ir J. V. atsiliepimų į pareiškėjo patikslintą pareiškimą nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo Č. V. su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-09 sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), kildina iš sandorio (patikslintame pareiškime nurodydamas, jog AB „Posūkis“ 1990-12-11 sprendimu pardavė jam ½ gyvenamojo namo dalį su ½ kitų statinių), t. y. pareiškėjas nuosavybės teisės įgijimą sieja su kitu CK 4.47 str. 1 d. įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu. Be to, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginys apie tai, jog jis savo asmeninėn nuosavybėn įsigijo ½ gyvenamojo namo su ½ kitų statinių, neatitinka teismuose konstatuotų faktinių aplinkybių, t. y. Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutartyje buvo konstatuota aplinkybė, jog tai, kad pareiškėjas nusipirko ne statybines medžiagas, o visą ginčo namą, neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių, nes pareiškėjas yra tik R. A. namo dalies medžiagų savininkas. Taip pat teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas šiuo atveju elgiasi nesąžiningai, kadangi turėjo žinoti apie tai, jog ginčo objektas, t. y. ½ gyvenamojo namo dalis, teisės aktų nustatyta tvarka Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Prekybos organizacijų valdybos sprendimu nebuvo perduotas pareiškėjo nuosavybėn, todėl visi šioje civilinėje byloje surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės labiau suponuoja išvadą apie tai, jog šiuo atveju ginčo namo ½ dalis išliko Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybe, ir šiuo atveju nėra jokių teisinių pagrindų pareiškėjui įgyjamosios senaties pagrindu nustatyti nuosavybės teisių į ginčo objektą. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė tų aplinkybių, kad pareiškimas atitinka visas sąlygas, numatytas CK nuostatose, reglamentuojančiose įgyjamosios senaties institutą, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmesti kaip neįrodyti. Teismas sutiko su suinteresuoto asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atsiliepime išdėstytais argumentais, jog šiuo atveju yra taikytinos CK 4.69 str. 3 d. nuostatos, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (t. y. ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos nuosavybės teisės į ½ gyvenamojo namo dalį, nepatvirtina to fakto, jog šis daiktas neturi savininko apskritai, nes registravimu yra tik įregistruojami nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau pati nuosavybė atsiranda kitais teisės aktuose nustatytais pagrindais, o ta aplinkybė, jog nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą turintis asmuo šios teisės ilgai neįgyvendina ir šį turtą nepertraukiamai valdo fizinis asmuo, negali būti teisinis pagrindas įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamosios senaties principu. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė į daiktą yra įgyjama nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos, o pareiškėjas šiuo atveju prašė nustatyti nuosavybės įgijimo momentą nuo 1991-02-01, nors šiai datai dar nebuvo suėjęs 10 metų reikalaujamas senaties terminas, todėl ir šioje dalyje pareiškėjo argumentus atmetė. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė nei vienos CK 4.68–4.71 str. nuostatose numatytos sąlygos, kurios yra būtinos nustatant įgyjamosios senaties faktą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Pareiškėjas G. J. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad pareiškėjas, 1991-02-01 sumokėjęs AB „Posūkis“ 465 rublius, teisėtai pradėjo valdyti ir naudotis namo dalimi, mokėjo žemės nuomos mokestį, komunalinius mokesčius. AB „Posūkis“ 1994-01-25 rašte Vilniaus miesto Vilkpėdės seniūnijos seniūnui nurodė, kad paaiškėjus, jog namas netrukdo tiesti suplanuotų tinklų, pusė namo buvo parduota pareiškėjui. Nurodė, kad buvęs namo gyventojas R. A. 1995 m. neteisėtai savo vardu užregistravo nuosavybės teisę į namo dalį, kuri panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutartimi, kuri Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-28 nutartimi palikta nepakeista. Nurodė, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius visų būtinų aplinkybių egzistavimą pripažinti nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą, tačiau šie įrodymai pirmosios instancijos teismo nebuvo ištirti. Šiuo metu yra praėję daugiau nei 22 metai nuo tada, kai pareiškėjas valdo namo dalį, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs 10 metų termino pasibaigimą vėliau, nei pareiškime nurodyta 1991-02-01 data, ir įvertinęs kitų būtinų sąlygų egzistavimą, privalėjo ne atmesti pareiškėjo pareiškimą, o tenkinti jį iš dalies, nustatant nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą praėjus 10 metų nuo 1991-02-01. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas įsigijo tik nugriauti skirto namo statybines medžiagas, nes AB „Posūkis“ priklausė namo dalis, o ne statybinės medžiagos. Pardavimo sutartis šiuo atveju notaro nebuvo tvirtinama, dėl to negalima konstatuoti, jog pareiškėjo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atsirado kitu būdu nei pagal įgyjamąją senatį. Pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai, jog ginčo namo dalies nuosavybės teisė nėra registruota kito asmens vardu. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad pareiškėjas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai valdė ir valdo namo dalį, o byloje esantys įrodymai patvirtina, jog visiems asmenims buvo žinoma apie teisėtą ir atvirą namo dalies valdymą. Kadangi namo dalis pareiškėjo valdoma nuo 1991 m., šiuo atveju egzistuoja ir minimalaus 10 metų termino nustatyti juridiniam faktui dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlyga.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo teiginys, kad jis savo asmeninėn nuosavybėn įsigijo ½ gyvenamojo namo su ½ kitų statinių, neatitinka teismuose konstatuotų faktinių aplinkybių, nes Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-510-2000 nurodyta, jog apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog ieškovas nėra ginčo namo savininkas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1162/2000 pažymėta, kad ieškovas tapo R. A. griaunamos namo dalies statybinių medžiagų ir atliekų savininku. Mano, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė nei vienos CK 4.68–4.71 str. numatytos sąlygos.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas iš AB „Posūkis“ pirko gyvenamojo namo statybines medžiagas, tačiau namo nenugriovus ir nesant galimybei gauti statybinių medžiagų, pareiškėjas neįgijo nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Kadangi ankstesniam namo savininkui R. A. buvo kompensuota už nekilnojamojo turto perleidimą, darytina prielaida, kad teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo valstybės interesus atstovavusi tuometinė Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Prekybos organizacijų valdyba ar kita institucija pagal suteiktus įgaliojimus. Vadinasi, pareiškėjas galėjo žinoti apie galimą kitą daikto savininką. Pareiškėjas nėra viešai įregistravęs ginčo nekilnojamojo turto valdymo. Mano, kad pareiškėjo prašymas konstatuoti nuosavybės įgijimo momentą 1991-02-01 atmestinas, nes tą dieną nėra suėjęs 10 metų terminas.
Suinteresuotas asmuo R. A. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, jog jam buvo parduota gyvenamojo namo dalis, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000-12-28 nutartyje nurodė, jog G. J. D. tapo griaunamos namo dalies statybinių medžiagų ir atliekų savininku, bet ne namo dalies savininku. Pareiškėjas turėjo išardyti griaunamo namo dalį bei pasiimti statybines medžiagas, tačiau to nepadarė, tačiau tai nesukuria jam teisių į namo valdymą. Mano, kad namo dalis užimta savavališkai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą sprendimą atmesti pareiškėjo G. J. D. pareiškimą nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą. Apeliaciniame skunde išdėstyti pareiškėjo teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto LDT Vykdomojo komiteto 1987-06-12 sprendimu Nr. 212 Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Prekybos organizacijų valdybai (dabar – AB „Posūkis“) buvo leista nugriauti individualų gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), trukdantį statyti inžinierinius tinklus, įpareigojant AB „Posūkis“ suteikti gyvenamojo namo savininkams butus ir sumokėti kompensaciją. Iš 1990-12-11 AB „Posūkis“ posėdžio protokolo Nr. 31 turinio nustatyta, jog Tarybos nariai, tarp jų ir G. J. D., nutarė leisti nusipirkti griaunamus pastatus, esančius Jankiškių g. 29, 47 ir 51, Vilniuje, pagal 1990-11-27 įsakymu Nr. 37 sudarytos komisijos šių statinių įkainojimą, t. y. G. J. D. – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančio kvito Nr. 507287 turinio nustatyta, kad 1991-02-01 SRKĮ „Posūkis“ už gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), 465,66 rublių sumokėjo pareiškėjas G. J. D. Taip pat nustatyta, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo nugriautas ir pripažintas tinkamu naudoti. Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamuosius daiktus, t. y. gyvenamąjį namą ir kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), yra įregistruotos R. A. (½ dalis), J. V. (¼ dalis) ir Č. V. (¼ dalis) nuosavybės teisės bei šio namo registro įraše yra įrašyta žyma apie juridinį faktą, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-12-28 nutartis, kurios pagrindu registracija R. A. vardu buvo pripažinta negaliojančia. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2000-05-04 nutartimi, kurią Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000-12-28 nutartimi paliko nepakeistą, pripažino negaliojančia ½ dalies gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją R. A. vardu, t. y. konstatavo tas aplinkybes, jog 1990-12-04 AB „Posūkis“ įkainojimo komisija atliko atsakovui R. A. priklausiusios griaunamo namo dalies įkainojimą ir šios namo dalies medžiagas bei atliekas įkainojo 465 rublių. Nutartyje nurodyta, jog šios griaunamo namo dalies statybinės medžiagos buvo parduotos G. J. D., tačiau jis nėra ginčo namo savininkas, nes jis tapo tik griaunamo namo dalies statybinių medžiagų ir atliekų savininku.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 str. 11 p.). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 str. 1 d., suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 str. nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.68–4.71 str. nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 str. nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004; 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Pagal CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo.
Pažymėtina, kad, minėta, nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik jei pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu. Minėto CK 4.47 str. 1 p. nurodytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – pagal sandorius. Tačiau nagrinėjamu atveju sutiktina su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, jog pareiškėjas patikslintame pareiškime nurodydamas, jog AB „Posūkis“ 1990-12-11 sprendimu pardavė jam ½ gyvenamojo namo dalį su ½ kitų statinių, esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į gyvenamojo namo dalį kildina iš sandorio, tai reiškia, pareiškėjas nuosavybės teisės įgijimą sieja su kitu CK 4.47 str. nuostatose įtvirtintu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu, o būtent CK 4.47 str. 1 p. Be to, byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2000-05-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-510-2000 nurodė, jog išvada, kad pareiškėjas nusipirko ne statybines medžiagas, o visą ginčo namą, kur apsigyveno, neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių. Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1162/2000, kuria palikta nepakeista minėta Vilniaus apygardos teismo 2000-05-04 nutartis, konstatuota, jog ieškovas G. J. D. tapo R. A. griaunamos namo dalies statybinių medžiagų ir atliekų savininku. Pažymėtina, kad minėti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai turi prejudicinę galią nagrinėjamu atveju, todėl nutartyse konstatuotais faktais, faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas nesivadovauti neturi teisinio pagrindo. Taigi, atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog jis savo asmeninėn nuosavybėn įsigijo ½ gyvenamojo namo su ½ kitų statinių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, minėta, pagal CK 4.69 str. 3 d. įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Nagrinėjamu atveju iš byloje nustatytų aplinkybių bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pareiškėjas galėjo žinoti, kad šiuo atveju ginčo namo ½ dalis po buvusio namo dalies savininko R. A. išsikėlimo 1987 m. galėjo išlikti valstybės nuosavybe, nes nustatyta, kad namo dalis teisės aktų nustatyta tvarka Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto Prekybos organizacijų valdybos sprendimu pareiškėjo nuosavybėn perduotas nebuvo. Be to, nors iš bylos duomenų matyti, kad Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos nuosavybės teisės į ½ gyvenamojo namo dalį, tačiau, teismo vertinimu, šis faktas negali būti pagrindu teigti, jog daiktas savininko neturi apskritai, dėl ko pareiškėjui atsiranda teisė į nuosavybės įgijimą įgyjamosios senaties būdu.
Bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo prašymas nustatyti nuosavybės įgijimo momentą nuo 1991-02-01 negali būti tenkinamas, nes tai dienai dar nebuvo suėjęs 10 metų reikalaujamas senaties terminas, kuris skaičiuotinas nuo faktinio daikto valdymo pradžios. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas, konstatavęs 10 metų termino pasibaigimą vėliau, nei pareiškime nurodyta 1991-02-01 data, ir įvertinęs kitų būtinų sąlygų egzistavimą, privalėjo ne atmesti pareiškėjo pareiškimą, o tenkinti jį iš dalies, nustatant nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą praėjus 10 metų nuo 1991-02-01, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjui neįrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį būtinųjų sąlygų, nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo pareiškimą dėl nuosavybės įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė nei vienos iš CK 4.68–4.71 str. numatytos sąlygos, kurios yra būtinos nustatant įgyjamosios senaties faktą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas
nutaria:
Pareiškėjo G. J. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.