Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai neišaiškino bei neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pažeisdamas ABTĮ 57 ir 81 straipsnių nuostatas. Šie procesiniai pažeidimai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąjį teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju teismas nesilaikė nurodytų reikalavimų, nebuvo pakankamai aktyvus, nesurinko ir neištyrė visų reikšmingų bylai įrodymų. Teismas apsiribojo tik mechanišku kitų priimtų sprendimų turinio perrašymu (apie tai byloja teismo padaryta rašymo klaida, kurią teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi ištaisė). Teismas neįpareigojo pareiškėjo nustatyti kiekvieno namo, ant kurio pareiškėjas neva užfiksavo lenteles lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis, savininką dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį (kiekvienas privataus namo savininkas, aptikus pažeidimą, turi dalyvauti nagrinėjant bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Suinteresuotas asmuo byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje siūlo be namo savininko žinios ir leidimo atlikti tam tikrus veiksmus), neapklausė Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje esančių gyvenamųjų namų, ant kurių neva buvo užfiksuotos lentelės lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis, savininkų, netyrė, kas inicijavo minėtų lentelių įrengimą, kas minėtas lenteles įrengė ir kam šios lentelės priklauso. Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnyje nurodyta, kad valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos Respublikos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose. Tuo tarpu pareiškėjo 2012 m. birželio 25 d. reikalavime Nr. 1R-31 ir 2012 m. liepos 13 d. prašyme Nr. 3-372 nurodytos gatvių pavadinimų lentelės su lietuviškais, lenkiškais ir kitais užrašais Vilniaus rajono savivaldybės administracijai nepriklauso. Teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo būti aktyvus, į posėdį iškviesti gyvenamųjų namų, ant kurių buvo užfiksuotos lentelės lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis, savininkus, kuriems gali būti žinomos įvykio detalės, pavyzdžiui, kam minėtos lentelės priklauso, kas juos įrengė ir pan. Teismas nenustatė, ar Administracija turėjo objektyvią galimybę įvykdyti pareiškėjo 2012 m. birželio 25 d. reikalavimą Nr. 1R-31. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje esantis pareiškėjo reikalavimas Nr. 1R-31 yra abstraktus (nenurodyta, kokių konkrečių veiksmų Administracija turi imtis). Tuo tarpu reikalavimas turi būti suprantamas, aiškus ir konkretus ir turi būti toks, kad šaliai, kuriai šis nurodymas yra adresuotas, sukeltų atitinkamas pasekmes, kad nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartys administracinėje byloje Nr. AS6-216/2007 ir administracinėje byloje Nr. AS63-375/2011)). Aplinkybės, dėl kurių negali būti realizuoti institucijos reikalavimai, negali būti laikomos nesvarbiomis ir ignoruojamos nagrinėjant bylas (LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-935/2011; 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62- 3281/2010). Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, jog aplinkybė, kad savivaldybės biudžetas nėra pakankamas tam tikrai funkcijai finansuoti, t. y. dėl lėšų stygiaus yra finansuojamos tik esmingai svarbesnės savivaldybės funkcijos, yra pripažįstama objektyvia priežastimi, neleidžiančia įgyvendinti teisės aktą. Egzistuojanti minėta objektyvi priežastis pašalina atsakomybę dėl teisės aktų nevykdymo (LVAT 2012 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2141-12). Administracija laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų, jų nepažeidė, ji neatliko jokių įstatymų draudžiamų veiksmų. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 1 punktą, savivaldybės administracijos direktorius tiesiogiai ir asmeniškai atsako už įstatymų, Vyriausybės ir savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje jo kompetencijai priskirtais klausimais. Tačiau administracijos direktorius minėtą funkciją įgyvendina išleisdamas įsakymus. Šiuo konkrečiu atveju Administracija jokių įsakymų dėl lentelių lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis, nurodytų pareiškėjo 2012 m. liepos 13 d. prašyme Nr. 3-372 (taip pat pareiškėjo 2012 m. birželio 25 d. reikalavime Nr. 1R-31), neišleido. Jokių veiksmų, susijusių su lentelių lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis, įrengimu ir pan., neatliko. Tačiau minėtas aplinkybes teismas, nagrinėdamas bylą, neįvertino. Teismas taip pat neįvertino tos aplinkybės, kad lentelės, nurodytos pareiškėjo prašyme (taip pat pareiškėjo reikalavime Nr. 1R-31), ir kurias savo nuožiūra pakabino gyventojai ant savo nuosavybės teise priklausančių pastatų, viso labo yra informacinio pobūdžio. Administracija sutinka, kad Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostata taikytina viešiesiems užrašams, tačiau ši sąvoka nei įstatyme, nei poįstatyminiuose teisės aktuose nėra detalizuota, jos turinys nėra išaiškintas. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 49 patvirtintų Garsinės ir rašytinės informacijos, kitų viešųjų užrašų laikinųjų taisyklių (toliau - ir Taisyklės) 2 punkte nurodyta, jog viešieji užrašai turi būti teisiškai pagrįsti (registruoti arba pateikti su valstybės ar savivaldos institucijų leidimu). Įvertinus šią nuostatą kartu su Valstybinės kalbos įstatymo nuostatomis, vienareikšmiškai teigti, kad lentelės, nurodytos pareiškėjo 2012 m. liepos 13 d. prašyme Nr. 3-372 (taip pat pareiškėjo reikalavime Nr. 1R-31), laikytinos viešuoju užrašu, negalima. LVAT ne kartą pažymėjo, kad plečiamai aiškinti teisės aktų negalima (2004 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N7-1148/2004). Tam tikros informacijos lentelėse pateikimas nelaikytinas pažeidžiančiu imperatyvias teisės normas ir darančiu žalą įstatymo saugomoms vertybėms (LVAT 2011 m. lapkričio 4 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. N62-1735/2011; 2012 m. balandžio 6 d. nutarimas administracinėje byloje Nr. II- 29-561/2012). Todėl, pamačius tam tikras lenteles ant gyvenamųjų namų su tam tikra informacija, daryti kategorišką išvadą, kad tai viešasis užrašas, negalima. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas (91¹-91⁷ str.) numato atsakomybę už valstybinės kalbos nevartojimą. Šio kodekso 246⁷ straipsnis numato, kad šios kategorijos pažeidimų bylas nagrinėja tik Valstybinė kalbos inspekcija. Todėl, atsakovo manymu, Vyriausybės atstovas viršija savo įgaliojimus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje įpareigojimo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. 1V-57 patvirtinto Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo 30 punkto nuostatas ir pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles, kuriose nurodyti teisiškai neįregistruoti gatvių pavadinimai, Vilniaus rajono savivaldybėje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalis numato, kad, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų įgyvendinimo tvarką įtvirtina Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas (akto redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 10 d.), pagal kurį Vyriausybės atstovas, kai savivaldybės administravimo subjektai nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka reikalauja, kad Konstitucijos būtų laikomasi, įstatymai būtų įgyvendinti, o Vyriausybės sprendimai įvykdyti (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 1 d. 2 p.). Įstatymo 5 straipsnyje nustatyta Vyriausybės atstovo įgaliojimų įgyvendinimo tvarka, t. y. nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjektas neįgyvendina įstatymų, nevykdo Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui pateikia rašytinį reikalavimą neatidėliojant įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės sprendimą. Vyriausybės atstovo reikalavimą savivaldybės kolegialus administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai per savaitę nuo reikalavimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą įvykdyti reikalavimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo reikalavimą, atsisako jį vykdyti) Vyriausybės atstovas kreipiasi į teismą dėl šio savivaldybės administravimo subjekto neveikimo (Įstatymo 5 str. 2 d. 1, 2 p.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriui pateikė 2012 m. birželio 25 d. reikalavimą Nr. 1R-31 pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles. Šiuo reikalavimu nustatė, kad Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje greta lietuvių kalbos nevalstybine kalba gatvių pavadinimų lentelės yra iškabintos šiose gatvėse: (duomenys neskelbtini) gatvėse. Vyriausybės atstovas pabrėžė, kad per nustatytą terminą neįvykdžius reikalavimo/nepranešus apie reikalavimo įvykdymą/atsisakius jį vykdyti, Vyriausybės atstovas, vadovaudamasis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu, Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka kreipsis į teismą dėl neveikimo. Vyriausybės atstovas taip pat informavo, jog, vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Vyriausybės atstovas turi teisę nustatyti kitą nurodytų veiksmų įvykdymo terminą, jeigu gautas pagal kompetenciją savivaldybės administravimo subjekto motyvuotas prašymas šį terminą pratęsti.

Vyriausybės atstovui negavus informacijos iš Administracijos apie tai, kad reikalavimas įvykdytas, taip pat prašymo pratęsti reikalavimo įvykdymo terminą, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Administracijos direktorius neįvykdė Vyriausybės atstovo 2012 m. birželio 25 d. reikalavimo Nr. 1R-31 ir tai reiškia, jog pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Apeliaciniame skunde neteisingai teigiama, kad pareiškėjas viršijo savo kompetenciją, kadangi Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nesprendė administracinės atsakomybės taikymo pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą klausimo. Tai, kad, apelianto teigimu, Administracija nepriėmė jokių įsakymų dėl lentelių lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis, nurodytų pareiškėjo 2012 m. liepos 13 d. prašyme Nr. 3-372 (taip pat pareiškėjo 2012 m. birželio 25 d. reikalavime Nr. 1R-31), ir jokių veiksmų, susijusių su lentelių lietuvių, lenkų ir kitomis kalbomis, įrengimu ir pan., neatliko, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi Vyriausybės atstovas šiuo atveju nereikalavo panaikinti ar pakeisti konkrečių atsakovo priimtų teisės aktų (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 str. 1 d. 3 p., 5 str. 1 d. 1 p.), bet veikė pagal kitą jam suteiktą įgaliojimą ir vadovavosi minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. reikalavo įgyvendinti įstatymą bei Vyriausybės sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011).

Atkreiptinas dėmesys, kad Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiškėjo teisė kreiptis į teismą taikoma tik tada, kai savivaldybės administravimo subjektas nesielgia taip, kaip jį įpareigojo elgtis atitinkamas įstatymas ar Vyriausybės sprendimas (nutarimas), t. y. nepaiso jam privalomai nustatyto elgesio modelio. Sprendžiant Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies taikymo pagrįstumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, ar šios teisės normos pagrindu savivaldybės administravimo subjektui Vyriausybės atstovo pateiktame reikalavime (ir atitinkamame Vyriausybės atstovo prašyme teismui) nurodyti įstatymai ar Vyriausybės sprendimai (dėl kurių neįgyvendinimo ar nevykdymo yra jie pateikti) atitinka nurodytus kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1551/2012).

Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija turi įvertinti, ar Administracija nevykdė jai teisės aktais nustatytų privalomų elgesio taisyklių, nesilaikė nustatytų teisės aktų reikalavimų.

Pagal Aprašo (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2012 m. gruodžio 6 d.) 29 punktą, lentelių, pavadinimų lentelių, informacinių ženklų pritvirtinimą, užrašų užrašymą, jų priežiūrą ir keitimą organizuoja savivaldybės vykdomoji institucija. Aprašo 30 punkte numatyta, kad gatvių, pastatų, statinių ir kitų objektų pavadinimai, pateikiami lentelėse, užrašuose, informaciniuose ženkluose ar pavadinimų lentelėse turi būti nurodomi taip, kaip jie yra įregistruoti Adresų ar Nekilnojamojo turto registre.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėdamas administracinę bylą pirmosios instancijos teismas tinkamai akcentavo Konstitucijos 14 straipsnį, kuriame įtvirtinta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimą, kuriame pabrėžtas lietuvių kalbos kaip konstitucinės vertybės statusas ir svarba, taip pat privalomas lietuvių kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-687/2008, kurioje akcentuotas viešojo intereso aspektas, lemiantis teisės vartoti valstybinę lietuvių kalbą viešajame Lietuvos gyvenime specifiką.

Specialusis teisės aktas, skirtas nustatyti valstybinės (lietuvių) kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, yra Valstybinės kalbos įstatymas (1 str. 1 d.). Šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikoje viešieji užrašai yra valstybine kalba. Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnyje konkrečiai nustatyta galimybė greta valstybinės kalbos pateikti ir kitomis kalbomis tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimus ir jų informacinius užrašus. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad teisės aktai vienareikšmiškai yra nustatę, jog gatvių pavadinimų užrašai turi būti pateikiami valstybine kalba, už kurių įtvirtinimą, informacijos juose teisingumą ir teisėtumą, keitimą ir kt. atsako savivaldybės vykdomoji institucija, taip pat priėjo teisingą išvadą, jog gatvių pavadinimai negali būti laikomi tautinės bendrijos organizacijos pavadinimais ar tokios bendrijos informaciniais užrašais. Gyvenamųjų vietų gatvių pavadinimų lentelėse gali būti vartojama tik oficiali vietovardžių forma, nes tai susiję su valstybinės kalbos vartojimu viešajame gyvenime, ir tokia informacija nepatenka į Valstybinės kalbos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sferą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje esantis pareiškėjo 2012 m. birželio 25 d. reikalavimas Nr. 1R-31 yra abstraktus (nenurodyta, kokių konkrečių veiksmų Administracija turi imtis). Kaip matyti iš pareiškėjo reikalavimo, jame Vyriausybės atstovas yra aiškiai, konkrečiai nurodęs kuriose Vilniaus rajono gyvenvietėse ir konkrečiai kuriose gatvėse Administracija turėtų pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles. Be to, pareiškėjo reikalavime Nr. 1R-31 yra nurodyta, kokius veiksmus, įgyvendinant Valstybinės kalbos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies ir Aprašo 30 punkto nuostatas, prašoma įpareigoti atlikti atsakovą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reguliavimą ir bylos medžiagą, nesutinka su atsakovo teiginiu, kad egzistuoja objektyvios kliūtys vykdyti jam teisės aktais priskirtas funkcijas. Šiuo atveju atsakovo nurodomos priežastys dėl atsisakymo vykdyti pareiškėjo reikalavimą yra nepagrįstos teisiniu reguliavimu.

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai nurodė, kad argumentas dėl darbuotojų ir lėšų nepakankamumo negali būti motyvu pateisinant įpareigojimo neįvykdymą. Be to, šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą vykdyti teisės aktų nuostatas, kurios nenumato, kad atsakovas šių nuostatų reikalavimus turi vykdyti atsižvelgdamas į savo finansines galimybes ar kad gali nevykdyti dėl to, jog jam nepakanka jo turimų lėšų. Byloje nenagrinėjami atsakovo reikalavimai dėl lėšų atsakovui skyrimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip nepagrįstus ir kitus atsakovo nurodytus argumentus dėl trukdymo įvykdyti pareiškėjo reikalavimą (įrodymų trūkumo, teisinio reglamentavimo, kuris numatytų gatvių pavadinimų lentelių keitimo tvarką savivaldybių teritorijose, nebuvimo). Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvais ir jų neatkartoja.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime paminėtomis nuostatomis dėl jurisprudencijos tęstinumo, kurios taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose ir kurti naują precedentą nėra pagrindo.

Dėl išdėstytų aplinkybių pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje reikalavimas atsakovui įgyvendinti Valstybinės kalbos įstatymo ir Aprašo nuostatas yra pagrįstas.

Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat nurodo, kad į bylą turėjo būti įtraukti ir visų namų, ant kurių buvo užfiksuotos lentelės su gatvių pavadinimu nevalstybine kalba, savininkai. Teisėjų kolegija su tokiu vertinimu nesutinka. Kaip minėta, šios bylos dalykas – Administracijos direktoriaus pareiga pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles. Taigi sprendžiamas būtent atsakovo pareigos, o ne kitų asmenų teisių ar pareigų klausimas. Teismo sprendimas savaime jokių teisių ar pareigų atsakovo nurodytiems asmenims nesukuria, todėl šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl proceso teisės normų pažeidimo, pažymi, kad iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo atsakovo argumentus, išsiaiškino ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius pateiktus įrodymus ir atsikirtimus, išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (ABTĮ 57, 86 straipsniai).

Pabrėžtina, jog nors teisės aktai nenumato termino, iki kada atsakovas turi atlikti nurodytus veiksmus, šie veiksmai turėtų būti atliekami per protingą laikotarpį, kuris būtų pakankamas būtiniems veiksmams atlikti. Šiuo atveju, siekiant išvengti galimų teisinių ginčų ateityje, atsižvelgus į teisinį reguliavimą, susijusį su gatvių pavadinimų užrašų nurodymu, keitimu, atsižvelgiant į protingumo, proporcingumo principus, teisėjų kolegija įpareigoja Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietėse į tokias, kurios atitiktų Valstybinės kalbos įstatymo bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių reikalavimus – t. y. tokias, kuriose nurodyti Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba.

Remiantis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. sprendimą pakeisti.

Įpareigoti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorių per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti Valstybinės kalbos įstatymo neatitinkančias gatvių pavadinimų lenteles Vilniaus rajono savivaldybės gyvenvietėse į tokias, kurios atitiktų Valstybinės kalbos įstatymo bei Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą taisyklių reikalavimus – t. y. tokias, kuriose nurodyti Registrų centre įregistruoti gatvių pavadinimai lietuvių kalba.

Nutartis neskundžiama.