- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-02
- Bylos Nr.
- 2T-61/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas
- Pareiškėjas
- Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Kronospan Riga“
- Suinteresuotas asmuo
- akcinės bendrovės „Klaipėdos mediena“
- Kategorijos
- 118.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 130.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Driuko, Nijolės Piškinaitės ir Egidijaus Žirono (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Kronospan Riga“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Baltijos arbitražo ir taikos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą byloje Nr. ZP-28-06/2013 dėl skolos, netesybų ir arbitražo išlaidų priteisimo bei pareiškėjo Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Kronospan Riga“ ir suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Klaipėdos mediena“ prašymą dėl taikos sutarties patvirtinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Latvijos Respublikos Baltijos arbitražo ir taikos teismas (toliau tekste – Arbitražo teismas arba Arbitražas) 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu SIA „Bolderaja Ltd.“ (senasis pareiškėjo SIA „Kronospan“ pavadinimas) naudai iš Lietuvos Respublikos įmonės AB ,,Klaipėdos mediena“ priteisė 24 262, 85 Latvijos latų (toliau tekste - LVL) skolos, 642, 63 LVL arbitražo išlaidų bei 1213,14 LVL advokato pagalbai apmokėti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-15/2011, atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje šį užsienio valstybės arbitražo sprendimą, nes ginčą išnagrinėjo ne trijų arbitrų kolegija, kaip to reikalavo arbitražo įstaigos, kuriai spręsti buvo perduotas ginčas, taisyklės, o vienas arbitras. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kuria atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti aptariamą užsienio valstybės arbitražo sprendimą, paliko nepakeistą.
Pareiškėjas 2013 m. birželio 28 d. Arbitražo teisme inicijavo pakartotinį bylos dėl to paties teisinio ginčo nagrinėjimą. Arbitražo teismas Lietuvos apeliacinio teismo atsisakymą pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą laikė atsisakymu jo pagrindu išduoti vykdomąjį raštą, todėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties Lietuvos Respublikoje sukeliamų teisinių padarinių atžvilgiu taikė Latvijos Respublikos Civilinio proceso kodekso 537 straipsnio 2 punktą, numatantį, jog ginčas gali būti pakartotinai perduodamas nagrinėti arbitražui, įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria atsisakoma arbitražo sprendimo pagrindu išduoti vykdomąjį raštą dėl neteisėtos arbitražo sudėties. Arbitražas laikė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis turi įstatymo galią ir reiškia, jog Arbitražo teismo 2009 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas prarado savo teisinę galią ir nėra pagrindas išduoti vykdomąjį raštą nei Lietuvos Respublikoje, nei kur kitur. Todėl Arbitražo teismas darė išvadą, kad šalių ginčas gali būti nagrinėjamas pakartotinai.
Žemesnės instancijos teismas
Latvijos Respublikos Baltijos arbitražo ir taikos teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu byloje Nr. ZP-28-06/2013 iš AB „Klaipėdos mediena“ SIA „Bolderaja Ltd.“ naudai priteisė 31 658, 02 EUR (22 249, 38 LVL) skolos, 12 906, 84 EUR (9 070, 98 LVL) netesybų, viso - 44 564,86 EUR (31 320, 36 LVL) ir 750 LVL arbitražo išlaidų.
Pareiškėjas Latvijos Respublikos bendrovė SIA „Kronospan Riga“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Latvijos Respublikos Baltijos arbitražo ir taikos teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą byloje Nr. ZP-28-06/2013. Nurodė, kad nėra užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų.
Lietuvos apeliaciniam teismui rengiantis nagrinėti civilinę bylą pagal pareiškėjo prašymą dėl užsienio valstybės arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, teisme gautas abiejų šalių prašymas patvirtinti jų sudarytą taikos sutartį. Prašyme nurodoma, kad šalims yra žinomos taikos sutarties sudarymo ir patvirtinimo teisme teisinės pasekmės.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas tenkinamas.
Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti atitinkamą sprendimą. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (toliau tekste - KAĮ). KAĮ 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (KAĮ 51 straipsnio 1 dalis).
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo - pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas
arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis
susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta
arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos
sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.
1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimas. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje šalys nesiremia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje nustatytais nepripažinimo pagrindais ir jų neįrodinėja, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) ir b) punktuose nustatytų nepripažinimo pagrindų. Tarp šalių kilęs teisinis ginčas dėl medienos plaušų plokščių pirkimo-pardavimo teisinių santykių gali būti sprendžiamas arbitražu, Latvijos Respublikos arbitražo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai. Užsienio valstybės arbitražo sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas tokio pobūdžio teismo procesuose netikrinami. Todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo.
CPK 140 straipsnio 3 dalis numato, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi. Teisėjų kolegijos nuomone, sudaryti taikos sutartį šalys gali ir ne ordinariniame procese, kuriame sprendžiami klausimai dėl užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti. Pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas netvirtina šalių taikos sutarties, jeigu šis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, todėl šalių sudaryta taikos sutartis gali būti patvirtinta. Bylos šalims susitarus taikiai baigti ginčą ir teismui patvirtinus taikos sutartį, civilinė byla nutraukiama (CPK 140 str. 3 d., 293 str. 5 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 3 dalimi, 293 straipsnio 5 punktu,
nutaria:
Patvirtinti byloje dalyvaujančių asmenų – pareiškėjo Latvijos Respublikos bendrovės SIA „Kronospan Riga“ (įmonės kodas: 40003774690, adresas: Gubernciems 7, Ryga, LV-1016, Latvijos Respublika) ir suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Klaipėdos mediena“ (juridinio asmens kodas: 240616710, adresas: Liepų g. 68, LT-92100 Klaipėda, Lietuvos Respublika) 2014 m. balandžio 14 d. sudarytą taikos sutartį šiomis sąlygomis:
Pareiškėjas sumažina 31 658, 02 EUR pagrindinės skolos sumą penkiasdešimčia procentų iki 15 829, 01 EUR (penkiolikos tūkstančių aštuonių šimtų dvidešimt devynių eurų vieno euro cento). Kitų iš suinteresuoto asmens priteistų sumų (baudų, palūkanų, arbitražinių išlaidų) pareiškėjas atsisako, tai yra: 12 906, 84 EUR priteistų palūkanų sumos ir 1 067,15 EUR arbitražo išlaidų kompensavimo.Suinteresuotas asmuo sutinka sumokėti pareiškėjui 15 829,01 EUR (penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt devynis eurus vieną euro centą) pagrindinės skolos.Suinteresuotas asmuo iki 2014 m. balandžio 30 d. į pareiškėjo atsiskaitomąją sąskaitą (Nr. IBAN: LV87HABA0551012693035, bankas: AS Swedbank) perves vienu mokėjimu 15 829, 01 EUR (penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus dvidešimt devynis eurus vieną euro centą). Šalys pareiškia, jog jokių finansinių ir kitokių pretenzijų, susijusių su 2007 m. gegužės 10 d. Kontraktu Nr. 123/2007, iš kurio kilo arbitražinis ginčas, viena kitai daugiau neturi ir ateityje neturės.
Civilinę bylą Nr. 2T-61/2014 nutraukti.
Nutarties kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per trisdešimt dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.