Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-07-17 · Civilinė byla Nr. 2A-2027-431/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-17
Bylos Nr.
2A-2027-431/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-43093-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas
UAB „Doletos fasadai“
Atsakovas
M. J.
Kategorijos
  • 4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-2027-431/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43093-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 4.3.; 11.8.; 14.3.16.1.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Doletos fasadai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Doletos fasadai“ ieškinį atsakovui M. J. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas prašė panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčo komisijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-1-2652, kuriuo iš ieškovo atsakovui buvo priteista 36.000,00 Lt dienpinigių už komandiruotes į Maskvą, 804,42 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, atnaujinti ieškinio pateikimo teismui terminą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su darbo ginčų komisijos pozicija, jog atsakovas buvo komandiruojamas darbui į kitą valstybe. Ieškovas ir atsakovas sudarė darbo sutartį dėl nuolatinio darbo Maskvoje, Rusijos Federacijoje, todėl darbo sutarties 7 punkte nurodė: „Nustatoma darbo vieta - Maskva, Rusijos federacija, darbuotojui apmokamos nuvažiavimo išlaidos į nustatytą darbo vieta“. Tokia darbo sutarties sąlyga buvo esminė, priimant darbuotoją į darbą, kadangi ieškovas neturėjo jokių objektų, kuriuose vykdytų darbus Lietuvoje ir darbuotojų Lietuvoje ieškovui nereikėjo. Atsakovas sutiko dirbti tokiomis sąlygomis, juo labiau, kad jam buvo kompensuojamos nuvykimo į darbo vietą išlaidos. Esant minėtai darbo sutarties sąlygai, darbuotojas dirbo darbo sutartyje nustatytoje darbo vietoje, todėl jam neturi būti mokami jokie dienpinigiai, nes jis niekada nebuvo komandiruojamas kur nors iš savo darbo vietos. Darbo ginčų komisija, priimdama sprendimą, nesilaikė Valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 13 d. išaiškinimo Nr. KD-5736, kuriame nurodyta, kas laikytina komandiruote. Darbo ginčų komisija visiškai nepagrįstai nusprendė pripažinti darbo sutarties 7 punktą negaliojančiu pagal DK 94 straipsnio 2 dalį. Byloje nebuvo ginčijamas darbo užmokesčio dydis, darbuotojas neteigė, kad realiai dirbo daugiau, šio klausimo darbo ginčų komisija posėdyje nenagrinėjo, Maskvos „pragyvenimo lygis“ nebuvo nustatinėjamas ar grindžiamais vienokiais ar kitokiais įrodymais. Pripažinus, jog buvo susitarta nuolat siųsti darbuotoją į komandiruotes, reikėtų konstatuoti, kas yra laikytina nuolatine darbuotoja vieta. Tokia vieta darbo sutartyje nebuvo įrašyta, darbuotojas niekada nedirbo Lietuvoje, o tokia situacija, kad darbuotojas dirbtų nuolat vien komandiruotėse irgi negalima.

Atsakovas M. J. su ieškiniu nesutinko, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškovo laiku paduotas 2013 m. balandžio 29 d. pirminis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu dėl paties ieškovo kaltės. Pakartotinį ieškinį ieškovas pateikė tik 2013 gruodžio 30 d., t.y. praleidęs terminą tokio ieškinio pateikimui. Pirminis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, kas prilygsta ieškinio nepadavimui, reiškia pakartotinas ieškinys pateiktas praleidus apskundimo terminą, skaičiuojant nuo ginčų komisijos sprendimo priėmimo. Ieškovas savo pakartotiniame ieškinyje nenurodė jokių motyvų, dėl kurių teismas galėtų atnaujinti praleistą vieno mėnesio terminą tokiam reikalavimui pareikšti, nenurodė jokių svarbių priežasčių, taipogi net nesuformulavo prašymo dėl termino atnaujinimo ieškinio reikalavimuose. Ieškovas pažeidė DK 141 straipsnio 1 dalį, nes neatsiskaitė su atsakovu jo atleidimo dieną, t.y. neišmokėjo dienpinigių už darbą Rusijos Federacijoje, Maskvoje. Darbo ginčų komisija tinkamai vertino komandiruotės sąvoką, šalių santykius bei darbuotojo darbo esmę. Nustatyta darbovietė (ar darbo vieta) negali būti nustatoma ten, kur nėra jokio darbdavio įmonės struktūrinio padalinio, todėl iš esmės ši sąlyga, atsakovo teigimu, komisijos visiškai teisingai pripažinta negaliojančia ir reiškiančia kitokį susitarimą dėl nuolatinių komandiruočių. Esminės aplinkybės yra tos, kad UAB „Doleta“ neturi jokio padalinio Maskvoje, darbuotojas dirbo Maskvoje periodiškai važinėdamas iš Lietuvos ir atgal, o ne nuolatos gyveno Maskvoje. Darbui Maskvoje yra reikalingas Rusijos institucijų leidimas dirbti, todėl sąlyga, nustatanti nuolatinę darbo vietą Maskvoje yra akivaizdžiai negaliojanti ir prieštaraujanti tikriesiems šalių susitarimams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį atmetė ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčo komisijos 2013-03-27 sprendimą darbo byloje Nr. APS-1-2652 paliko nepakeistą, priteisė atsakovui iš ieškovo 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį dėl Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčo komisijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimo pateikė teismui 2013 m. gruodžio 30 d.. Taigi ieškovas yra praleidęs DK 296 straipsnyje numatytą vieno mėnesio ieškinio senaties terminą pateikti ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimo. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi ieškovo ieškinį paliko nenagrinėtu dėl ieškovo pasyvumo procese, t.y. dėl to, kad į posėdį be svarbių priežasčių neatvyko ieškovo atstovas ir įmonės vadovas, kurio dalyvavimas teisme buvo pripažintas būtinu. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas vertino, kad ieškovo nurodytos termino atnaujinimo priežastys nėra svarbios, o priešingai – įrodo, kad pats ieškovas savo teisėmis naudojosi nerūpestingai ir senaties terminą praleido dėl savo paties pasirinkto elgesio, o ne dėl svarbių priežasčių. Todėl teismas neatnaujino praleisto senaties termino ir pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį atmetė.

Teismas taip pat pasisakė dėl ginčo esmės, nustatydamas, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad turi leidimą įdarbinti Lietuvos Respublikos pilietį užsienyje – Rusijos Federacijoje, todėl neįrodė, kad turėjo teisę įdarbinti darbuotoją Maskvoje nuolatiniam darbui. Teismas sprendė, kad darbuotojo paaiškinimai, jog jis sutiko vykti dirbti į Maskvą tik žinodamas, kad yra siunčiamas į tarnybinę komandiruotę ir gaus pagal įstatymą priklausančius dienpinigius, yra labiau tikėtini, ir atitinka šalių susitarimo dėl darbo esmę. Darbo ginčų komisija teisingai pažymėjo, kad darbdavio siūlomas darbo sutarties aiškinimas, prieštarauja protingumui, ir iš esmės reikštų, kad darbuotojas ilgą laiką dirbo užsienyje už itin mažą darbo užmokestį (200,00 Lt per mėnesį). Teismas konstatavo, kad darbo sutarties 7 punkte numatytas įrašas, jog darbuotojas priimamas dirbti darbui Maskvoje, reiškia, kad šalys susitarė dėl kilnojamo pobūdžio darbo, o ne dėl darbo vietos Maskvoje ir kad darbdavio sprendimas siųsti dirbti darbuotoją Maskvoje reiškia darbdavio sprendimą komandiruoti darbuotoją.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį tenkinti ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2013 m. kovo 27 d. sprendimą Nr.DGKS-786 panaikinti.

Ieškovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Ieškovas ieškinį dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo teismui pateikė 2013-04-29, todėl DK 296 straipsnyje nustatytas terminas nėra praleistas. Teisme ieškinys buvo užregistruotas 2013-05-02, iškelta civilinė byla Nr. 2-21593-852/2013. Nagrinėdamas bylą teismas 2013-07-09 protokoline nutartimi nutarė apklausti teismo posėdyje atstovą, įmonės direktorių T. Ū., jo dalyvavimą pripažįstant būtinu. Kitas teismo posėdis buvo paskirtas 2013-09-10, tačiau ieškovo vadovui joks teismo pranešimas arba šaukimas nebuvo atsiųstas. Todėl T. Ū. į teismo posėdį neatvyko. Dėl kokių priežasčių į teismo posėdį neatvyko ieškovo atstovas pagal pavedimą V. V., ieškovui nežinoma. Taip pat bendrovės vadovui nebuvo žinoma, ką savo prašymuose dėl posėdžio atidėjimo nurodė ieškovo atstovas pagal pavedimą. Teismo 2013-09-10 posėdžio protokole nėra nurodyta, kad teismas tikrino, ar į posėdį atvyko bendrovės vadovas, ar jam buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį. Pirmosios instancijos teismas supainiojo įstatymo nustatytas neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, kai į posėdį neatvyksta atstovas ir kai į posėdį neatvyksta ieškovo vadovas, kurio dalyvavimas yra pripažintas būtinu, ir taikė pasekmes, numatytas, kai į posėdį neatvyksta ieškovo atstovas pagal pavedimą. Ieškovą atstovavę advokato padėjejai V. V. ir L. S. turėjo teisę atstovauti tik ieškovą, tačiau jokių pavedimų ir sutarčių atstovauti bendrovės vadovą T. Ū. jie neturėjo. Ieškinio palikimas nenagrinėtu yra atskiras CPK institutas, tuo tarpu ieškinio senatį reglamentuoja CK. Tačiau teismas, taikydamas ieškinio senatį, skundžiamame sprendime rėmėsi tomis pačiomis sąlygomis, kurios teismo nuomone, buvo pagrindas ieškinį palikti nenagrinėtu. Teismas nurodė, kad ieškinio senatį taiko dėl to, kad į posėdį be svarbių priežasčių neatvyko ieškovo atstovas ir įmonės vadovas, kurio dalyvavimas teisme buvo pripažintas būtinu. Tačiau teismas nepatikrino, ar ieškovo atstovas žinojo apie teismo posėdį, ar jam buvo tinkamai pranešta. Ieškovo atstovas, sužinojęs apie Vilniaus apygardos teismo 2013-11-28 nutartį, 2013-12-20 pateikė teismui ieškinį iš naujo. Teismas, taikydamas ieškinio senatį ir vertindamas, ar priežastys svarbios, privalėjo vertinti, ar yra ieškovo vadovo T. Ū. kaltė, jog jis neatvyko į teismo posėdį, apie kurį jam nebuvo pranešta. Teismas šių aplinkybių nevertino. Kadangi bendrovės vadovas į teismo posėdį neatvyko dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių, todėl teismas nepagrįstai vertino, kad ankstesnėje byloje ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo vadovo kaltės (pasyvumo procese) ir nesant jokių įrodymų nustatė, kad ieškinio senaties termino atnaujinimo priežastys nėra svarbios.

2) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis yra kilnojamasis. Ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis yra teisėta, sudaryta laikantis įstatymo reikalavimų. Darbo sutartimi sulygtas kilnojamasis darbas negali būti kvalifikuojamas kaip tarnybinė komandiruotė. Sudarydamas galimybes darbuotojui atlikti sutartyje nurodytas darbo funkcijas Maskvoje esančiuose objektuose, darbdavys neprivalėjo gauti leidimo įdarbinti Lietuvos Respublikos pilietį užsienyje, nes atsakovas nebuvo ir pagal šalių sutartą darbo pobūdį neturėjo būti įdarbintas Rusijos Federacijoje. Vykdydamas darbo sutartimi prisimtus įsipareigojimus darbuotojas pats privalėjo atvykti į sutartyje nurodytą darbo vietą – Maskvą. Rusijos Federacijos viza atsakovui buvo išduota pagal Rusijos Federacijos įsteigtos ir registruotos organizacijos kvietimą. Byloje yra pateiktas ieškovo darbuotojų sąrašas ir darbo sutartys su 32 darbuotojais, su kuriais, kaip su atsakovu, buvo susitarta, kad darbo vieta bus Rusijos Federacija, Maskva. Nė vienas iš darbuotojų nebuvo siunčiamas į komandiruotes, nė vienam iš jų niekada nebuvo mokami dienpinigiai. Visi darbuotojai suprato, kad darbo sutartimi sutartas kilnojamasis darbas ir darbo sutartyje sulygtas darbo fukcijas reikės atlikti Maskvoje. Visus darbo metus atsakovas nė karto nereikalavo iš ieškovo jokių dienpinigių, niekada nereiškė jokių prašymų ar prieštaravimų dėl to, kad jam yra nesumokėti dienpinigiai. Priešingai, atsakovas sutiko dirbti nurodytomis darbo sąlygomis ir tada, kai buvo mažinamas darbo užmokestis. Todėl atsakovo paaiškinimus, kad pasirašydamas sutartį jis suprato, kad bus siunčiamas į tarnybines komandiruotes ir gaus dienpinigius, akivaizdžiai paneigia jo elgesys.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-09-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21593-852/2013 ieškinį paliko nenagrinėtu, o Vilniaus apygardos teismas 2013-11-28 nutartimi paliko pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Tačiau po Vilniaus apygardos teismo nutarties ieškovas pateikė ieškinį vėl nesilaikydamas terminų. Teismas tinkamai nustatė, kad senaties terminas praleistas dėl ieškovo pasyvumo, o ne dėl svarbių priežasčių. Teismo 2013-07-09 parengiamojo posėdžio protokole yra nurodyta, kad ieškovo atstovė advokato padėjėja L. S. užtikrins T. Ū. dalyvavimą. Ieškovo pateiktas įrodymas – VšĮ „Inovacinis žvilgsnis“ rašto kopija – visiškai nepagrindžia aplinkybės, kad darbuotojas nebuvo siunčiamas į komandiruotes. Šis raštas tik nurodo, kad atsakovui buvo išduodama viza, tačiau jokių svarbių bylai aplinkybių visiškai nepatvirtina. Atsakovo vykimai į Rusijos Federaciją buvo periodiniai, skirtinguose statybų objektuose, todėl šie vykimai laikytini komandiruotėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

Byloje yra kilęs ginčas dėl ieškinio senaties taikymo bei darbdavio pareigos sumokėti darbuotojui dienpinigius už komandiruotes.

Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal DK 296 straipsnį, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šiame straipsnyje numatytas vieno mėnesio terminas yra ieškinio senaties terminas (LAT 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013). Ieškovas ieškinį yra pareiškęs dėl Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčo komisijos sprendimo, kuris buvo priimtas 2013 m. kovo 27 d. Taigi ieškinio senatis baigėsi 2013 m. balandžio 29 d. Ieškovas nurodytą dieną buvo pateikęs Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį, kuris buvo priimtas, tačiau 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu. Pakartotinį ieškinį ieškovas teismui pateikė tik 2013 m. gruodžio 30 d.

Pagal CK 1.130 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau šio straipsnio 4 dalis nustato, jog ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Vilniaus miesto apylinkės teismas aukščiau minėtoje 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartyje ieškinį paliko nenagrinėtu, ieškovui ir jo atstovui, kuriems tinkamai pranešta apie posėdį, neatvykus į posėdį be svarbių priežasčių. Teismas taip pat konstatavo, kad ieškovas, neužtikrindamas atstovų dalyvavimo procese, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, siekia vilkinti darbo ginčų komisijos sprendimo vykdymą. Šias nustatytas aplinkybes patvirtino ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi, kuria paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartį nepakeistą. Todėl pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą aplinkybės, jog ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu dėl ieškovo kaltės pripažintinos įrodytomis įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi ir iš naujo netikrintinos ir nevertintinos. Kadangi buvo konstatuota ieškovo kaltė, nėra teisinio pagrindo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį atnaujinti ieškinio senaties termino. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad skundžiamamu sprendimu buvo tinkamai nustatyta, jog ieškinio senatis yra praleista, o jos termino atnaujinti nėra pagrindo, kadangi ieškovas savo teisėmis naudojosi nerūpestingai ir senaties terminą praleido dėl savo paties pasirinkto elgesio, o ne dėl svarbių priežasčių.

Byloje nustatyta, kad pagal ieškovo ir atsakovo 2011 m. rugsėjo 1 d. sudarytą darbo sutartį atsakovas buvo priimtas dirbti montuotoju už 800,00 Lt darbo užmokestį per mėnesį. Pagal darbo sutarties 7 punktą nustatyta darbo vieta – Maskva, Rusijos Federacija, darbuotojui apmokant nuvažiavimo išlaidas į nustatytą darbo vietą (darbo ginčų komisijos b.l. 9). Darbo sutartis nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo keičiama, mažinant darbo užmokestį iki 400,00 Lt, nuo 2012 m. balandžio 1 d. – iki 200,00 Lt, nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. padidinant iki 212,50 Lt. Atitinkamai buvo mažinama ir darbo dienos trukmė – iki 4 valanadų, nuo 2012 m. balandžio 1 d. – iki 2 valandų (b.l. 6). Darbo sutartis nutraukta nuo 2012 m. lapkričio 26 d. darbuotojo pareiškimu pagal DK 127 straipsnį (darbo ginčų komisijos b.l. 10). Darbo ginčų komisija 2013 m. kovo 27 d. sprendimu taip pat nustatė, kad darbdavys yra registruotas ir turi buveinę Lietuvos Respublikoje, darbuotojas Maskvoje nuolat nedirbo, kadangi tarp darbo laikotarpių Maskvoje yra pertraukos, todėl padarė išvadą, kad ieškovas į Maskvą buvo siunčiamas dirbti periodiškai. Darbdavys papildomai apmokėdavo kelionės išlaidas arba jo atstovai nuveždavo darbuotoją į darbo vietą, aprūpindavo darbuotoją gyvenamuoju plotu. Todėl darbo ginčų komisija konstatavo tokiuose darbo santykiuose esant komandiruotės požymių ir pripažino darbo sutarties 7 punkto sąlygą, nustatančią darbuotojo darbo vietą Maskvoje, susitarimu dėl pastovių siuntimų, tai yra komandiruočių vykdyti darbinių funkcijų į Maskvą (b.l. 7).

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog darbo ginčų komisija ir pirmos instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos bei remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, pagal kurį tarnybinė komandiruotė - tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atlikimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, siekdamas atriboti tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes. Aiškindamas darbo sutartį teismas turi diskreciją vertinti, ar susitarimas atitinka DK 35 straipsnio reikalavimus (LAT 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei darbo ginčų komisija, nei pirmos instancijos teismas nenukrypo nuo aukščiau minėto kasacinio teismo išaiškinimo. Byloje buvo aiškinamasi, kiek darbo sutarties sąlygos atitiko faktines atsakovo darbo sąlygas, buvo atsižvelgta ir į šalių darbo santykių specifiką, atliekamas darbo funkcijas, nustatytą darbo laiko trukmę bei darbo užmokesčio dydį ir kitas aplinkybes. Pagal DK 35 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Ir darbo ginčų komisijos, ir skundžiamame teismo sprendime buvo konstatuota, kad darbdavio siūlomas darbo sutarties aiškinimas, prieštarauja protingumui, todėl pagal DK 94 straipsnio 2 dalį pripažino, kad darbo sutarties 7 punkte numatytas įrašas, jog darbuotojas priimamas dirbti darbui Maskvoje, reiškia, kad šalys susitarė dėl kilnojamo pobūdžio darbo, o ne dėl darbo vietos Maskvoje ir kad darbdavio sprendimas siųsti dirbti darbuotoją Maskvoje reiškia darbdavio sprendimą komandiruoti darbuotoją.

Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog kiti darbuotojai, su kuriais buvo sudarytos analogiškos sutartys, suprato, kad darbo sutartimi sutartas darbas yra kilnojamojo pobūdžio, ir jiems nebuvo mokami dienpinigiai, nėra pagrindas pripažinti, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas. Kiti darbuotojai nedalyvavo byloje, nebuvo tiriamas jų darbo laikas bei gaunamas užmokestis, todėl ta aplinkybe, kad jie nereiškia darbdaviui pretenzijų, negalima grįsti ginčijamos darbo sutarties su atsakovu 7 punkto teisėtumo. Ieškovo pateikta informacija, kad pagrindas atsakovo Rusijos Federacijos vizai išduoti buvo Maskvoje registruotos organizacijos kvietimas (b.l. 187) tik patvirtina pirmos instancijos teismo konstatuotą aplinkybę, kad ieškovas neįrodė, jog turėjo teisę įdarbinti darbuotoją Rusijos Federacijoje nuolatiniam darbu, kadangi viza jam buvo išduota pagal kitos, su ieškovu nesusijusios organizacijos, kvietimą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Atsakovas pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Atsakovas sumokėjo 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą (b.l. 199). Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalaus 1500,00 Lt dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl atsakovui iš ieškovo priteistinos 1000,00 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Doletos fasadai“, j.a.k. 302604276, atsakovui M. J., a.k. (duomenys neskelbtini) 1000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėDainius RinkevičiusJūratė Varanauskaitė