- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-09
- Bylos Nr.
- I1-1070-331/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03371-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas (pirm.)
- Pareiškėjas
- P. G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus pataisos namai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. G. (P. G.) skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus pataisos namai (iki reorganizavimo –Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas pateiktu skundu prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos (toliau – Teisingumo ministerija) 15 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2010 m. iki 2018 m. liepos mėn. (b. l. 1-2).
1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas Lukiškių T-IK (po reorganizacijos Vilniaus pataisos namai) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Skundžiasi, kad per visą bausmės laiką neturėjo galimybės gauti ilgalaikių pasimatymų, todėl buvo pažeista jo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. Teigia, kad atlikdamas bausmę kalėjimo sąlygomis buvo diskriminuojamas nuteistųjų paliktų Lukiškių T-IK dirbti ūkio darbus bei suimtųjų atžvilgiu, taip pat nuteistųjų, kurie atlieka bausmę ne kalėjimo sąlygomis. Dėl ilgalaikių pasimatymų nebuvimo nutrūko santykiai su sužadėtine, tai padarė žalos fizinei ir psichinei sveikatai: pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės.
1.2. Teismas nutartimi (b. l. 4) pareiškėjo skundą priėmė, atsakove įtraukė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų (toliau –ir Vilniaus PN), siūlė pareiškėjui pateikti nuomonę dėl bylos šalių procesinės padėties, t. y. ar sutinka, kad atsakove būtų įtraukta Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, o iš atsakovų pašalinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija).
1.3. Pareiškėjas 2019 m. spalio 7 d. raštu prašė pašalinti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vilniaus pataisos namų iš šios bylos proceso šalių, prašė įtraukti atsakove Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, teigdamas, kad Vilniaus PN administracija yra tik įstatymų vykdytoja ir negali savarankiškai be Teisingumo ministerijos žinios skirti nuteistiesiems kalėjimo rėžimu ilgalaikių pasimatymų (b. l. 12).
1.4. Todėl teismas 2019 m. spalio 15 d. nutartimi į bylos procesą atsakove įtraukė Teisingumo ministeriją, trečiuoju suinteresuotu asmeniu Vilniaus PN, vėl pasiūlė pareiškėjui pareikšti nuomonę dėl bylos šalių procesinės padėties, t. y. ar jis sutinka, su teismo nustatyta šalių padėtimi, taip pat prašė pareikšti nuomonę dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos įtraukimo į bylą atsakove (b. l. 14).
1.5. Pareiškėjas 2019 m. spalio 24 d. raštu sutiko, kad atsakove būtų Teisingumo ministerija, tačiau teigė, kad įtraukti į bylos procesą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Vilniaus PN netikslinga, nes Vilniaus PN jo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų nepadarė. (b. l. 21)
Atsiliepimas
2. Atsakovės Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) atstovas, nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 36-38) paaiškino, kad pareiškėjas savo skundą grindžia EŽTT byla Tomas Varnas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 42615/06), teikdamas, kad šia byla yra suformuotas precedentas dėl skirtingų suimtųjų ir nuteistųjų teisių į pasimatymus su artimaisiais. Mano, kad minėtoje EŽTT byloje buvo nagrinėjamas atvejis dėl suimtojo teisių į pasimatymus, todėl ši byla negali būti precedentu nagrinėjamoje administracinėje byloje, kur Pareiškėjas yra nuteistasis, atliekantis bausmę kalėjimo režimu.
2.1. Teigia, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kalėjimuose atliekantys laisvės atėmimo bausmę nuteistieji (šiuo atveju ir Pareiškėjas), turi teisę su kalėjimo direktoriaus arba jį pavaduojančio pareigūno leidimu į betarpiškus pasimatymus su artimaisiais be pataisos įstaigos atstovo priežiūros uždaroje, specialiai įrengtoje patalpoje. Pareiškėjo atžvilgiu teisės aktai numato galimybę į tokius pasimatymus, kurie pagal EŽTT jurisprudenciją atitinka veiksmingą naudojimosi teisę į asmeninį ir šeimos gyvenimą.
2.2. Mano, kad pareiškėjas nenurodė ar kreipėsi ir kada dėl pasimatymų su šeimos nariais suteikimo, byloje nėra duomenų apie prašymo (-ų) suteikti pasimatymus pateikimą kalėjimo administracijai ir taip pat nėra duomenų apie tokio prašymo netenkinimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovas apribojo Pareiškėjo teises nesuteikdamas galimybės pasimatyti su artimaisiais. Atitinkamai nėra pagrindo atsakovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme.
3. Trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus pataisos namų (toliau –ir Vilniaus PN) atstovas, nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 23-26) paaiškino, kad pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau - Statutas) 5 straipsnį Kalėjimų departamentas ir jam pavaldžios įstaigos savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Bausmių vykdymo kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu, Suėmimo vykdymo įstatymu, Probacijos įstatymu, kitais įstatymais, šiuo statutu, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis ir kitais teisės aktais. Pagal Statuto 4 straipsnį Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų veikla grindžiama teisingumo, teisėtumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo, suimtųjų ir nuteistųjų lygybės prieš suėmimo ir bausmių vykdymo įstatymus, humanizmo, bausmių vykdymo individualizavimo, progresyvaus bausmių atlikimo ir viešumo principais.
3.1. Teigia, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - BVK) 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau ši norma nenustato galimybės tokiai grupei priskirtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikių pasimatymų. Tokia teisės norma Lietuvos teismų praktikoje aiškinama imperatyviai, t. y. aiškinama, kad komentuojama nuostata draudžia kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems suteikti iki vienos paros pasimatymus ir nesuteikia laisvės atėmimo vietų įstaigos vadovui diskrecijos teisės elgtis kitaip, nei nustatyta įstatyme.
3.2. Pažymėjo, kad Klaipėdos apygardos teismo 1995 m. birželio 1 d. nuosprendžiu Pareiškėjas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos 1961 m. baudžiamojo kodekso 105 straipsnį, 118 straipsnį mirties bausme sušaudant, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi mirties bausmė pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant kalėjime, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 1994 m. lapkričio 5 d. . Iki 2018 m. birželio mėn. nuteistiesiems, atliekantiems laisves atėmimo bausmes iki gyvos galvos ir kalėjimo režimo sąlygomis Lukiškių TI-K, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami.
3.3. Mano, kad Pareiškėjas savo skunde nenurodo, kokių konkrečių veiksmų jis ėmėsi, siekdamas įgyvendinti savo teisę gauti ilgalaikių pasimatymų, o Pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) Administracijos reikalų skyriuje nei ginčo laikotarpiu, nei ankstesniu laikotarpiu, nėra įregistruota.
3.4. Akcentuoja, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Byloje pareiškėjas prašo priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos iš Teisingumo ministerijos, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2010 m. iki 2018 m. liepos mėnesio.
5. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
6. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
7. Nuteistųjų teisę pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis reglamentuoja BVK 94 straipsnio 1 – 8 dalys. 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami tokie pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.), trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. balandžio 1 d.). BVK 94 straipsnio 7 dalis numato pataisos įstaigos teisę, o ne pareigą suteikti nuteistiesiems papildomus pasimatymus. Kiekvienu atveju ši teisė gali būti realizuojama pataisos įstaigos direktoriui (jo pavaduotojui) sprendžiant nuteistojo pateiktą prašymą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų „Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių“ XI skyrius taip pat nustato suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis tvarką.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsniu, garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (lot. tiesiogiai) nustato, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 dalis), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 dalis).
9. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir, jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).
10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuteistųjų, kaip ir suimtųjų, teisės į pasimatymą realizavimą sieja su asmens, kurio laisvė suvaržyta, valios išraiška tokį pasimatymą gauti. Nenustatęs, kad kalinamas asmuo savo valią dėl pasimatymo išreiškė prašymu kalinimo įstaigos administracijai, teismas negali konstatuoti pažeidimo teisių, kurių kalinamasis nebandė realizuoti prieš kreipdamasis teisminės gynybos į teismą, taigi ir neteisėtų kalinimo įstaigos veiksmų ar neveikimo (žr., pvz., 2017 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-87-438/2017, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-27-415/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018).
11. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus su savo sužadėtine ar artimaisiais. Teismas pažymi, kad vadovaujantis teisės aktais pasimatymus nuteistiesiems skiria Lukiškių T-IK direktorius Teisingumo ministro nustatyta tvarka. Teismas neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų nenustatė, o pareiškėjas nesutiko kad atsakovu būtų Vilniaus PN, teismas vertina, kad pareiškėjui žala kilo ne iš Teisingumo ministerijos, o iš Lukiškių T-IK veiksmų, todėl pareiškėjo reikalavimai dėl žalos atlyginimo iš netinkamo atsakovo atmestini kaip nepagrįsti.
12. Teismas pažymi, kad vien abstraktūs teiginiai dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepagrindžiant ir neįrodant aplinkybės, kad laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai teikė prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus, o Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo netenkino, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad laisvės atėmimo įstaigos administracija pareiškėjo atžvilgiu nurodytais aspektais veikė neteisėtai ar pažeidė Konvencijos nuostatas.
13. Taigi, nenustačius vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų), pareiškėjo reikalavimas priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. G. (P. G.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.