Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-02 · Administracinė byla Nr. eI-2683-609/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-02
Bylos Nr.
eI-2683-609/2016
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01416-2016-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Kiaurakytė
Pareiškėjas
UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras
Atsakovas
D. A.
Kategorijos
  • 1.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eI-2683-609/2016Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01416-2016-6 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.5.; 1.8.2.; 3.21.
(S)KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 2 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras prašymą atsakovei D. A. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja UAB Tauragės regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir TRATC, pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės D. A. (toliau – ir atsakovė) priteisti 156,22 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Prašymas grindžiamas argumentais, kad Pagėgių savivaldybės tarybos 2011-10-26 sprendimu Nr. T-148 patvirtintais Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, pakeistais 2012-04-26 sprendimu Nr. T-103, už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Nustatytą įmoką kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti minėtose nuostatuose nustatyta tvarka. Pareiškėja yra Tauragės regiono savivaldybių (tame tarpe ir Pagėgių savivaldybės) įsteigta atliekų tvarkymo įmonė, atliekanti atliekų tvarkymo ir organizavimo funkcijas Pagėgių savivaldybės teritorijoje. Nurodoma, kad atsakovė nesumokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2015-12-31 nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav.. Pažymima, kad atsakovei buvo siunčiami pranešimai, tačiau ji į juos nereagavo ir vietinės rinkliavos nesumokėjo, todėl už minėtą laikotarpį susidarė prašomos priteisti ginčo sumos dydžio įsiskolinimas.

Atsakovė atsiliepime į prašymą (b.l. 2-3) nurodė, jog su prašymo reikalavimu nesutinka. Teigia, kad (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav. jai nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojo namo dalyje ji su šeima negyvena jau apie 9 metus. Pažymėjo, kad nuo 2011 metų nurodytu adresu nutrauktas elektros energijos tiekimas bei demontuotas elektros skaitiklis. Atkreipia dėmesį, kad su atliekų tvarkymo įmone nėra sudariusi sutarties, gyvenamajam objektui nėra išduoti konteineriai.

Bylos proceso šalys į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio nagrinėjimo laiką ir vietą 2016-08-05 paskelbta specialiame interneto tinklapyje www.teismai.lt skiltyje „Teismų pranešimai“, todėl laikytina, kad bylos proceso šalims apie teismo posėdį pranešta tinkamai. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina iš esmės bylos šalims nedalyvaujant (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalis).

Konstatuojama

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymas, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Pagėgių savivaldybės tarybos 2011-10-26 sprendimu Nr. T-148, pakeistu 2012-04-26 sprendimu Nr. T-103, patvirtinti Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatai (toliau – ir Nuostatai).

Motyvuojamoji dalis

Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, jog atliekų turėtojas šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka turi tvarkyti atliekas pats arba perduoti jas atliekų tvarkytojui, išskyrus atvejus, kai nepavojingos atliekos sunaudojamos žemės ūkyje, energijai gauti ar kitoms reikmėms aplinkai ir žmonių sveikatai saugiu būdu. Taigi, įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja atliekų turėtoją pačiam tvarkyti atliekas teisės aktų nustatyta tvarka arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis). Iš šių nuostatų matyti, jog atliekų turėtojas tais atvejais, kai perduoda atliekas atliekų tvarkytojui, privalo padengti visas su jo perduotų atliekų tvarkymu susijusias išlaidas.

Komunalinių atliekų tvarkymas, antrinių žaliavų surinkimas, perdirbimo organizavimas teisės aktais yra priskirtas savivaldybių funkcijoms (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktas, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnis). Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis nustato, jog savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas, savo biudžeto sąskaita savivaldybių tarybos gali nustatyti mokesčių bei rinkliavų lengvatas.

Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus.

Taikydamas įstatymų nuostatas, teismas vadovausis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą (LVAT 2010-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-471/2010, skelbta Administracinė jurisprudencija, Nr. 19, 2010), nes Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, LVAT jurisprudencijoje pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. LVAT 2010-03-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Pagėgių savivaldybės taryba 2011-10-26 sprendimu Nr. T-148, pakeistu 2012-04-26 sprendimu Nr. T-103, patvirtino Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus. Pagal Nuostatų 5 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys nuosavybės ar kita teise valdantys ir naudojantys nekilnojamąjį turtą Pagėgių savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus (Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus), kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Pagal Nuostatų 19 punktą, vietinę rinkliavą ir rinkliavos dydžius komunalinių atliekų turėtojams nustato savivaldybės taryba. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą. Minėtame punkte nurodyta, kad vietinės rinkliavos dydis nustatomas toks, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas. Nuostatų 20 punkte įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos dydis yra 224 Lt (vienos tonos komunalinių atliekų sutvarkymo kaina), o Nuostatų 21.1. punktas numato, kad vietinė rinkliava apskaičiuojama pagal metinę komunalinių atliekų susikaupimo normą bendrajam plotui, t.y. Pagėgių savivaldybės tarybos patvirtintą vietinės rinkliavos dydį, nustatytą Nuostatų priede, padauginus iš patalpų bendrojo ploto. Nuostatų 35-49 punktuose reglamentuota vietinės rinkliavos mokėjimo ir išieškojimo tvarka. Pareiškėjai pavesta atlikti vietinės rinkliavos sumokėjimo, permokų grąžinimo, skolų išieškojimo apskaitą ir administravimą. Kiekvienais metais pagal sausio 1 d. Registro duomenis pareiškėja parengia mokėjimo pranešimą apie apskaičiuotas mokėtinas vietinės rinkliavos įmokas už kalendorinius metus ir iki sausio 31 d. pateikia vietinės rinkliavos mokėtojams pagal Registro duomenų bazėje turimą nekilnojamojo turto adresą. Vietinė rinkliava mokama kas ketvirtį iki einamojo ketvirčio paskutinio mėnesio 15 dienos arba už visus metus iš karto iki vasario 28 d.

LVAT 2013-04-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-547/2013 pažymėjo, jog pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra pasisakiusi, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (LVAT 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014). Pažymėtina, jog LVAT taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto dydžiu (bendruoju plotu) (žr. LVAT 2010-03-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, 2011-09-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, 2012-06-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 ir kt.).

Byloje esantys Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenys patvirtina, kad nuo 1994-05-06 atsakovė yra ½ dalies nekilnojamojo turto objekto – gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Pagėgių sav., savininke. Nurodyto nekilnojamojo daikto paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai).

Pažyma apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą patvirtina, jog vietinės rinkliavos įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susidarė per laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2015-12.

Nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė nustatyta tvarka kreipėsi į pareiškėją dėl nulinės metinės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą taikymo, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad vadovaujantis Pagėgių savivaldybės tarybos 2013-04-25 sprendimo Nr. T-119 dėl Pagėgių savivaldybės tarybos 2012-04-03 sprendimo Nr. T-103 „Dėl Pagėgių savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų patvirtinimo“ 26.3 punkto papildymo 1 punktu, tokio tarifo nustatymui pagrindas yra. Byloje esanti UAB TRATC 2016-05-30 pažyma apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą Nr. 16-R-00000097 patvirtina, jog ginčo objekto atžvilgiu 2013 metais nulinė metinė vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą buvo pritaikyta.

Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio nuostatas atliekų turėtojas apibrėžiamas kaip atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Atitinkamai atliekų darytojas – asmuo, dėl kurio veiklos susidaro atliekų (pirminis atliekų darytojas), arba asmuo, kuris atlieka pradinį atliekų apdirbimą, maišymą ar kitus veiksmus, dėl kurių pakinta tų atliekų pobūdis arba sudėtis. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčo atveju konkretaus asmens mokėtinos rinkliavos dydis priklauso nuo jo turimo, valdomo, disponuojamo nekilnojamojo turto ploto ir šio turto naudojimo paskirties. Iš Nuostatų matyti, kad juose nustatyta bendra pareiga mokėti ginčo rinkliavą iš esmės siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką minėtų Atliekų tvarkymo įstatymo normų ir, atitinkamai, Nuostatų prasme. LVAT laikosi pozicijos, jog jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, toks asmuo negali būti pripažintas atliekų turėtoju minėtų Nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų (žr. 2014-01-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2015-09-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). LVAT 2015-04-20 nutartyje Nr. A-888-556/2015 konstatuota, jog naudodamasis konkrečiu objektu, nepriklausomai nuo jo valdymo teisinio pagrindo, asmuo sukuria komunalines atliekas, už kurių surinkimą jis privalo atsiskaityti. Tik tokių atliekų nesukūręs, jei įrodo, arba esant sprendimui atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, asmuo gali būti pripažintas neturintis aptariamos pareigos.

Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo laikotarpiu atsakovei valdant, ginčo nekilnojamąjį daiktą jokios (komunalinės) atliekos nesusidarė, Nuostatų prasme atsakovė nelaikytina atliekų turėtoja, turinti prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Iš esmės analogiška praktika formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose (Nr. A-1895-575/2015, Nr. A556-640/2013, Nr. A556-297/2014). LVAT laikosi pozicijos jog vietinės rinkliavos mokėjimas, o tiksliau jos dydis, priklauso nuo tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių, kurias, apskaičiuodamas mokestį, turi tiksliai nustatyti rinkliavos surinkėjas, kuris būdamas atsakingas už vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimą, turi pagrįsti mokesčio dydį. Jam tenka pareiga įrodyti mokėtiną sumą (žr., pvz., LVAT 2012-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2181/2012, 2015-09-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1895-575/2015). Pagrindžiamas turėtų būti ne tik rinkliavos dydis, bet ir pati rinkliava (žr., pvz., LVAT 2014-01-22 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-297/2014). Vietinės rinkliavos mokėtojas, siekdamas paneigti apskaičiuotą rinkliavą, turi teikti įrodymus apie kitokio dydžio mokesčio mokėjimą ar jo nemokėjimą.

Kadangi vertintina, jog nepateikta pakankamai faktinių duomenų, kad atsakovė naudojosi nekilnojamuoju turtu ir sukūrė atliekas, už kurių tvarkymą turi atsiskaityti teisės aktų nustatyta tvarka, prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovės atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Eglė Kiaurakytė