Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. B. ir J. K. D. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 180 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

J. K. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5 p., 6 p., 11 p., 149 str. 2 d., 180 str. 2 d., 187 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5 p., 6 p., 11 p. laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 9 (devyniems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 90 str. 5 d., 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 3 p., 9 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu bei su Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme (laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams) ir J.K. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

R. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5 p., 6 p., 11 p., 180 str. 2 d., 187 str. 2 d., 302 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5 p., 6 p., 11 p. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., 9 d., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu (sudarančios idealiąją nusikalstamų veikų sudėtį) bei iš dalies sudedant su Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme (laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams) ir R. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. balandžio 28 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir A. T. bei M. M. , tačiau nuosprendis jų atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš A. T. , J. K. D. , M. M. , R. N. solidariai V. G. priteista 9725,91 Lt turtinei ir 120000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. D. ir R. N. nuteisti už tai, kad kartu su A. T. , M. M. 2010 m. balandžio 16 d., laikotarpiu nuo 0.00 val. iki 3.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, A. T. ir J. K. D. būdami apsvaigę nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, veikdami bendrininkų grupėje kartu su V. B., kuris už sutartą 40 litų piniginį atlygį juos nuosavu automobiliu iš (duomenys neskelbtini), atvežė į nusikaltimo vietą – (duomenys neskelbtini), o po nusikaltimo parvežė atgal į (duomenys neskelbtini), bendrais tyčiniais veiksmais, A. T. ir R. N. paslėpus veidus po iš anksto nusikaltimui daryti iš sportinių marškinėlių pasidarytomis kaukėmis, J. K. D. slepiant veidą kapišonu, išspyrę namo, esančio (duomenys neskelbtini), lauko duris, įsibrovė į patalpą – P. G. priklausantį namą, kur A. T. kartu su R. N. pargriovė P. G. į lovą, J. K. D. kartu su M. M. pargriovė ant grindų G. B. , po to A. T. , J. K. D. ir M. M. P. G. ir G. B. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą – kojomis ir rankomis pastariesiems sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, bendrai visi grasino jų atžvilgiu toliau naudoti fizinį smurtą, reikalavo atiduoti pinigus ir pagrobė svetimą, P. G. ir G. B. priklausantį, turtą – name rastus daiktus: tris nenustatytos rūšies ir vertės cigarečių pakelius, nenustatytą kiekį ir vertės degtukų dėžučių, 1,5 l talpos plastikinį butelį su nenustatytu kiekiu naminės degtinės, taip pat pagrobė fizinių asmenų dokumentus – P. G. ir G. B. priklausančius Lietuvos Respublikos piliečio pasus.

J. K. D. nuteistas už tai, kad jis ir A. T. tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, veikdami bendrininkų grupėje, plėšimo metu prieš P. G. panaudoję fizinį smurtą bei grasinę toliau naudoti fizinį smurtą ir taip atėmę galimybę jai priešintis, lytiškai santykiavo su P. G. prieš jos valią.

J. K. D. ir R. N. nuteisti už tai, kad jie, A. T. , M. M. , A. T. ir J. K. D. , būdami apsvaigę nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, veikdami bendrininkų grupėje, toje pačioje vietoje, apiplėšę P. G. ir G. B. , pagrobę pastarųjų dokumentus, A. T. ir J. K. D. išžaginus P. G. , visiems kartu įkėlus G. B. į tą pačią lovą, kurioje po sumušimo ir išžaginimo gulėjo P. G. , A. T. pasiūlius padegti namą, kad vėliau nebūtų rasta jų padarytų nusikaltimų įkalčių – pirštų ir kitų biologinių žmogaus pėdsakų, visiems bendrai pritarus šiam pasiūlymui, visi kartu namo patalpose ant sienų, drabužių ir kitų daiktų prilaistė name rasto degaus skysčio, padegė įvairias namo vidaus vietas, išėjimo iš namo koridorių ir išbėgo iš namo, jame palikdami gyvus P. G. ir G. B. , ko pasėkoje dėl kūno suanglėjimo liepsnos poveikyje P. G. ir G. B. mirė, ir sudegė P. G. priklausantis namas bei jame buvęs turtas. Tokiu būdu A. T. , M. M. , J. K. D. ir R. N., tyčia, itin žiauriai, siekdami nuslėpti kitus padarytus sunkius tyčinius nusikaltimus – plėšimą ir išžaginimą, nužudė du žmones ir visuotinai pavojingu būdu sunaikino 10 000 litų vertės svetimą turtą, padarydami V. G. 10 000 litų turtinę žalą.

V. B. nuteistas už tai, kad 2010 metų balandžio 16 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 3.00 val., tiksliai nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su J. K. D. , M. M. , R. N. ir A. T. , žinodamas apie šių asmenų nusikalstamą sumanymą plėšimo būdu, įsibrovus į patalpą, grasinant naudoti ir naudojant fizinį smurtą, pagrobti pinigus ir kitą svetimą turtą, paprašytas A. T. , už sutartą 40 litų piniginį atlygį sutikęs dalyvauti nusikaltime ir jam padaryti teikdamas priemones – nuosavą automobilį „Renault 19“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo A. T. , J. K. D. , M. M. ir R. N. iš (duomenys neskelbtini), nuvežė į nusikaltimo vietą – (duomenys neskelbtini), ten juos palikęs nuvažiavo atokiau ir laukė, kol po nusikaltimo jam paskambins A. T. , o po to, A. T. , J. K. D. , M. M. ir R. N. padarius plėšimą įsibraunant į patalpą, parvežė pastaruosius į (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu A. T. , J. K. D. , M. M. ir R. N. padėjo padaryti nusikalstamą veiką – plėšimą įsibraunant į patalpą.

R. N. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2010 m. balandžio 16 d., laikotarpiu nuo 0.00 val. iki 3.00 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, plėšimo metu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. T. ir J. K. D. , bendrais tyčiniais veiksmais, name, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu su A. T. parvertė P. G. į lovą, J.K. D. kartu su A. T. jos atžvilgiu panaudojus fizinį smurtą – kojomis ir rankomis jai sudavus nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, bendrai visiems grasinant jos atžvilgiu toliau naudoti fizinį smurtą, ir taip atimant galimybę jai priešintis, J.K. D. nuogai išrengus P. G. ir lytiškai santykiavus su ja prieš jos valią, po jo, taip pat lytiškai santykiavo su P. G. prieš jos valią, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d.

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžiu R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. išteisintas, taip pat nuosprendžio dalį, kuria V. B. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 180 str. 2 d., paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė bei šiose dalyse priimti naują nuosprendį:

- R. N. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., 9 d., paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžiu už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5 p., 6 p., 11 p., 180 str. 2 d., 187 str. 2 d., 302 str. 1 d., padarymą paskirtomis bausmėmis bei iš dalies sudėti su Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir R. N. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

- V. B. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 180 str. 2 d., paskirti bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuosprendyje nurodyti motyvai dėl kaltinimo R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d., kaip ir padarytos teismo išvados, neatitinka faktinių bylos aplinkybių bei ištirtų įrodymų visumos. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas V. B. paskyrė aiškiai per švelnią bausmę ir tokio sprendimo tinkamai nemotyvavo. Apeliantas skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. N. pareikšto kaltinimo išžaginimu pagrįstumą ir įrodymų pakankamumą, rėmėsi tik paties R. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais ir visiškai neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, kas nulėmė neteisingas teismo išvadas. Prokuroras nurodo, kad R. N. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė, jog buvo atsigulęs į lovą prie senelės, nusimovė kelnes, tačiau senelės neprievartavo, šio procesinio veiksmo metu nurodytas aplinkybes R. N. patvirtino ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Prokuroro teigimu, atliekant R. N. parodymų patikrinimą vietoje, dalyvavo ne tik gynėjas, bet ir vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistas, todėl R. N. , kaip nepilnamečio teisės buvo tinkami užtikrintos ir tokius parodymus jis davė niekieno neverčiamas, savo valia, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu dalyvavo visi kiti nusikaltimų bendrininkai, apklausos protokole nėra jokių R. N. pastabų apie, neva, jam darytą poveikį. Todėl, anot prokuroro, įvertinus šiuos R. N. parodymus, kurie vieni kitiems yra identiški, atsižvelgiant į jų fiksavimo intervalus laiko prasme, visiškai paneigiama R. N. gynybinė versija, kad tokius parodymus jis davė kažkieno verčiamas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių duomenų nevertino ir į šias aplinkybes neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl R. N. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, šių parodymų nevertino, nemotyvavo, kodėl šiais parodymais nesiremia.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nuteistųjų A. T. , J.K. D. , M. M. parodymų apie P. G. išžaginimą, duotų parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat ikiteisminio tyrimo teisėjui.

Apeliantas pažymi, kad dar viena svarbi aplinkybė, į kurią neatsižvelgė teismas ir kuri paneigia R. N. parodymus yra tai, jog R. N. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad ant P. G. matė spermą, mano, jog ji buvo J.K. D. . Prokuroro nuomone, ši aplinkybė patvirtina R. N. besąlygiškai labai artimo kontakto su nukentėjusiąja buvimą, kadangi tik vienos žibalinės lempos apšviestame kambaryje pamatyti spermą buvo galima tik esant visiškai šalia nukentėjusiosios ir turint labai artimą kontaktą su ja, kas patvirtina R. N. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad jis buvo atsigulęs ant P. G. , tačiau lytinio akto neatliko.

Prokuroras nurodo, jog, išanalizavus R. N. ir kitų nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, sulyginus juos vienus su kitais, konstatuotina, kad tarp jų nėra prieštaravimų, šie parodymai vieni kitus patvirtina ir papildo, juose esantys duomenys gauti teisėtai, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., turi būti laikomi įrodymais, teismui nėra pagrindo jais nesiremti. Anot apelianto, R. N. atlikti veiksmai – po to, kai P. G. išžagino J.K. D. , jis taip pat, turėdamas tikslą ją išžaginti, nusimovė kelnes ir užgulė nukentėjusiąją, tačiau savo nusikalstamo sumanymo neužbaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes atlikti lytinio akto negalėjo, nors tam turėjo galimybę, kvalifikuotini kaip bendrininkavimas kartu su kitais šio nusikaltimo vykdytojais padaryti išžaginimą. R. N. , matydamas, kad P. G. žagina J.K. D. , pritarė tokiems jo veiksmams ir po to pats siekė išžaginti P. G. , be to, nustatyta, kad savo aktyviais veiksmais R. N. taip pat prisidėjo prie P. G. valios palaužimo, nes po jo P. G. išžagino A. T. ir dar kartą J.K. D. .

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvai dėl mažesnės už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį bausmės paskyrimą V. B. laikytini formaliai ir neatitinkančiais Lietuvos Respublikos BK 54 str., 61 str. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. B. , neatsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta V. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 61 str. reikalavimus. Apelianto nuomone, nors V. B. nusikalto pirmą kartą, nėra laikomas recidyvistu, jo vaidmuo nusikaltime buvo antraeilis, charakterizuojamas teigiamai, tačiau, nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o tik sunkinančiai aplinkybei, vien šiais motyvais skiriant jam savo dydžiu bausmės minimumui artimą bausmę, buvo pažeista ne tik bausmės skyrimo tvarką, bet ir teisingumo principas.

Nuteistasis V. B. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme jis tvirtino, jog nebuvo jokio išankstinio susitarimo su A. T. ir jo bendrininkais daryti plėšimą, jis plėšimo nedarė ir nusikalstamų pasekmių nesiekė. Apelianto teigimu, nei telefonu, nei SMS žinutėmis, nei važiuojant į Akmenių kaimą ir atgal jam niekas nesakė apie nusikaltimo darymą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi vien A. T. parodymais. Anot V. B. , intensyvus bendravimas telefonu su A. T. neįrodo, kad buvo tariamasi daryti nusikaltimą, nei viename telefoniniame pokalbyje ar SMS žinutės turinyje nėra duomenų apie tarimąsi daryti nusikaltimą. Iš bylos duomenų matyti, kad bendrininkai tarėsi daryti nusikaltimą ne viešai, o kambaryje, be pašalinių asmenų, A. T. savo bendrininkams žadėjo pasirūpinti nuvykimu į vietą. Nei vienas iš bendrininkų, anot V. B. , nepatvirtino teismui, kad būtų asmeniškai girdėję A. T. telefonu tariantis su juo dėl nusikaltimo darymo, būtent, kiti bendrininkai patvirtino, jog tariamasi buvo bendrabutyje, apie tokį susitarimą jam nebuvo žinoma. Todėl, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados apie jo ir kitų bendrininkų susitarimą apiplėšti yra nepagrįstos.

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. T. , J.K. D. ir M. M. nuoseklūs parodymai įrodo jo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Anot V. B. , pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio, kad šie asmenys įvykio vakarą buvo apsvaigę nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų ir galimai tiksliai neatsimena visų aplinkybių. Nuteistojo teigimu, blaiviausias tą vakarą buvęs R. N. paaiškino visas įvykio aplinkybes bei paneigė, jog važiuojant automobiliu buvo tartasi apie nusikaltimo darymą, kad jam (apeliantui) buvo pasakojama apie padarytą nusikaltimą važiuojant atgal. R. N. aiškiai nurodė, kad visas susitarimas ir pasirengimas daryti nusikaltimą vyko bendrabutyje, todėl automobilyje nieko nebuvo planuojama, nuvažiuojant nieko nebuvo tariamasi, grįžtant taip pat niekas nieko apie nusikaltimą nekalbėjo. Nuteistojo teigimu, A. T. , J.K. D. , M. M. parodymai nebuvo nuoseklūs, jie prieštaringi, vieninteliai nuoseklūs parodymai yra R. N. , tačiau teismas, neaišku kodėl, jų tinkamai nevertino.

Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio ir į faktines bylos aplinkybes, o būtent, kad įvykio vieta yra miškingoje teritorijoje, tiek keleivių išleidimo, tiek jų paėmimo vietoje yra didelė įdauba, apie 1 km atstumu nuo namo, kuriame buvo daromi nusikaltimai, važiuodami iš įvykio vietos, visi sėdėjo nugara į nusikaltimų įvykdymo vietą, jo automobilis yra nedidelis, todėl, sėdint penkiems asmenims salone, nebuvo jokių galimybių sukinėtis atgal ir bandyti žvalgyti teritoriją. Esant tokiai situacijai, anot V. B. , neteisingi yra kitų nuteistųjų teiginiai, jog važiuodami automobiliu jie matė degančio namo pašvaistę ir dūmus. Apelianto teigimu, apie šias aplinkybes teisme buvo kalbama, tačiau teismas į šias aplinkybes nekreipė jokio dėmesio, kas leidžia daryti išvadą, jog teismas ne visas aplinkybes pilnai ištyrė ir ne visus gautus duomenis tinkamai įvertino.

V. B. nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl bendrininkavimo su kitais nuteistaisiais darant plėšimą, rėmėsi ir vadovavosi spėlionėmis, neva, vakare veždamas kitus nuteistuosius prie miško, jis turėjo suprasti jų nusikalstamus kėslus ir savo vaidmenį. Ši teismo išvada neparemta jokiais faktiniais duomenimis, tai yra tik manymas, kad taip galėjo būti. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog jo parodymai yra siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra asmens gynybos teisių ignoravimas bei nekaltumo prezumpcijos pažeidimas. Anot V. B. , teismas, teisiškai neįvertinęs R. N. parodymų, kurie paneigia kitų nuteistųjų teiginius ir tuo pačiu jo (apelianto) kaltę, buvo neobjektyvus ir šališkas jo atžvilgiu, kitiems nuteistiesiems, priklausomai nuo jų elgesio proceso metu, suteikė privilegijas. Nuteistojo teigimu, kitų nuteistųjų parodymai šioje byloje yra svarbiausi sprendžiant jo kaltės klausimą, todėl teismas turi juos ypatingai ištirti ir kritiškai juos vertinti, tačiau to pirmosios instancijos teismas nepadarė ir, remdamasis nenuosekliais asmenų teiginiais, nepagrįstai pripažino jį kaltu bendrininkavus darant plėšimą. V. B. nuomone, pirmosios instancijos teismas, neobjektyviai įvertinęs pateiktus duomenis, nepagrįstai atmesdamas jo teiginius apie įvykio aplinkybes, nepagrįstai priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, ne tik iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 6 str., 20 str., 44 str., 301 str., 305 str. nuostatas, bet pažeidė ir jo teises į teisingą ir objektyvų teismo procesą, kas sukliudė teismui objektyviai, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus bylą, priimti jo atžvilgiu teisingą, t. y. išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis J. K. D. apeliaciniu skundu prašo išteisinti jį dėl išžaginimo bei paskirti švelnesnę bausmę.

Nuteistasis skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jo atžvilgiu buvo daromas didelis spaudimas, jis buvo mušamas, kankinamas, buvo žadama padaryti įvairių lengvatų, kad jis prisiimtų tokią kaltę, kokią liepė policijos pareigūnai. Anot apelianto, neturėdamas kitos išeities, jis parašė nuoširdų prisipažinimą, tikėdamasis teisme papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų, tačiau teismas į jo paaiškinimus nekreipė dėmesio. J.K. D. apeliaciniame skunde tvirtina, kad senutės nežagino, jokių įrodymų, išskyrus jo prisipažinimą, byloje nėra. Nuteistasis nurodo, kad buvo planuojama tik apiplėšti senukus, tačiau gavosi viskas kitaip, jis nieko neorganizavo, nieko nesiūlė, iš visų grupės narių jis yra pats mažiausias, silpniausias, todėl jo vaidmuo buvo menkiausias, dėl padarytų nusikaltimų jis labai pergyvena. Į šias aplinkybes, nuteistojo nuomone, teismas galėjo atsižvelgti ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų J.K. D. ir V. B. apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis V. B. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis J.K. D. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis R. N. ir jo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. B. ir J.K. D. apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad R. N. išžagino nukentėjusiąją P. G. , R. N. pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d. išteisino, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas grindė paties nuteistojo R. N. , taip pat nuteistųjų M. M. , J.K. D. , A. T. parodymais. Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas R. N. pareikšto kaltinimo išžaginimu pagrįstumą ir įrodymų pakankamumą, rėmėsi tik paties R. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais ir visiškai neatsižvelgė į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, t. y. tiek paties R. N. , tiek kitų nuteistųjų – M. M. , J.K. D. , A. T. parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu bei ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokuroro teigimu, netinkamas nuteistųjų parodymų vertinimas, nulėmė neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Vienas esminių reikalavimų, keliamų apkaltinamajam nuosprendžiui, yra tai, kad jis turi būti pagrįstas teismo posėdyje ištirtais ir teismo pagal vidinį įsitikinimą įvertintais įrodymais, atitinkančiais įstatymų reikalavimus, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 1 d., 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant Baudžiamojo proceso kodekse numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo.

Šioje byloje pagrindiniai ir vieninteliai įrodymai, sprendžiant R. N. kaltės išžaginus nukentėjusiąją P. G. klausimą, yra įvykio metu, įvykio vietoje buvusių nuteistųjų R. N. , J.K. D. , A. T. ir M. M. parodymai. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek nuteistasis R. N. neigė žaginęs nukentėjusiąją P. G. , tiek nuteistieji M. M. , J.K. D. , A. T. neparodė matę, kad R. N. būtų žaginęs P. G. . Ikiteisminio tyrimo metu apklausiami pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistieji R. N. , M. M. , A. T. , J.K. D. davė kiek kitokius parodymus. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti asmenų parodymai, taip pat ir parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu, yra tinkami įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme. Jeigu kaltininkas teismo posėdžio metu pakeičia parodymus ir jie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, tuomet kaltininko parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu teisiamajame posėdyje tiriami, teismas juos palygina su kitais byloje esančiais įrodymais, juos patikrina ir vertina. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų R. N. , M. M. , A. T. ir J.K. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei parodymų patikrinimo vietoje metu, patikrino baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, t. y. juos teisiamajame posėdyje paskelbė. Nuteistasis R. N. , apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad J.K. D. atlikus lytinį aktą ir nulipus nuo močiutės, jis atsigulė ant močiutės, nusimovė kelnes, bet negalėjo to padaryti, kodėl negalėjo, R. N. teigė nežinantis. R. N. teigimu, jam buvo mintis atlikti lytinį aktą, bet jis negalėjo, savo lytinio organo močiutei į burną kišti nebandė, prie kūno nesilietė. R. N. nurodė, kad ant močiutės žemiau bambos, netoli gaktos buvo spermos, R. N. manymu, sperma buvo J.K. D. (t. 2, b. l. 27 – 28). Parodymų patikrinimo vietoje metu R. N. taip pat parodė, kad po to, kai J.K. D. nulipo nuo senelės, prie jos į lovą atsigulė jis, nusimovė kelnes, tačiau senelės neprievartavo, užsimovęs kelnes, išlipo iš lovos. R. N. teigimu, jis senutės nežagino, nes po J.K. D. prievartavimo nukentėjusioji buvo nutaškyta sperma ir tai jam buvo šlykštu (t. 2, b. l. 33 – 35). Nuteistojo R. N. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš esmės sutampa su jo parodymais, duotais parodymų patikrinimo vietoje metu, t. y. R. N. abiejų ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu nurodė, kad turėjo ketinimą išžaginti P. G. , tačiau to nepadarė, skiriasi tik nuteistojo nurodytos aplinkybės, kur – ant nukentėjusiosios P. G. ar šalia jos, jis buvo atsigulęs.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 1 d. atsako tas, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinis santykiavimas Lietuvos Respublikos BK 149 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. Nusikaltimo – išžaginimo sudėtis yra formali, t. y. įstatymų leidėjas nesieja padarytos veikos kvalifikavimo nei su išžaginimo pabaiga, nei su dėl to kilusiais padariniais, išžaginimas yra baigtas nusikaltimas nuo lytinio santykiavimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas pabaigė lytinį aktą. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip išžaginimas, būtina nustatyta, kad lytinis aktas su nukentėjusiąja buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo pradėti nepavyko dėl nepakankamo susijaudinimo ar dėl kitokių aplinkybių, nepriklausančių nuo kaltininko valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą. Tačiau, jeigu kaltininkas savo noru dėl kitokių priežasčių (gailesčio, pasišlykštėjimo, baimės ir pan.) atsisako lytiškai santykiauti su nukentėjusiuoju, toks kaltininko elgesys laikomas savanorišku atsisakymu padaryti nusikalstamą veiką (išžaginimą), jeigu iki tol jo padarytoje veikoje nėra kito nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymių.

Bylos duomenimis nėra paneigti nuteistojo R. N. aiškinimai, jog jis nukentėjusiosios P. G. nežagino, nes jam buvo šlykštu matyti ant nukentėjusiosios kūno prieš tai ją žaginusio asmens spermą arba dėl to, kad nenorėjo žaginti senos moters (t. 2, b. l. 27 - 28, 32, 33 – 35). Iš nuteistųjų M. M. , A. T. ir J.K. D. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, matyti, jog nei vienas iš nuteistųjų neparodė, kad matė, jog R. N. žagino nukentėjusiąją P. G. . J.K. D. nurodė, kad po to, kai jis nulipo nuo nukentėjusiosios, ant močiutės viršaus ėjo R. N. (t. 2, b. l. 75- 76), nuteistasis A. T. parodė, kad R. N. jam sakė, kad išžagino senutę (t. 2, b. l. 130 – 131), M. M. nurodė nežinantis, ar R. N. žagino senutę (t. 1, b. l. 179 – 180). Analizuojant nuteistųjų R. N. , M. M. , J.K. D. , A. T. parodymus, duotus parodymų patikrinimo vietoje metu, matyti, jog pats nuteistasis R. N. neneigė, jog buvo atsigulęs šalia P. G. , tačiau tvirtino, kad su ja lytiškai nesantykiavo (t. 2, b. l. 33 – 35), M. M. nurodė, kad jam R. N. pasakė, jog ,,padarė senę“, tačiau, kad R. N. žagino nukentėjusiąją pats nematė (t. 1, b. l. 163 – 165), tuo tarpu, nuteistieji J.K. D. ir A. T. teigė matę, kad R. N. žagino P. G. natūraliu būdu (t. 2, b. l. 81 – 83, 141 – 143). Nors nuteistieji J.K. D. ir A. T. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad matė kaip R. N. žagino nukentėjusiąją, tačiau šie J.K. D. ir A. T. parodymai nebuvo pakankamai tikslūs, kadangi nebuvo aiškinamasi, kaip J.K. D. ir A. T. suvokė sąvoką ,,žagino“ ir ką jie turėjo omenyje taip sakydami, t. y., ar J.K. D. ir A. T. matė, jog R. N. buvo atsigulęs ant nukentėjusiosios arba šalia jos, ar matė, kad R. N. atliko lytinį aktą su P. G. . Vėliau, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistieji J.K. D. ir A. T. pakeitė parodymus, tvirtindami, kad nematė, jog R. N. žagino nukentėjusiąją P. G. , todėl nebuvo galimybės patikrinti parodymų patikrinimo vietoje metu J.K. D. ir A. T. nurodytų aplinkybių. Aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad R. N. ketino atlikti lytinį aktą su nukentėjusiąją P. G. , buvo nusimovęs kelnes ir atsigulęs į lovą šalia nukentėjusiosios ar ant jos, tačiau bylos duomenimis nepaneigti R. N. aiškinimai, kad lytinio akto su P. G. jis neatliko ne dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, o dėl to, kad pasišlykštėjo ant nukentėjusiosios kūno pamatęs prieš tai ją žaginusio asmens spermą arba dėl to, kad nenorėjo žaginti senos moters, t.y. nusikaltimo R. N. nepadarė ne dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, o dėl to, kad valingai pats nusprendė nutraukti neteisėtus savo veiksmus. Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, nuteistojo R. N. veika traktuojama kaip savanoriškas atsisakymas padaryti nusikaltimą – nukentėjusiosios P. G. išžaginimą, todėl pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. R. N. neturi atsakyti. Byloje nėra duomenų, kad R. N. būtų padėjęs palaužti nukentėjusiosios P. G. pasipriešinimą ar kitais veiksmais prisidėjęs prie A. T. ir J.K. D. padaryto išžaginimo, t. y. bendrininkavęs A. T. ir J.K. D. žaginant P. G. .

Nuteistasis V. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde neneigia savo automobiliu į nusikaltimų padarymo vietą – (duomenys neskelbtini) nuvežęs nuteistuosius A. T. , J.K. D. , R. N. ir M. M. bei parvežęs juos atgal, tačiau tvirtina, jog nežinojo, kokiu tikslu nuteistieji važiuoja į Akmenių kaimą, teigia, kad nei važiuojant į priekį, nei grįžtant atgal, nei vienas iš nuteistųjų jam nesakė apie planuojamą daryti plėšimą ir įvykdytus nusikaltimus, nei su vienu iš nuteistųjų jis nesitarė daryti nusikaltimą. Tačiau šie nuteistojo V. B. teiginiai yra nepagrįsti, neatitinka nustatytų bylos aplinkybių, juos paneigia nuteistųjų A. T. , J.K. D. , M. M. parodymai, kiti byloje esantys faktiniai duomenys. Nuteistasis A. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio vakarą, su J.K. D. , R. N. ir M. M. susitarus apiplėšti kaime gyvenančius senukus, jis paskambino V. B. ir paprašė, kad šis nuvežtų juos pas senukus, paklausus V. B. kiek reikės už nuvežimą, šis atsakė, kad 40 Lt, tada jis pasakė, jog, jeigu ras daugiau pinigų, tai ir V. B. duos daugiau. Įlipęs į V. B. automobilį, jis papasakojo V. B. , kad apie 15 km už Kelmės, prie miško gyvena senukai, slepia pinigus, reikės paieškoti. Po nusikaltimų padarymo, važiuojant atgal, V. B. klausė, ar ką nors jie rado, jie V. B. papasakojo, kad pinigų nerado, padegė namą, liepė niekam apie tai nepasakoti bei prižadėjo su V. B. atsiskaityti už nuvežimą. Nuteistasis M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad važiuodami į įvykio vietą V. B. automobiliu visi tarpusavyje kalbėjosi apie tai, kad nuvažiuos, įeis į vidų, suriš senukus, reikalaus pinigų, nors V. B. pokalbyje nelabai dalyvavo, tačiau pokalbį girdėjo ir suprato, kokiu tikslu jie važiuoja į kaimą pas senukus. Važiuojant atgal, pro galinį automobilio stiklą matėsi, kad dega namas, A. T. pasakė V. B. , jog pinigų nerado. Nuteistasis J.K. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog automobilyje girdėjo, kad A. T. vairuotojui – V. B. pasakojo apie tai, ką jie visi ruošėsi sodyboje daryti, žadėjo atsilyginti V. B. ir šis suprato, kokiu tikslu važiavo ir ką sodyboje visi ruošėsi veikti. Grįžtant atgal, A. T. kalbėjo su vairuotoju, pasakojo apie įvykdytą nusikaltimą. Nuteistasis R. N. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad su V. B. daugiausiai bendravo bei tarėsi dėl nuvežimo ir parvežimo A. T. , jis asmeniškai V. B. nesakė, ką jie padarė. Iš esmės analogiškus parodymus apie V. B. vaidmenį nusikaltimo padaryme nuteistieji M. M. , J.K. D. , A. T. davė ir ikiteisminio tyrimo metu parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat akistatų su V. B. metu, t. y. M. M. , J.K. D. , A. T. šių ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo metu tvirtino, jog V. B. , veždamas juos visus savo automobiliu į nusikaltimų padarymo vietą, žinojo, kad jie važiuoja į kaimą apiplėšti ten gyvenančius senukus. Nuteistųjų M. M. , J.K. D. , A. T. parodymų viso proceso metu analizė, taip pat byloje nustatytos aplinkybės – vėlų vakarą keturių vaikinų vežimas į sodybą, esančią nuošalioje vietoje miške, jų laukimas ir po to parvežimas atgal – leidžia daryti išvadą, kad V. B. žinojo, kur ir kokiu tikslu veža nuteistuosius M. M. , J.K. D. , A. T. ir R. N. , suprato savo vaidmenį nusikaltimo padaryme, t. y. padėjo nuteistiesiems M. M. , J.K. D. , A. T. ir R. N. padaryti plėšimą. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo kaltę grindė nuteistųjų M. M. , J.K. D. ir A. T. parodymais, kurie nebuvo nuoseklūs, jie prieštaringi, vieninteliai nuoseklūs parodymai, V. B. nuomone, yra nuteistojo R. N. , tačiau teismas jų tinkamai neįvertino. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis R. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme parodė, kad, tiek važiuojant į nusikaltimų padarymo vietą, tiek grįžtant atgal, automobilyje su V. B. daugiausiai bendravo A. T. , apie ką jie abu kalbėjo, R. N. tvirtino negirdėjęs. Nors nuteistasis R. N. teigė negirdėjęs, kad važiuojant į įvykio vietą V. B. kuris nors iš nuteistųjų būtų pasakojęs apie planuojamą plėšimą arba grįžtant atgal kalbėję apie padarytus nusikaltimus, t. y. R. N. parodymai tiesiogiai nepatvirtina V. B. dalyvavimo plėšime, tačiau ir nepaneigia kitų nuteistųjų – M. M. , A. T. , J.K. D. parodymų dėl V. B. kaltės. Nuteistojo R. N. parodymai yra tik vienas iš įrodymų šaltinių šioje baudžiamojoje byloje, šie parodymai nėra privilegijuoti kitų įrodymų šaltinių atžvilgiu, R. N. parodymai turi būti vertinami byloje surinktų įrodymų visete. Trys iš keturių nuteistųjų, kuriuos V. B. vežė į įvykio vietą ir atgal – M. M. , A. T. , J.K. D. davė nuoseklius parodymus apie V. B. vaidmenį nusikaltime, nėra pagrindo netikėti šių nuteistųjų parodymais, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priešingai – pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, nurodė motyvus, kodėl vienus faktinius duomenis prižįsta įrodymais ir jais grindžia savo išvadas bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Įrodymų vertinimas yra teismo diskrecinė teisė ir ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne taip, kaip norėjo nuteistasis, nerodo teismo šališkumo. Nuteistojo V. B. apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistieji M. M. , A. T. , R. N. ir J.K. D. susitarė, suplanavo ir pasirengė daryti plėšimą bendrabutyje ir, kad tame susitarime jis nedalyvavo, nepaneigia V. B. kaltės bendrininkavus su nuteistaisiais M. M. , A. T. , R. N. , J.K. D. padarant plėšimą. Jau aptartais nuteistųjų M. M. , A. T. , J.K. D. parodymais nustatyta, kad apie suplanuotą plėšimą buvo kalbama ir važiuojant automobiliu į nusikaltimo darymo vietą, V. B. girdėjo ir suprato, kur ir kokiu tikslu veža nuteistuosius M. M. , A. T. , J.K. D. , R. N. , nuveždamas nuteistuosius į nusikaltimo padarymo vietą, jų laukdamas toliau nuo sodybos bei po nusikaltimų padarymo parveždamas atgal į bendrabutį, V. B. sudarė realias galimybes veikti nusikaltimo bendrininkams ir sąmoningai padėjo nuteistiesiems M. M. , A. T. , J.K. D. , R. N. padaryti nusikaltimą – plėšimą įsibraunant į patalpą. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. B. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d. ir 180 str. 2 d.

Nuteistasis J.K. D. apeliaciniame skunde prašo išteisinti jį dėl P. G. išžaginimo, tvirtina, jog šio nusikaltimo jis nepadarė, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo kaltę išžaginus P. G. . Iš bylos duomenų matyti, jog, sprendžiant J.K. D. kaltės dėl P. G. išžaginimo klausimą, vieninteliai įrodymai šioje baudžiamojoje byloje įvykio metu, įvykio vietoje buvusių, nuteistųjų – J.K. D. , A. T. , M. M. , R. N. parodymai. Nuteistasis J.K. D. pirmosios instancijos teisme neigė žaginęs nukentėjusiąją P. G. , tuo tarpu, nuteistieji A. T. , M. M. , R. N. pirmosios instancijos teisme tvirtino matę, kad J.K. D. nukentėjusiąją P. G. žagino du kartus. A. T. nurodė, kad matė, kaip J.K. D. , ant lovos parsivertęs senutę, ją žagino, nulipęs nuo senutės, J.K. D. pasiūlė ir jam tą patį padaryti, jis taip pat pradėjo atlikti lytinį aktą su P. G. , buvo įkišęs savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį, tačiau jam nieko nesigavo, tada J.K. D. dar kartą užlipo ant senutės. Nuteistasis M. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė, kaip J.K. D. ir A. T. žagino P. G. , J.K. D. žagino senutę du kartus, J.K. D. siūlė ir jam išžaginti nukentėjusiąją, tačiau jis atsisakė. Nuteistasis R. N. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, jog matė, kad J.K. D. žagino senutę du kartus. Iš esmės analogiškus parodymus apie tai, kad J.K. D. du kartus išžagino nukentėjusiąją P. G. , nuteistieji A. T. , M. M. , R. N. davė ir ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Abejoti šiais nuosekliais, tarpusavyje sutampančiais ir neprieštaraujančiais nuteistųjų A. T. , M. M. , R. N. parodymais nėra pagrindo. Be to, apie tai, kad du kartus natūraliu būdu išžagino P. G. parodymų patikrinimo vietoje metu pripažino ir pats nuteistasis J.K. D. (t. 2, b. l. 81 – 83) ir tik vėlesnių apklausų metu J.K. D. ėmė neigti savo kaltę dėl nukentėjusiosios išžaginimo. Išanalizavus visų keturių nusikaltimo padaryme dalyvavusių nuteistųjų parodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuteistųjų A. T. , M. M. , R. N. nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais parodymais, o nuteistojo J.K. D. parodymus įvertino kaip nuteistojo gynybinę poziciją. Byloje surinkti ir aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog J.K. D. , suvokdamas, kad dėl plėšimo metu prieš P. G. panaudoto fizinio smurto bei grasinimų toliau naudoti fizinį smurtą nukentėjusiajai buvo atimta galimybė priešintis, lytiškai santykiavo su P. G. prieš nukentėjusiosios valią, t. y. J.K. D. išžagino P. G. . Kadangi J.K. D. išžagino P. G. veikdamas bendrininkų grupe su A. T. , jo veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 149 str. 2 d.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam V. B. paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad V. B. pirmosios instancijos teismas paskyrė aiškiai per švelnią bausmę, nuteistasis J.K. D. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime, konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

Nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 180 str. 2 d., už kurios padarymą V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas, sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas V. B. paskyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, t. y. bausmę, artimą baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos minimumui. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad V. B. nusikalto pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, buvusios mokymosi įstaigos klasės auklėtojo ir seniūno charakterizuojamas teigiamai, jo vaidmuo, darant sunkų nusikaltimą buvo antraeilis, byloje nustatyta viena V. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių jo atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas V. B. savo dydžiu artimą minimumui bausmę, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 61 str. reikalavimus, o tuo pačiu ir bausmės skyrimo tvarką bei teisingumo principą, kadangi neatsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o nustatyta V. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Susipažinus su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais bausmės V. B. skyrimo motyvais, nėra pagrindo tvirtinti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. B. laisvės atėmimo bausmę, artimą straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės minimumui, pažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Tačiau, skiriant bausmę, kiekvienu atveju teismas nėra įpareigotas skirti bausmę, didesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą veiką, mediana, jeigu atsakomybę sunkinančių aplinkybių yra daugiau nei lengvinančių. Bausmės skyrimas nėra formalus aritmetinis veiksmas, pridedant ar atimant tam tikrą skaičių nuo sankcijos vidurkio, bausmės paskyrimas yra viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų, kurioje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai ir objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą nuosprendį. Nors nusikalstama veika, už kurios padarymą V. B. nuteistas, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau plėšimo padaryme V. B. atliko tik antraeilį vaidmenį, jis betarpiškai nedalyvavo nusikaltimo vykdytojams darant plėšimą, V. B. , nuveždamas plėšimo bendrininkus į įvykio vietą ir parveždamas juos atgal, tik palengvino bendrininkams nusikalstamos veikos padarymą. V. B. yra jauno amžiaus, nusikalto pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, charakterizuojamas teigiamai. Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nelaikytina, kad nuteistajam V. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos minimumui yra aiškiai per švelni, V. B. paskirta bausmė yra tinkama siekiant užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei pasiekti bausmės tikslus, griežtinti nuteistajam paskirtos bausmės nėra teisinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J.K. D. bausmes tiek už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, tiek galutinę subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų taip pat nepažeidė, atsižvelgė į J.K. D. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius požymius. J.K. D. padarė penkias nusikalstamas veikas, iš kurių viena priskiriama labai sunkių, dvi – sunkių ir dvi – apysunkių nusikaltimų kategorijai. J.K. D. su nusikalstamų veikų bendrininkais tyčia, itin žiauriai – sudegindami, nužudė du jokio pavojaus jiems nekėlusius senyvo amžiaus žmones, padaryto nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir neatstatomos. J.K. D. padarytas tyčinis kvalifikuotas nužudymas, kvalifikuojamas net trimis Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. nustatytomis aplinkybėmis – itin žiauriai nužudyti du žmonės, siekiant nuslėpti kitus nusikaltimus (plėšimą ir išžaginimą) (Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 5 p., 6 p., 11 p.). J.K. D. prisipažino padaręs plėšimą, nužudymą ir svetimo turto sunaikinimą, nuoširdžiai gailisi dėl šių nusikaltimų padarymo ir tai pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Byloje nustatytos dvi J.K. D. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – jam inkriminuotas nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupe bei nusikalstamas veikas padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.). J.K. D. nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo metu nebuvo teistas, bet baustas administracine tvarka, Tytuvėnų jaunimo mokyklos administracijos pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad J.K. D. be priežasties praleidinėjo pamokas, klasės draugai jį charakterizuoja teigiamai, per pamokas dirbo patenkinamai, su mokytojais didesnių konfliktų neturėjo, tačiau mokyklos bendrabučio, kuriame gyveno J.K. D. , auklėtoja charakterizuoja jį kaip nesilaikantį bendrabučio vidaus taisyklių (svetimų daiktų pasisavinimas, išgėrinėjimai) (t. 3, b. l. 38). Atsižvelgiant į tai, kad, skiriant bausmę J.K. D. , jo padėtis jau buvo švelninama taikant Baudžiamojo kodekso nuostatas, reglamentuojančias nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus bei įvertinus J.K. D. padarytų nusikalstamų veikų kiekį, pobūdį, pavojingumo laipsnį, tai, kad nustatytos net trys nužudymą kvalifikuojančios aplinkybės, Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. sankcijos dydį, J.K. D. paskirta galutinė subendrinta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio keisti nėra pagrindo.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. B. , J. K. D. apeliacinius skundus atmesti.