Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Jurgis Kiškis, rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – Institucija) ir J. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarimo J. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad J. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad ji 2014-10-07 apie 19.55 val. (duomenys neskelbtini), vairuodama atbuline eiga automobilį ,,Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, asmenų ar turto saugumui, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir kliudė stovintį automobilį, dėl to buvo apgadintos abi transporto priemonės. Nepranešusi policijai iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 101, 222 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas neteisingai taikė ATPK 30 str. nuostatas. Teismas atsakomybę lengvinančią aplinkybe pripažino tai, jog J. M. nuoširdžiai gailisi, tačiau J. M. nei savo paaiškinime rašytame policijoje, nei teismo posėdžio metu neprisipažino padariusi pažeidimą. Ji tyčia siekdama išvengti atsakomybės nuvažiavo iš įvykio vietos, neatlygino nukentėjusiajai padarytos žalos, nepadarė nieko, kad sušvelnintų atsakomybę už padarytą pažeidimą. Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti teisės pažeidėjui atitinkamas neigiamas pasekmes. Tai, kad asmuo gailisi dėl padaryto pažeidimo, yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.), kuri jau buvo įvertinta parenkant administracinę nuobaudą pagal sankciją už padarytą pažeidimą, tai, kad asmeniui teisė vairuoti transporto priemones yra reikalinga dėl to, kad dirba (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini), dirba (duomenys neskelbtini) įstaigoje, dukra studijuoja (duomenys neskelbtini) mieste, nesuteikia jokio esminio prioriteto svarstant administracinės nuobaudos neskyrimo klausimą, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. NI6-17'56/2006, N62-3331/2011). Dėl nurodytų aplinkybių mažesnės administracinės nuobaudos nei paskirtoji neatitiktų ATPK 20 straipsnyje įtvirtintų administracinės atsakomybės taikymo tikslų. Pažymėtina, kad padaryti pažeidimai yra šiurkštūs (ATPK 27 str.) ir vieni pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, kurie kelia pavojų ne tik transporto priemonių saugumui, bet ir žmonių gyvybei ir sveikatai.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iki teismo priimto nutarimo dienos nebuvo nustatyta kokio dydžio padaryta žala automobiliui „Audi A6“. Automobilio „Audi A6“ savininkė teisme nurodė, kad jos automobilis yra 1998 m. gamybos, todėl tikėtina, kad ant jo rasti nežymūs apgadinimai galėjo būti padaryti ir anksčiau.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jeigu jai bus atimta teisė vairuoti transporto priemones, bus sukeltos sunkios pasekmės, nes ji dirba (duomenys neskelbtini) įstaigose (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ir į darbą važinėja savo transportu.

Motyvuojamoji dalis

Institucijos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, J. M. apeliacinis skundas netenkinamas.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų ginčo, dėl ATPK 127 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymo byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius šį pažeidimą. J. M. apeliaciniame skunde neigia padariusi pažeidimą numatytą ATPK 130 str. 1 d., o Institucijos apeliaciniame skunde keliamas paskirtų administracinių nuobaudų pagal ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. individualizavimo klausimas, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinių skundų ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą šioje dalyje (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byla ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė ištirtais ir nutarime aptartais įrodymais. J. M. savo skunde nenurodė nei jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos apylinkės teismui, nei naujų įrodymų, kurie nebūtų ištirti teismo posėdyje, todėl aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

J. M. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje vairuodama automobilį „Rover 75“ nesiėmė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nesukeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, asmenų ar turto saugumui, prieš pradėdama važiuoti neįsitikino, kad tai daryti bus saugu ir kliudė stovintį automobilį, dėl to buvo apgadintos abi transporto priemonės. Nepranešusi policijai iš eismo įvykio vietos pasišalino, t.y. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d..

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pagal ATPK 130 str. l d. pažeidėjo kaltė gali pasireikšti tik sąmoningu veikimu (tyčia), asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Nėra jokio pagrindo sutikti su J. M. apeliacinio skundo motyvais, jog pasišalino iš eismo įvykio vietos sąžiningai klysdama dėl savo veiksmų esmės. Priešingai, teismui pateikta medžiaga patvirtina, kad suvokdama gresiančią atsakomybę pastaroji ėmėsi priemonių jos išvengti. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino J. M. versiją, jog ji nejuto, kad kliudė kitą automobilį, kaip jos gynybinę poziciją. Kaip teisingai pažymėta Institucijos apeliaciniame skunde, tai, kad J. M. suprato sukėlusi įvykį akivaizdžiai patvirtina liudytojo E. G. paaiškinimai, kuris nuo pat pradžių nuosekliai nurodė, kad matė kaip smūgio metu automobilis „Rover“ net pakilo į orą, o po smūgio vairuotoja pavažiavo į priekį bei išlipusi apžiūrėjo savo ir „Audi“ automobilius, tačiau tada liudytojas pamatė, kaip eismo įvykį sukėlęs automobilis išvažiavo iš aikštelės. Policijos pareigūno specialisto V. O. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog apgadinimai ant automobilio „Rover 75“ (nubrauktas kairės pusės sparnas, nubrauktas ir paplėštas priekinis kairės pusės bamperis), tiek automobilio „Audi“ nubrauktas kairės pusės galinis sparnas, tokie apgadinimai yra žymūs ir jų nejausti ar išlipusi bei apžiūrėjusi abu automobilius nematyti negalėjo. Automobilio apgadinimai patvirtinti transporto priemonės techninės apžiūros akte. Byloje esančios automobilių nuotraukos taip pat patvirtina, kad automobiliai buvo apgadinti žymiai, tokio apgadinimo nejausti ar išlipus nematyti, J. M. turėdama 23 metų vairavimo stažą, būdama patyrusi vairuotoja, negalėjo. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad J. M. sukėlusi eismo įvykį turėjo ne pasišalinti iš įvykio vietos, bet padėti jį išsiaiškinti. Taigi toks pažeidėjos elgesys, ignoravimas teisės aktuose vairuotojo elgesiui po eismo įvykio nustatytų reikalavimų, vertintinas kaip sąmoningas pasišalinimas iš eismo įvykio vietos (tyčia).

Įvertinus aptartus įrodymus, patvirtinančius automobiliams padarytus apgadinimus, bei tai, kad įstatyme nustatyta, jog turi būti nustatytas būtent sugadinimo ar apgadinimo faktas, tačiau tikslų žalos dydį nustatyti, siekiant patraukti atsakomybėn, nebūtina, atmetamas J. M. skundo argumentas, nenustatyto padarytos žalos dydžio apeliantės vairuotam automobiliui.

Taip pat atmetamas, kai nepagrįstas J. M. skundo argumentas, kad tikėtina, jog automobiliui „Audi A6“ padaryti apgadinimai galėjo būti padaryti anksčiau, nes automobilis yra 1998 m. gamybos. Byloje nustatyta, kad J. M. sukėlė eismo įvykį, automobilio „Audi A6“ apgadinimo faktas įrodytas surinkta ir apylinkės teismo posėdyje išsamiai ištirtų bei tinkamai įvertintų įrodymų – liudytojo E. G. parodymų, įvykio vietos schemos, nuotraukų, transporto priemonės techninės apžiūros akto, visuma. O apeliacinio skundo argumentas, jog galėjo būti automobilis apgadintas dar iki įvykio yra niekuo nepagrįstas.

Tai, kad J. M. įvykio metu matė ją stebintį liudytoją, bei, kad ji turi teisę vairuoti, buvo blaivi, automobilis buvo draustas, nepašalina jos atsakomybės, nes, kaip minėta, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pastaroji suvokė sukėlusi eismo įvykį, taigi turėjo ir pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje.

Institucija apeliaciniame skunde nesutinka su skirtomis individualizuotomis nuobaudomis už administracinius teisės pažeidimus numatytus ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. ir prašo skirti šių straipsnių sankcijose numatytų nuobaudų vidurkius nežymiai viršijančias baudas ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 4 metų terminui, kuris atitinka straipsnio sankcijoje numatyto teisės atėmimo termino vidurkį.

ATPK 30 str., reglamentuojančiame nuobaudos už administracinį teisės pažeidimą skyrimo bendrąsias taisykles, numatyta, kad nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų. Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. ATPK 30² str. 1 d. numatyta, kad skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas paskyrė teisingą administracinę nuobaudą už ATPK 127 str. 2 d., numatyto pažeidimo padarymą, tačiau nepagrįstai J. M. taikė ATPK 30¹ str. nuostatas ir dėl to pagal 130 str. 1 d. paskyrė jai per švelnią nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė aukščiau paminėtų administracinių teisės pažeidimo kodekso reikalavimų skirti nuobaudą pažeidėjui už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų, atsižvelgiant į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (ATPK 30 str.).

Pirmosios instancijos teismas nutarė taikyti pažeidėjos atžvilgiu ATPK 30¹ str. atsižvelgęs į tai, jog ji administracine tvarka nebausta, ir, kad padaryti nešiurkštūs pažeidimai, pažeidimu nežymiai apgadintas turtas, pažeidėjos atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad ji nuoširdžiai gailisi, bei tai, kad sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgė į tai, kad J. M. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), darbo vietos yra (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), o dukra studijuoja (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tokius pirmosios instancijos teismo motyvus, į kuriuos buvo atsižvelgta skiriant J. M. švelnesnę, nei ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatyta, administracinė nuobauda, sprendžia, kad vienos pažeidėjos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas, bei kad pažeidėja administracine tvarka nebausta, gali turėti reikšmės teismui skiriant nuobaudą ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sankcijos ribose, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo skirti švelnesnę administracinę nuobaudą nei numatytoji įstatymo sankcijoje. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013 ir kt.).

Apylinkės teismo nutarime nurodyta aplinkybė, kad pažeidėja dirba, o teisė vairuoti reikalinga pasiekti darbo vietą, bei kad pažeidėjos dukra studijuoja (duomenys neskelbtini) (nors Pažymoje apie studijas nurodyta, jog mokosi (duomenys neskelbtini) fakultete) – negali būti pripažintos išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių veikos galėtų būti laikomos mažareikšmėmis ar mažiau pavojingomis. Tai, kad nubaustajam asmeniui teisė vairuoti transporto priemones yra būtina pagal darbo pobūdį, nesuteikia jokio esminio prioriteto svarstant administracinės nuobaudos neskyrimo klausimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N16-1756/2006, N62-3331/2011). Pažymėtina, kad skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.

Taip pat priešingai nei nurodė apylinkės teismas pažeidimas, numatytas ATPK 130 str. 1 d. yra vienas grubiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, sukeliančių didelę grėsmę eismo saugumui bei kitiems eismo dalyviams, todėl atvejai, kai už tokio pobūdžio administracinį teisės pažeidimą gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu.

Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės nėra išimtinės, suteikiančios galimybę J. M. atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir skirti švelnesnę nei minimali sankcijoje numatyta nuobauda ar jos visai neskirti, tačiau tai gali būti pagrindu skirti minimalias sankcijose numatytas nuobaudas, todėl Institucijos skundas tenkinamas iš dalies.

Individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi itin nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. J. M. vairuodamas transporto priemonę sukėlė eismo įvykį, bei iš jo pasišalino. Už tokio pobūdžio pažeidimą įstatymo leidėjas, įvertinęs pažeidimo pavojingumo laipsnį, nustatė atitinkamos rūšies ir griežtumo nuobaudą – tiek piniginę baudą, tiek privalomą specialiosios teisės atėmimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Kauno apylinkės teismo nutarimas dalyje dėl nuobaudos skyrimo už ATPK 130 str. 1 d. pažeidimą ir nuobaudų bendrinimo dalyse keičiamas, paskiriant minimalią administracinę nuobaudą – baudą, numatytą straipsnio sankcijoje su privaloma nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimu, nustatant sankcijoje numatytą minimalią šios teisės atėmimo trukmę.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2 dalimi teismas

nutarė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, o J. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. sausio 19 d. nutarimą pakeisti: panaikinti Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ str. taikymą ir J. M. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 str. 1 d. paskirti 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d. nuobaudas, paskirtas už pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., subendrinti ir J. M. paskirti galutinę nuobaudą – 868 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.