- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-29
- Bylos Nr.
- e2A-948-153/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-12971-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Aušra Baubienė, Galina Blaževič
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- UAB „Eigida“
- Kategorijos
- 16.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Baubienės ir Algimanto Kukalio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17181-945/2014 pagal ieškovės UAB „Eigida“ ieškinį atsakovui V. K. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Eigida“ ieškiniu prašė panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. DGKS-2813, priimtą darbo byloje Nr. APS-2-7324. Nurodė, kad atsakovas nuo 2012 -08-01 iki 2014-01-23 buvo ieškovės darbuotojas. Darbo santykių laikotarpiu atsakovui, kaip atskaitingam asmeniui, į asmeninę sąskaitą pervesta 15 689,17 Lt, skirtų atsiskaityti su tiekėjais, iš kurių atsakovas panaudojo tik 3 761,77 Lt. Likusius 11 927,40 Lt ieškovė nurodo kaip patirtą žalą, kurios atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2014-12-23 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. DGKS-2813, priimtą darbo byloje Nr. APS-2-7324, pakeitė, priteisė ieškovei UAB „Eigida“ iš atsakovo V. K. 6 000 Lt (1 737,72 Eur) žalos atlyginimą, 891,50 Lt (258,20 Eur) bylinėjimosi išlaidas.
Teismas į atsakovo argumentą, kad kreipdamasis į Darbo ginčų komisiją darbdavys praleido DK 289 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą, nurodė, jog darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2014-01-23, ieškovė į Darbo ginčų komisiją kreipėsi 2014-04-17, t. y. ginčą inicijavo nepraleidusi įstatyme nustatyto termino.
Ginčas tarp šalių kilo dėl to, kaip turėtų būti vertinamos ieškovės atsakovui pervestos pinigų sumos, viršijančios ieškovės su atsakovu sudarytoje darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį: ieškovės nuomone, lėšos buvo pervedamos atsakovui atsiskaityti su tiekėjais, t. y. atsakovas disponavo ieškovei priklausančiomis lėšomis, kurias po darbo sutarties nutraukimo privalo grąžinti, o atsakovo nuomone, ginčo suma jam buvo pervesta kaip šalių papildomai sutarto darbo užmokesčio dalis. Teismo vertinimu, esminis ginčas materialinės atsakomybės taikymo sąlygų kontekste tarp šalių kilo dėl to, ar buvo padarytas neteisėtas veiksmas, kuris galėjo sąlygoti žalos atsiradimą.
Teismas nustatė, kad faktiškai atsakovo turėtos išlaidos buvo atlyginamos po to, kai atsakovas pateikdavo darbdaviui šių išlaidų faktą patvirtinančius dokumentus (b. l. 112–120). Šalių raštu įformintą susitarimą atitinkančios su darbo santykiais susijusios išmokos, dėl kurių ginčo tarp šalių nėra, atsakovui mokėtos už 2012 m. rugpjūčio–2013 m. sausio mėn. (neskaitant 2013 m. vasario mėn. atliktų mokėjimų, kuriais sumokėti 2 500 Lt), 2013 m. spalio–2014 m. sausio mėn. (neskaitant 6 000 Lt išmokos 2013 m. gruodį): už 2012 m. rugpjūtį ir rugsėjį mokėta 1 000,43 Lt atskaičius mokesčius; už 2012 m. spalį ir lapkritį mokėta suma su darbdavio įsakymais paskirtais priedais sudarė 1 500 Lt atskaičius mokesčius; už 2012 m. gruodį po darbo užmokesčio padidinimo mokėta suma atskaičius mokesčius sudarė 1 503,40 Lt; 2013 m. sausio 24 d. pervedė 1 500 Lt, atlikdamas 2013 m. kovo 7 d. mokėjimą darbdavys nurodė mokantis darbo užmokestį už 2013 m. vasarį ir nepriemoką („nedamoką“), kuri, remiantis darbo užmokesčio apskaičiavimu (b. l. 66), sudarė 3,40 Lt (iš viso 1 503,40 Lt); už 2013 m. spalį–lapkritį (po 1 503,40 Lt) ir gruodį (1 516,03 Lt) išmokėtos sumos atitinka sutartyje nustatytą 1 930 Lt dydį, atskaičius atitinkamu laikotarpiu taikytus mokesčius; už 2014 m. sausį mokėtinos sumos pagrįstumo šalys neginčijo. Šalių raštu įforminto susitarimo neatitinkančios 2013 m. vasario 18 d. išmokėta 2 000 Lt, 2013 m. vasario 25 d. išmokėta 500 Lt ir 2013 m. gruodžio 13 d. išmokėta 6 000 Lt. Mokėdamas darbo užmokestį už 2013 m. vasarį–balandį darbdavys kiekvieną kartą pervedė 500 Lt šalių raštu sutartą darbo užmokestį viršijančią sumą, 2013 m. gegužę–birželį – atitinkamai po 496,60 Lt daugiau, 2013 m. liepą ir 2013 m. rugsėjį – po 1 000 Lt daugiau, 2013 m. rugpjūtį – 996,60 Lt daugiau. Darbdavys nepateikė teismui jokių dokumentų (pvz., įsakymų), kuriais būtų pagrindžiamas konkretus atitinkamų sumų mokėjimas. Teismas darė išvadą, kad egzistavo žodinis susitarimas, dėl kurio turinio šalys teismui pateikė priešingas pozicijas. Taip pat nustatė, kad darbdavys nei viename mokėjimo nurodyme (išskyrus 2013 m. gruodžio 13 d., kai pervesdamas 6 000 Lt darbdavys mokėjimo paskirtyje nurodė „pinigai ūkinėms išlaidoms“) neįvardijo kitokios nei darbo užmokesčio mokėjimas atliekamų mokėjimų paskirties, kad darbdavio mokėtos kartu su darbo užmokesčiu sumos nebuvo siejamos su darbuotojo turėtų išlaidų kompensavimu. Nurodė, kad ieškovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės poziciją dėl to, jog atsakovas buvo susijęs su medžiagų įsigijimu, ir lėšos buvo pervedamos atsakovui avansu. Teismo nuomone, egzistavo kita lėšų pervedimo atsakovui paskirtis.
Taip pat nustatė, kad įsakyme, kuriuo atsakovo prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo patenkintas (b. l. 35), nenurodytos atsakovo finansinės prievolės ieškovei. Kaip matyti iš darbo sutarties turinio, darbuotojas pasirašė darbo sutartyje po įrašu dėl sutarties nutraukimo (b. l. 32–34), tačiau taip pat jokio įpareigojimo grąžinti bendrovei priklausančias lėšas nėra. Todėl teismo vertinimu, ieškovė nepaneigė atsakovo argumento, jog darbdaviui atliekant mokėjimus, kurie įvardinti kaip darbo užmokestis, atsakovui susiformavo teisėtas lūkestis manyti, jog šių lėšų nereikės grąžinti.
Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog kaip darbo užmokestis mokėjimo nurodymuose įvardintų sumų dalis, viršijanti šalių rašytiniu susitarimu patvirtintą darbo užmokesčio dydį, buvo pervedama būtent ieškovės nurodomu tikslu – siekiant kaupti bendrovės lėšas atsakovo sąskaitoje galimoms išlaidoms, todėl ieškovei neįrodžius tikrosios lėšų pervedimo paskirties, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas turėjo pareigą lėšas grąžinti, ir, jų negrąžindamas, padarė ieškovei žalą.
2013 m. gruodžio 13 d. mokėjimo nurodyme, kuriuo pervesta 6 000 Lt (tokios sumos pervedimas kartu netiesiogiai paneigė poreikį ilgą laiką kaupti lėšas atsakovo sąskaitoje), nurodyta lėšų pervedimo paskirtis – „pinigai ūkinėms išlaidoms“, todėl vertinti šią sumą kaip su darbo santykiais susijusią išmoką atsakovas neturėjo pagrindo. Be to, ši suma buvo sumokėta atskirai nuo atitinkamu laikotarpiu mokėto darbo užmokesčio. Atsakovo argumentas, jog šalys buvo susitarusios dėl priedo už darbo rezultatus mokėjimo, neparemtas jokiais į bylą pateiktais įrodymais – nei atsakovas, nei jo atstovė neįvardijo konkrečios tokio priedo apskaičiavimo tvarkos, neteikė duomenų, reikšmingų priedui apskaičiuoti, ar prašymo išreikalauti iš darbdavio tokius duomenis. Teismo vertinimu, aiškiai išskirdamas mokėjimo sumą ir jos pervedimo atsakovui paskirtį, darbdavys nesuteikė atsakovui pagrindo manyti, jog atsakovas šiomis lėšomis gali disponuoti savo nuožiūra.
Teismas nurodė, kad nepagrįstas darbdaviui priklausančių lėšų negrąžinimas visais atvejais vertintinas kaip tyčinis veiksmas DK 255 straipsnio 1 punkto aspektu. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog jam turi būti taikoma DK 254 straipsnyje įtvirtinta ribota atsakomybė. Konstatavęs neteisėtą darbuotojo veiksmą, taip pat nustatęs konkrečią darbdavio žalą, patirtą dėl atitinkamo darbuotojo veiksmo, nesant ginčo, jog šalis lėšų pervedimo metu siejo darbo santykiai, jog lėšų pervedimas kilo iš darbo santykių, sprendė, jog egzistuoja visos sąlygos atitinkamos apimties materialinei atsakomybei taikyti, priteisti ieškovei iš atsakovo 6 000 Lt žalos atlyginimą. Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas V. K. prašo Kauno apylinkės teismo 2014-12-23 sprendimą panaikinti, išspręsti bylą iš esmės ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovė privalėjo įrodyti, jog egzistuoja visos sąlygos atsakovui taikyti materialinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009). Ieškovė nepateikė įrodymų, jog daryti pervedimai į atsakovo asmeninę banko sąskaitą buvo skirti ūkinėms išlaidoms, atsiskaityti su tiekėjais ar kaupiamosios bendrovės lėšos. Teismas priėmė sprendimą, nepagrįstą tinkamais įrodymais, remdamasis prieštaraujančiomis viena kitai išvadomis, dėl ko šis sprendimas laikytinas neteisėtu ir naikintinu.
Ieškovė nurodė, kad atsakovui lėšos buvo pervedamos atsiskaityti su tiekėjais, tačiau ieškovės pateikta darbo sutartis šiuos argumentus paneigia: į atsakovo darbo pareigas neįėjo atsiskaitymas su tiekėjais. Liudytojas Š. G. parodė, kad su tiekėjais atsiskaitydavo ir laisvai disponuoti bendrovės lėšomis galėjo šis liudytojas ir bendrovės direktorius, o atsakovas buvo atsakingas už produkcijos pardavimus. Tačiau teismas, spręsdamas dėl 6 000 Lt žalos atlyginimo, šių parodymų nevertino ir padarė klaidingą išvadą, jog 6 000 Lt buvo skirti ūkinėms operacijoms atlikti.
Ieškovės argumentas, kad į atsakovo asmeninę banko sąskaitą buvo pervedamos lėšos atsiskaityti su tiekėjais, yra nelogiškas ir nesuprantamas: kodėl darbdavys turėtų daryti pavedimus į asmeninę darbuotojo banko sąskaitą, už pavedimus mokėti banko mokesčius, kai trumpesnis ir ekonomiškesnis, patikimesnis kelias atsiskaityti su tiekėjais buvo tiesiogiai iš įmonės sąskaitos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, kad tarp šalių egzistavo žodinis susitarimas dėl pervedamų pinigų kitokios paskirties, nei buvo nurodoma banko pervedimuose. Konstatavęs tokį faktą, teismas negalėjo vadovautis vien tik 2013 m. gruodžio 13 d. pavedime nurodyta paskirtimi „pinigai ūkinėms išlaidoms“. Paneigti buvus kitokį susitarimą, šis banko pavedimo paskirties nurodymas privalėjo būti patvirtintas papildomais dokumentais, o jų nepateikus, laikytinas neįrodytu.
Ginčijami 6 000 Lt (737,72 Eur) atsakovui buvo pervesti 2013 m. gruodžio 13 d. pavedimu, nurodant pavedimo paskirtį „pinigai ūkinėms išlaidoms“. Atsakovui ši suma, vadovaujantis žodiniu šalių susitarimu, buvo pervesta kaip procentas už įvykdytus pardavimus. Teismas, nustatinėdamas šio pervedimo tikrąją paskirtį, rėmėsi darbdavio paaiškinimu, jog priedas už metinius darbų rezultatus buvo mokamas paskutinį kalendorinių metų mėnesį, todėl atsakovo argumentas, jog 6 000 Lt laikytini priedu už visų metų darbo rezultatus, yra nepagrįsta. Teismas prieštarauja pats sau: remiasi darbdavio parodymais dėl priedų už darbo rezultatus mokėjimu einamųjų metų paskutinį mėnesį, tačiau atmeta atsakovo motyvą, jog pavedimas, atliktas būtent paskutinį metų mėnesį (2013-12-13 ), buvo priedu už darbo rezultatus.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovės atstovė advokatė A. G. prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad sprendime padaryta teisinga išvada, jog atsakovas, nepateisinęs ir / ar negrąžinęs ieškovei iš darbdavio gautų 6000 Lt, atliko tyčinį neteisėtą veiksmą, atsakovo atžvilgiu yra visos materialinės atsakomybės sąlygos ir jam kilo pareiga atlyginti dėl to ieškovės patirtą 6000 Lt žalą. Nurodo nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
Šalies argumentai
Ieškovė reikalavo 6000 Lt nurodydama, jog pinigai buvo pervesti ūkinėms išlaidos, ir šiai aplinkybei patvirtinti pateikė įrodymą — mokėjimo pavedimą. Minėtas įrodymas patvirtina faktą, jog 6000 Lt buvo skirta ūkinėms išlaidoms, kadangi jame nurodyta piniginių lėšų pervedimo paskirtis „pinigai ūkinėms išlaidoms“. Atsakovas šią aplinkybę neigė ir nurodė, kad pinigai buvo skirti kitam tikslui — priedui už gerus darbo rezultatus, tačiau nepateikė teismui tokią aplinkybę patvirtinančių įrodymų. Minėtą aplinkybę atsakovas grindė tik savo paties paaiškinimu.
Sprendime ne kartą nurodyta, jog skirtingas dalies atsakovui pervestų piniginių lėšų traktavimas yra dėl to, jog ieškovė neįrodė dalies piniginių lėšų mokėjimo paskirties. Atsakovo pozicija, jog jeigu ieškovė neįrodė vienos piniginių lėšų dalies sumokėjimo paskirties, tai reikia laikyti, jog neįrodyta ir kitos dalies, dėl kurios įrodymai buvo pateikti, piniginių lėšų paskirtis, prieštarauja logikos taisyklėms ir yra nepagrįsta. Skundžiamas sprendimas yra nuoseklus, pagrįstas, išsamus ir atitinkantis logikos dėsnius, o priešingi apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
Liudytojas S. G. nepatvirtino fakto, jog 6000 Lt atsakovui buvo pervesta kitai paskirčiai, nei nurodyta pavedime. Priešingai, liudytojas patvirtino faktą, jog ieškovės ir atsakovo piniginio pobūdžio tarpusavio klausimai jam nebuvo žinomi.
Faktinė aplinkybė, jog atsakovas nepanaudojo jam pervestų piniginių lėšų pagal paskirtį, nepanaikino atsakovo pareigos šias lėšas grąžinti ieškovui.
Atsakovo veiksmuose yra visos materialinės atsakomybės sąlygos, numatytos DK 246 str., 255 str. 1 d. 1 p. bei 257 str. 2 d.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1dalis), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo tik apskųstos sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstojo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Apeliacinės instancijos teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus ir nustatė faktines bylos aplinkybes. Tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę ir jos sąlygas, procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą bei įrodinėjimo pareigą byloje, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Pagal kasacinio teismo suformuotą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką, pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnio sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sūduvos vandenys“ v. A. D., bylos Nr. 3K-3-1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Osviris“ v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D., J. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Nustačius visas nurodytas materialinės atsakomybės sąlygas, ši atsakomybė darbuotojui taikoma nepriklausomai nuo to, ar už veiksmus (neveikimą), dėl kurių padaryta žala, darbuotojui buvo taikyta drausminė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė, nes, minėta, materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra atskira turtinės atsakomybės rūšis.
Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį, kadangi nustatė visas materialinės atsakomybės sąlygas. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia motyvu, jog nebuvo visų materialinės atsakomybės sąlygų, nes atsakovas neįvykdė jokių neteisėtų veiksmų ir nėra priežastinio ryšio tarp žalos ir atsakovo veiksmų. Šie apelianto argumentai laikytini nepagrįstais, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.
Bylos duomenimis, atsakovas dirbo ieškovės bendrovėje nuo 2012-08-01 iki 2014-01-23, vadybininku, nuo 2013-07-01 komercijos direktoriumi (1 t., b. l. 32–34, 35). Ieškovė 2012-08-15 Įsakymu Nr. 2012/16 Dėl atskaitingų asmenų skyrimo įsakė papildyti sąrašą atskaitingų asmenų, turinčių teisę atlikti ūkines operacijas grynaisiais pinigais, vadybininku V. K. (1 t., b. l. 90). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nesupažindino atsakovo su minėtu įsakymu, tačiau pateikti byloje įrodymai nepaneigia ieškovės įrodinėjamos aplinkybes, kad į atsakovo sąskaitą buvo pervedami pinigai, nesusiję su darbo užmokesčiu. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad į atsakovo sąskaitą 2013-12-13 buvo pervesti 6000 Lt, skirti ūkio išlaidoms, nepaneigė ir liudytojas Š. G.. Minėto liudytojo paaiškinimas patvirtina, kad tarp bendrovės direktoriaus ir atsakovo buvo paskirstytos pareigos, susijusios su bendrovės išlaidų apmokėjimu. Liudytojas Š. G. kartu su bendrovės direktoriumi buvo atsakingi už medžiagų pirkimą, disponavo bendrovės lėšomis, apmokėdavo visas sąskaitas, o atsakovas buvo atsakingas už pardavimus. Tačiau liudytojas nekalbėjo apie tai, kad atsakovui buvo 2013-12-13 išmokėtas 6000 Lt priedas prie darbo užmokesčio. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė 2013-12-13 pervedė į atsakovo sąskaitą 6000 Lt nurodžiusi mokėjimo paskirtį – pinigai ūkinėms išlaidoms (b. l. 41). Todėl negalima sutikti su apelianto argumentais, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių pervestų atsakovui lėšų paskirties panaudojimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo priskirti ginčo sumą darbo užmokesčio išmokoms taip kaip, tai teigia atsakovas, kadangi pinigų (6000 Lt) pervedimo dokumente nurodyta kita, nei aiškina atsakovas, pinigų panaudojimo paskirtis (ūkio išlaidoms). Taip pat teisinga yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad pervesta ginčo suma (6000 Lt) viršija 2012 m. bendrovės pelną, o bylos duomenimis, 2013 metų pirmus tris ketvirčius bendrovės veikla buvo nuostolinga (1 t., b. l. 162–163). Be to, kaip pagrįstai nustatyta skundžiamame sprendime, 2013-12-13 į atsakovo sąskaitą pervesti 6000 Lt negali būti laikomi priedu už metinius rezultatus, kadangi atsižvelgiant į pinigų išmokėjimo datą, ginčo lėšų suma pervesta į atsakovo sąskaitą nepasibaigus 2013 metams. Todėl mažai tikėtina, kad ieškovė pervedė 6000 Lt darbo užmokesčio priedą būtent atsakovui nepasibaigus kalendoriniams metams.
Atmestinas apelianto argumentas dėl tariamai nelogiškų ieškovės veiksmų pervedant 2013-12-13 atsakovui ginčo lėšų sumą, kadangi byloje nenustatyta, jog ginčo sumą ieškovės valia buvo skirta kitam tikslui, o ne ūkio išlaidoms apmokėti. Taip pat teisingai konstatuota skundžiamame sprendime, jog atsakovas, teigdamas, jog ginčo suma buvo skirta pačiam atsakovui kaip priedas už gerus darbo rezultatus, nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų šioms aplinkybėms patvirtinti, o pateikti byloje rašytiniai įrodymai (darbo užmokesčio išmokėjimo dokumentai) atsakovo nurodytos aplinkybės nepatvirtina. Atsakovas byloje neminėjo, jog dokumentas, kurio pagrindu jam išmokėti 6000 Lt, yra suklastotas lėšų išmokėjimo paskirties prasme, tad sutiko su mokestinio dokumento turiniu. Esant tokiai situacijai teismas neturi pagrindo nesivadovauti mokestinio dokumento duomenimis byloje ir laiko rašytinį įrodymą tinkamu įrodymu ieškovės argumentams dėl mokėjimo paskirties (ūkio išlaidoms) pagrįsti (CPK 197, 185 str.). Teisėjų kolegija nekartoja kitų skundžiamo teismo sprendimo motyvų, jiems pritaria ir laiko juos teisingais. Todėl apelianto argumentas dėl tariamai neteisingai skundžiamame sprendime nustatytos pervestų atsakovui pinigų panaudojimo paskirties atmestinas kaip neįrodytas (CPK 178, 185 str.).
Neteisėta veika suprantama kaip darbo pareigų nevykdymas arba jų vykdymas netinkamai. Šiuo atveju darbdavys atsakovo veikos neteisėtumą grindžia jam patikėtų ir nepanaudotų 6000 Lt ūkio išlaidoms apmokėti negrąžinimu. Atsakovas, 2013-12-13 gavęs ieškovės lėšas, pervestų atsakovui ūkio išlaidoms 6000 Lt pagal paskirtį nepanaudojo, nutraukęs darbo sutartį su ieškove ginčo pinigų ieškovei negrąžino, taigi padarė ieškovei materialinę 6000 Lt žalą. Visi šie atsakovo veiksmai patvirtina buvus neteisėtus veiksmus, t. y. tyčinį neveikimą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos (DK 254, 255 str.).
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinio proceso metu ieškovė turėjo 434,45 Eur bylinėjimosi išlaidas už ieškovės atstovės advokatės A. G. pagalbą (b. l. 14, 21, 2 t.). Ieškovei priteistina apmokėti išlaidų advokato pagalbai sumą, neviršijančią Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatytą maksimalų (434,45 Eur) dydį už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėta byla nepripažintina teisiniu požiūriu itin sudėtinga, advokatė A. G. atstovavo ieškovei pirmosios instancijos teisme, todėl bylos medžiaga jai buvo žinoma, o esant tokioms aplinkybėms, priteistina suma lygi pusei Rekomendacijose nurodomo dydžio, tai yra 217,22 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–333 straipsniais, kolegija
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo nekeisti.
Priteisti iš atsakovo V. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. Kaune, (duomenys neskelbtini)) bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas – 217,22 (du šimtus septyniolika eurų 22 ct) Eur ieškovei UAB „Eigida“ (į. k. 300655610, Kaunas, Pašilės g. 50-42).