- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-08
- Bylos Nr.
- I-932-1063/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03540-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Ch. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 450 Eur žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde teismui paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nes laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 6 d. iki 2018 m. liepos 4 d. buvo kalinamas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Kamerų plotą taip pat mažino kamerose esantys baldai bei sanitarinis mazgas. Dėl ploto trūkumo pareiškėjui nuolat tekdavo gulėti ar sėdėti, dėl to jautė fizinį diskomfortą, kuris pasireiškė kojų, rankų skausmais. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik 1 m aukščio tvorele ir užuolaida. Toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino privatumo nuo kitų kameroje esančių asmenų, taip pat nuo pro duryse esančią akutę stebinčių pareigūnų.
Pažymėjo, kad dėl tokių kalinimo sąlygų patyrė kančias, nepatogumus, buvo pažeistas pareiškėjo orumas, garbė.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimo (b. l. 11–18) argumentais prašė skundą atmesti.
Paaiškino, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Į bylą pateikė rašytinius duomenis, iš kurių matyti, kad ploto reikalavimas kamerose, pareiškėjo atžvilgiu, nebuvo pažeistas.
Nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Pažymėjo, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne nei 1,5 m aukščio. Pažymėjo, kad dalyje kamerų sanitariniai mazgai yra kaip atskiros kabinos, dalyje kamerų sanitariniai mazgai atitverti užuolaidomis. Pabrėžė, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Kameros vėdinamos per langus ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus.
Dėl prašomos priteisti žalos nurodė, jog pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 9 d. iki 2018 m. liepos 1 d., jam periodiškai kalint Lukiškių TI-K, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.
2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
3. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
4. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktais nustatytas plotas.
Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo viso 121 parą ir visą kalėjimo laikotarpį nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, šiuo aspektu, nenustatyta.
5. Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerų plotą mažino kameroje esantys baldai bei sanitarinis mazgas.
Dėl pareiškėjo šiuos aspektu nurodytų argumentų pažymėtina, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Šiuo atveju teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas nenustatytas, todėl, vadovaujantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neatsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.
6. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimus. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad, nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus Pranešimo ,,Dėl L. Ch.“ skundo“, matyti, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos (b. l. 31–32).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo uždengti užuolaidomis, todėl darytina išvada, kad sanitariniuose mazguose esant įrengtoms užlaidoms, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Teismas neturi pagrindo abejoti institucijos pateiktais oficialiais duomenimis (fiksuotais pažymoje) dėl kamerų įrengimo (atsakovės atstovas nurodė, kad kamerose, kuriose sanitariniai mazgai neįrengti atskirose kabinose, yra įrengtos užuolaidos), tuo labiau, kad šią aplinkybė patvirtino ir pats pareiškėjas.
7. Pareiškėjas skunde nors ir nurodė, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas susijęs ne tik su pakankamu gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais, t. y. oro temperatūra kamerose, vėdinimu, apšvietimu ir kt., tačiau jokių konkrečių argumentų, pagrindžiančių oro temperatūros, vėdinimo, apšvietimo neužtikrinimą konkrečiose kamerose, pareiškėjas nedetalizavo. Šiuo aspektu konkrečių faktinių aplinkybių nepateikus, teismas neturi pagrindo pareiškėjo abstrakčių ir bendro pobūdžio teiginių vertinti kaip pagrindžiančių Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą, neužtikrinant oro temperatūros, vėdinimo, apšvietimo reikalavimų.
8. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K 8 450 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniais, emociniais sukrėtimais ir kt. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Bylos medžiaga taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą.
Nagrinėjamos bylos atveju nenustačius neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlę veiksniai, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Taigi nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkinamas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nenustatyta ir laikytina, kad atsakovės atstovo veiksmai atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo L. Ch. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.