Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-04-15 · Administracinė byla Nr. I-1205-624/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-04-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-01-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-04-15
Bylos Nr.
I-1205-624/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03601-2013-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Dirvonas, Rytis Krasauskas, Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
UAB „Jonvabaliss“
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Advokatai
Mantas Gerdauskis
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1205-624/2014(Proceso Nr. 3-61-3-03601-2013-9)Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Irenos Paulauskienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Mantui Gerdauskiui, atsakovės atstovei Daivai Gasiūnaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Jonvabaliss“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Jonvabaliss“ skunde, kurį patikslino 2014-01-15, prašo teismo priteisti iš Lietuvos valstybės 61 692,01 Lt žalos atlyginimo, taip pat kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 pakeitimo ir papildymo įstatymo 6 str. tiek, kiek jis įtvirtino naują Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principą, atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas, Leidimas gaminti) išdavimo dieną. Pareiškėja leidimą plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31, t. y. tuo metu, kai galiojo 1,44 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW ir 1,80 Lt/kWh supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, integruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Pakeitimo įstatymo pataisomis nuspręsta, kad mažiesiems saulės elektrinių statytojams taikytini elektros energijos supirkimo tarifai būtų panaikinti. Taip pat buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, pareikalauta, kad būtų pateiktos užtikrinimo priemonė – garantijos. Iki to galiojusios redakcijos Įstatyme elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu, kadangi tik žinojusi garantuojamą supirkimo tarifą pareiškėja galėjo vertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Atitinkamai, nuo leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (toliau – ir Leidimas plėtrai) gavimo momento energetikos projektą įgyvendinanti pareiškėja, žinojusi būsimą fiksuotą tarifą, atliko didžiąją dalį investicijų (įsigijo energetikos objektą sudarančią įrangą, vykdė saulės elektrinės statybos darbus ir kt.). Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką taip, jog fiksuoti tarifai taikomi ne tie, kurie galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tie, kurie galios Leidimo gamybai išdavimo momentu, pareiškėjos teisinė padėtis buvo suvaržyta. Pareiškėja dėl jos teises pabloginančio teisinio reglamentavimo buvo priversta pagamintą elektros energiją pardavinėti ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifu, o Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusiu tarifu, dėl to pareiškėja šiuo metu ir ateinančius 12 metų turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniu tarifu, nei buvo nustatyta Įstatymo, galiojusio iki 2013-01-31 redakcijoje. Pakeitimo įstatymo 6 str. pakeitus Įstatymo 20 str. 7 d. buvo įtvirtintas Fiksuoto tarifo nustatymo tvarkos principas, pažeidžiantis tų elektros gamintojų teises, kuriems elektros energijos fiksuotas tarifas jau buvo nustatytas teisiniu reglamentavimu, galiojusiu iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Įsigaliojusios pataisos pakeitė pareiškėjos teisių už elektrinėse pagamintą ir parduotą elektros energiją gauti fiksuotą pajamų dydį apimtį. Dėl pakeisto ir jos teises pažeidžiančio teisinio reglamentavimo, Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 5 str. 1 d. ir dėl šių pažeidimų pareiškėja patyrė 61 692,01 Lt žalą, o atsakovei kilo civilinė atsakomybė. Atsakovė nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, t. y. pagal AIEĮ (redakcija iki 2013-01-31) fiksuotas tarifas buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu galiojusiu tarifu, todėl 20 str. 7 d. įtvirtinti reikalavimai buvo įgyvendinti pareiškėjai išdavus Leidimą plėtrai. AIEĮ garantavo, kad išdavus Leidimą plėtrai iki 2012-12-31, elektros energija iš pareiškėjos bus superkama Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifu. Taigi, Fiksuotas tarifas pareiškėjos parduodamai elektros energijai yra Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojęs tarifas, todėl faktinis santykis, su kuriuo buvo susietas Fiksuotas tarifas, pasibaigė nuo Leidimo plėtrai išdavimo momento, tuo tarpu atsakovė AIEĮ siekė pakeisti tai, kas jau yra įvykę, dėl to tokie atsakovės veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Mano, kad buvo pažeistas įstatymų negaliojimo atgal (lex retro non agit) principas priimant Pakeitimo įstatymą, kuriuo įtvirtinus teisinio reguliavimo principą, pagal kurį Fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu, atsakovė atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Konstitucinis Teismas, o panašaus pobūdžio ginčas, susijęs su teisės aktų retroaktyviu galiojimu, buvo sprendžiamas 2012-01-25 Didžiosios Britanijos Apeliacinio teismo byloje. Taip pat nurodo, kad Pakeitimo įstatymas pažeidžia teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principo elementus, nes: 1) valstybė, priimdama Pakeitimo įstatymą, panaikina Leidimu plėtrai pareiškėjos turėtas teises, įgytas pagal Įstatymą (redakcija iki 2013-01-31); 2) Pakeitimo įstatymas taikomas iki Pakeitimo įstatymo įvykusiems teisiniams santykiams; 3) pareiškėja, gavusi Leidimus plėtrai iki 2013-01-31, pagrįstai tikėjosi, kad bus taikomas fiksuotas tarifas, galiojęs Leidimo plėtrai išdavimo momentu. Priėmus Pakeitimo įstatymą buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, nes fiksuoto tarifo nustatymo tvarka buvo pakeista taip, kad pareiškėjai taikytini fiksuoti tarifai buvo panaikinti. AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) reguliavimu buvo įtvirtintas principas, pagal kurį fiksuoto tarifo dydis buvo susietas su Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu tarifo dydžiu. Toks principo įtvirtinimas garantavo pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kadangi tik žinodama garantuojamą supirkimo fiksuotą tarifą galėjo įvertinti savo būsimas investicijas, kreiptis į bankus bei kitas finansines institucijas dėl energetikos projektų finansavimo. Pareiškėja tik po Pakeitimo įstatymo sužinojo, kad jos įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir finansinė grąža bus ženkliai mažesnė, kadangi visi jos paskaičiavimai atlikti galiojant AIEĮ redakcijai iki 2013-02-01, dėl projektų finansinės grąžos po Pakeitimo įstatymo tapo neaktualūs ir neteisingi, tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės ir teisėti lūkesčiai. Taip pat pažymėjo, kad Pakeitimo įstatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams, parengtas ir pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybei pažeidžiant teisėkūros reikalavimus. Pažeistas ir proporcingumo principas, Pakeitimo įstatymo nuostatos neatitinka iki šiol vykdytos atsinaujinančių energetikos išteklių energetikos politikos reguliavimo praktikos, taip pat pažeidžia teisėtus lūkesčius ir interesus, pablogina verslo sąlygas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jei nebūtų priimtas Pakeitimo įstatymas, pareiškėja nebūtų patyrusi nuostolių, todėl mano, kad šiuo atveju yra priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir jos patirtų nuostolių. Pareiškėja yra įrengusi vieną saulės elektrinę, kurios galingumas yra 28,785 kW, dėl atsakovės veiksmų ji patirs 61 692,01 Lt nuostolių. Pareiškėja 2013-04-25 su AB Lesto sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį, kurios 1.3 p. nustato, kad pareiškėja įsipareigoja pateikti į skirstomųjų tinklų operatoriaus tinklą elektros energiją, pagamintą naudojant atsinaujinančius energijos išteklius, o AB Lesto įsipareigoja sumokėti pareiškėjai 1,25 Lt, o ne 1,44 už 1 kW. Pareiškėja 2013-04-30 AB Lesto yra pateikusi PVM sąskaitą faktūrą 12 332,93 Lt sumai, 2013-05-31 – 6 048,49 Lt sumai, 2013-06-30 – 6 298,05 Lt sumai, 2013-07-31 – 7 253,95 Lt sumai, 2013-08-31 – 5 068,39 Lt sumai, 2013-09-30 – 3 980,90 Lt sumai, 2013-10-31 – 2 170, 44 Lt sumai, 2013-11-30 – 961,95 Lt sumai, 2013-12-31 – 409,89 Lt sumai. Pareiškėja jau yra patyrusi 5 593,22 Lt nuostolių. Pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai, jog asmenims, leidimus plėtrai gavusiems iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos, Fiksuoti tarifai jau buvo nustatyti pagal principą, galiojusį iki Pakeitimo įstatymo, 2012 m. sausio 17 d. LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 str. dalis, kurioje numatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energija išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ prieštarauja Konstitucijos 7 str. 1 ir 2 d., konstitucinės teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek 2012 m. sausio 17 d. LR atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 str. įtvirtintas Fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos (b. l. 1-13, 67-89, 90-106).

Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remdamasis jame išdėstytais argumentais.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjai išduotame Leidime plėtrai nurodytos leidimu reglamentuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją. Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, pareiškėja, pradėdama veiklą energetikos sektoriuje ir gavusi leidimą, sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, t. y., kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu nustatyta tvarka ir sąlygomis. 2012 m. Energetikos ministerijai buvo pateikta 16 000 prašymų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, statant ne didesnės kaip 30 kW galios saulės elektrines. Susidarė situacija kuomet galimų įrengti mažųjų saulės šviesos energijos elektrinių suminė įrengtoji galia (įvertinant pateiktus prašymus dėl leidimų šių elektrinių plėtrai) artėjo prie 500 MW, tokiu būdu viršijant suminę įrengtąją galią, nustatytą AIEĮ (redakcija iki 2013-02-01) 13 str. 3 d. 2 p., apie 50 kartų. Tokia susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (toliau – ir VIAP) lėšų poreikį, viršijantį 400 mln. Lt., kuris būtų surinktas iš kitų elektros energijos vartotojų. Įstatymų leidėjas AIEĮ nustatydamas tikslą įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neturėjo galimybės įvertinti, numatyti, kad per kelis mėnesius gali būti pateikta apie 16 000 prašymų statyti saulės elektrines, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, bei kad tai turės tokią įtaką įrengtajai suminei galiai, sukels tokią grėsmę galimybei užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas VIAP lėšomis. Tuo atveju, jei visi saulės elektrinių projektai, kuriems yra išduoti leidimai arba pateikti pra­šymai juos išduoti, būtų įgyvendinti, šiose elektrinėse pagamintą elektros energiją superkant VKEKK nustatytų tarifu, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams. Tai darytų poveikį ne tik fiziniams asmenims, vartojantiems elektros energiją savo ūkiniams poreikiams, bet ir įmonėms, kurių gaminamos produkcijos bei teikiamų paslaugų kainai, taigi ir konkurencingumui, didžiulę įtaką turi elektros energijos kaina. Šiais veiksmais (nustatant elektros energijos vartotojams nepagrįstą naštą mokėti už VIAP), būtų pažeisti teisingumo, protingumo principai. Todėl Lietuvos Respublikos Seimas 2013-01-17 priėmė AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų. Viešasis interesas yra dinamiškas, kintantis, dėl to valstybė gali, o tam tikrais atvejais ir turi, keisti (plėsti, siaurinti arba kitaip koreguoti) ūkinės veiklos reguliavimą. Pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją formuoti ir vykdyti valstybės ekonominę politiką ir teisės aktais atitinkamai reguliuoti ūkinę veiklą. Seimas, privalėdamas vykdyti valstybinio rinkos reguliavimo funkcijas, siekiant apsaugoti vartotojus, turėjo imtis teisinių rinkos reguliavimo priemonių ir priimti įstatymo pakeitimus. Taip pat nurodo, kad nors Lietuvos Respublikoje teisiniu reglamentavimu įstatymų leidėjui nėra tiesiogiai suteikta (tačiau nėra ir tiesiogiai uždrausta) teisė leisti retroaktyvius (grįžtamąją galią turinčius) teisės aktus, tiek teisės teorijoje, tiek ir praktikoje ji pripažįstama. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą lex retro non agit atžvilgiu. Konkuruojant keliems teisės principams, vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Tokio pobūdžio ir apimties bylose yra pasisakęs bei teisinę praktiką, privalomą valstybėms narėms, suformavęs Europos teisingumo teismas. Nuo 2012 m. rudens spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis, todėl pareiškėja, dar prieš gaudama Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdama apdairi rinkos dalyvė galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėja, kuri pasirinkusi tam tikrą verslo modelį, turėjo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip ir elektros kainos pasikeitimus. Pažymėjo, kad skatinimo sistemos priemonių taikymas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo visiškai panaikintas. Pareiškėja neakcentavo, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Taigi, nėra jokių duomenų, kad buvo paneigta pareiškėjos, remiantis iki 2013-02-01 galiojusia AIEĮ redakcija, įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėja patyrė žalą dėl Lietuvos valstybės kaltės. Atsakovė taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose. Pareiškėja laisva valia sudarė sutartį su AB Lesto, tačiau prašo priteisti žalą iš Lietuvos valstybės. Pareiškėja ginčija saulės jėgainių gaminamos elektros energijos supirkimui taikomą kainą, įtvirtintą sutartyje, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjos pareikštą ieškinį dėl sutarties sąlygų. Pareiškėja nepateikė objektyvių įrodymų, kad negautos pajamos yra realios, o ne tikėtinos, taip pat neįrodo, kad šiuo atveju buvo pažeisti teisinės valstybės, proporcingumo principai. Pažymėjo, kad Europos teisingumo teismas atmeta ieškinius dėl žalos atlyginimo, pareikštus dėl ekonominės politikos sprendimų ir yra griežtas šiuo klausimu dėl to, kad galimybė priteisti žalos atlyginimą tokiais atvejais ženkliai apribotų Europos Bendrijos veiklos laisvę formuojant ir vykdant ekonominę politiką. Taip pat nurodo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti atitinkamų teisės normų konstitucingumą (b. l. 42-45, 140-146).

Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais.

Žemesnės instancijos teismas

Skundas netenkinamas.

Kaip nustatyta pateiktais rašytiniais įrodymais, Energetikos ministerija pareiškėjai UAB „Jonvabaliss“ 2012-08-16 išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1354 (b. l. 49), o 2013-03-21, išnagrinėjusi Valstybinės energetikos inspekcijos 2013-02-18 patikrinimo pažymą Nr. 14ĮP2-35259, patvirtinančią, jog pareiškėjos fotovoltinės saulės elektrinės įrenginiai (duomenys neskelbtini), sumontuoti, išbandyti ir atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (b. l. 53), taip pat kitus dokumentus (b. l. 47-61), išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-0966 saulės elektrinėje, kurios įrengtoji galia – 0,028785 MW (b. l. 62). UAB „Jonvabaliss“ ir AB Lesto 2013-04-25 sudarė Elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartį Nr. 80000/230709, kurioje numatyta, jog UAB „Jonvabaliss“ saulės elektrinėje pagaminta elektros energija, kurios per metus planuojama pagaminti 28 000 kWh, bus superkama po 1,25 Lt už kWh, skatinimo laikotarpio pradžia – 2013-03-21 (b. l. 112-113). Pagal šią sutartį pareiškėja UAB „Jonvabaliss“ 2013-04-30 pardavė AB Lesto 8154 kWh už 12 332,93 Lt su PVM, 2013-05-31 – 3999 kWh už 6 048,49 Lt su PVM, 2013-06-30 – 4164 kWh už 6 298,05 Lt su PVM, 2013-07-31 – 4796 kWh už 7 253,95 Lt su PVM, 2013-08-31 – 3351 kWh už 5 068,39 Lt su PVM, 2013-09-30 – 2632 kWh už 3 980,90 Lt su PVM, 2013-10-31 – 1435 kWh už 2 170,44 Lt su PVM, 2013-11-30 – 636 kWh už 961,95 Lt su PVM, 2013-12-31 – 271 kWh už 409,89 Lt su PVM (b. l. 114-122). Teismui pasiūlius pateikti įrodymus, patvirtinančius investicijų į minėtą saulės elektrinę dydį (b. l. 129-130, 150-151), pareiškėja pateikė Apyvartos žiniaraštį ir 2013-04-01 Ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktą Nr. 2 (b. l. 134, 136), kurie, pasak pareiškėjos atstovo paaiškinimų, duotų raštu (b. l. 132-133) ir teismo posėdyje, patvirtina fotovoltinės saulės elektrinės įrenginių, sumontuotų (duomenys neskelbtini), įsigijimą už 101 820,42 Lt.

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Jonvabaliss“ skunde prašo priteisti 61 692,01 Lt turtinei žalai, kurią sudaro negautos pajamos dėl jos saulės elektrinėje pagamintos elektros energijos supirkimo tarifo sumažinimo nuo 1,44 iki 1,25 Lt/kWh, atlyginti: jeigu pagaminta elektros energija, kaip buvo nustatyta iki 2013-02-01 galiojusiu teisiniu reglamentavimu, būtų superkama tarifu, galiojusiu leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, ji būtų gavusi 467 560,51 Lt pajamų be PVM (940 kWh (optimaliomis sąlygomis įrengtos stacionarios saulės elektrinės jėgainės 1 instaliuotos galios kilovato per metus Lietuvos sąlygomis vidutiniškai pagaminamos elektros energijos kiekis (b. l. 93-97) x 12 metų (laikotarpis, kuriuo pareiškėjai bus taikomas fiksuotas pagamintos energijos supirkimo tarifas) x 1,44 Lt/kWh be PVM (tarifas, galiojęs leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu) x 28,785 kW (elektrinės įrengtoji galia)). Kadangi pagaminta elektros energija, kaip nustato nuo 2013-02-01 galiojantis teisinis reglamentavimas, yra superkama tarifu, galiojusiu leidimo gaminti elektros energiją išdavimo metu, pareiškėjos pajamos sudarys, kaip nurodo pareiškėja paaiškinimuose (b. l. 132-133) „tik“ 405 868,50 Lt be PVM (940 kWh (optimaliomis sąlygomis įrengtos stacionarios saulės elektrinės jėgainės 1 instaliuotos galios kilovato per metus Lietuvos sąlygomis vidutiniškai pagaminamos elektros energijos kiekis) x 12 metų (laikotarpis, kuriuo pareiškėjai bus taikomas fiksuotas pagamintos energijos supirkimo tarifas) x 1,25 Lt/kWh be PVM (tarifas, galiojęs leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu) x 28,785 kW (saulės elektrinės įrengtoji galia)), atitinkamai – ji per 12 metų laikotarpį negaus 61 692,01 Lt planuotų gauti pajamų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.250 str. 1 d. nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Iki 2013-02-01 galiojusios redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, nustatantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus valstybinio valdymo, reglamentavimo, priežiūros ir kontrolės bei veiklos atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje organizavimo teisinius pagrindus, taip pat energetikos tinklų operatorių, energijos iš atsinaujinančių išteklių gamintojų veiklos valstybinį reglamentavimą, priežiūrą ir jų santykius su kontrolę vykdančiomis institucijomis, be kita ko, numatė: esami elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai gali būti plėtojami ar nauji elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumai naujoje vietoje įrengiami tik gavus leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus. Leidimus plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktuose nustatyta tvarka išduoda Energetikos ministerija. Leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus galioja iki elektrinės prijungimo prie elektros tinklų ketinimų protokole numatytos elektrinės eksploatavimo pradžios, tačiau ne ilgiau negu 24 mėnesius. Išduotas leidimas gali būti pratęsiamas ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui, jeigu užbaigti projektavimo darbai ir atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projekto vystymo darbų ir jeigu gamintojas pateikia papildomą gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą pagal šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį. Išduotas leidimas gali būti pratęsiamas papildomam ne ilgesniam kaip 6 mėnesių terminui, jeigu gamintojas pateikia pagrįstus įrodymus, kad atlikti suplanuotus darbus vėluojama dėl valstybės veiksmų, trečiųjų asmenų veiksmų ar esant nenugalimos jėgos aplinkybėms, taip pat kitoms aplinkybėms, kurių gamintojas negalėjo kontroliuoti ar kitaip valdyti (AIEĮ 16 str. 1, 2 ir 8 d.); elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Šiame įstatyme ir Vyriausybės nustatyta tvarka taikomų fiksuotų tarifų mokėjimo bendruosius principus, tvarką ir sąlygas nustato Vyriausybė, tvirtindama Viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarkos aprašą. Elektros energija, pagaminta iš atsinaujinančių energijos išteklių, prekiaujama Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka ir būdais, išskyrus elektros energiją, pagamintą elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (AIEĮ 20 str. 1 d.); elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinama Vyriausybės nustatyta viešuosius interesus atitinkančių paslaugų teikimo tvarka sumokant šiam gamintojui nustatyto fiksuoto tarifo ir šio gamintojo Prekybos elektros energija taisyklėse nustatyta tvarka parduotos elektros energijos kainos skirtumą, kainos, kuri turi būti ne mažesnė kaip praėjusio mėnesio vidutinė rinkos kaina, apskaičiuojama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta tvarka. Šios dalies nuostatos netaikomos elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW ir kurių pagaminta elektros energija superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka (AIEĮ 20 str. 2 d.); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (AIEĮ 20 str. 4 d.); Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams. Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (AIEĮ 20 str. 7 d.); šiame (t. y. AIEĮ 20 str.) straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos konkurso būdu ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais (AIEĮ 20 str. 8 d.). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-02-06 nutarimu Nr. O3-23 2012 metams patvirtintas 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas neintegruotoms į pastatą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, galima manyti, kad pareiškėja UAB „Jonvabaliss“, kuriai Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-4914 buvo išduotas 2012-12-06, pagal iki 2013-02-01 galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo pretenduoti į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

2013-01-17 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169, įsigaliojusiu, išskyrus jo 5 str. 2 d., nuo 2013-02-01, be kita ko, pakeistos ir AIEĮ 20 straipsnio, nustatančio atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo elektros energijai gaminti skatinimą, nuostatos: AIEĮ 20 str. 3 d. nustato, kad fiksuoti tarifai nustatomi ir skatinimo kvotos didesnės kaip 10 kW įrengtosios galios elektrinėms, atitinkančioms šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje nurodytus uždavinius, paskirstomos aukciono būdu. Skatinimo kvotas ir aukcionų regionus, taip pat skatinimo kvotų paskirstymo tvarką ne didesnės kaip 10 kW įrengtosios galios elektrinėms nustato ir tvirtina Vyriausybė. Aukcionai organizuojami elektrinių prijungimo prie elektros tinklų regionuose atskirai kiekvienai gamintojų grupei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytais terminais, bet ne vėliau kaip per 180 kalendorinių dienų nuo gamintojo prašymo organizuoti aukcioną konkrečiai gamintojų grupei jo nurodytame regione pateikimo dienos. Aukcionuose turi teisę dalyvauti visi gamintojai, pasirašę šio įstatymo 14 straipsnio 11 dalyje nurodytą ketinimų protokolą ir pateikę 14 straipsnio 13 dalyje nurodytą gamintojo prievolių įvykdymo užtikrinimą. Fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį kas ketvirtį nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Aukciono laimėtoju pripažįstamas dalyvis, nurodęs mažiausią pageidaujamą fiksuotą tarifą įvertinus tai, kad vienoje aukciono zonoje didžiausia elektrinių parko įrengtoji galia negali sudaryti daugiau kaip 40 procentų maksimalios leidžiamos prijungti generuojančių šaltinių galios regione. Jeigu dviejų ar daugiau aukciono dalyvių pateikti pasiūlymai dėl pageidaujamo fiksuoto tarifo dydžio sutampa, laimėtoju pripažįstamas dalyvis, pasiūlęs statyti didesnės galios elektrinių parką. Jeigu sutampa pasiūlymai ir dėl elektrinių parko galios, skatinimo kvota atitinkamame prijungimo taške tokiems aukciono dalyviams paskirstoma proporcingai jų pateiktos galios pasiūlymams. AIEĮ 20 str. 6 d. nustato, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. AIEĮ 20 str. 7 d. nustatė, kad šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos. Jeigu gamintojui leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus teisės aktų nustatyta tvarka išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos konkurso būdu ar teisės aktų nustatyta tvarka leidimo išdavimo metu tos rūšies elektrinėms leidimai buvo išduodami ne konkurso būdu, ar leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, tokiam gamintojui šio straipsnio 3 dalies nuostatos netaikomos ir 12 metų laikotarpiu taikomas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas fiksuoto tarifo didžiausias galimas dydis šio įstatymo įsigaliojimo metais. Nuo 2013-07-01 galiojančios redakcijos AIEĮ 20 str. 7 d. nustato, šiame straipsnyje numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-09-28 nutarimą Nr. O3-282 fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-03-31 sudarė 1,25 Lt/kWh.

2013-01-17 Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-170 2 str., nustatančio leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus galiojimą, 1 d. nustato, kad leidimai plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, išduoti teisės aktų nustatyta tvarka ne aukciono būdu pagal prašymus, pateiktus iki Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, galioja iki juose nurodyto termino pabaigos, tačiau ne ilgiau negu iki šio straipsnio 2 dalyje nurodyto termino, išskyrus šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytas išimtis. Šioje dalyje nurodyti prašymai nagrinėjami Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo ir Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo nustatyta tvarka. Šio įstatymo 2 str. 2 d. nustato, kad asmenys, turintys leidimus, nurodytus šio straipsnio 1 dalyje, ne vėliau kaip iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai turi pateikti pašymus išduoti leidimą gaminti elektros energiją. Tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodyto leidimo turėtojas iki 2013 m. liepos 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka nepateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją, leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus netenka galios, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą atvejį. Jeigu gamintojas iki šioje dalyje nurodyto termino pateikia Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai prašymą išduoti leidimą gaminti elektros energiją, jo turimas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, tačiau ne ilgiau negu jame nurodytas galiojimo terminas arba iki motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją pateikimo.

Pagal nuo 2013-02-01 galiojančias AIEĮ 20 str. 6 d., Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-09-28 nutarimo Nr. O3-282 nuostatas UAB „Jonvabaliss“, kuriai leidimas gaminti elektros energiją išduotas 2013-03-21, taikomas 1,25 Lt/kWh tarifas už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, nors, kaip jau minėta, pagal iki 2013-02-01 galiojusį teisinį reglamentavimą, ji galėjo pagrįstai tikėtis ir įgijo teisę reikalauti, kad, nustatyta tvarka ir terminu gavusi leidimą gaminti elektros energiją, jai bus taikomas 1,44 Lt/kWh tarifas, galiojęs leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išdavimo metu, todėl formaliai kyla klausimas dėl nuo 2013-02-01 teisinio reglamentavimo, pagal kurį pareiškėja yra mažiau skatinama, konstitucingumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013-12-23 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje ginčas kilo dėl to paties teisinio reguliavimo, pagal kurį asmeniui taikyti mažesni elektros energijos supirkimo tarifai nei jis tikėjosi, pradėdamas vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje, taikymo, išaiškino, kad „pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 str. 5 d.). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Duomenų, kurie paneigtų tokį ženklų elektros energijos tarifo vartotojams padidėjimą, byloje nėra.

Be to, pažymėtina, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog šioje byloje yra analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07).

Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Todėl, atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus. <...> Pažymėtina ir tai, jog AIEĮ 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją. Leidimą pareiškėjas gavo jau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui. Todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai.“.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad skatinimo sistemos priemonės – fiksuotas tarifas 12 metų ir t. t. – pareiškėjos atžvilgiu turi būti ir yra taikomos, pareiškėja neįrodė, kad pastatytos saulės elektrinės tolesnis eksploatavimas yra praradęs ekonominę prasmę ir negali užtikrinti intereso, kurio ji siekė įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Priešingai, iš šios veiklos, remiantis vien pačios pareiškėjos pateiktais duomenimis apie tikėtinas pajamas, per 12 metų laikotarpį ji gaus pajamas, kurios ne tik kompensuos visas jos nurodytas saulės elektrinės įrengimo sąnaudas, t. y. 101 820,42 Lt., bet ir garantuos objektyviai didelį pelną, todėl, teismo vertinimu, ir šioje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad buvo paneigta pareiškėjos pagal iki 2013-02-01 galiojusią AIEĮ redakciją įgytų teisių esmė, pažeistas proporcingumo principas, iškreipta konkuruojančių vertybių pusiausvyra, neužtikrintas teisingas jų balansas, atitinkamai – nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu tirti pareiškėjos nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumą. Pažymėtina, kad UAB „Jonvabaliss“ atstovo 2014-03-26 rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas teiginys, kad, vykdydamas teisingumą ir įgyvendindamas pareiškėjos teisę į teismą, bylą nagrinėjantis teismas, privalėdamas įvertinti pareiškėjos reikalavimo pagrįstumui įrodinėtiną Seimo veiksmų teisėtumą ir neturėdamas tokios kompetencijos, civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – įvertinimą privalo perduoti nagrinėti tokią kompetenciją turinčiam Konstituciniam Teismui, yra nepagrįstas: Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d. nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, t. y. į Konstitucinį Teismą administracinis teismas privalo kreiptis ne kiekvienu atveju, kai byloje dalyvaujantis asmuo to reikalauja, o tik tokiu atveju, kai bylą nagrinėjančiam teisumui kylą abejonių dėl įstatymo, kito teisės akto ar jų dalies, taikomų tokioje byloje, konstitucingumo. Nagrinėjamoje byloje, kaip jau minėta, teismui nekyla abejonių dėl teisės aktų, taikomų sprendžiant šį ginčą, konstitucingumo.

Kadangi nėra pagrindo teigti, kad veiksmai, kurių pagrindu pareiškėjos UAB „Jonvabaliss“ saulės elektrinėje pagaminama energija superkama 1,25 kW/Lt tarifu, yra neteisėti, t. y. prieštaraujantys galiojančių teisės aktų reikalavimams, nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, atitinkamai – skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Netenkinus reikalavimo dėl žalos atlyginimo, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Netenkinti pareiškėjos UAB „Jonvabaliss“ prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjos UAB „Jonvabaliss“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Arūnas DirvonasRytis KrasauskasIrena Paulauskienė