- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-26
- Bylos Nr.
- A-143-152-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. prašymą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) prašymu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2008 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. 10-1-1302, kuriuo atsisakyta išmokėti jam piniginę kompensaciją dėl patirtos traumos tarnybos metu; 2) įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti jam piniginę kompensaciją, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 40 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka.
Pareiškėjas nurodė, kad 2008 m. rugpjūčio 20 d. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato (dabar – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas) Vidaus tyrimų poskyris atliko tarnybinį patikrinimą Nr. 10-7-IS-119 dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus specialisto M. A. traumos tarnybos metu. Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio specialistė 2008 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-119 pateikė situacijos įvertinimą, ir nors tarnybinio patikrinimo išvada buvo patvirtinta Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko viza, tačiau joje nebuvo išspręstas klausimas dėl kompensacijos išmokėjimo pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais (Statuto 40 str.). Atsakovas, vengdamas pripažinti, kad jo sužalojimas įvyko tarnybos metu, ir vadovaudamasis paminėta išvada, atsisakė priimti ir individualaus pobūdžio teisės aktą (įsakymą), kuriuo jam būtų nuspręsta išmokėti arba atsisakyti išmokėti kompensaciją dėl patirtos traumos tarnybos metu. 2008 m. spalio 10 d. jis kreipėsi raštu į atsakovą dėl individualaus pobūdžio teisės akto priėmimo, t. y. kurio pagrindu jam būtų apskaičiuota ir išmokėta kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo tarnybos metu, tačiau vietoje įsakymo buvo gautas formalus atsakymas, kad įsakymas nebus priimamas. Atsakovas, nepriimdamas individualaus pobūdžio teisės akto (įsakymo), bandė sudaryti sąlygas, kuriomis būtų apribota jo galimybė kreiptis į teismą skųsti jam nepalankų sprendimą (įsakymą). Pareiškėjo nuomone, atsakovo 2008 m. spalio 21 d. raštas Nr. 10-1-1302 ,,Dėl informacijos pateikimo“ yra traktuotinas kaip atsisakymas išmokėti jam kompensaciją dėl 2008 m. vasario 4 d. patirtos traumos tarnybos metu ir vertintinas kaip tarnybinį patikrinimą įvertinusio viršininko sprendimas, kuris gali būti skundžiamas teismui. Atsakovo atsisakymas išmokėti piniginę kompensaciją grindžiamas tarnybinį patikrinimą atlikusios Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų poskyrio specialistės tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje netinkamai aiškintos ir taikytos teisės normos, susijusios su pareigūno sveikatos sutrikdymu tarnybos metu. Pareiškėjas teigė, kad jis, vykdydamas tarnybines pareigas, t. y. darbo metu vykdamas į iškvietimą, 2008 m. vasario 4 d. apie 15.40 val. pateko į eismo įvykį, kurio metu patyrė traumą – nustatytas kaklo raumenų patempimas ir plaštakos sumušimas. Vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsniu, automobilis priskiriamas prie padidinto pavojaus šaltinio, vadinasi, yra teisinis pagrindas taikyti Statuto 40 straipsnio 3 dalį. Todėl tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodyta aplinkybė, kad automobilio vairavimas negali būti traktuojamas kaip tarnybinių pareigų atlikimas, kuris susijęs su padidėjusiu pavojumi gyvybei ir sveikatai, yra nepagrįsta. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad jis 2008 m. vasario 4 d. apie 15.30 val. nuosavybės teise priklausančiu automobiliu (,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris nustatyta tvarka įformintas naudoti tarnybos tikslams, išvažiavo iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus patalpų, esančių adresu: Pylimo g. 60, Vilnius, patikrinti informaciją dėl pareiškimo dėl neeksploatuojamo automobilio ,,Pontiac“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovinčio adresu: Pamėnkalnio g. 5, Vilnius. Važiuojant atlikti tiesioginių tarnybinių pareigų Kauno g. – Švitrigailos g. – Kudirkos g. – Pamėnkalnio g., lygiagrečiai važiuojama Birželio 23 – iosios g., kur yra įsikūręs Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, todėl kaip keleivį paėmė Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos Ekologijos ir teisės pažeidimų prevencijos skyriaus viršininką A. M., kuris taip pat turėjo tarnybinių reikalų Vilniaus miesto vyriausiajame policijos komisariate. Pastarasis paaiškinimuose nurodė, kad 2008 m. vasario 4 d. nedavė nurodymo jam nuvežti jį į Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, tačiau žinodamas, kad jis važiuoja tarnybos reikalais į Pamėnkalnio g. (lygiagrečiai Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui) tikrinti pranešimo, pasiprašė pakeliui pavežamas kaip keleivis. Esant šiai aplinkybei, jo buvimas vairuotame automobilyje vertintinas kaip liudytojo buvimas, papildomai patvirtinant faktines aplinkybes, o ne pastarojo nurodymų vykdymas. Todėl 2008 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-119 nepagrįstai nurodyta, kad jis nevykdė Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytų uždavinių, t. y. nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija bei nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas, o vežė savo viršininką.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į prašymą (b. l. 19 – 21) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog tarp pareiškėjo patirto sužalojimo ir tarnybinių funkcijų vykdymo tiesioginio priežastinio ryšio, kuris būtų susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, nėra. Kompetentingai institucijai nenustačius priežastinio ryšio, kompensacijos mokėjimo klausimas Statuto 40 straipsnyje nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas. Aptariamu atveju pareiškėjas jam priklausančiu automobiliu, kuris nustatyta tvarka įformintas naudoti tarnybos tikslams, vežė į Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą savo vadovą A. M. Nors CK 6.270 straipsnyje yra nustatyta, jog transporto priemonė priskirtina prie padidintos rizikos šaltinio, tačiau automobilio vairavimas negali būti traktuojamas kaip tarnybinių pareigų atlikimas, kurios susijusios su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai. Be to, pavojus pareiškėjo sveikatai kilo ne dėl automobilio (pagal CK padidinto pavojaus šaltinio), o dėl vairuotojo (P. J.), pažeidusio Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) reikalavimus, netyčinių veiksmų, už kuriuos šiam vairuotojui kompetentingo organo sprendimu paskirta 500 Lt administracinė bauda. Taigi nors pareiškėjas ir patyrė sužalojimą tarnybos metu, tačiau tarnybinių pareigų, kurios būtų susijusios su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, tuo momentu jis nevykdė. Pareiškėjo pareigybės aprašyme, su kuriuo jis pasirašytinai buvo supažindintas 2007 m. rugpjūčio 1 d., nurodyta, jog viena iš pareigūno funkcijų yra išaiškinti ir tirti teisės pažeidimus pagal kompetenciją. Aptariamu atveju pareigūnas traumą patyrė ne vykdydamas Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytus uždavinius, t. y. ne atlikdamas savo tiesiogines funkcijas, o veždamas savo viršininką į Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, todėl turi būti taikomos teisės normos, numatančios bendruosius atsakomybės už padarytą žalą pagrindus, reikalaujančius atsakyti už kaltais neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl tarnybinių pareigų atlikimo ir nesant padidinto pavojaus, todėl šiuo atveju nėra pagrindo išmokėti Statuto 40 straipsnyje numatytos kompensacijos. Atsakovo nuomone, pareiškėjas turi teisę į kompensaciją, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, kurios mokėjimo tvarką nustato civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, bei teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Policijos departamentas) atsiliepimu į prašymą (b. l. 14 – 16) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2008 m. vasario 4 d. apie 15.30 val. Kauno g. – Mindaugo g. sankryžoje pareiškėjas vairavo asmeninį automobilį (,,VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo teises bei pareigas vairuojant automobilį, kaip ir kitų vairuotojų, nustatė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, KET ir kiti teisės aktai, reglamentuojantys saugų eismą ir atsakomybę už jo pažeidimą. Todėl pareiškėjas negali teigti, kad vairuodamas nuosavą automobilį jis vykdė tarnybines pareigas, susijusias su padidėjusiu pavojumi jo gyvybei ar sveikatai. Atsakovo tarnybinio patikrinimo išvadoje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, buvo nurodyta, kad priežastinio ryšio tarp pareiškėjo patirtos traumos su padidėjusiu pavojumi gyvybei ar sveikatai dėl tarnybos nėra. Pareiškėjas su tarnybinio patikrinimo išvada buvo supažindintas 2008 m. rugpjūčio 21 d. Nenustatęs aplinkybių, leidžiančių teigti, kad pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančių teigti, kad pareiškėjas buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso, atsakovas negalėjo atlikti kitų veiksmų, susijusių su kompensacijos išmokėjimu nustatyta tvarka. Tais atvejais, kai pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl aukščiau nurodytų priežasčių, pareigūnas turi teisę į išmoką, kurios mokėjimo tvarką nustato valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai. Pabrėžė, kad atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje teisingai įvertino nelaimingą atsitikimą kaip eismo įvykį, ir todėl patirtos traumos atsiradimo aplinkybės nesiejamos su kompensacijos mokėjimo sąlygomis. Be to, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnį, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto (veiksmo arba neveikimo) sužinojimo dienos, todėl pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą skųsti atsakovo 2008 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadą. Reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A9-1123/2007, kurioje teismas, išanalizavęs Statuto 40 straipsnio 3 dalies bei 41 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teigė, kad draudimo išmokos mokamos visais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), o kompensacijos – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 23 d. sprendimu (b. l. 117 – 121) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, nes nesutinka su tarnybinio patikrinimo išvadoje pateiktu vertinimu, jog jo tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, dėl ko jis buvo sužalotas. Teismas, spręsdamas bylą, atsižvelgė į Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, Statuto (redakcija nuo 2008 m. liepos 31 d.) 3 straipsnio 7 dalį. Pažymėjo, jog sprendžiant šį ginčą būtina išsiaiškinti, ar pareiškėjo 2008 m. vasario 4 d. eismo įvykyje patirtas sužalojimas laikytinas sužalojimu, kuris susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai, bei ar yra priežastinis ryšys tarp sužalojimo ir tarnybinių pareigų atlikimo. Vadovaujantis Statuto 40 straipsnio 3 dalimi, kompensacija turi būti mokama, esant dviems savarankiškiems atvejams: 1) kai sužalojimas patirtas pareigūnui einant savo tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pareigūno tarnybinės pareigos nustatomos jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymas, Operatyvinės veiklos įstatymas ir kt.), pareigybės aprašymu ar kitokiu būdu; 2) kai sužalojimas patirtas dėl tarnybos. Sužalojimais dėl tarnybos laikytini tokie pareigūno patirti sužalojimai, kai tarp patirto sužalojimo ir tarnybos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai reiškia, kad aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Sąvoka „tarnybinės pareigos“ apima ne tik tas policijos pareigūno pareigas, kurios yra nustatytos Policijos veiklos įstatyme ir pareiginėse instrukcijose ir gali būti atliekamos tiesiogiai policijos pareigūnų, vykdančių jiems pavestus uždavinius. Trauma laikytina patirta einant tarnybines pareigas, kai aplinkybės, kurioms esant sužalojimas buvo patirtas, atsirado ne dėl pareigūno laisvo apsisprendimo elgtis tam tikru būdu, o dėl to, kad jis turėjo taip elgtis vykdydamas tarnybines pareigas, nustatytas jo veiklą reglamentuojančiais teisės aktais (Policijos veiklos įstatymas, Operatyvinės veiklos įstatymas ir kt.), pareigybės aprašymu ir kitais teisės aktais, ir vykdydamas atitinkamus institucijos, kurioje jis tarnauja, vadovybės nurodymus arba patvarkymus. Teismas pažymėjo, jog 2008 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-IS-119 atsakovas nustatė, kad pareiškėjas traumą patyrė savo automobiliu važiuodamas patikrinti informacijos dėl neeksploatuojamo automobilio ir pakeliui paveždamas į Vilniaus miesto vyriausiąjį policijos komisariatą savo viršininką A. M. Tai patvirtina, kad jis savarankiškai negalėjo pasirinkti, ar vykti dėl informacijos patikrinimo, ar ne, todėl važiavimą planiniam patikrinimui įvykdyti galima laikyti asmens (pareigūno) pareiga. Teismas padarė išvadą, kad pareigūnas susižalojo atlikdamas tarnybines pareigas. Aplinkybės, kad pareiškėjas susižalojo tarnybinių pareigų atlikimo metu, teismo posėdyje atsakovas neginčijo. Teismas nurodė, kad šioje byloje taip pat svarbu išsiaiškinti, ar važiavimas transporto priemone patikrinti informaciją, ar neeksploatuojamo automobilio savininkas jį nutempė iš namo kiemo ir įvykdė jo duotą pavedimą, yra susijęs su padidėjusia rizika pareigūno sveikatai ir gyvybei. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams, yra veikla, susijusi su transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir kt. Pareiškėjo, kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno, veikla yra reglamentuota Statute ir Policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kuriame numatyti pagrindiniai policijos uždaviniai. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas vykdė tarnybines pareigas, vyko į vietą patikrinti, ar patrauktas automobilis iš kiemo, ir nukentėjo kelyje kaip eismo įvykio dalyvis, kitam eismo dalyviui pažeidus KET reikalavimus. Pareiškėjas iš kaltojo asmens draudimo kompanijos gavo 1 760 Lt už sveikatos sužalojimą bei darbo užmokestį už nedarbingumo laikotarpį. Taigi nors pagal paminėtą straipsnį transporto priemonė priskirtina prie padidintos rizikos šaltinio, tačiau pareiškėjo sveikata buvo sužalota dėl automobilio vairavimo ir buvimo kelyje, kaip kelių eismo dalyviui, kitam eismo dalyviui nesilaikant KET reikalavimų. Kadangi pareiškėjas nukentėjo kaip eismo įvykio dalyvis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas susižalojo vykdamas atlikti tarnybinių pareigų, tačiau tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei. Todėl atsakovas tiek 2008 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje, tiek skundžiamame 2008 m. spalio 21 d. sprendime teisėtai ir pagrįstai nurodė, kad nenustačius priežastinio ryšio tarp sužalojimo ir tarnybinių pareigų atlikimo, susijusio su padidintu pavojumi pareigūno sveikatai ir gyvybei, klausimas dėl kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį nesprendžiamas. Teismas, padaręs išvadą, kad pareiškėjo patirtas sužalojimas atliekant tarnybines pareigas nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi pareiškėjo sveikatai ir gyvybei, pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 124 – 126) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas aiškiai abejojo dėl tikslingumo nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigūno tarnybinių pareigų atlikimo ir sužalojimų atsiradimo, kuo turi būti pagrindžiamas kompensacijos išmokėjimas, tačiau vėliau vadovavosi Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir aiškino, kad pareigūnui, patyrusiam sužalojimą tarnybos metu, kompensacija mokama esant dviems savarankiškiems atvejams. Teismo sprendimas paremtas ne tvirta teisine argumentacija, bet teisėjo vidinėmis abejonėmis.
2. Teismas nepagrįstai susiaurino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A9-1123/2007). Teismas nemotyvuotai nurodė, jog tarnybinių pareigų atlikimas nesusijęs su padidėjusia rizika pareigūno sveikatai, nors pripažino, kad automobilio vairavimas yra padidinto pavojaus šaltinis (CK 6.270 str.). Teismas neatkreipė dėmesio, kad teisės aktai nepateikia išsamaus situacijų sąrašo, kada aplinkybės turėtų būti laikomos kaip padidėjęs pavojus ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Naudojimasis automobiliu atliekant tarnybines pareigas iš anksto turi būti siejamas su padidėjusia rizika ir pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai. Jis visiškai neturėjo galimybės suvaldyti ar išvengti iškilusio pavojaus ar padidėjusios rizikos betarpiškai atlikdamas tarnybines pareigas.
3. Teismas, vertindamas jį kaip kelių eismo dalyvį, prieštarauja nustatytoms aplinkybėms, kad jis sužalojimus patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, netiesiogiai sprendžia civilinės atsakomybės klausimą. Šios bylos objektas yra ne už KET pažeidimą kylantis civilinės atsakomybės klausimas, o atsakovo atsisakymas išmokėti kompensaciją Statuto 40 straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka. Teismas atsisakė įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu eismo įvykio kaltininką P. J.
4. Teismas apsiribojo vien tarnybinio patikrinimo išvados abstrakčiais paaiškinimais, tačiau nevertino kitų įrodymų, susijusių su jo sužalojimu.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137 – 139) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad eismo įvykis negali būti siejamas su padidintu pavojumi pareigūno sveikatai ar gyvybei, mokant Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją. Pareigūno sveikata buvo sutrikdyta tarnybos metu, tačiau ne dėl tarnybinių pareigų atlikimo ir nesant padidinto pavojaus. Nenustačius priežastinio ryšio tarp sužalojimo ir tarnybinių pareigų atlikimo, susijusio su padidintu pavojumi pareigūno sveikatai ir gyvybei, klausimas dėl kompensacijos pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį negali būti sprendžiamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133 – 134) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad šiuo atveju nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, jog pareiškėjo patirtos traumos priežastis buvo jo tarnybinių pareigų vykdymas, susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika jo gyvybei ar sveikatai, arba leidžiančių teigti, kad pareiškėjas buvo sužalotas dėl savo tarnybinių pareigų atlikimo ar statuso. Atsakovas tarnybinio patikrinimo išvadoje teisingai įvertino nelaimingą atsitikimą kaip eismo įvykį, todėl patirtos traumos atsiradimo aplinkybės nesiejamos su kompensacijos mokėjimo sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamo administracinio ginčo esmė yra atsakovo (Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko) patvirtintos 2008 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-7 IS-119 pripažinimas, kad pareiškėjo 2008 m. vasario 4 d. eismo įvykio metu patirtas sužalojimas Statuto 40 straipsnio 3 dalies taikymo prasme nebuvo susijęs su padidėjusiu pavojumi jo gyvybei ar sveikatai, taip pat jis nebuvo sužalotas dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar jo statuso. Todėl bylai yra reikšminga pateikti šios materialinės teisės normos (2006-07-19 įstatymo Nr. X-804 redakcija) aiškinimą.
Statuto 40 straipsnio 3 dalis numato kompensacijas pareigūno sveikatos sutrikdymo atvejais. Pagal Statuto 40 straipsnio 3 dalį pareigūnui kompensacija dėl sveikatos sutrikdymo mokama nustačius vieną iš šių atvejų: 1) pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso. Ar pareigūno <...>, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, <...>, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, <...> susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno <...> gyvybei ar sveikatai, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.), o sveikatos sutrikdymo sunkumo mastą nustato Centrinė medicinos ekspertizės komisija (Statuto 40 str. 8 d.). Pagal Nustatymo, ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 1V-138 (toliau – ir Taisyklės) 3-10 punktų nuostatas, dėl Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų ištyrimo vidaus tarnybos įstaigoje turi būti atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas - nustatyti priežastinį ryšį, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas, sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, ar tarnybinių pareigų atlikimas yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Taisyklių 10 punkte yra nustatyti tarnybinio patikrinimo išvados, kuri teikiama tvirtinti įstaigos vadovui, turinio reikalavimai, tarp jų - nurodyti, ar yra nustatytas priežastinis ryšys, ar teisės aktų nustatyta tvarka išmokėtina kompensacija (Taisyklių 10.6 p.).
Nurodytoje 2008 m. rugpjūčio 20 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje į Statuto 40 straipsnio 3 dalyje ir Taisyklių 10 punkte nurodytus klausimus yra atsakyta. Pažymėtina, kad dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ginčo tarp šalių nėra, t. y. pripažintinos byloje nustatytomis faktinės aplinkybės, kad paminėto 2008 m. vasario 4 d. eismo įvykio metu pareiškėjo patirtas sužalojimas priskirtinas tarnybos metu patirtų sužalojimų kategorijai.
Pasisakydama dėl ginčo esmės (paminėtų faktinių aplinkybių atitikimo Statuto 40 str. 3 d. numatytoms), kolegija pažymi, kad pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas automobilis laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu. Tačiau kolegija taip pat pažymi, kad šios CK normos taikymo prasme nurodytas pavojus yra nukreiptas į aplinkinius, t. y. į kitus asmenis (kitus eismo dalyvius ir pan.), ir nėra susijęs išimtinai su specifinių tarnybinių funkcijų vykdymu. Nagrinėjamai situacijai tai reiškia, kad pareiškėjas patyrė sužalojimus kaip eismo dalyvis, o ne kaip Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nustatytos specialiosios socialinės garantijos subjektas, t. y. jo patirtas sužalojimas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje numatytą kompensaciją.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktų byloje nustatytų aplinkybių įvertinimu ir teismo padarytomis išvadomis dėl materialinės teisės normų taikymo.
Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.