Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-226-135/2014

Teisėjas Augustinas Mitkus Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00508-2012-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.1.1;

1.2.14.12; 1.2.26.2.1; 2.1.15.1.2;

2014 m. balandžio 24 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų A. C. ir D. P. skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

D. P. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimu, bei pripažintas kaltu pagal BK 189 str. 1 d. ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės iš dalies sudėtos ir paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-11-28 iki 2012-12-13, bausmės pradžia nustatyta nuo jo sulaikymo dienos.

A. C. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-12-05 iki 2013-01-04, bausmės pradžia nustatyta nuo jo sulaikymo dienos.

Ž. P. nuosprendžiu dėl nusikaltimų, numatytų BK 284 str. 1 d. ir BK 178 str. 1 d., išteisintas, nesant jo veikose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu kaltais pripažinti L. N. ir L. J., tačiau nuosprendis dėl šių kaltinamųjų neskųstas.

Nuosprendžiu visiškai tenkinti civiliniai ieškiniai ir iš D. P., A. C., L. N. ir L. J. solidariai priteistas 5000 Lt (penkių tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas civiliniam ieškovui V. P. ir 250,62 Lt (du šimtai penkiasdešimt litų 62 ct) turtinės žalos atlyginimas Šiaulių teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P., A. C., L. N. ir L. J. nuteisti už tai, kad pažeidė viešąją tvarką, t.y., veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bendrininkų grupėje 2012 m. birželio 23 d., apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, matant kitiems asmenims, tyčia, be jokios priežasties, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, sudavė ne mažiau 5 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo V. P. kūno vietas ir nenustatytą skaičių smūgių į įvairias nukentėjusiojo A. T. kūno vietas, nukentėjusiesiems pabėgus už garažų, po to einant pro to paties pastato kitą pusę, juos vėl užpuolė ir sudavė ne mažiau 30 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam V. P. ir daugybinius smūgius nukentėjusiajam A. T. į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais pargriovė nukentėjusįjį V. P. ant žemės ir spyrė nenustatytą skaičių smūgių kojomis į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas ir tokiais veiksmais kartu nukentėjusiajam A. T. sukėlė fizinį skausmą, nukentėjusiajam V. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl padarytų sužalojimų: kraujosruvų akių vokuose, kraujosruvų, nubrozdinimų veido, kaklo, krūtinės, rankų srityse.

Be to, D. P. nuteistas už tai, kad įgijo ir realizavo turtą, o L. J. nuteistas už tai, kad įgijo, naudojo ir realizavo turtą, t. y. žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu, tai yra po to, kai 2012 metų birželio 23 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, kartu su bendrininkais sumušus nukentėjusįjį V. P. ir važiuojant į namus, automobilyje, L. J. žinodamas ir suprasdamas, kad Ž. P. rado svetimą, V. P. priklausantį turtą – mobilų telefoną „Nokia E52“, su SIM kortele – 1000 litų vertės, juos įgijo pasiimdamas sau ir naudojo iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos dienos, po to 2012 m. rugpjūčio mėnesį ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną realizavo, atiduodamas už automobilio remontą D. P., o D. P. įgijęs mobilų telefoną „Nokia E52“, su SIM kortele, realizavo juos, perduodamas 2012 m. rugpjūčio mėnesį ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą dieną naudojimui savo žmonai R. P..

Ž. P. 2012 metų birželio 23 d., apie 03:00 val., Radviliškio (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, po panaudoto smurto nukentėjusiojo V. P. atžvilgiu, pagrobė svetimą, V. P. priklausantį turtą – mobilų telefoną „Nokia E52“, su SIM kortele - 1000 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. P. 1000 litų turtinę žalą.

Ž. P. buvo kaltinamas, kad jis, kartu su D. P., A. C., L. N. ir L. J. pažeidė viešąją tvarką, t.y., veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bendrininkų grupėje 2012 m. birželio 23 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, matant kitiems asmenims, tyčia, be jokios priežasties, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, sudavė ne mažiau 5 smūgius rankomis ir kojomis į įvairias nukentėjusiojo V. P. kūno vietas ir nenustatytą skaičių smūgių į įvairias nukentėjusiojo A. T. kūno vietas, nukentėjusiesiems pabėgus už garažų, po to einant pro to paties pastato kitą pusę, juos vėl užpuolė ir sudavė ne mažiau 30 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam V. P. ir daugybinius smūgius nukentėjusiajam A. T. į įvairias kūno vietas, bendrais veiksmais pargriovė nukentėjusįjį V. P. ant žemės ir spyrė nenustatytą skaičių smūgių kojomis į įvairias nukentėjusiojo kūno vietas ir tokiais veiksmais kartu nukentėjusiajam A. T. sukėlė fizinį skausmą, nukentėjusiajam V. P. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą dėl padarytų sužalojimų: kraujosruvų akių vokuose, kraujosruvų, nubrozdinimų veido, kaklo, krūtinės, rankų srityse, tai yra padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.

Teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros skundą tenkinti, nuteistieji A. C. ir D. P. bei jų gynėjai advokatai prašė A. C. ir D. P. apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis Ž. P. ir jo gynėja advokatė prašė prokuratūros skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo D. P. skundai tenkinami iš dalies, nuteistojo A. C. skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau LR BPK) 320 straipsnyje apibrėžiamos apeliacinio proceso ribos, apeliacinės instancijos teismo teisių nagrinėjant bylas pagal apeliacinius skundus apimtis. Minėto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš minėtos normos analizės seka, kad apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, apelianto išreikštų reikalavimų apibrėžtumo, konkretumo, tikslumo. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, patikrina, ar pirmos instancijos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, ar jos padarytos nepažeidžiant įstatymų ir bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, ar nepadaryta kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirmos instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo ir Ž. P. išteisinimo pagal LR BK 178 str. 1 d.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis, kuria Ž. P. išteisintas epizode dėl telefono vagystės, naikintina dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 str. 3 p., 329 str. 2 p.).

Pagal BK 178 straipsnį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad epizode dėl mobilaus telefono vagystės Ž. P. išteisintas pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog Ž. P. ginčo objektu byloje esantį mobilaus ryšio telefoną paėmė iš įvykio vietos neturėdamas tyčios jo pagrobti.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, ištyręs ir įvertinęs duomenis, surinktus bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, konstatuoja, jog tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vagystės dalyku nelaikomi tik bešeimininkiai daiktai, t.y. daiktai, neturintys savininko arba kurių savininkas nežinomas. Bešeimininkiais daiktais gali būti pripažįstami kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys, lobis). Tik tokio bešeimininkio turto pasisavinimas nelaikomas turto pagrobimu BK 178 straipsnio prasme. Radęs pamestą daiktą, nustatyta radusio asmens pareiga daiktą jį pametusiajam grąžinti, jeigu jis yra žinomas, arba per savaitę nuo radimo dienos pranešti apie radinį policijai ir jai jį perduoti, jeigu pametęs daiktą asmuo yra nežinomas, o daiktą radęs asmuo negali ar nenori radinio saugoti (CK 4.62 str. 2 d.). Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažintinas bešeimininkiu, labai svarbu tinkamai nustatyti, kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119/2013).

Aukščiau išdėstytos aplinkybės, įvertinus jas byloje surinktų duomenų visete, patvirtina, jog Ž. P., praėjus labai trumpam laiko tarpui po įvykio, sužinojo, kad mobilaus ryšio telefonas „Nokia E-52“ su SIM kortele, kurį jis rado prie gulinčio nukentėjusiojo ant žemės, yra svetimas turtas ir priklauso nukentėjusiajam V. P., tačiau jis nesiėmė jokių priemonių sugražinti telefoną nukentėjusiajam, sąmoningai neinformavo nukentėjusiojo ar policijos apie jo radimo faktą. Šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad Ž. P., kaip pats tvirtina, gal ir galėjo nesuprasti, kad šalia nukentėjusiojo gulintis telefonas yra ne nukentėjusiojo, tačiau tai, kad jis apie tai sužinojo kiek vėliau po įvykio ir telefoną paliko automobilyje, jo atsakomybės už svetimo turto pagrobimą nešalina, nes jis nesiėmė jokių veiksmų, kad telefonas būtų grąžintas nukentėjusiajam.

Tokiu būdu, teisėjų kolegija įvertinusi visas aukščiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog Ž. P. 2012 metų birželio 23 d., apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, po panaudoto smurto nukentėjusiojo V. P. atžvilgiu, pagrobė svetimą, V. P. priklausantį turtą – mobilų telefoną „Nokia E52“, su SIM kortele - 1000 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. P. 1000 litų turtinę žalą, kas, kaip pagrįstai teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, sudaro pagrindą pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Kolegija nelaiko įrodyta kaltinime nurodytą aplinkybę, kad Ž. P. veikė sunkinančiomis aplinkybėmis – apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi byloje kitų duomenų, išskyrus paties kaltinamojo parodymus, jog jis buvo išgėręs 2 stiklines alaus, apie apsvaigimą įvykio metu nuo alkoholio ir to įtaką nusikalstamos veikos padarymui, nėra, todėl ši aplinkybė iš kaltinimo šalinama.

Apeliaciniu skundu prokuroras už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą prašo Ž. P. skirti baudą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, jog yra pagrindas Ž. P. skirti prokuroro prašomą bausmės rūšį. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad Ž. P. padarė nusikalstamą veiką, kuri, pagal įstatymą, priskiriama nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 2, 3 d.), dirbo užsienyje, praeityje neteistas, administracine tvarka baustas, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu galiojančių administracinių nuobaudų neturėjo, padaryta žala V. P. atlyginta – pagrobtas mobilaus ryšio telefonas grąžintas nukentėjusiajam V. P. (1 t., 120 b. l.), kas buvo užtikrinta ikiteisminio tyrimo metu atliekamais procesiniais veiksmais, o iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog Ž. P. V. P. jokių pretenzijų neturi, nes, kaip nurodė nukentėjusysis, Ž. P. jam žalą atlygino (6 t., 30, 46 b. l.). Atsižvelgiant į tai, žalos nukentėjusiajam atlyginimas pripažintina Ž. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, Ž. P. atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamos veikos pavojingumą bei Ž. P. asmenybę, teisėjų kolegija daro išvadą, jog už Ž. P. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, jam turi būti skiriama bauda, šiek tiek didesnė nei šios rūšies bausmės minimumas (BK 47 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmės rūšis yra adekvati tiek padarytai veikai, tiek nuteistojo asmenybei ir gali pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus.

Motyvuojamoji dalis

Dėl D. P. apeliacinio skundo

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl D. P. kaltės yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis įrodyta, jog nuteistasis D. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 189 str. 1 d., tačiau, kolegija sprendžia, kad teismas neteisingai paskyrė bausmę D. P..

Pirmosios instancijos teismo yra teisingai konstatuota, jog byloje yra pakankamai objektyvių duomenų (nukentėjusiųjų, liudytojos parodymai, specialisto išvada, asmens parodymo atpažinti protokolai), patvirtinančių, jog D. P. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) prie pastato Nr. 7 – matant kitiems asmenims kartu su A. C., L. N. ir L. J. naudojo smurtą nukentėjusiųjų V. P. ir A. T. atžvilgiu, taip nukentėjusiajam V. P. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, o A. T. sukeldamas fizinį skausmą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pastarąją išvadą apylinkės teismas padarė išdėstęs, įvertinęs bei palyginęs tarpusavyje nukentėjusiųjų bei liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, tokiu būdu atkurdamas nusikalstamos veikos eigą. Apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto vadovavimosi proceso dalyvių ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, atmestinas. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusiųjų, tiek liudytojos parodymai, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 2, 3 p. p., buvo pagarsinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, siekiant pašalinti atsiradusius prieštaravimus bei nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, tad apylinkės teismas visiškai pagrįstai vadovavosi jais priimdamas skundžiamą nuosprendį.

Nagrinėjamo skundo kontekste svarbu pažymėti tai, kad vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine.

Iš nuteistojo D. P. skundo argumentų akivaizdu, jog jis, nesutikdamas su teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog ir jis dalyvavo jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padaryme, nepatikimu laiko nukentėjusiųjų V. P. ir A. T. jo atpažinimą parodant jį (D. P.) su kitais asmenimis, kadangi, D. P. teigimu, iki tol nukentėjusieji apklausose tvirtino, jog prieš juos smurtavusių asmenų atpažinti negalėtų. Vertindamas nukentėjusiųjų V. P. ir A. T. teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai lygino juos tiek su jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tiek su kita bylos medžiaga (liudytojos parodymais, nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolais, asmens parodymo atpažinti protokolais, kaltinamųjų ir paties D. P. parodymais ir kita bylos medžiaga) bei padarė teisingą išvadą, jog byloje pakanka įrodymų, jog D. P. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nors kiti kaltinamieji viso bylos tyrimo metu tvirtino, kad D. P. P. kaime nebuvo ir jis muštinėse nedalyvavo, o automobiliu vyko tik keturiese – A. C., L. N., L. J. ir Ž. P., tačiau nukentėjusieji V. P. ir A. T. nurodė D. P. asmens parodymo atpažinti metu kaip juos sumušusį asmenį (1 t. 90-93, 160-163 b. l.), R. Š., apklausiama liudytoja, parodė, kad automobilyje buvo penki asmenys – du priekyje ir trys gale, automobilį vairavo nelabai aukštas ir pasportavęs vaikinas, kurį R. Š. atpažino kaip D. P. iš fotonuotraukų kartotekos internetinėje duomenų bazėje (1 t., 194-196 b. l.). Taip pat D. P. ji atpažino kaip asmenį vairavusį automobilį ir iš asmens parodymų atpažinti iš nuotraukų metu (2 t., 7-10 b. l.), o pas ikiteisminio tyrimo teisėją savo parodymus patvirtino (2 t., 13-15 b. l.). Pažymėtina, kad ir pats nuteistasis D. P. nebuvo nuoseklus duodamas parodymus. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis tvirtino, jog 2012 m. birželio 23 d. P. kaime nebuvo, tą dieną ir naktį iš namų išvažiavęs nebuvo (2 t., 41 b. l.), o teisme tvirtino, kad 2012-06-23 naktį iki paryčių savo kiemo garaže su draugu vartojo alkoholį (6 t., 36 b. l.). Minėtą aplinkybę D. P. nurodė tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, o ikiteisminio tyrimo metu, nors buvo apklaustas net tris kartus, apie tai net neužsiminė (1 t., 40-41, 43-44, 45-48 b. l.). Iš telefoninių skambučių išklotinių matyti, kad 2012-06-22 ir 2012-06-23 D. P. skambino A. C., L. J., o A. C. skambino L. J., L. N., D. P. (1 t., 52-60 b. l.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu mobilaus ryšio tiekėjai buvo užklausti apie D. P. naudojamo mobilaus ryšio telefono įvykio metu galimas prisijungimo vietas pagal nustatytas mobilaus ryšio celių veikimo zonas, tačiau gauta informacija nei paneigia, nei patvirtina nuteistojo D. P. iškeltą versiją, kad įvykio metu jis nebuvo (duomenys neskelbtini) rajonas, o buvo namuose (duomenys neskelbtini) rajone, kadangi informacijoje nurodyta, kad celių veikimo atstumai bei kryptys nereiškia garantuotos abonento buvimo vietos. Atsižvelgiant į tai, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog D. P. 2012 m. birželio 23 d., apie 03:00 val., (duomenys neskelbtini), prie pastato Nr. 7, kartu su A. C., L. N. ir L. J. smurtavo prieš nukentėjusiuosius V. P. ir A. T..

Ir nors apeliantas D. P. skunde tvirtina, kad kaltinamųjų veiksmai neatitiko viešos tvarkos pažeidimo nusikaltimo sudėties, o teismas nepasisakė dėl šios nusikalstamos veikos atribojimo nuo kitų nusikaltimų, tačiau kolegijai nekyla abejonių, jog kaltininkų veiksmai viešoje vietoje sumušant V. P., o A. T. sukeliant fizinį skausmą atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Akivaizdu, kad viešoje vietoje sukeldami muštynes, nuteistieji suprato, jog savo įžūliais veiksmais sutrikdys viešąją tvarką, kad tuo metu šalia buvę asmenys pasijus nesaugiai, šokiruoti dėl fizinio smurto panaudojimo kitų asmenų atžvilgiu. Tačiau, to nepaisydami, smurtinio pobūdžio veiksmus tęsė. Be to, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti ir nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys: Nr. 2K-414/2010, 2K-719/2012). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nuteistojo D. P. veika atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.

Iš D. P. apeliacinio skundo matyti, kad jis nesutinka ir dėl jo pripažinimo kaltu pagal LR BK 189 str. 1 d., kadangi tvirtina, jog jis nežinojo, kad įgija nusikalstamu būdu gautą turtą.

LR BK 189 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už žinomai nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimą arba realizavimą. Esminis šio nusikaltimo objektyviosios pusės požymis yra iš anksto nepažadėtas svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, naudojimasis arba realizavimas. Įgijimas yra bet kokios formos atlygintinis arba neatlygintinis sandoris. Pagal konstrukciją šio nusikaltimo sudėtis yra formali. Tai reiškia, kad nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, naudojimo arba realizavimo. Šios veikos kvalifikavimui užtenka nustatyti bent vieno iš straipsnyje nurodytų objektyviųjų požymių buvimą asmens veiksmuose. Tačiau tam, kad patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, turi būti nustatytas ir subjektyviosios pusės požymis – asmens kaltė. Kaltė šiuo atveju pasireiškia tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi žinoti, kad turtą jam perdavė asmuo, kuriam tas turtas nepriklauso ir kurį jis įgijo neteisėtais būdais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. P. iš V. P. pagrobtą mobilaus ryšio telefoną ,,Nokia E52“ įgijo iš L. J., o šį telefoną iš nukentėjusiojo pasibaigus muštinėms pagrobė Ž. P.. Ir nors apeliantas teigia, kad jo tyčia dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 189 str. 1 d., neįrodyta, kadangi jam L. J. nenurodė, kokiu būdu jis įgijo minėtą telefoną, teismas tokią apelianto poziciją vertino kritiškai, kaip siekį sušvelninti savo atsakomybę, kadangi, kaip minėta anksčiau, bylos tyrimo metu nustatyta, jog pats D. P. dalyvavo smurtaujant prieš V. P. ir A. T., su visais nuteistaisiais vyko vienu automobiliu, todėl žinojo, kad telefoną ,,Nokia E52“ Ž. P. paėmė iš nukentėjusiojo V. P., t.y. tai, kad telefonas buvo įgytas neteisėtai. Nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys - nukentėjusiųjų V. P. ir A. T., kitų nuteistųjų, liudytojos R. P. paaiškinimai, daiktų pateikimo protokolas, daiktų apžiūros protokolas patvirtina faktą, kad nusikalstamu būdu įgytą telefoną ,,Nokia E52“ D. P. įsigijo iš L. J., kuris taip pat žinojo, kad šis telefonas įgytas nusikalstamu būdu ir priklauso nukentėjusiajam V. P.. Todėl ta aplinkybė, jog minėtu telefonu pradžioje naudojosi L. J., o tik vėliau jis buvo perduotas D. P., D. P. atsakomybės nešalina. Šie faktiniai duomenys kartu su kitais byloje esančiais duomenimis apylinkės teismo pagrįstai vertinti kaip D. P. kaltę padarius LR BK 189 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtinantys įrodymai. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada kolegija neturi pagrindo.

Todėl vien tai, kad byloje surinkti duomenys teismo buvo įvertinti ne taip, kaip to norėtų nuteistasis D. P., nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kas sukliudė priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį. Priešingai nei skunde teigia nuteistasis, įrodymai byloje surinkti, ištirti ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Patikrinus bylos medžiagą esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nenustatyta. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino byloje esančius įrodymus, kurių visuma patvirtina nuteistojo D. P. kaltę dėl viešosios tvarkos sutrikdymo ir nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir realizavimo, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir 189 str. 1 d., tačiau iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę.

LR BK 41 str. nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (LR BK 54 str. 3 d.). Taigi, aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti LR BK 54 str. 3 d. nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka LR BK 41 str. 2 d. apibrėžtą bausmės paskirtį ir LR BK 54 str. 2 d. pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinė nutartis Nr.2K-7-259/2011).

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, nustatyti LR BK 54 str. 2 d., t.y. skirdamas bausmę, teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Baudžiamojo įstatymo sankcijos numatytos tokios, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, numatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Išimtiniais atvejais, numatytais LR BK 62 str. ir 54 str. 3 d., teismas gali išeiti iš baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad D. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už du nesunkius nusikaltimus, jų padarymo metu turėjo neišnykusį teistumą už nesunkaus nusikaltimo padarymą, bausmę buvo atlikęs, baustas administracine tvarka, byloje nėra duomenų, kad po skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo D. P. būtų dar nusikaltęs, seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, šeimoje augina du nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas turi negalią, neįgalumas nustatytas ir jo tėvams. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, parinkus nuteistajam bausmės rūšį - laisvės atėmimą, o jos vykdymą LR BK 75 str. pagrindu atidedant bei paskiriant teismo įpareigojimus, bausmė bus teisinga ir atitiks tiek nusikalstamų veikų, tiek kaltininko asmenybės pavojingumą, o taip pat bus įgyvendinti bausmės tikslai, įtvirtinti LR BK 54 str. Kolegijos nuomone, ši bausmė nuteistajam padarys pakankamą poveikį, kad jis suvoktų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir žalingumą visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes. Tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo principą ir yra pakankama ne tik nubausti D. P. už nusikalstamų veikų padarymą, bet ir sulaikyti jį nuo naujų nusikaltimų darymo.

Dėl A. C. paskirtos bausmės

Kolegija, patikrinusi A. C. apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos per griežtos bausmės, baudžiamojo įstatymo nuostatų pažeidimų skiriant bausmę nenustatė.

Nors apeliantas skunde nurodo, kad prisipažino dėl nusikaltimų ir gailisi, ko teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kolegija atkreipia dėmesį, kad A. C. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu kaltu prisipažino tik iš dalies, apie nusikaltimų aplinkybes pasakojo neišsamiai, stengdamasis nuslėpti kai kuriuos faktus (2 t., 120-122, 125, 127, 128, 132, 133-134 b. l., 6 t. 31 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. C. atsakomybės lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 2 p. Teismas nustatė A. C. vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Tokiu būdu, kolegija nesutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, kad jam už padarytą nusikaltimą paskirta per griežta bausmė. LR BK 41 str. numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. C. bausmę už nusikalstamą veiką, tinkamai taikė LR BK 41 ir 54 str. nuostatas, atsižvelgdamas į padaryto nusikaltimo sunkumą, pobūdį, nuteistojo asmenybę. Nuteistasis A. C. iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas 5 kartus, tačiau išvadų iš to nepadarė, nusikalto pakartotinai. Sutinkamai su LR BK 56 str., recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. C. yra recidyvistas, nes padarė naują tyčinį nusikaltimą neišnykus ankstesniems teistumams, todėl teismas, paskirdamas įstatyme už jo padarytą nusikalstamą veiką numatytą laisvės atėmimo bausmę, paskyrė teisingą bausmę, ji savo rūšimi nėra per griežta, kaip nėra per griežta ir vertinant jos trukmę, kadangi ji nedaug viršija šios bausmės rūšies minimumą (BK 50 str. 2 d.), todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, švelninti bausmę nuteistajam A. C. nėra pagrindo.

Dėl priteisto civilinio ieškinio nukentėjusiajam V. P.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų, nuteistieji D. P. ir A. C. nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo V. P. naudai priteistos neturtinės žalos dydžiu tvirtindami, kad teismas nepagrįstai visiškai tenkino nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kadangi, jų teigimu, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad vienas iš kaltinamųjų – Ž. P. - V. P. iki nuosprendžio priėmimo atlygino dalį patirtos neturtinės žalos.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. P. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš kaltinamųjų priteisti 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, kadangi po sužalojimo jautėsi nesaugiai, taip pat jautė didelį diskomfortą ir nepatogumą dėl sužaloto veido, nes tai trukdė bendrauti ne tik darbe, bet ir su artimaisiais bei vaikais (1 t., 121 b. l.). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis V. P. palaikė savo civilinį ieškinį ir prašė teismo iš kaltinamųjų priteisti 5000 Lt, tačiau nurodė, kad pretenzijų neturi tik Ž. P., kadangi jis žalą atlygino (6 t. 30 b. l.). Pirmosios instancijos teismas skundžiamų nuosprendžiu iš kaltinamųjų D. P., A. C., L. N. ir L. J. neturtinės žalos atlyginimui solidariai priteisė V. P. naudai 5000 Lt įvertinęs tai, kad nukentėjusysis dėl panaudoto smurto jo atžvilgiu patyrė fizinį skausmą, nemalonumus, kas trukdė jam normaliai dirbti, jis privalėjo vartoti vaistus.

Kaip ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiais Teismas, neturtinė žala yra suprantama, kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – CK) 6.250 str. 1 d.). Neturtine žala laikomas pakenkimas teisės saugomoms ir ginamoms neturtinėms, nematerialioms vertybėms. Ji gali būti padaroma, pažeidžiant skirtingus teisinius gėrius. Žmogaus sveikata neabejotinai yra tokia vertybė ir nuteistieji savo neteisėtais veiksmais šį teisinį gėrį pažeidė ir tą įrodo Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 1680/12(04), kurioje konstatuota, kad V. P. buvo padarytos kraujosruvos akių vokuose, kraujosruvos, nubrozdinimai veido, kaklo, krūtinės, rankų srityse, dėl kurių nukentėjusiajam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., 126 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis patyrė papildomus nepatogumus, skausmą, neigiamus emocinius išgyvenimus, pažeminimą, reputacijos darbovietėje pablogėjimą, turėjo gydytis padarytus sužalojimus. Ir nors, nuteistųjų D. P. ir A. C. įsitikinimu, teismas privalėjo sumažinti priteistinos neturtinės žalos dydį Ž. P. atlygintos žalos V. P. dalimi, tačiau kolegija su tuo nesutinka. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra šios atlygintos žalos dydį patvirtinančių dokumentų, apie tai buvo nurodyta tik teismo posėdyje, tačiau nenurodyta atlygintos žalos konkreti suma. Be to, skundžiamu nuosprendžiu kaltais dėl nežymaus V. P. sveikatos sutrikdymo pripažinti tik D. P., A. C., L. N. ir L. J., o Ž. P. pripažintas kaltu tik dėl nukentėjusiajam priklausiusio telefono vagystės. Atsižvelgiant į tai, jog 5000 Lt neturtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta D. P., A. C., L. N. ir L. J. neteisėtais veiksmais nežymiai sužalojant V. P. sveikatą, todėl Ž. P. atlyginta žala dėl jo veiksmais padaryto nusikaltimo – vagystės - negali kompensuoti kitų asmenų nusikaltimu padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažino priteistinos neturtinės žalos dydį už sveikatos sužalojimą ta suma, kuria buvo atlyginta žala, padaryta pagrobiant telefoną. Kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nustatyti būtent 5000,00 Lt dydžio nukentėjusiajam priteistiną neturtinės žalos atlyginimą yra teisėtas, atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatas, teisingumo ir protingumo reikalavimus, jo dydžio mažinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas suklydo nurodydamas nukentėjusiojo pavardę priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, todėl šis netikslumas ištaisomas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Nuteistojo A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro ir nuteistojo D. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį pakeisti:

Ž. P. pripažinti kaltu pagal BK 178 str. 1 d. ir jam paskirti 6 MGL (780 Lt) dydžio baudą;

D. P. paskirtos galutinės bausmės laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams vykdymą, vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 1 p., 7 p., atidėti 2 (dvejų) metų laikotarpiui, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo metu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Ištaisyti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą ir nurodyti, kad iš D. P., A. C., L. N. ir L. J. solidariai priteisiamas 5000 Lt (penkių tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimas civiliniam ieškovui V. P..

Kitoje dalyje Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendį palikti nepakeistą.