Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas A. P. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos VPK) viršininko 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir įpareigoti Utenos VPK išduoti pareiškėjui laikiną pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti transporto priemones, iki bus išnagrinėtas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimu jam už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ straipsnio 6 dalyje ir 126 straipsnio 4 dalyje numatytus pažeidimus skirta 2500 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 30 mėnesių. Šį Utenos rajono apylinkės teismo nutarimą pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kadangi minėtas Utenos rajono apylinkės teismo nutarimas nebuvo įsiteisėjęs, pareiškėjas kreipėsi į Utenos VPK Kelių policijos skyrių dėl laikino vairuotojo pažymėjimo išdavimo iki bus priimtas galutinis sprendimas administracinio teisės pažeidimo byloje. Tačiau Utenos VPK Kelių policijos skyriaus vyriausiasis tyrėjas D. L. atsisakė išduoti pareiškėjui laikinąjį vairuotojo pažymėjimą. Nesutikdamas su šiuo Utenos VPK Kelių policijos skyriaus vyriausiojo tyrėjo sprendimu, pareiškėjas kreipėsi su skundu į Utenos VPK viršininką. Utenos VPK viršininkas 2009 m. gruodžio 29 d. raštu Nr. 89-S-17377 informavo pareiškėją, kad jo skundas yra atmetamas. Atsakovo sprendimas motyvuojamos tuo, kad, pagal ATPK 330 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tais atvejais, kai yra skiriama administracinė nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas už tai, kad asmuo vairavo transporto priemonę neblaivus, sprendimas vykdomas nuo jo priėmimo dienos. Pareiškėjo nuomone, šis atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimo padavė per įstatymų nustatytą terminą. Jo apeliacinis skundas buvo priimtas nagrinėti. Todėl laikytina, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimas neįsiteisėjo ir nesukėlė pareiškėjui, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, jokių teisinių pasekmių. ATPK 295 straipsnyje yra aiškiai nustatyta, kad skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą, išskyrus nutarimus skirti ATPK 23 ir 29 straipsniuose numatytas nuobaudas, taip pat tais atvejais, kai skiriama bauda paimama administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje. Todėl, kol bus išnagrinėtas minėtas apeliacinis skundas, pareiškėjas turi teisę naudotis jam suteikta teise vairuoti transporto priemones. ATPK 330 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kuriems teisė vairuoti transporto priemones yra atimta dėl to, kad jie pažeidė taisykles būdami neblaiviais arba apsvaigę, laikomi netekę šios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos. Tačiau ši įstatymo norma yra ATPK skirsnyje, reglamentuojančiame administracinių nuobaudų vykdymo procesą. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnį, tik įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visiems fiziniams, juridiniams asmenims, valdžios įstaigoms ir pareigūnams. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, jis negali laisvai užsiimti norima veikla ir laisvai pasirinkti norimą darbą. Be to, yra ribojama jo laisvo judėjimo teisė, kuri yra garantuojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Europos žmogaus teisių konvencijos. Apeliacinės instancijos prasmė yra ta, kad teismo ar kito pareigūno pritaikyti administraciniai suvaržymai ar ribojimai, prieš juos pritaikant asmeniui, būtų peržiūrimi aukštesnės instancijos. Priimtų sprendimų patikrinimo procedūra būtina demokratinei ir teisinei valstybei egzistuoti, nes priešingu atveju pamatinės žmogaus teisės nebūtų įgyvendinamos visa apimtimi, kaip to reikalauja Konstitucija ir tarptautinės sutartys, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Pareiškėjo nuomone, ATPK 295 straipsnio norma negali būti aiškinama plečiamai, kadangi joje yra pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant skundo padavimas nesustabdo apskųsto nutarimo vykdymo. ATPK 330 straipsnio 1 dalis nėra įtraukta į minėtą sąrašą, todėl šio straipsnio nuostatos negali būti taikomos nagrinėjamu atveju.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas A. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Utenos VPK viršininko 2009 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir įpareigoti Utenos VPK išduoti pareiškėjui laikiną pažymėjimą, suteikiantį teisę vairuoti transporto priemones, iki bus išnagrinėtas pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimo. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ATPK 330 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatoma, kad nutarimas, kuriuo atimama speciali teisė dėl to, kad asmuo administracinį teisės pažeidimą padarė būdamas neblaivus ar apsvaigęs, yra vykdomas nuo jo priėmimo dienos, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių konvencijos nustatytai teisei į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėjas nurodo, kad ATPK 295 straipsnis aiškiai nustato, jog skundo nustatytu laiku padavimas sustabdo nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymą, išskyrus nutarimus skirti ATPK 23 ir 29 straipsnyje numatytas nuobaudas, taip pat tais atvejais, kai skiriama bauda paimama administracinio teisės pažeidimo padarymo vietoje. Pagal Teismų įstatymo 9 straipsnį, tik įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi visiems fiziniams, juridiniams asmenims, valdžios įstaigoms ir pareigūnams. Pareiškėjo apskųstas Utenos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutarimas įstatymų nustatyta tvarka nėra įsiteisėjęs, todėl nėra privalomas nei pareiškėjui, nei kitiems asmenims. ATPK 295 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant apskųsto nutarimo vykdymas nesustabdomas. ATPK 330 straipsnio 1 dalis nėra įtraukta į šį baigtinį sąrašą, todėl negali būti taikoma šiuo atveju. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs teismo sprendimo, kaip teisingumo akto, svarbą ir reikšmę. Atsižvelgiant į konstitucinę teisinės valstybės sampratą, teismai privalo savo sprendimais užtikrinti teisingumo vykdymą, todėl patiems sprendimams yra keliami griežti turinio ir formos reikalavimai. Teismai priimdami sprendimus yra nepriklausomi ir saistomi tik įstatymo normų. Teismams priimant sprendimus, aukštesnės instancijos teismo nurodymas, kaip išspręsti konkrečią bylą, yra negalimas. Panevėžio apygardos administracinis teismas savo sprendimą grįsdamas ne konkrečių teisės normų aiškinimu ir taikymu, bet Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apibendrinimais ir konsultacijomis, kurie negali būti laikomi teisės šaltiniais, pažeidė Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytą pareigą savarankiškai ir nepriklausomai priimti sprendimą. Be to, pareiškėjas kėlė ne tik įstatymų taikymo klausimą, bet ir paties įstatyminio reguliavimo atitikimo Konstitucijai klausimą, nors jis ir nebuvo atskirai išskirtas. Tačiau teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus, susijusius su šiuo klausimu. Pareiškėjas pažymi, kad pati apeliacijos teisė reiškia ne tik teisę apskųsti neįsiteisėjusį teismo (ar kito administracinius įgalinimus turinčio organo) sprendimą, bet ir turi garantuoti, kad toks teismo sprendimas neturėtų būti vykdomas tol, kol jis nebus peržiūrėtas apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuoti precedentai, kuomet ATPK 330 straipsnio 1 dalies nuostatos yra aiškinamos kaip turinčios prioritetą prieš ATPK 295 straipsnio nuostatas, lemia tai, kad šios kategorijos bylose (kai atimama specialioji teisė, jei asmuo padaro administracinės teisės pažeidimą būdamas neblaivus ar apsvaigęs) apeliacija yra eliminuojama ir taikoma tik kasacija (t. y. įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimas). Tai yra nesuderinama su teisinės valstybės principu, įvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Tokiais atvejais yra pažeidžiamas ir asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Be to, įstatymai nereglamentuoja, kaip turėtų būti kompensuojama tuo atveju, jei aukštesnės instancijos teismas panaikintų nutarimą, kuriuo buvo atimta specialioji teisė. Taip pat nėra aiškus jau įvykdytos nuobaudos statusas tuo atveju, kai, panaikinus nutarimą, byla yra grąžinama nagrinėti iš naujo. Net pripažinus, kad šiuo atveju nėra teisės spragos ir ATPK 330 straipsnio 1 dalies taikymo sritis išplečiama teisėtai bei pagrįstai, kyla abejonių, ar ši norma ta apimtimi, kuria yra ribojama teisė į teismo priimtų nutarimų peržiūrėjimą apeliacine tvarka, atitinka Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės ir asmenų lygybės prieš įstatymą principus.