- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-11
- Bylos Nr.
- 2A-2146-431/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-04238-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Varanauskaitė, Laima Gerasičkinienė, Vidas Stankevičius
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
- Atsakovas
- A. J.
- Kategorijos
- 2.5.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui A. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui 19.095,50 Lt nuostolių, patirtų išmokėjus atsakovo sužalotam policijos pareigūnui teisės aktų nustatyto dydžio piniginę kompensaciją, atlyginti. Nurodė, jog atsakovas pasipriešino pareigūnams ir sužalojo Vilniaus VPK Patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį T. U., kuris buvo nedarbingas 61 dieną. Pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punktą, 8 dalį, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1V-125 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio tvarkos aprašo 4.10 punktą, atsižvelgus į Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos (CMEK) 2011 m. balandžio 28 d. pažymą Nr. 1068, kurioje pareigūno patirta trauma kvalifikuota kaip lengvas sveikatos sutrikdymas, sužalotam pareigūnui Vilniaus VPK viršininko 2011 m. birželio 20 d. įsakymu nuspręsta išmokėti 10 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją. Policijos departamentas skyrė Vilniaus VPK 19.095,50 Lt kompensaciją, kuri buvo pareigūnui sumokėta 2011 m. rugpjūčio 22 d. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktą, įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, turi reikalavimo teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, asmuo turi į žalą padariusį asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog prašomi priteisti iš atsakovo nuostoliai yra per dideli, kadangi pareigūnas patyrė lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą. Baudžiamojoje byloje Nr. 1-479-170/11 priimtame teismo nuosprendyje konstatuota, kad atsakovas yra atlyginęs visas T. U. gydymo išlaidas. Atsakovas neprivalo atlyginti ieškovų sužalotam pareigūnui išmokėtos kompensacijos, kuri yra išimtinai pačių ieškovų prisiimtas tam tikras įsipareigojimas pareigūnams nedarbingumo atveju, apskaičiuojama neatsižvelgiant į realiai padarytą žalą. Šis ieškovų socialinis įsipareigojimas pareigūnams negali būti perkeltas atsakovui. Realiai pareigūno patirta žala galėtų būti jam išmokėtos ligos pašalpos ir jo negauto darbo užmokesčio skirtumas bei neturtinė žala. Orientyras galėtų būti ir neturtinė žala, priteisiama už nežymius sveikatos sutrikdymus. Be to, yra pagrindas sumažinti priteistiną žalos atlyginimą, atsižvelgiant į sunkią atsakovo turtinę padėtį, nes atsakovas neturi jokio turto, jam nustatytas tik 30 procentų darbingumo lygis. Atsakovas dirba (duomenys neskelbtini) valytoju 4 valandas per dieną, gauna 530 Lt darbo užmokestį, taip pat 350 Lt pašalpą, iš viso pajamos per mėnesį – 880 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui 40,44 € žalos atlyginimo regreso tvarka.
Teismas nustatė, kad Policijos departamentas, išmokėjęs valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį įgyja ir įgyvendina CK 6.290 straipsnio, reglamentuojančio socialinio draudimo išmokų įskaitymą į žalos atlyginimą ir jas išmokėjusių įstaigų regreso teisę, nuostatomis. Šiuo atveju CK 6.1015 straipsnis netaikytinas, nes policijos įstaigos regreso teisė kyla ne iš sutartinių draudimo santykių, bet iš viešosios teisės aktais reglamentuojamos socialinio draudimo funkcijos. Teismas pažymėjo, kad Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Kasacinio teismo pažymėta, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. Taigi policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (LAT 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014; kt.).
Teismas konstatavo, kad nustatytos visos būtinos sąlygos taikyti atsakovui civilinę atsakomybę: neteisėti veiksmai, sužalojant policijos pareigūną, žalos, atsiradusios dėl sutrikdytos policijos pareigūno sveikatos, faktas, priežastinis neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos ryšys (pareigūno sveikata sutrikdyta būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų), atsakovo kaltė. Policijos departamentas, skyręs lėšas kompensacijai tarnybos metu sužalotam pareigūnui išmokėti, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, kaip atsakingą už žalą asmenį (CK 6.290 straipsnio 3 dalis, Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 punktas). Vidaus tarnybos statute, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygose ir juos konkretizuojančiuose vidaus reikalų ministro įsakymuose įtvirtinti kompensacijų pareigūnams už sveikatos sutrikdymą mokėjimo pagrindai ir jų dydžio nustatymo kriterijai nesiejami su žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygomis, t. y. draudimo išmoka mokama ne vadovaujantis CK nustatytais civilinės atsakomybės pagrindais, bet pagal šiuose teisės aktuose įtvirtintus imperatyviųjų normų reikalavimus. Šiais teisės aktais valstybė prisiėmė pareigą, įvykus juose nurodytam draudžiamajam įvykiui, išmokėti pareigūnui kompensaciją, apskaičiuotą remiantis objektyvaus pobūdžio neindividualizuotais kriterijais (medicinos ekspertizės komisijos nustatytu sveikatos sutrikdymo laipsniu, pobūdžiu ir pan.) pagal patvirtintą metodiką, kurios privalo laikytis institucija, apskaičiuojanti ir išmokanti kompensaciją. Kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Preziumuojama, kad pareigūnui išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (LAT 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2013; kt.).
Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju reglamentuojamas CK 6.283 straipsnyje, taigi atsakovo civilinės atsakomybės apimtis nustatytina vadovaujantis šio straipsnio normomis. Policijos pareigūnui išmokėta dešimties mėnesių jo atlyginimo dydžio kompensacija, apskaičiuota vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais, nesiejant kompensacijos dydžio su realiu pareigūno nedarbingumo laikotarpiu, kuris truko 61 dieną. Už sužaloto pareigūno gydymą sumokėta Valstybinės ligonių kasų lėšomis (gydymo išlaidos – 279,02 Lt), nedarbingumo laikotarpiu pareigūnas gavo ligos pašalpą (iš viso – 3801 Lt). Tokie bylos duomenys teikia pagrindą pripažinti pagrįsta atsakovo poziciją, kad sužalotam pareigūnui išmokėta piniginė kompensacija viršija pareigūno realiai patirtą dėl sužalojimo žalą. Gydymo išlaidas patyrė ne sužalotas pareigūnas, bet Valstybinė ligonių kasa, sumokėjusi už pareigūno gydymą, taigi nėra pagrindo sutikti su atsakovo pozicija, jog jis atlygino sužaloto pareigūno patirtą žalą. Pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalį, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Vadinasi, sprendžiant dėl pareigūno, kurį sužalojo atsakovas, patirtos žalos, tiek jo gydymui Valstybinės ligonių kasos skirtos lėšos, tiek išmokėta nedarbingumo (ligos) pašalpa, įskaitytinos į atlygintinos žalos dydį.
Nagrinėjamu atveju sužaloto pareigūno realiai patirtos žalos dydis nustatytinas pagal byloje esančius duomenis, kiek pareigūnas gavo pajamų 2011 m. vasario-balandžio mėnesiais, kai negalėjo dirbti dėl patirto sužalojimo, ir kiek nurodytu laikotarpiu būtų gavęs, jeigu nebūtų atsakovo sužalotas ir būtų ėjęs tarnybines pareigas. Teismas konstatavo, kad 2011 m. vasario-balandžio mėnesiais sužalotas pareigūnas gavo 4.476,26 Lt pajamų; jeigu atsakovas nebūtų jo sužalojęs, pareigūnas nurodytu laikotarpiu būtų gavęs 4615,90 Lt, taigi dėl patirto sužalojimo pareigūnas realiai negavo 139,64 Lt pajamų. Šią sumą teismas pripažino realiai dėl atsakovo sukelto sveikatos sutrikdymo pareigūnui padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakovas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą ir priteisti ieškovui iš atsakovo 5.530,44 € žalos atlyginimo regreso tvarka. Nurodo, jog Policijos departamentas, vykdydamas valstybės socialinio draudimo funkcijas, atlyginimą moka iš jam skirtų asignavimų. Kadangi T. U. sirgo 61 dieną, jam mokant atlyginimą už nedarbingumo laikotarpį buvo patirta 3.801,00 Lt (1.100,84 €) žala, tai yra nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. buvo 42 darbo dienos, padaugintos iš apskaičiuoto 90,50 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio. Teismas, skaičiuodamas žalos dydį, netinkamai pasirinko žalos apskaičiavimo duomenis, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsakovo pareiga yra paneigti išmokėtos 19.095,50 Lt (5.530,44 €) kompensacijos dydį. Tačiau motyvuoto šios išmokos neatitikimo įrodymų pateikta nebuvo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nuketėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, tai yra valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinės atsakomybės klausimą reglamentuoja CK. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, pagal kurią nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą. Teismas pagrįstai nusprendė atmesti ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo regreso tvarka pareigūnui išmokėtą 19.095,50 Lt dydžio piniginę kompensaciją, nes šioje byloje žalos atlyginimas pareigūno sveikatos sužalojimo atveju ir atsakovo civilinės atsakomybės apimtis nustatytina pagal CK 6.283 straipsnio 2 dalį. Teismo priteisti 40,44 € yra realiai pareigūno dėl patirto sužalojimo negautos pajamos, kurios apskaičiuotos pagal byloje esančius įrodymus, priteistą žalos dydį siejant su realiu pareigūno 61 dienų nedarbingumo laikotarpiu negautomis pajamomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).
Tarp bylos šalių kilo ginčas dėl atsakovo veiksmais padarytos pareigūnui žalos atlyginimo dydžio.
Byloje nustatyta, kad 2011 m. vasario 19 d., vykdydamas tarnybines pareigas, buvo sužalotas Vilniaus apskrities VPK Patrulių rinktinės patrulis (b. l. 24-28, 36-39). Jį sužalojęs atsakovas už šią veiką Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 6 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, 286 straipsnyje; subendrinus paskirtas bausmes, paskirta 2 metų ir 3 mėn. laisvės atėmimo bausmė, atidedant bausmės vykdymą dvejiems metams (b. l. 93-96). Pareigūnas dėl patirto sužalojimo buvo nedarbingas nuo 2011 m. vasario 19 d. iki 2011 m. balandžio 20 d. , tai yra 61 dieną (b. l. 60-69). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus 2011 m. vasario 21 d. specialisto išvadoje pareigūno sužalojimas kvalifikuotas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nurodyta, kad, atsižvelgiant į sužalojimo pobūdį, jis bendro darbingumo praradimo nesukelia, profesinio darbingumo praradimo nustatymas nėra teismo medicinos ekspertų kompetencija (b. l. 78—80). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2011 m. balandžio 28 d. išduotoje pažymoje Nr. 1068 nurodyta, kad pareigūno sveikatos sutrikdymas priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui (b. l. 15). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2011 m. birželio 20 d. įsakymu nusprendė išmokėti pareigūnui 19.095,50 Lt (dešimties mėnesių darbo užmokesčio dydžio) kompensaciją (b. l. 14), kuri buvo sumokėta 2011 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 12-13).
Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pirmos instancijos teismas tinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimais, priimtais nagrinėjant analogiškas bylas. Kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama ta linkme, kad Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą, specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę (LAT 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014; kt.). Tiek minėtą, tiek kitus kasacinio teismo išaiškinimus, kuriais rėmėsi pirmos instancijos teismas, savo apeliaciniame skunde cituoja ir ieškovas, tačiau nepateikia jokių teisinių argumentų bei motyvų, galinčių pagrįsti skundžiamo sprendimo neteisėtumą. Ieškovas reikalauja jam priteisti 5.530,44 € (19.095,50 Lt) sumą, tačiau nurodo, jog nukentėjusio pareigūno nedarbingumo metu jam sumokėti 1.100,84 € (3.801,00 Lt) patvirtina Policijos departamento patirtą žalą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog 1.100,84 € dydžio suma neatitinka ieškovo prašomos priteisti 5.530,44 € sumos. Be to, pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad šią sumą sudaro pareigūnui nedarbingumo laikotarpiu sumokėta ligos pašalpa. Taigi, 1.100,84 € dydžio sumą pareigūno nedarbingumo laikotarpiu atlygina ne darbdavys, tai yra Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, bet Valstybinis socialinio draudimo fondas iš jo biudžete esančių lėšų. Todėl minėta suma negali būti pripažįstama nei sužaloto pareigūno, nei Policijos departamento realiai patirta žala.
Pagal CK 6.283 straipsnio 1-2 dalis, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie kitus sužaloto pareigūno patirtus nuostolius, susijusius su sveikatos grąžinimu ar galimai patirta neturtine žala. Todėl pirmos instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovui priteisti didesnę žalos atlyginimo sumą, negu sužaloto patrulio realiai negautas darbo užmokestis jo nedarbingumo laikotarpiu, tai yra 40,44 € (139,64 Lt).
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atsakovą byloje atstovavausi Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą priteisti valstybės naudai 75,27 € advokato užmokestį. Tačiau jau pirmos instancijos teismas išaiškino, jog pagal CPK 83 straipsnio, reglamentuojančio atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, 1 dalies 10 punkto nuostatas ieškovai – policijos įstaigos, yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, be to, nagrinėjamu atveju policijos įstaigos kreipėsi į teismą, įgyvendindamos regreso teisę reikalauti iš atsakingo už žalą asmens tokio dydžio sumos, kiek sumokėjo sužalotam pareigūnui. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypsta nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių (CPK 96 straipsnio 5 dalis) ir, atmesdamas ieškovo apeliacinį skundą, nepriteisia iš jo bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.