Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. O. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. O. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atlikti visapusišką ir objektyvų tyrimą pagal kompetenciją ir nustatyti, kodėl dvibučiam gyvenamajam namui, esančiam adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatas), yra įrengtos 6 atskiros dujų apskaitos bei pagrįstai atsakyti ar dvibutis gyvenamasis namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra naudojamas pagal paskirtį. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. kreipėsi į atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas pakartotinai atlikti tyrimą dėl Pastato naudojimo paskirties; nustatyti faktines aplinkybes vietoje (nepatenkant į pastatą) – įskaitant dujų ir elektros apskaitų skaičių; pateikti išvadas ir sprendimus dėl galimo Pastato naudojimo ne pagal paskirtį; atsisakius tenkinti prašymą, atsakymą pagrįsti konkrečiomis teisės normomis. Pareiškėjas gavo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyriaus 2025 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. A51-196994/25 „Dėl dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas), kuriame, be kita ko, atsakovas nurodė, kad pagal valstybės įmonės Registro centro Nekilnojamojo turto registro duomenis, pareiškėjas nėra Pastato bendrasavininkas, taip pat nepateikė dokumento (įgaliojimo) suteikiančio teisinį pagrindą atstovauti Pastato bendrasavininkams, o priežiūros vykdytojai neturi pagrindo abejoti Pastato butų Nr. 1 ir Nr. 2 pateiktais dokumentais ir paaiškinimais bei kreiptis į teismą dėl leidimo įeiti į butą ir (ar) kitas gyvenamąsias patalpas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas, veikdamas pagal kompetenciją, turi atlikti tyrimą ir nustatyti, kodėl Pastatui yra įrengtos 6 atskiros dujų apskaitos. Atlikęs tyrimą, atsakovas galėtų atsakyti, ar Pastatas yra naudojamas pagal paskirtį. Kol tyrimas dar nėra atliktas, atsakovas 2025 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. A51-196994/25 grindžia prielaida, kad „Priežiūros vykdytojai neturi pagrindo abejoti Pastato butų Nr. 1 ir Nr. 2 pateiktais dokumentais ir paaiškinimais.“ Atsakovas vengia atlikti visapusišką ir objektyvų tyrimą pagal kompetenciją. Kaip matyti iš viešai skelbiamų https://vilnius.lt/struktura-ir-kontaktai/energetikos-skyrius Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyriaus funkcijų, „2. Skyrius, įgyvendindamas jam pavestus uždavinius, vykdo šias funkcijas: 2.28. nagrinėja fizinių ir juridinių asmenų pareiškimus, prašymus ir siūlymus Skyriaus kompetencijos klausimais“. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos skyrius turi pareigą, o ne teisę veikti pagal kompetenciją.

II.

Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo Nr. VIII-1524 pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, šio įstatymo tikslas – nustatyti asmenų teisės gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, viešųjų įstaigų ar šių subjektų asociacijų, regionų plėtros tarybų informaciją apie jų veiklą bei šių institucijų ir kitų juridinių asmenų, nurodytų šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte duomenis, kuriais jie disponuoja ir (ar) kuriuos jie tvarko vykdydami viešojo administravimo įgaliojimus, suteiktus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka, kituose įstatymuose nustatytas funkcijas, įskaitant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas, ir kuriuos būtų galima pakartotinai naudoti komerciniams arba nekomerciniams tikslams, įgyvendinimo priemones ir tvarką. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, nepateikė duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas yra Pastato bendrasavininkas, taip pat byloje nėra pateikti Pastato bendrasavininkų įgaliojimai, suteikiantys teisę pareiškėjui gauti informaciją dėl Pastato, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės teikti teismui skundą, susijusį su ginčo Pastatu.

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog kreipiasi į teismą siekdamas ginti viešąjį interesą. Teismas pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK) ar Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu (toliau – CPK) (pvz., CK 1.85, 2.10, 2. 114, 3.32, 3.39, 3.182, 3.263, CPK 449, 454, 494, 538 str. ir kitais CK bei CPK numatytais atvejais), viešojo intereso gynimas yra priskirtinas prokuroro kompetencijai, todėl teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjas neturi. Teismas išaiškino, kad asmenys, manantys, jog statyba yra atliekama pažeidžiant teisės aktus, reglamentuojančius statybos bei jos priežiūros procesus, bei yra pažeidžiamas viešasis interesas, turi teisę turimą informaciją apie galimus pažeidimus pranešti Valstybinei teritorijų planavimo bei statybos inspekcijai ar Lietuvos Respublikos prokuratūrai.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jis siekia informuoti kompetentingą instituciją Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir pranešti jai apie galimai atliktus neteisėtus veiksmus, jis nesiekia gauti informacijos, susijusios su Pastato galimu naudojimu pagal paskirtį. Teismas ir atsakovas nurodo, kad pareiškėjas neturi teisės reikalauti iš atsakovo atlikti tyrimą. Iš skundžiamo Rašto matyti, kad dalinį tyrimą atsakovas atliko, tačiau negali paaiškinti, kodėl dvibučiam Pastatui yra įrengtos 6 atskiros dujų apskaitos.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo 2026 m. sausio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumas ir teisėtumas.

Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teisme Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1p.). Skundžiamoje teismo nutartyje nurodytas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 3 punktas (pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos) laikytinas rašymo apsirikimu.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – minėta teisė gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatytomis sąlygomis ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-818-492/2017, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-258-662/2018). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąrašas atvejų, kuriems esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jei teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą) nustato esant bent vieną iš šių atvejų, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti bylą įstatymų nustatytais atvejais pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų ar fizinių asmenų pareiškimą dėl viešojo intereso arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų gynimo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, viešojo administravimo subjektai, organizacijos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pažymėtina, kad administraciniai teismai nagrinėja administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia (be kita ko) valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą. Pagal ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Aiškindamas šią teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-1259/2014; kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, privalo pagrįsti tai, kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą administracinio proceso tvarka, sąrašą, ir tai, kad asmuo pagal įstatymo nustatytą tvarką turi teisę ginti viešąjį interesą. Asmuo turi nurodyti konkrečią įstatymo normą, suteikiančią asmeniui teisę ginti viešąjį interesą, ir reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą. Teismas, spręsdamas dėl asmens galimybės ginti viešąjį interesą, kiekvienu atveju patikrina, ar asmuo turi įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-39-520/2025; kt.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas, teikdamas skundą, nepateikė duomenų, įrodančių, jog pareiškėjas yra Pastato bendrasavininkas, taip pat byloje nėra pateikti Pastato bendrasavininkų įgaliojimai, suteikiantys teisę pareiškėjui gauti informaciją dėl Pastato, todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės teikti teismui skundą, susijusį su ginčo Pastatu.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės ginti viešąjį interesą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas nepagrindė, jog turi materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat ir teisę ginti viešąjį interesą.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad jis siekia informuoti kompetentingą instituciją Vilniaus miesto savivaldybės administraciją apie galimai atliktus neteisėtus veiksmus ir nesiekia gauti informacijos, susijusios su Pastato galimu naudojimu pagal paskirtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai yra pranešta apie galimai atliktus neteisėtus veiksmus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsakė pareiškėjui 2025 m. gruodžio 5 d. raštu Nr. A51-196994/25 „Dėl dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas atskirajame skunde nenurodė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytas išvadas, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės teikti teismui skundą, susijusį su Pastatu.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, atskirojo skundo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindų daryti išvadą, kad pareiškėjo pareikštas reikalavimas turėjo būti priimtas nagrinėti ABTĮ nustatyta tvarka. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. O. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.