Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Vytauto Masioko, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 punktą, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant R. U. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam P. A. turtinę žalą.

Iš R. U. nukentėjusiajam P. A. priteista 4423,44 Lt turtinei žalai ir 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartis, kuria nuteistojo R. U. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti iš dalies – apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. U. nuteistas už tai, kad 2001 m. vasario 16 d., apie 20 val., Šilutėje, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi 100“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimus, dėl to partrenkė važiuojamojoje kelio dalyje ne pėsčiųjų perėja ėjusią S. A. ir ją mirtinai sužalojo.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. U. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėti ir nepagrįsti, nes teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nagrinėdami bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Teismų išvada, kad įvykio vietoje buvo ribojamas transporto priemonių greitis iki 50 km/val., patvirtina, jog įrodymai buvo vertinami neišsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Paskyrus pakartotinę ekspertizę, ekspertas, išnagrinėjęs visą turimą medžiagą, nustatė, kad įvykio vietoje transporto priemonių greitis nebuvo ribojamas, kad gyvenvietėse, pagal tuo metu galiojusią Kelių eismo taisyklių redakciją leistinas greitis buvo 60 km/val. Kitos teismų išvados taip pat negali būti laikomos pagrįstomis, nes jos padarytos vadovaujantis netinkamai nustatyta greičio ribojimo aplinkybe.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas savo išvadas iš esmės grindė eksperto išvadomis, tačiau tik tiek, kiek jos tiko apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Atlikus pakartotinę ekspertizę, ekspertas jokių kategoriškų ir vienareikšmių išvadų, atsakančių į klausimą, kurio eismo dalyvio veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykio kilimu ir lėmė jo atsiradimą, nepadarė. Dėl šių priežasčių negali būti laikomos teisėtomis apeliacinės instancijos teismo išvados, kad, važiuodamas 50 km/val. greičiu, jis turėjęs techninę galimybę sustabdyti automobilį, kad jo veiksmai prieštaravo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimams. Apeliaciniame skunde jis buvo nurodęs, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos spėjimais, nes jos grindžiamos eksperto išvadomis, paremtomis tam tikromis prielaidomis dėl vienokių ar kitokių aplinkybių egzistavimo ar neegzistavimo. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas padarytų pažeidimų nepašalino ir pats savo nutartį pagrindė ekspertizės aktu, kuriame nėra konstatuota tų aplinkybių, kurios teismui leistų padaryti kategoriškas ir vienareikšmes išvadas dėl jo kaltės, dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių buvimo.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pėsčiąją, kuri per važiuojamąją kelio dalį ėjo ar bėgo, buvo galima stebėti ir matyti, niekuo nepagrįsta. Teismas neįvertino tokių svarbių aplinkybių, – kad pėsčioji buvo partrenkta prieš automobilio užstabdymą, kad nuo lavono iki ant važiuojamosios kelio dalies išsibarsčiusių maisto produktų ploto vidurio buvo 13,3 metrų atstumas, – kurios akivaizdžiai rodo, jog eismo įvykis įvyko staiga, t. y. pėsčioji buvo pastebėta iki susidūrimo likus tik 2 metrams, todėl susidūrimo išvengti jau nebuvo galima.

BPK 320 straipsnio 3 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia ne tik apskundimo pagrindai ir motyvai, bet ir apelianto reikalavimai, išdėstyti apeliaciniame skunde. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo paduoto apeliacinio skundo išsamiai neišnagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje dalis skundo motyvų bei argumentų apskritai nenurodyti ir dėl jų motyvuotai nepasisakyta. Skunde buvo ginčijamos bylos faktinės aplinkybės, liudytojo V. P. parodymų vertinimas, nurodyti ekspertizės akto trūkumai ir prieštaravimai atsakant į atskirus klausimus. Apeliaciniame skunde taip pat buvo nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo, kada atsirado pavojingos situacijos momentas, ar buvo galima jo išvengti, kiek šiai situacijai turėjo įtakos neteisėti kito eismo dalyvio (nukentėjusiosios) veiksmai, kad kaltinimas pažeidus Kelių eismo taisyklių 4.4 punkto reikalavimus yra nepagrįstas. Nutartyje dėl šių apeliacinio skundo argumentų visiškai nepasisakyta. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 5 dalies – taikymo nutartyje, atmetant apeliacinio skundo argumentus, apsiribota tik bendromis frazėmis, kad byloje surinktų įrodymų tyrimas ir vertinimas yra teismo prerogatyva, kad įrodymų visetas patvirtina nuosprendyje padarytas išvadas.

Kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, vairuodamas transporto priemonę, jis pažeidė Kelių eismo taisyklių, galiojusių veikos padarymo metu, 2.3, 2.4. 14.1, 14.2, 14.3 punktuose numatytus reikalavimus ir dėl to žuvo S. A. Kasatorius teigia, kad nurodytų Kelių eismo taisyklių reikalavimų jis nepažeidė. Ekspertas, atsakydamas į pakartotinės ekspertizės metu užduotą klausimą, nurodė, kad dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių negali techniniu požiūriu vienareikšmiškai ir kategoriškai spręsti, kurio eismo dalyvio bei kokie veiksmai prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su įvykio kilimu ir lėmė jo atsiradimą. 2001 m. rugpjūčio 22 d. autotechninės ekspertizės akto Nr. 11–139, kuriuo rėmėsi teismai, išvados dėl susidariusios eismo situacijos įvertinimo grindžiamos spėjimu ir tik technine galimybe sustoti, tačiau pati susidariusi eismo situacija neįvertinta. Dėl duomenų trūkumo ekspertas pateikė tik tikėtinas išvadas, todėl kasatorius mano, kad teismai, remdamiesi tikėtinomis išvadomis, pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais, tikėtinumo galimybe. Visos abejonės, jeigu jų negalima pašalinti, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai.

Apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl jo neatidumo artėjant prie pėsčiųjų perėjos taip pat nepagrįsti. Neatidumas artėjant prie pėsčiųjų perėjos jam apskritai nebuvo inkriminuotas, Kelių eismo taisyklių 4.4 punkto pažeidimu jis nebuvo kaltinamas.

Pėsčioji S. A. įvykio metu buvo neblaivi, važiuojamąją kelio dalį kirto ne pėsčiųjų perėjoje, objektyviai stebėti ją buvo galima prieš pat automobilį (prieš 2 metrus), važiuojant leistinu greičiu išvengti susidūrimo su pėsčiąja nebuvo galima. Šios aplinkybės, kaip teigia kasatorius, akivaizdžiai patvirtina, kad eismo įvykio priežastis buvo pačios pėsčiosios S. A. veiksmai.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 386 straipsnio 2 dalies pažeidimo

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 2 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo R. U. apeliacinis skundas dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 10 d. nuosprendžio, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 31 d. nutartimi buvo panaikinta BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu. Teisėjų kolegija pripažino, kad nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatų, reikalaujančių nutarties aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, kad nutartyje padarytos išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kad autotechninių ekspertizių išvadomis remiamasi tiek, kiek jos tinka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti, kad įrodymų vertinimas, nepašalinus prieštaravimų ir abejonių, neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

BPK 386 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas kasacinės instancijos teismo nurodymų neįvykdė. Iš skundžiamos nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad joje iš esmės tik pakartotos panaikintoje nutartyje buvusios išvados, kurias kasacinės instancijos teismas pripažino kaip nepagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Tirti įrodymus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (BPK 324 straipsnio 6 dalis) yra būtina, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad įrodymų tyrimas turi būti atliktas. Tai reiškia, kad teismas nustatė, jog apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumo gali būti tinkamai patikrinti tik papildomai ištyrus reikšmingas bylai aplinkybes. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo paskirta autotechninė ekspertizė, ekspertas apklaustas teismo posėdžio metu. Tačiau iš nutarties turinio matyti, kad tyrimo veiksmų rezultatai neaptarti.

Nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis pirmosios instancijos teismui nustatytomis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklėmis, įskaitant ir BPK 20 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią įrodymus vertinti remiantis išsamiu aplinkybių ištyrimu. Tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimo veiksmus, tų įrodymų tyrimo rezultatų neaptaria priimamoje nutartyje, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos yra pažeidžiamos. Apeliacinės instancijos teismo priimtame sprendime turėjo būti analizuojami visi nagrinėjant bylą apeliacine tvarka tirti duomenys. To nepadarydamas teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Kai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaroma išvada, jog apeliacinis skundas gali būti išnagrinėtas atliekant įrodymų tyrimą, tačiau priimant sprendimą į įrodymų tyrimo rezultatus nereaguojama, pažeidžiama ir iš BPK 320 straipsnio 3 dalies kylanti pareiga išsamiai išnagrinėti apeliacinį skundą. Tai, kad apeliacinis skundas nebuvo išsamiai išnagrinėtas, matyti ir iš padarytų išvadų pagrindimo motyvų.

Nutartyje teigiama, kad iš Tilžės ir Dirvų gatvių sankryžos plano matyti, jog įvykio vietoje įvykio metu galiojo kelio ženklas, ribojantis transporto priemonių greitį iki 50 km/val., o eksperto išvadoje konstatuota, kad važiuodamas 50 km/val. greičiu nuteistasis turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį neprivažiuodamas pėsčiosios judėjimo per važiuojamąją kelio dalį vietos ir turėjo techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiosios. Tačiau nutartyje minimame plane nuteistojo važiavimo kryptimi greitį ribojantys ženklai nėra nurodyti, tai ekspertizės akto Nr. 11K–60 tiriamojoje dalyje pažymėjo ir ekspertas. Dėl šios aplinkybės nutartyje nėra pasisakyta, iš nutarties turinio taip ir lieka neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad nuteistasis R. U. privalėjo važiuoti ne didesniu kaip 50 km/val. greičiu. Nutartyje teigiama, kad ekspertizės išvadose konstatuota, jog nuteistojo R. U. veiksmai prieštaravo įvykio metu galiojusių Kelių eismo taisyklių 2.3, 2.4, 14.1, 14.2, 14.3 punktų reikalavimams. Tačiau iš ekspertizės akto išvadų matyti, kad nukentėjusiosios S. A. veiksmai taip pat prieštaravo Kelių eismo taisyklių 2.3, 2.4, 5.8, 5.9 punktuose nurodytiems reikalavimams, ekspertizės akte vienareikšmiškos ir kategoriškos išvados – kieno veiksmai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu – nėra, todėl teismas turėjo itin kruopščiai išanalizuoti juose esančius duomenis, palyginti juos su kitais įrodymais ir tik tada daryti atitinkamas išvadas. Šioje byloje to nebuvo padaryta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 9 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.