Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-32-337/2011

2.4.6.3.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2011 m. sausio 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. T. ir V. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-10-11 nuosprendžio, kuriuo:

- E. T. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;

- V. S. pripažintas kaltu pagal BK 149 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu iš E. T. ir V. S. priteista solidariai I. L. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. T. ir V. S. nuteisti už tai, kad jie 2009 m. rugpjūčio 29 d. apie 23 val. (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone, D. S. priklausančioje pirtyje, veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą ir kitaip atimdami galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja I. L. prieš jos valią, t. y. V. S. užkabinus pirties duris, neleidžiant išeiti nukentėjusiajai, tampant ją už rankų po pirtį, stumdant ją, pargriovus ant pirties gulto ir jėga spaudžiant prie gulto, besipriešinančią, verkiančią bei prašančią jos neliesti, nežaginti ir paleisti nukentėjusiąją, E. T. laikė I. L. rankas jai virš galvos, V. S. ranka užspaudus nukentėjusiajai burną, kad ji nerėktų, užgulus nukentėjusiąją, jėga praskėtus jos kojas ir ją žaginant, po to, tęsiant savo nusikalstamą veiką, nukentėjusiajai bandant atsistoti, V. S. parvertus ją ant gulto, E. T. pasikeitus vietomis su V. S. ir, V. S. laikant nukentėjusiosios rankas jai virš galvos bei užspaudus jai burną, E. T., užgulęs besipriešinančią I. L., ją išžagino, taip padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešiniame žaste, dešinėje alkūnėje, dešinėje krūtinės ląstos pusėje, kairiame kelyje, kairėje blauzdoje, t. y. nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Teismo posėdyje nuteistasis V. S., jo įstatyminiai atstovai K. S. ir I. S., jo gynėjas prašė tenkinti V. S. apeliacinį skundą, nuteistasis E. T. ir jo gynėjas prašė tenkinti E. T. apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo E. T. apeliacinį skundą ir nuteistojo V. S. apeliacinio skundo dalį dėl išteisinimo, civilinio ieškinio, nuosprendžio netinkamo surašymo atmesti, o skundą dėl V. S. bausmių individualizavimo – tenkinti iš dalies.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl grupinio išžaginimo (BK 149 str. 2 d.)

Apeliantai E. T. ir V. S. neigia padarę BK 149 str. 2 d. numatytą jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios I. L. parodymais ir kitais bylos duomenimis, iš kurių galima spręsti, kad nuteistieji E. T. ir V. S., veikdami bendrininkų grupėje, panaudodami fizinį smurtą prieš I. L. ir kitaip atimdami galimybę priešintis, lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja I. L. prieš jos valią, t. y. padarė BK 149 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir teisingai kvalifikavo nuteistųjų E. T. ir V. S. padarytą nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, įvykių seką, su ja atliktus veiksmus buvo nuoseklūs viso proceso metu. Nukentėjusioji nuo pat pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prievartinius lytinius aktus su ja atliko du vaikinai, kuriuos asmens parodymų atpažinti metu ji atpažino kaip E. T. ir V. S.. Šiuos parodymus ji patvirtino akistatų su atpažintaisiais asmenimis metu. Be to, iš dalies jos parodymus patvirtino ir nuteistojo E. T., liudytojų T. Š., D. S., D. B. parodymai, netiesiogiai – liudytojų D. K. ir K. Č. parodymai, taip pat nuteistojo V. S. parodymų prieštaringumas teismo konstatuotoms ir įrodymų visuma pagrįstoms faktinėms aplinkybėms. Taigi, nukentėjusiosios parodymus patvirtino liudytojų parodymai ir kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo jais netikėti. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistųjų prieš ją naudotas fizinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistaisiais. Įrodymų visuma nustatyta, kad nukentėjusioji pati nereiškė jokio noro eiti į pirtį ar nusirengti ir to pati laisvu noru nedarė. I. L. buvimas priešpirtyje su rūbais ir nėjimas su vaikinais į pirtį rodė jos nenorą būti pirtyje vienai merginai tarp nuogų ar pusnuogių išgėrusių vaikinų. Nukentėjusiosios, nuteistųjų ir liudytojų parodymais, daiktų pateikimo protokolo duomenimis nustatyta, jog nukentėjusioji prieš jos valią buvo nutempta į pirtį, ten išrengta ir palikta. Todėl kritiškai vertintini liudytojo A. J. parodymai apie tai, jog nukentėjusioji pati sutiko eiti į pirtį. Tolesnieji veiksmai pirtyje nukentėjusiosios atžvilgiu apeliantų yra ginčijami. I. L. parodė, kad per prievartą būdama išrengta ji norėjo iš pirties išeiti, tačiau V. S. užkabino pirties duris ir neleido jai išeiti, po ko tampant ją už rankų po pirtį, stumdant ją, pargriovus ant pirties gulto ir jėga spaudžiant prie gulto, E. T. laikant I. L. rankas jai virš galvos, V. S. ranka užspaudus nukentėjusiajai burną, kad ji nerėktų, užgulus nukentėjusiąją, jėga praskėtus jos kojas ir ją žaginant, po to, nukentėjusiajai bandant atsistoti, V. S. parvertus ją ant gulto, E. T. pasikeitus vietomis su V. S. ir, V. S. laikant nukentėjusiosios rankas jai virš galvos bei užspaudus jai burną, E. T., užgulęs besipriešinančią I. L., ją išžagino. Kad išrengta I. L. liko pirtyje, parodė tiek liudytojas D. S., tiek D. B., taip pat abu nuteistieji. Sutinkamai su apeliantų E. T., V. S. teiginiais, prieš jos valią į pirtį tarp kelių nuogų neblaivių vyrų įstumta, išrengta, būdama nuoga nukentėjusioji laisvu noru liko pirtyje. Tačiau tai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms iki įvykio bei logikai, nes I. L. į pirtį su vaikinais eiti nenorėjo ir pati nėjo net būdama apsirengusi, todėl manyti, jog ji būdama priverstinėje kompromituojančioje situacijoje visiškai priešingai pakeitė savo nuomonę bei poziciją dėl to, nėra pagrindo. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, į pirtį įstumta ir per prievartą nurengiama nukentėjusioji jau tada verkė, kas rodo, jog ji nuogų neblaivių vyrų apsuptyje jautėsi nepatogiai ir kas paneigia jos tariamą norą savanoriškai likti pirtyje. Kad I. L. pirtyje buvo ne savo noru rodo ir apelianto E. T. parodymai apie tai, jog nukentėjusioji prašė pirtyje nieko jai nedaryti, jos neliesti. Tai patvirtina ir tą aplinkybę, jog nukentėjusiajai buvo atimta galimybė išeiti iš pirties, o jos išsakytieji prašymai rodo akivaizdų jos nenorą, atsisakymą nuo bet kokio sąlyčio su pirtyje buvusiais asmenimis, taip pat – nesutikimą lytiškai santykiauti. Minėtieji nuteistojo E. T. parodymai apie nukentėjusiosios išsakytą prašymą prieštarauja jo paties parodymams apie tolimesnę įvykio eigą, teigiant, jog jis nevartojant prievartos, jai nesipriešinant glamonėjo nukentėjusiąją. Todėl kritiškai vertinti E. T. parodymai ir kaip nepagrįsti atmesti apelianto E. T. teiginiai apie nukentėjusiosios tariamą lindimą prie kiekvieno ten buvusio vaikino, siekiant lytinių santykių. Tuo tarpu nukentėjusioji nurodė konkrečiai kiekvieno iš nuteistųjų veiksmus, jiems atliekant su ja prievartinius lytinius aktus. Kad pats pirmas prieš jos valią panaudodamas fizinį smurtą su ja santykiavo V. S., vadinamas „V“, nukentėjusioji teigė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Nors aplinkybių dėl fizinio smurto panaudojimo ir pačių išžaginimo faktų jokie liudytojai nematė ir nepatvirtino, tačiau tai nukentėjusiosios parodymų nepaneigia. Įvykio vietoje buvę liudytojai parodė, kad tuo metu jie, dar būdami ir apsvaigę nuo alkoholio, arba miegojo, arba buvo priešpirtyje, kur grojo muzika. Apeliantai pabrėžia, kad nukentėjusioji nešaukė pagalbos, po įvykio apie išžaginimą nekalbėjo, tačiau nesikreipimas pagalbos iš kart po įvykio nesudaro pagrindo nukentėjusiosios parodymus laikyti melagingais ar nepatikimais. Svarbus aspektas, kad visi, išskyrus nukentėjusiąją, įvykio vietoje buvę asmenys buvo susieti draugystės ar kitokiais saitais, daugiau ar mažiau galinčiais ar galėjusiais sąlygoti tam tikrų aplinkybių nutylėjimą. Antra, byloje esančiais duomenimis priešpirtyje grojo muzika, ir trečia – I. L. parodė, jog jai žaginimo metu buvo ranka uždengta burna. Nepagrįstas nuteistųjų teiginys, kad nukentėjusiosios elgesys po nusikaltimo – tai, kad ji po įvykio neskubėjo išvažiuoti, nesišaukė pagalbos ir pareiškimą policijai parašė praėjus 3 dienoms po įvykio – patvirtina nukentėjusiosios apsimetinėjimą ir savanaudiškus interesus. Nukentėjusioji parodė, kad po įvykio buvo šoko būsenoje, išsigandusi, po to grįžusi namo dėl minėtų įvykių užsimiršimui vartojusi alkoholinių gėrimų, o būdama neblaivi negalėjo kreiptis į policiją. Nukentėjusiosios elgesys po nusikaltimo – ji nesikvietė pagalbos, verkimas po įvykio, grįžimas namo išaušus kitai dienai po įvykio, alkoholinių gėrimų vartojimas ir išsiblaivius pareiškimo parašymas – rodo ne jos apsimetinėjimą ar, apeliantų žodžiais, melagystes, bet nesugebėjimą priimti apgalvotų sprendimų dėl patirtų nusikalstamų veiksmų. Nuteistųjų skundo teiginiai apie galimus nukentėjusiosios savanaudiškus interesus yra jų prielaidos, kurių nepatvirtina jokie bylos įrodymai.

Nuteistieji argumentą dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo grindžia ir nukentėjusiosios neblaivumo įvykio metu vertinimu ir su tuo susijusiu jos gebėjimu teisingai nurodyti įvykio aplinkybes. Apeliantų teiginiai, kad nukentėjusiosios parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes nukentėjusioji buvo apsvaigusi nuo alkoholio, yra nepagrįsti. Nukentėjusioji parodė prieš įvykį vartojusi alkoholį, tačiau tai, kad ji vėliau rašydama pareiškimą bei apklausiama liudytoja galėjo detaliai nurodyti nusikaltimo aplinkybes, rodo, kad apsvaigimas neturėjo įtakos gebėjimui įsiminti įvykio detales. Atsižvelgiant į aplinkybes ir trukmę, kuriomis nukentėjusioji matė E. T. ir V. S., ji turėjo galimybę ir pakankamai laiko įsidėmėti jų bruožus, per laiką nuo įvykio iki parodymo atpažinti ji negalėjo įsidėmėtų bruožų pamiršti. Todėl nukentėjusiosios neblaivumas įvykio metu abejonių dėl prieš ją padarytų nusikaltimų realumo nekelia.

Apeliantas V. S. nesutinka su jam ir E. T. inkriminuotomis aplinkybėmis dėl kūno sužalojimų I. L. padarymo. Pažymi, kad nukentėjusiąją į pirtį prievarta įtraukė ir visus rūbus nuo jos nuplėšė D. S., būtent tada jai ir galėjo būti padaryti konstatuoti sužalojimai. Duomenų, kad apelianto minimų D. S. atliktų veiksmų metu nukentėjusioji patyrė skausmą bei atitinkamai sužalojimus specialisto išvadoje nurodytose kūno vietose, byloje nėra. To nenurodė ir nukentėjusioji. Be to, priešingai, I. L. nurodė, jog D. S. veiksmai pasireiškė tik įtempimu į pirtį ir rūbų nuplėšimu. Tuo tarpu „Vincu“ vadinamo V. S. veiksmus apibrėžė tampymu, stumdymu, pargriovimu ant pirties gulto, spaudimu prie gulto, kojų praskėtimu jėga ir rankų laikymu. Tokia apelianto V. S. atliktų veiksmų įvairovė ir intensyvumas paaiškina nukentėjusiajai nustatytų sužalojimų plačią lokalizaciją kūno plokštumose.

Pažymėtina, kad nepaisant ekspertizės metu I. L. makšties turinyje nerastos spermos, esminėse detalėse nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai visų kitų byloje surinktų įrodymų visumos kontekste nekelia abejonių dėl jų patikimumo bei apeliantų kaltės padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus. Dėl ko I. L. galėtų būtent juos, apeliantus, apkalbėti, nuteistieji konkrečiai nenurodė. Teiginiai apie tariamai provokuojantį nukentėjusiosios elgesį atmestini kaip nepagrįsti. Vien apsirengusios nukentėjusiosios buvimas priešpirtyje kartu su į pirtį einančiais vaikinais, alkoholinių gėrimų vartojimas kartu, taip pat sėdėjimas kokiam tai asmeniui ant kelių visų byloje esančių duomenų kontekste negali būti traktuojamas kaip provokacinio pobūdžio.

Taigi, apeliantai E. T. ir V. S. pagrįstai nuteisti dėl padarytų veikų pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir juos išteisinti nėra pagrindo.

Dėl paskirtų bausmių

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo E. T. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas E. T. bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus (padaryta baigta, tyčinė sunki nusikalstama veika), jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių nebuvimą, tinkamai įvertino E. T. asmenybę. Nuteistasis nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, administracine tvarka baustas, charakterizuojamas patenkinamai, neteistas (teistumas išnykęs). Be to, jam anksčiau buvo taikytas švelnesnis įstatymas – bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau tai nesulaikė nuteistojo nuo vėlesnių nusikalstamų jo veiksmų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl E. T. paskyrė realią sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą vidurkio nesiekiančią laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra jokio pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių E. T. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Tuo tarpu apeliantui V. S. pirmosios instancijos teismas bausmę už BK 149 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė neteisingai ir dėl to V. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.). Byloje nustatyta, kad V. S. inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu buvo 17 metų, t. y. jis nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis. Tokiu būdu, skiriant bausmę būtina atsižvelgti ir į LR Baudžiamojo kodekso XI skyriuje „Nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumai“ BK 91 str. 2 d. išvardintas aplinkybes. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. S. bausmę, neatsižvelgė į jo amžių ir nesivadovavo BK 91 straipsnio nuostatomis. Teismo posėdyje ištirtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad V. S. yra kaltas, padarė BK 149 str. 2 d. numatytą nusikaltimą, už kurio padarymą numatyta laisvės atėmimo bausmė iki dešimties metų. Vadovaujantis BK 91 str. 3 d., kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Individualizuojant skiriamą bausmę, jos dydžio diferencijavimui nepakanka formaliai laikytis specialiosios dalies normos sankcijoje numatytų bausmės dydžio ribų, bausmės skyrimui ypatingą reikšmę turi ne tik veikos pavojingumo laipsnis, bet ir kaltės rūšis bei forma, veikos motyvai ir tikslai, kaltinamojo asmenybė, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme. Nors V. S. neteistas, teisiamas pirmą kartą, veikos padarymo metu mokėsi, tačiau yra baustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai. Kaip matyti, V. S. padarytas nusikaltimas yra baigtas, tyčinis sunkus, smurtinis, kas rodo jo asmenybės pavojingumą. Teismas nustatė, kad V. S. inkriminuotą nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių V. S. veiksmuose nenustatyta. Esant nustatytoms aplinkybėms apie nuteistojo V. S. asmenybę, jo veiksmus bei vaidmenį nusikaltimo padaryme, įvertinant bausmės paskirtį bei atsižvelgiant į bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 str.), teismas daro išvadą, jog jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 str. numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl V. S. skirtina reali sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė, mažesnė nei vidurkis. Konstatavus, kad bausmės tikslai pasiektini tik realiai ją atliekant, negalimas ir BK 92 straipsnio taikymas.

Dėl civilinio ieškinio

Apeliantai nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstu civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimu. Teigia, kad prokuroro nukentėjusiosios interesais pareikštas civilinis ieškinys turėjo būti atmestas, nes pati I. L. teisme prokuroro pareikšto jos naudai ieškinio atsisakė. Šiose dalyse abiejų apeliantų E. T. ir V. S. skundai tenkinami. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų argumentais ir pažymi, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra paduodamas žalą patyrusio asmens interesais ir/ar jo valia. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji yra pilnametė, duomenų apie jos sveikatos būklę, sąlygojančią negalėjimą ginti savo interesus, byloje nėra. Nukentėjusioji I. L. teismo posėdžio metu teigė ieškinio nereiškianti ir civilinio ieškinio iki įrodymų tyrimo teisme pradžios nepateikė, nepalaikė ir prokuroro jos interesais pareikšto ieškinio, taip parodydama savo valią dėl žalos atlyginimo. Tokiu būdu prokuroro teismui pateiktas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo prieštarauja nukentėjusiosios valiai ir negali būti tenkinamas, tai yra turi būti atmetamas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog BPK 112 str. 1 d. numato, kad nukentėjusysis, nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje, turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

Dėl kitų apeliacinių skundų nurodomų baudžiamojo proceso pažeidimų

Apeliantai skunde ginčija apylinkės teismo atliktą įrodymų vertinimą. Tačiau apylinkės teismas vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pateikiami samprotavimai apie įrodymus ir jų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Apylinkės teismas šioje byloje savo išvadas dėl nuteistųjų kaltės grindė įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šių bylos duomenų vertinimu, nes apylinkės teismas pagal savo vidinį įsitikinimą bei vadovaudamasis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Laikyti, kad teismas, vertindamas bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su nuteistųjų E. T. ir V. S. kalte, nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apeliantų E. T. ir V. S. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apeliantų teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliantams nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jų atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą. Taip pat teisėjų kolegija, pažymi, kad procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios.

Taip pat apeliantas E. T. skunde teigia apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą, tačiau šis jo teiginys nepagrįstas, todėl atmestinas. Nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, garantuoja, kad kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Analogiškas principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatytas konkretus momentas, iki kada asmuo laikomas nekaltu: iki tol, kol asmens kaltumas nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas garantuoja, kad tik pagal baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles ištyrus bei išnagrinėjus baudžiamąją bylą, asmenį galima pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos manymu, vertinant skundžiamą teismo nuosprendį nekaltumo prezumpcijos konstitucinių nuostatų kontekste, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nekaltumo prezumpcijos principas nebuvo pažeistas, E. T. teisių apsauga buvo tinkamai užtikrinta. Vien apkaltinamojo nuosprendžio, netenkinančio nuteistojo norų bei interesų, priėmimas nėra pagrindas minėto principo pažeidimui konstatuoti. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė nekelia jokių abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių E. T. nusikalstamų veikų padarymo faktus ir BK specialiojoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimą jo padarytose veikose.

Nuteistojo E. T. skunde teigiama ir apie ikiteisminį tyrimą atlikusiųjų pareigūnų jam tariamai darytą spaudimą. Šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Apelianto E. T. teiginių apie prieš jį ikiteisminio tyrimo metu pareigūnų vartotą spaudimą nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai, visų jo apklausų ikiteisminio tyrimo metu dalyvavo gynėjas, kuris jokių pastabų dėl su jo ginamuoju atliekamų procesinių veiksmų neturėjo, jų nenurodė protokoluose ir pats E. T.. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis bei jo gynėjas neteikė jokių prašymų dėl kokių tai tyrėjų nušalinimo ar skundų dėl jų netinkamo elgesio.

Apeliantai pagrįstai skunduose teigia apie motyvų trūkumą skundžiamame teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuosprendžio išvados dėl I. L. išžaginimo padarytos remiantis ne spėjimais, nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, išvardinti įrodymai, o motyvų neišsamumas taisytinas papildant ir išsamiau juos išdėstant apeliacinius skundus nagrinėjančiai teisėjų kolegijai. Vien pastarasis teismo nuosprendžio trūkumas nėra pakankamas esminiam baudžiamojo proceso pažeidimui konstatuoti. Nusikaltimo aprašymas atitinka baudžiamojo įstatymo dispozicijos turinį, atspindi veikos sudėties elementus ir visa tai, kas reikšminga juridiniam kvalifikavimui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 str. 1 ir 2 p., 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nuspr endžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-10-11 nuosprendį pakeisti:

V. S. pagal BK 149 str. 2 d. paskirtą bausmę – laisvės atėmimą – sumažinti iki trejų metų šešių mėnesių.

Prokuroro nukentėjusiosios I. L. naudai pareikštą civilinį ieškinį atmesti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.