Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi dalinio sudėjimo būdu paskirta bausmė subendrinta su 2013 m. lapkričio 25 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi subendrinta bausme pagal 2013 m. birželio 13 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir 2012 m. gegužės 25 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuoprendį ir subendrinta bausmė paskirta 4 (ketveri) metai laisvės atėmimo.

Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas kardomojo kalinimo laikas nuo 2011 m. spalio 18 d. iki 2011 m. spalio 20 d. ir nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2014 m. vasario 26 d. vadovaujantis BK 65, 66 straipsnių nuostatomis, vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2014 m. vasario 27 d.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti V. M. ir D. B., tačiau nuosprendis dėl jų neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. L., V. M. ir D. B. nuteisti už tai, kad 2011 m. birželio 25 d., apie 2.30 val., (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., kelyje (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, sudavė rankomis nenustatytą skaičių fizinį skausmą sukėlusių smūgių M. O., A. B. ir E. B. į galvą bei kitas kūno vietas, J. K. priklausančiame automobilyje „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo J. K. atiduoti automagnetolą, o šiam atsisakius, sudavė rankomis du fizinį skausmą sukėlusius smūgius J. K. į veidą, iš J. K. priklausančio automobilio „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobė 100 litų vertės J. K. priklausančią automagnetolą „Pioneer“, 50 litų vertės FM moduliatorių su 20 litų vertės USB raktu, 30 litų vertės piniginę, 150 litų vertės raktų ryšulį iš automobilio užvedimo ir kitokių raktus, taip padarant J. K. 350 litų bendrą turtinę žalą, sudavus vieną kartą kumščiu E. A. į galvą, po to jį jėga ištempus iš automobilio ant žemės, gulinčiam E. A. sudavus į galvą ir įvairias kūno vietas nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis, iš viso suduodant ne mažiau kaip penkis kartus, padarant E. A. galvos sumušimą su odos nubrozdinimais kaktoje, viršugalvio srityje, su lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimu, odos nubrozdinimus abiejose alkūnėse, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip atimant E. A. galimybę priešintis, nutraukė nuo E. A. peties 80 litų vertės rankinę, iš rankinės pagrobė 1000 litų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia X2“ su 20 litų vertės SIM kortele, 100 litų vertės piniginę ir piniginėje buvusiais 200 litų, tuo padarydamas E. A. bendrą 1400 litų turtinę žalą, taip pat iš automobilio pagrobė A. B. priklausančius du bendros 14 litų vertės butelius sidro „Fizz“, padarydamas A. B. 14 litų turtinę žalą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Pažymėtina, kad baudžiamajame procese jokie įrodymai neturi didesnės įrodomosios galios. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų bei 5 dalyje nurodytų įrodymų vertimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą ir apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, tinkamai juos įvertino, padarė teisiškai pagrįstas išvadas atitinkančias byloje nustatytas aplinkybes, paskyrė teisingą bausmę, nuosprendį surašė laikantis apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau subendrinęs paskirtas bausmes į bausmės laiką neįskaitė nuteistojo pagal ankstesnius nuosprendžius atliktos bausmės, tuo netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir dėl to buvo neteisingai paskirta galutinė subendrinta bausmė.

Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad Raseinių apylinkės teismas išnagrinėjęs jo baudžiamąją bylą buvo šališkas, tačiau nenurodo, kuo remdamasis daro tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teismas išnalizavęs baudžiamąją bylą nenustatė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs objektyviai ar subjektyviai šališkas.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 180 straipsnį ir bendrininkavimo

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 284 straipsnio 1 dalį, nurodo, kad nusikaltimą padarė iš chuliganiškų paskatų, iš anksto su nė kuo nesusitaręs, ir tai atsitiko atsitiktinai.

Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Plėšimui būdinga tai, kad svetimas turtas pagrobiamas panaudojant smurtą arba grasinant jį tuoj pat panaudoti, arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, t. y. šiuo nusikaltimu kėsinamasi ne tik į konkrečią nuosavybę, kaip į pagrindinį objektą, bet ir į asmens sveikatą, jo veiksmų laisvę, kaip į papildomus objektus (kasacinė byla Nr. 2K-488/2011).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuteistieji L. L., V. M. ir D. B. panaudoję fizinį smurtą prieš M. O., A. B., E. B., J. K., E. A. pagrobė nukentėjusiesiems J. K., E. A., A. B. priklausančius daiktus. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, negalima apsiriboti pirmine jo forma – reikia aiškintis jo dinamiką visos nusikalstamos veikos darymo metu, taip pat nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos požymius – būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 14 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių-psichinių) nusikalstamos veikos požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinė byla Nr. 2K-75/2010).

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nusikalstamą veiką padarė iš chuliganiškų paskatų, tačiau tiriamo įvykio metu nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistųjų L. L., V. M. ir D. B. veiksmai iš siekio sutrikdyti viešąją tvarką, panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu viešoje vietoje, perėjo į plėšimą, kadangi panaudojus fizinį smurtą, taip atimant galimybę priešintis, iš nukentėjusiųjų J. K., E. A. ir A. B. buvo pagrobtas jiems priklausantis turtas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nuteistųjų L. L., V. M. ir D. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės bylos Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad nuteistieji L. L., V. M. ir D. B. būdami apsvaigę nuo alkoholio 2011 m. birželio 25 d., apie 2.30 val., važiuoja automobiliu „Opel Astra“, vairuojant V. M., keliu (duomenys neskelbtini), sustoja prie pakelėje stovinčio automobilio „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš jo išlipę L. L., V. M. ir D. B. prieina prie automobilio „Opel Astra“, veikdami bendrininkų grupėje suduoda rankomis nenustatytą skaičių smūgių M. O., A. B. ir E. B. į galvą bei kitas kūno vietas, J. K. priklausančiame automobilyje „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalauja J. K. atiduoti automagnetolą, o šiam atsisakius, suduoda rankomis du smūgius J. K. į veidą, iš J. K. priklausančio automobilio „BMW 525“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobia J. K. priklausančius daiktus: automagnetolą „Pioneer“, FM moduliatorių su USB raktu, piniginę, raktų ryšulį, suduoda vieną kartą kumščiu E. A. į galvą, po to jį jėga ištraukia iš automobilio ant žemės, gulinčiam E. A. suduoda į galvą ir įvairias kūno vietas nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis, tačiau suduoda ne mažiau kaip penkis kartus ir tuo padaro E. A. nežymų sveikatos sutrikdymą, iš E. A., negalinčio priešintis, nutraukia nuo ant jo peties esančią rankinę, iš rankinės pagrobia mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, piniginę ir piniginėje buvusius pinigus, iš automobilio pagrobia A. B. priklausančius du butelius sidro „Fizz“, tokiais bendrais veiksmais atimant galimybę nukentėjusiems priešintis dėl prieš juos panaudoto smurto pagrobia svetimą turtą, t. y. padaro nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje. Nė vienas nuteistasis nenurodė, kad jis nepritarė kitų bendrininkų vykdomiems veiksmams, kad bandė juos užkardyti ar pan., todėl daroma išvada, kad susitarimas įvykdyti nusikalstamą veiką susiformavo jos eigoje ir nusikalstama veika buvo padaryta bendru nuteistųjų L. L., V. M. ir D. B. sutarimu.

Dėl bausmės

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo teistas, visiškai prisipažino dėl padarytos veikos ir teismo jam skirta bausmė yra per griežta, kad teismas nepagrįstai netaikė BK 64¹ straipsnio 1 dalies ir jam skirtos bausmės nesumažino 1/3, bei nepagrįstai bausmę subendrino su kita bausme. Taip pat prašo įskaityti laiką, kurį jis buvo kalinamas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, dvigubai, nes prieš tai jam buvo skirta bausmė atidedant jos vykdymą, ir viena nelaisvės diena turi būti prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. L. bausmę, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam, teismas atsižvelgė į tai, kad anksčiau praeityje teistas, nors nusikalto iki priimant nuosprendį ankstesnėje byloje, yra teisiamas ketvirtą kartą, padarė vieną apysunkį nusikaltimą, baustas administracine tvarka, nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad nusikalto bendrininkų grupėje, nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo L. L. asmenybę, kad yra nevedęs, iki nusikaltimo padarymo nebuvo teistas, tačiau vieną kartą buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, po nusikaltimo padarymo nuteistas tris kartus, baustas administracine tvarka, nedirba, mokosi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kad padarytas apysunkis nusikaltimas, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad paskirta bausmė yra mažesnė už BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, kuris yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų, daro išvadą, kad nuteistajam L. L. skirta bausmė nėra per griežta ir jos švelninti nėra pagrindo.

Remiantis BK 64¹ straipsniu paskirta bausmė švelninama vienu trečdaliu, kai yra šios sąlygos: 1) kaltinamasis prisipažįsta esąs kaltas; 2) kai byloje yra atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas (BPK 273 straipsnis); kai byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka (BPK 426; 432 straipsnis); kai byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu (418; 420 straipsniai). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje ikiteisminis tyrimas buvo užbaigtas surašius kaltinamąjį aktą, byla nebuvo užbaigta pagreitinto proceso tvarka, byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas ir nebuvo priimtas teismo baudžiamasis įsakymas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti BK 64¹ straipsnio ir švelninti nuteistajam paskirtos bausmės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą tais atvejais, kai yra padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Pagal tokias pat taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Šiuo atveju į bausmės laiką įskaitoma bausmė, visiškai ar iš dalies atlikta pagal ankstesnį nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 9 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad jei priėmus nuosprendį teismai nustato, jog asmuo iki šio nuosprendžio priėmimo dar yra padaręs kitą nusikalstamą veiką, paskyrę bausmę (bausmes) už naują nusikalstamą veiką, ją (jas) subendrina su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, o kai bausmės ankstesniu nuosprendžiu subendrintos, – su subendrinta bausme.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nuteistasis L. L. iki pirmojo nuosprendžio priėmimo 2011 m. spalio 25 d. padarė šioje ir kitose bylose nustatytas nusikalstamas veikas, teisėtai ir pagrįstai paskirtą bausmę subendrino su Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartimi subendrinta bausme, kuria subendrintos Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiais paskirtos bausmės, tačiau neįskaitė nuteistojo L. L. atliktos bausmės pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį, kuria subendrintos Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiais L. L. paskirtos bausmės.

Nuteistasis apeliaciniu skundu prašo įskaityti laiką, kurį jis buvo kalinamas tardymo izoliatoriuje, dvigubai, nes prieš tai jam buvo skirta bausmė atidedant jos vykdymą, o tokiu atveju viena nelaisvės diena prilyginama dviem laisvės apribojimo dienoms.

Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad jam ankstesniais nuosprendžiais taip pat buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės, kurių vykdymas atidėtas nustatytam laikotarpiui, nuteistajam nebuvo paskirta laisvės apribojimo bausmė, todėl teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 65, 66 straipsnių nuostatas ir į nuteistojo bausmės laiką įskaitė jo kardomajame kalinime išbūtą laiką.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo įrodymus, padarė teisiškai pagrįstas išvadas, atitinkančias byloje nustatytas aplinkybes, už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą bausmę, nuosprendį surašė laikantis apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisyklių, tačiau subendrindamas paskirtas bausmes į bausmės laiką neįskaitė nuteistojo L. L. pagal ankstesnius nuosprendžius atliktos bausmės, dėl to Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1, 2 dalys).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 dalimis, 331 straipsniu,

nusprendžia:

pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 27 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistajam L. L. skirtos bausmės:

vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į nuteistajam L. L. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką įskaityti pagal Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį, kuria subendrintos Raseinių rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 13 d. ir 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžiais L. L. paskirtos bausmės, atliktą bausmės laiką.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.