Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2016-05-27 · Civilinė byla Nr. 2A-451-823/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-05-27
Bylos Nr.
2A-451-823/2016
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00413-2014-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Goda Ambrasaitė-Balynienė, Gintaras Pečiulis
Ieškovas
S. K.
Atsakovas
BAB „Ūkio bankas“, J. K., S. L., V. K., K. K., H. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-451-823/2016Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00413-2014-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.39.2.6.4.3; 3.4.4.11 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-666-538/2015 pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovams antstolei Brigitai Tamkevičienei, bankrutavusiai akcinei bendrovei „Ūkio bankas“, J. K. dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir pagal atsakovės BAB „Ūkio bankas“ priešieškinį ieškovui S. K., atsakovams J. K., S. L., V. K., K. K., H. V. dėl iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bei gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas S. K. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu turto perdavimo išieškotojui aktą vykdomojoje byloje Nr. 0005/12/01464, kuriuo atsakovei BAB „Ūkio bankas“ perduotas turtas: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), Palangos m., ir taikyti restituciją – nurodytą turtą grąžinti ieškovui bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad vykdant išieškojimą buvo išvaržytas ieškovui jungtine nuosavybės teise priklausantis turtas, kuris išieškotojui perduotas ženkliai mažesne kaina, nei tuo metu buvusi rinkos kaina (bendra turto vertė VĮ Registrų centro duomenimis yra 1 239 600 Lt). Nuo 2012 m. liepos 1 d., įsigaliojus įstatymui Nr. XI-1843, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) normoms vykdymo pradžią siejant su vykdomojo dokumento pateikimu antstoliui (CPK 653 straipsnis), laikytina, kad priverstinio vykdymo procedūra prasidėjo 2012 m. liepos 13 d., o ne 2009 m. gegužės 6 d., kai Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi leido parduoti iš varžytynių hipoteka įkeistą turtą. Antstolė, neatsižvelgdama į CPK 723 straipsnio 1 dalį, 722 straipsnio 1 dalį, 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą, neteisingai nustačiusi turto kainą, neteisėtai pakartotinai nukreipė išieškojimą į turtą, kurį išieškotojas buvo atsisakęs paimti po antrųjų varžytynių.

Antstolė B. Tamkevičienė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad VĮ Registro centro nurodyta nekilnojamojo turto vertė yra tik preliminari, ją nustatant nėra vertinami visi turto vertei reikšmingi duomenys. Be to, atlikus paiešką VĮ Registrų centro internetinėje svetainėje nustatyta, kad ieškovas, menamai remdamasis VĮ Registro duomenimis, nepagrįstai turto vertę padidino iki 240 000 Lt. Antstolės teigimu, hipoteka įkeistas nekilnojamasis turtas buvo perduotas išieškotojai šio turto nenuvertinant.

Atsiliepimas

Atsakovė BAB „Ūkio bankas“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad antstolės veiksmai siekiant parduoti ieškovui priklausantį turtą iš varžytynių ir vėliau, nepavykus to padaryti, ginčijamu aktu perduodant turtą atsakovei, yra teisėti, o turto kaina, kuria jis perduotas atsakovei, nustatyta objektyviai ir vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.

Šalies argumentai

Atsakovė BAB „Ūkio bankas“ taip pat pateikė priešieškinį, kuriuo prašė iš atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, iškeldinti ieškovą S. K. su visa manta (asmeninės paskirties daiktais, gyvūnais ir kt.), nesuteikiant jam kitos gyvenamosios patalpos, o taip pat visus kitus atsakovus (su manta) ir/ar trečiuosius asmenis (nenurodytus pradiniame ieškinyje), apie kurių faktinį gyvenimą turte paaiškėtų bylos nagrinėjimo metu, nesuteikiant jiems kitos gyvenamosios patalpos. Taip pat prašė panaikinti ieškovo S. K., atsakovų J. K., S. L., V. K., K. K., H. V. gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto adresu bei iš atsakovų solidariai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas be banko sutikimo, nuo pat banko nuosavybės teisės į turtą atsiradimo momento, savavališkai ir neatlygintinai naudojasi bankui priklausančiu turtu, už jį nemoka ir jo neišlaiko. Nors atsakovai J. K., S. L., V. K., K. K. ir H. V. yra pakeitę savo gyvenamąją vietą, tačiau savo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų turto adresu nepanaikino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį tenkino iš dalies.

Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad antstolė B. Tamkevičienė 2012 m. rugpjūčio 30 d. paskelbė apie ieškovui nuosavybės teise priklausančio turto pardavimą iš pirmųjų varžytynių 2012 m. spalio 9 d., pradinė pardavimo kaina – 1 236 000 Lt. Varžytynės neįvyko, nes jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis. Antstolė 2012 m. spalio 31 d. paskelbė apie turto pardavimą iš antrųjų varžytynių 2012 m. gruodžio 11 d., pradinė pardavimo kaina – 927 000 Lt. Varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis. Neįvykus antrosioms varžytynėms, antstolė pasiūlė išieškotojai (atsakovei) perimti iš varžytynių neparduotą turtą. Išieškotoja atsisakė perimti iš varžytynių neparduotą įkeistą turtą ir prašė, kad antstolė tęstų turto pardavimą. Antstolė, atsižvelgdama į tai, kad nė vienose varžytynėse neužsiregistravo nė vienas varžytynių dalyvis ir varžytynės neįvyko, 2013 m. sausio 17 d. patvarkymu perkainojo turtą ir nustatė 927 000 Lt neparduoto turto kainą. Antstolė paskelbė apie turto pardavimą iš pirmųjų varžytynių 2013 m. kovo 21 d., pradinė pardavimo kaina – 741 600 Lt. Varžytynės neįvyko, nes jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis. 2013 m. birželio 18 d. antstolė paskelbė apie turto pardavimą iš antrųjų varžytynių 2013 m. liepos 22 d., nurodė pradinę pardavimo kainą - 556 200 Lt. 2013 m. liepos 29 d. patvarkymu antstolė konstatavo, kad varžytynės neįvyko, nes nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis. Neįvykus antrosioms varžytynėms, antstolė vėl pasiūlė išieškotojai perimti iš varžytynių neparduotą turtą. Išieškotoja pranešė, kad sutinka perimti iš varžytynių neparduotą turtą už 556 200 Lt.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas apie naują turto įvertinimą buvo informuotas tinkamai 2013 m. vasario 28 d., tačiau prieštaravimų dėl areštuoto turto vertės nustatymo, prašymo skirti ekspertizę areštuoto turto vertei nustatyti antstolei nereiškė, taip pat į tai, kad teikdamas ieškinį ieškovas nepateikė naujų duomenų apie turto vertę, neprašė skirti turto įvertinimo ekspertizės, konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog turtas išieškotojai buvo perduotas už žymiai mažesnę nei rinkos kaina (CPK 178, 185 straipsniai).

Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad antstolė nepagrįstai pakartotinai nukreipė išieškojimą į turtą, kurį išieškotoja buvo atsisakiusi paimti po antrųjų varžytynių. Nurodė, kad formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog po 2012 m. liepos 1 d., įsigaliojus hipotekos santykius reglamentuojančių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir CPK normų pakeitimams, hipotekos instituto esmė ir jo principai išliko nepakitę, o įstatymo leidėjo valia nebuvo nukreipta suvienodinti hipotekos kreditoriaus ir kitų išieškotojų padėtį priverstinio išieškojimo procese, panaikinant hipotekos kreditoriaus teisę, neįvykus antrosioms varžytynėms, tęsti skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto netaikant CPK 723 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto vienerių metų apribojimo.

Šalies argumentai

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas buvo pateikęs skundą dėl antstolės veiksmų, kuriuo ginčijo antstolės nustatytą parduodamo turto kainą, tačiau įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jo skundas atmestas konstatavus, kad antstolė įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė nekilnojamojo turto registre savo nuosavybės teises į ginčo turtą įregistravo 2014 m. gegužės 26 d. 2014 m. gegužės 15 d. raštu Nr. 160-03-970 atsakovė kreipėsi į ieškovą S. K. nurodydama, kad šis privalo iki 2014 m. birželio 4 d. išsikraustyti iš atsakovei priklausančio turto ir tos dienos 11 val. turtą (bei su juo susijusius dokumentus, raktus ir kt.) perduoti pasirašant perdavimo aktą. 2014 m. liepos 7 d. atsakovė gavo Palangos miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus 2014 m. birželio 27 d. raštą „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. CMS 21-260, kuriuo Palangos miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyrius atsisakė panaikinti turto adresu gyvenamą vietą deklaravusių asmenų deklaravimo duomenis bei pateikė pažymą apie šiuos asmenis. Atsižvelgdamas į tai, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu turto perdavimo išieškotojui aktą vykdomojoje byloje Nr. 0005/12/01464, kuriuo atsakovei BAB „Ūkio bankas“ perduotas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, ir taikyti restituciją, teismas sprendė, kad ieškovas ir atsakovai be pagrindo gyvena BAB „Ūkio bankas“ priklausančiame name, todėl yra pagrindas juos iškeldinti iš minėtų patalpų. Tretieji asmenys, gyvenantys ginčo name, nenustatyti, todėl jų iškeldinti nėra pagrindo (CPK 178, 185 straipsniai). Iškeldinus ieškovą ir atsakovus iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra pagrindas panaikinti ir jų gyvenamosios vietos deklaravimo duomenis (CK 4.98 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad CPK norma, leidusi po antrųjų neįvykusių varžytynių pakartotinai kreiptis dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytynių, neteko galios nuo 2012 m. liepos 1 d., po ko įtvirtintas reglamentavimas, kad, išieškotojui atsisakius paimti CPK 722 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka jam perduodamą turtą, turtas grąžinamas skolininkui, ir išieškojimas nukreipiamas į turtą ne anksčiau kaip po vienerių metų (CPK 723 straipsnis).Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nereiškė prieštaravimų dėl areštuoto turto vertės nustatymo, prašymo skirti ekspertizę. Ieškovas skundė antstolės veiksmus, prašė atlikti turto vertinimą ir tik po to skelbti varžytynes.Antstolė nesilaikė turto vertinimo tvarkos ir, tęsdama priverstinį išieškojimą po neįvykusių antrųjų varžytynių, automatiškai sumažino areštuoto turto vertę 20 procentų, kas negali būti pripažįstama tinkamu turto vertės nustatymu remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2011). Ieškovo nuomone, pateikus skundus, antstolė galėjo ir privalėjo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti, o ne automatiškai sumažinti areštuoto turto vertę 20 procentų.Ieškovas, nurodydamas turto vertę, rėmėsi viešajame registre įrašytas duomenimis būtent varžytynių laikotarpiu, kurie laikomi teisingais ir išsamiais.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė BAB „Ūkio bankas“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo ir pasisakė dėl CPK 723 straipsnio 3 dalies taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-85/2015). Pagal šį išaiškinimą, vykdant priverstinį išieškojimą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą, hipoteka įkeisto turto nerealizavus antrosiose varžytynėse netaikoma CPK 723 straipsnio 3 dalies norma.Ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog antstolė teisingai nustatė realizuojamo turto kainą. Tačiau ieškovas antstolės veiksmus dėl per mažos kainos jau skundė, o jo skundas buvo atmestas. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad antstolė veikė laikydamasi įstatymuose nustatytos tvarkos.Ieškovas nepagrįstai vadovaujasi vien Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto verte, kadangi individualaus vertinimo išvados yra tikslesnis turto vertės įrodymas.Ieškovas nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis. Antstolių procesinių veiksmų apskundimui numatyta speciali tvarka. Ieškovas ieškinį be jokio teisinio ir faktinio pagrindo grindžia antstolio civiline atsakomybe, nors neprašo priteisti konkrečios žalos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kolegija nenustatė absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį šalių nurodytus argumentus.

Dėl CPK 723 straipsnio 3 dalies taikymo (netaikymo) vykdant išieškojimą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir tinkamai nenustatė, kada prasidėjo priverstinio vykdymo procedūra, ir todėl netinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias antstolės veiksmus, po antrųjų neįvykusių varžytynių išieškotojai atsisakius perimti įkeistą turtą. Apelianto teigimu, pagal nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reglamentavimą, antstolė, neįvykus antrosioms varžytynėms ir išieškotojai atsisakius perimti įkeistą turtą, turtą turėjo grąžinti skolininkui ir tik po vienerių metų galėjo nukreipti išieškojimą į šį turtą. Kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-85/2015, kurios ratio decidendi iš esmės sutampa su nagrinėjamos bylos, išaiškino, kad po 2012 m. liepos 1 d., įsigaliojus hipotekos santykius reglamentuojančių CK ir CPK normų pakeitimams, hipotekos instituto esmė ir jo principai, inter alia hipotekos kreditoriaus turimos daiktinės teisės absoliutumas, jo privilegijuota padėtis prieš kitus kreditorius išieškojimo procese, greitas ir efektyvus hipotekos kreditoriaus reikalavimo realizavimo procesas, išliko nepakitę, kadangi įstatymo leidėjo valia, panaikinus CPK 558 straipsnio 5 dalies nuostatą, nebuvo nukreipta suvienodinti hipotekos kreditoriaus ir kitų išieškotojų padėtį priverstinio išieškojimo procese, panaikinant hipotekos kreditoriaus teisę, neįvykus antrosioms varžytynėms, tęsti skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto netaikant CPK 723 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto vienerių metų apribojimo. Kasacinis teismas konstatavo, kad, vykdant priverstinį išieškojimą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą, hipoteka įkeisto turto nerealizavus antrosiose varžytynėse, CPK 723 straipsnio 3 dalies norma netaikoma. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad, atsakovei (hipotekos kreditorei) atsisakius perimti iš antrųjų varžytynių neparduotą turtą, išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto galėjo būti tęsiamas netaikant CPK 723 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto vienerių metų apribojimo, atitinka kasacinio teismo formuojamą CPK 723 straipsnio aiškinimo praktiką, tuo tarpu priešingi apelianto argumentai šiai praktikai prieštarauja ir dėl to pripažintini nepagrįstais.

Kadangi nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas pateiktas vertinant CPK nuostatas po 2012 m. liepos 1 d. įsigaliojusių pakeitimų, apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atskirai nepasisakė dėl priverstinio vykdymo pradžios momento, kolegijos atmetami kaip teisiškai nereikšmingi bei nelemiantys pirmosios instancijos teismo išvados dėl tolesnio išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto galimybės pagrįstumo.

Dėl turto įkainojimo vykdant išieškojimą pagal hipotekos kreditoriaus reikalavimą

2015 m. sausio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-85/2015 kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad areštuoto turto vertės automatinis sumažinimas 20 procentų, tęsiant priverstinį ieškojimą po neįvykusių antrųjų varžytynių, negali būti pripažįstamas tinkamu turto vertės nustatymu. Tuo atveju, kai po neįvykusių antrųjų varžytynių išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto tęsiamas, antstolis turi iš naujo įvertinti parduodamą turtą CPK 681 straipsnyje nustatyta tvarka ir iš naujo vykdyti varžytynes pagal CPK 718–722 straipsniuose nustatytas taisykles.

CPK 681 straipsnyje įtvirtinta, kad areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolė, tęsdama išieškojimą, priėmė 2013 m. sausio 17 d. patvarkymą dėl turto įkainojimo Nr. S-13001773, kuriuo, atsižvelgdama į tai, kad iš antrųjų varžytynių turtas buvo pardavinėjamas pradinę kainą nustatant 40 procentų mažesnę, nei šis turtas įkainotas, tačiau minėtose varžytynėse neužsiregistravo nei vienas varžytynių dalyvis, sprendė, jog išvaržomas turtas buvo įkainotas ženkliai didesne suma nei laisvojoje rinkoje vyraujančios analogiško turto kainos. Antstolė nurodė, kad išvaržomą turtą įkainoja suma lygia iš antrųjų varžytynių neparduoto turto nustatytai pradinei kainai (927 000 Lt), atsižvelgdama į dabartinę ekonominę situaciją, esamas nekilnojamojo turto kainas bei areštuoto turto faktinę būklę, taip pat vadovaujantis CPK 613 ir 681 straipsniais (vykd. b. l. 155-158). Taigi antstolė, priimdama 2013 m. sausio 17 d. patvarkymą dėl turto įkainojimo Nr. S-13001773, priešingai nei teigia apeliantas, ne automatiškai sumažino pradinę turto pardavimo kainą dar 20 procentų, tačiau turtą perkainojo, t.y. iš naujo įvertino. Šis patvarkymas apeliantui buvo įteiktas pasirašytinai 2013 m. sausio 28 d. Įstatymo nustatytu terminu apeliantas šio patvarkymo neskundė, prieštaravimų dėl atlikto turto įkainojimo nepateikė.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, antstolė visais atvejais turi pareigą, net skolininkui nepareiškus prieštaravimų, įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčydamas antstolės atliktą turto įkainojimą apeliantas turi procesinę pareigą įrodyti, kad antstolė pažeidė aukščiau nurodytas pareigas ir dėl to turtas buvo pardavinėjamas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta (CPK 178 straipsnis).

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Iš vykdomojoje byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas 2014 m. sausio 7 d., t.y. jau po šioje byloje ginčijamo turto perdavimo išieškotojui akto surašymo, kreipėsi į antstolę su skundu, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir pasinaikinti patvarkymą dėl turto perdavimo išieškotojui Nr. S-13033904, priimti patvarkymą dėl antrųjų varžytynių atšaukimo, atlikti apeliantui priklausančio turto vertinimą, teigdamas, kad sutartine hipoteka įkeistas nekilnojamasis turtas išieškotojai perduotas už per mažą kainą (vykd. b. l. 290-293). Antstolė 2014 m. sausio 14 d. patvarkymu atsisakė tenkinti apelianto skundą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs apelianto skundą, 2014 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2180-639/2014 konstatavo, kad 2013 m. sausio 17 d. patvarkymu parduodamo iš antrųjų varžytynių turto kaina nustatyta nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, ginčas dėl antstolės veiksmų, iš naujo įvertinant po neįvykusių antrųjų varžytynių parduodamą turtą, jau yra teismų išspręstas, aplinkybė, kad antstolė 2013 m. sausio 17 d. patvarkymu dėl turto įkainojimo Nr. S-13001773 parduodamo turto kainą nustatė nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, yra nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais ir šioje byloje iš naujo neįrodinėtina.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas.

Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi apeliantui atidėjo 2 769 EUR žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, apeliantas įpareigotinas į valstybės biudžetą sumokėti 2 769 EUR žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. K. 2 769 EUR žyminio mokesčio valstybei.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėKonstantinas GurinasGintaras Pečiulis