Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-12-19 · Byla Nr. N-261-1109-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-12-19
Bylos Nr.
N-261-1109-08
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Stasys Gagys (pran.)
Pažeidėjas
H. V.
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla N-261-1109/2008Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4; 79.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 19 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Stasio Gagio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisė pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens H. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutarties H. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Vilniaus rajono policijos komisariato viešosios policijos patrulių būrio vadas surašė H. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis 2007 m. liepos 19 d., apie 16 val. 15 min., Bratoniškių km., Vilniaus raj., vairuodamas automobilį Nissan Sunny v/n (duomenys neskelbtini), iškilus grėsmei eismo saugumui, pastebėjęs tai, nesugebėjo visiškai sustabdyti savo transporto priemonės arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, susidūrė su priešpriešiais atvažiuojančiu automobiliu Citroen Xantia v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamu K. B. ir abu automobilius apgadino. Savo veiksmais H. V. pažeidė KET 144, 164, 173 punktų reikalavimus.

Vilniaus rajono policijos komisariato viešosios policijos viešosios tvarkos skyriaus 2007 m. rugsėjo 14 d. nutarimu H. V. už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje padarymą paskirta 150 Lt. bauda.

II.

H. V. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti, pripažinti kitą autoavarijos dalyvį K. B. kaltu grubiai pažeidus KET, sukėlus grėsmę eismo saugumui ir inicijavus autoavariją, pasibaigusią žymiu transporto priemonių sugadinimu, įpareigoti Vilniaus RPK VP VTS nubausti K. B., pažeidusį KET, patvirtinti draudiminį įvykį ir pripažinti jį nukentėjusiuoju.

Skunde nurodė, kad skundžiamame nutarime nurodytu laiku ir aplinkybėmis, vairuodamas automobilį Nissan, apie 35-40 km/h greičiu, važiavo Bratoniškių kaimo keliu. Teigia, jog KET nepažeidė, o priešingai, automobilio Citroen vairuotojas K. B., pažeisdamas KET 144, 145, 164, 172, 180.3, 183, 184, 184.3 punktų reikalavimus, išprovokavo avarinę situaciją, kadangi važiuodamas priešpriešiais ne mažiau kaip 60 km/h greičiu nuo kalno, apvažiuodamas kelyje esančią duobę, išvažiavo į jo eismo juostą, todėl jis, gelbėdamas savo ir savo žmonos gyvybę bei sveikatą, buvo priverstas staiga stabdyti ir, vengdamas susidūrimo, pasukti savo automobilį į kairę. Pasukti į dešinę negalėjo, kadangi kelkraštis apaugęs medžiais ir buvo apie 1,5 m gylio, nestabiliais kraštais griovys su vandeniu. Pažymėjo, kad po eismo įvykio, automobilio Citroen priekabą jos vairuotojas K. B. patraukė į dešinę.

Pareiškėjo atstovas prašė skundą patenkinti teigdamas, jog pareiškėjas, vairuodamas transporto priemonę, prieš eismo įvykį griežtai laikėsi KET 144, 164, 173 punktų reikalavimų, nes nedideliu greičiu važiavo dešine kelio puse, pamatęs priešpriešiais atvažiuojantį automobilį, sustabdė savo transporto priemonę, tačiau kilus grėsmei, vengdamas susidūrimo, buvo priverstas išvažiuoti į priešpriešinio eismo juostą, todėl būtent K. B. grubiai pažeidė KET 144, 145, 164, 172, 180.3, 183, 184, 184.3 punktų reikalavimus, vadinasi tik dėl jo kaltės įvyko susidūrimas.

Nukentėjusysis K. B. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2007 m. liepos 19 d., apie 16 val. 15 min., vairuodamas automobilį Citroen su priekaba, maždaug 40 km/h greičiu važiavo Bratoniškių kaimo keliu. Kadangi jo eismo juostoje buvo duobė, todėl nutarė ją apvažiuoti išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą. Prieš pat privažiuodamas duobę pastebėjo, jog jo nuomone už 30-40 m, priešpriešiais, atvažiuoja automobilis Nissan, kuris sustojo, todėl jis pasuko vairą į dešinę ir pradėjo grįžti į savo eismo juostą, tačiau sustojusi transporto priemonė pajudėjo į priekį ir pavažiavo į kairę. Bandydamas išvengti eismo įvykio stabdė, bet kelio danga buvo slidi ir sustoti nepavyko.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi H. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad vadovaudamasis ATPK 291-297 straipsnių ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 122-124 straipsnių nuostatomis, šioje byloje netirdamas kito eismo įvykio dalyvio galimos kaltės, nagrinėja ar H. V. pažeidė KET ir dėl to buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė (ATPK 127 str. 2 d.), t. y. ar skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad minėti straipsniai nenumato galimybės pripažinti kitą autoavarijos dalyvį kaltu grubiai pažeidus KET, sukėlus grėsmę eismo saugumui ir inicijavus autoavariją, pasibaigusią žymiu transporto priemonių sugadinimu, įpareigoti Vilniaus RPK VP VTS nubausti kitą eismo dalyvį, pažeidusį KET bei patvirtinti draudiminį įvykį ir pripažinti pareiškėją nukentėjusiuoju, todėl pareiškėjo 2, 3, 4 reikalavimai šioje byloje nenagrinėtini.

Iš eismo įvykio schemos, kurią savo parašais patvirtino abu eismo įvykio dalyviai (b.l. 35) teismas nustatė, jog eismo įvykio vietoje kelias yra 4,5 m pločio, automobilio Citroen važiavimo kryptimi, dešinėje pusėje, kelyje yra 2,9 m duobė, minėtos sustojusios transporto priemonės priekinis kairys ratas yra 3,2 m, galinis kairys ratas 2,4 m, o priekabos kairys ratas 2,2 m nutolę nuo kairio kelkraščio. Automobilio Nissan, kurio plotis 1, 6 m priekinis dešinys ratas nutolęs nuo šio važiavimo krypties dešinio kelkraščio 3, 2 m, o galinis dešinys ratas nutolęs 2,5 m nuo dešinio kelkraščio. Automobiliui Citroen apgadintas variklio dangtis, kairės pusės žibintas, kairės pusės posūkio žibintas ir bamperis. Automobiliui Nissan apgadintas variklio dangtis, dešinės pusės sparnas, dešinės pusės žibintas, grotelės, dešinės pusės posūkio žibintas ir bamperis.

Įvertinęs paminėtus eismo įvykio vietos schemos duomenis, H. V. bei nukentėjusiojo paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio mechanizmas buvo toks: pareiškėjas, vairuodamas automobilį Nissan, apie 35-40 km/h greičiu, važiavo apibarstytu žvyru asfaltuotu keliu link Vilniaus m. Tuo metu, priešpriešiais, nuo nedidelės nuokalnės, važiuodamas link Nemenčinės m., leidosi automobilis Citroen su priekaba, kurio kelyje, dešinėje pusėje, buvo duobė, todėl ją apvažiuodamas, jis trumpam išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir tuoj pat grįžo į savo eismo juostą, ką pagal eismo įvykio vietos schemoje esančius išmatavimus ir spėjo padaryti, tačiau pareiškėjas, reaguodamas į susidariusią situaciją neadekvačiai, kadangi jo 1,6 m pločio automobiliui, važiuojančiam nedideliu greičiu, pilnai pakako vietos prasilenkti arba sustoti arčiau kelkraščio, pasuko į kairę, todėl ir įvyko transporto priemonių susidūrimas. Teismas nurodė, kad H. V. argumentas apie tai, kad automobilio Citroen priekaba po eismo įvykio buvo patraukta iš vietos arčiau dešinio kelkraščio, esmės nekeičia, nes priekaba visada važiuoja ta pačia trajektorija paskui ją į priekį tempiantį automobilį, o pasislinko į kairę dėl automobilių susidūrimo metu įvykusio smūgio bei dėl ją į kairę pusę veikusios išcentrinės jėgos.

KET 144 punktas numato, kad eismas Lietuvos Respublikoje vyksta dešine kelio puse. Priešingų krypčių eismą važiuojamoje dalyje, jeigu nėra kitais nustatančių kelio ženklų ar ženklinimo, skiria menamoji išilginė važiuojamosios dalies ašis.

KET 164 punktu nustatyta, jog vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.

KET 173 punkte nurodyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus teismas padarė išvadą, kad H. V., netinkamai reaguodamas į susidariusią situaciją, išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, pažeidė KET 144, 164, 173 punktų reikalavimus, dėl to buvo apgadinta kitam asmeniui priklausanti transporto priemonė, taigi neviršijančio savo kompetencijos ribų pareigūno yra nubaustas pagrįstai, o paskirtos nuobaudos dydis atitinka ATPK 30, 30² straipsnių nuostatoms.

IV.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo H. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį ir skundą patenkinti – panaikinti Vilniaus RPK VP VTS 2007 m. rugsėjo 14 d. nutarimą ir bylą nutraukti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepakankamai įsigilino į sudėtingą šio autoįvykio mechanizmą, neteisingai nustatė faktines autoįvykio aplinkybes, be jokio pagrindo neįvertino didžiosios dalies byloje surinktų įrodymų, ypač H. V. itin kruopščiai paruoštų autoįvykio schemų. Taip pat neįvertino vairuotojo K. B. pateiktų paaiškinimų neobjektyvumo bei neobjektyviai kvalifikavo vairuotojo K. B. veiksmus.

2. Siekiant bylos objektyvaus ir teisingo išnagrinėjimo byloje būtina išanalizuoti ir nustatyti ne vieno, o abiejų autoįvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmus jų teisėtumo, priežastinio ryšio, taip pat kaltės požiūriais. Autoįvykis kaip reiškinys susideda ne iš vieno vairuotojo veiksmų, jis dažnai kyla kaip dviejų vairuotojų veiksmų sąveikos pasekmė. Kaltė gali būti vieno arba dviejų vairuotojo, o dviejų vairuotojų kaltė gali būti procentualizuojama.

3. Vilniaus apygardos teismo atsisakymas įvertinti vairuotojo K. B. veiksmus prieštarauja logikos taisyklėms ir principams. Tai, jog kito vairuotojo veiksmai ir jų santykis su įstatymu teisiškai kvalifikuojant autoįvykį kvalifikuojant neturi būti tiriami nenumato ir teismo nurodytieji ATPK 291-297 ir ABTĮ 122-124 straipsniai.

4. Teismo kaip vienas iš pagrindinių bylos įrodymų nurodoma schema negali būti teismo sprendimo pagrindas, nes ji yra tik juodraštis. LR Policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu patvirtintos 88.2 punktas nustato, jog sudarant autoavarijos vietos schemą privaloma nurodyti mastelį. Tas pats 88.2 punktas nustato, jog jei autoavarijos vietoje tvarkingai sudaryti schemos neįmanoma, sudaromas schemos juodraštis, kuriame turi pasirašyti autoavarijos dalyviai jau atvykus į policijos įstaigos budėtojų padalinį pagal juodraštį turi būti nubraižoma schema, nurodant mastelį, kurioje taip pat turi pasirašyti autoavarijos dalyviai. Schemos juodraštis pridedamas prie autoavarijos medžiagos. Bylos aplinkybėmis tikslios autoįvykio schema nurodant mastelį nebuvo, todėl tai neabejotinai tik juodraštis, kuriuo kaip įrodymu teismas vadovavosi neteisėtai.

5. H. V. pateikė labai kruopščiai paruoštas autoįvykio schemas, nuosekliai atskleidžiančias autoįvykio mechanizmą. Tačiau teismas jų neanalizavo ir neaptarė. Toks įrodymų atmetimas yra visiškai nemotyvuotas, taip pat neteisėtas ir nepagrįstas bei tiesiogiai nulėmė neteisingą bylos išnagrinėjimo baigtį. Būtent šių schemų analizė teismui būtų galėjusi atskleisti objektyvų autoįvykio mechanizmą.

6. Vairuotojas K. B. autoįvykio tyrimo metu pateikė du vienas kitam prieštaraujančius paaiškinimus, iš kurių duodamas paaiškinimus teisme patvirtino antrąjį paaiškinimą. Šiam K. B. paaiškinimui objektyvizuoti H. V. parengė ir teismui pristatė labai kvalifikuotai parengtą schemą (b.l. 71). Pagal šią schemą situacijos kelyje pagal vairuotojo K. B. 2-ąjį paaiškinimą objektyviai būti negalėjo. Be to, 2-ąjį paaiškinimą vairuotojas K. B. parašė jau praėjus ženkliam laiko tarpo po autoįvykio, kai jis turėjo galimybę kruopščiai apgalvoti situaciją, susipažinti su H. V. pateiktomis schemomis ir pateikti ne tikrąją, o aiškiai dirbtinę įvykių versiją.

7. Teismas, apibūdindamas vairuotojo K. B. elgesį, nukrypo nuo objektyvios tikrovės netgi remiantis paties vairuotojo K. B. paaiškinimais, t. y. vairuotojas K. B. parodė, jog apvažiavęs pirmąją duobę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą. Atstumas tarp kelio duobių Nl ir N2 - 29 m. (dvidešimt devyni metrai) - t.y. didelis atstumas šio autoįvykio mechanizme. Objektyviai imant Citroen vairuotojas K. B. iš tolo (už maždaug 60 m.) pamatęs atvažiuojantį Nissan, negrįžo į savo eismo juostą, nors tam pakako ir laiko, ir atstumo - jis turėjo 29 metrus, visiškai nestabdė savo automobilio kol nepravažiavo skersinės duobės N2 ir nepabandė apvažiuoti Nissan, kuris jau buvo atlaisvinęs jam tą eismo juostą, kuria jis važiavo iki tol. Tačiau vadovaudamasis Kelių policijos paruošta schema- juodraščiu be mastelio, kur nenurodomi atstumai nuo vieno objekto iki kito, teismas priėjo visiškai nepagrįstos išvados apie trumpalaikį išvažiavimai priešpriešinio eismo juostą.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas pažymėjo, jog H. V. veiksmai buvo neadekvatūs, nes esą jo automobiliui, važiuojančiam nedideliu greičiu, pilnai pakako vietos prasilenkti arba sustoti arčiau kelkraščio, tačiau jis pasuko į kairę, ir dėl to įvyko susidūrimas. Iš H. V. paruoštos autoįvykio schemos Nr. 5a esant skirtingiems greičiams, matyti, jog esant greičiui 40 km/h vairuotojui K. B. važiuojant per skersinę duobę tarp H. V. ir jo automobilio buvo likęs apie 23. 4 m. atstumas. Kadangi vairuotojas K. B. tuo metu dar buvo nepravažiavęs duobės ašies jis dar nestabdė. Todėl likęs atstumas mašinoms važiuojant 80 km/h suminiu greičiu įveikiamas maždaug per 1 s. Tokioje situacijoje H. V., matydamas jo kelio puse į jį artėjantį K. B. vairuojamą Citroen, neturėjo kitos išeities kaip vadovaudamasis Kelių eismo taisyklių 173 punktu bandyti apvažiuoti į jį sparčiai artėjantį K. B. automobilį. H. V. nemanė, kad jam pasukus į kairę po akimirkos pravažiavęs skersinę kliūtį N2 K. B. automobilis taip pat mesis į tą pačią pusę. H. V. veiksmai šioje susiformavusio autoįvykio situacijoje buvo teisėti ir pagrįsti, t. y. jis atliko veiksmus, kuriuos, siekdamas išvengti automobilių susidūrimo, analogiškoje situacijoje būtų atlikęs kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo.

9. K. B. neatsargumas ir neapdairumas lėmė eismo įvykį - K. B. savo paaiškinimuose teigia, kad priešpriešiais atvažiuojantis automobilis Nissan Sunny v/n (duomenys neskelbtini), buvo sustojęs. Iš tiesų H. V. pavyko sustabdyti automobilį tik automobilių susidūrimo vietoje, o kitoje vietoje ir kitu laiku nebuvo sustojęs. Sprendžiant H. V. administracinės atsakomybės klausimą pareigūnai privalėjo atsižvelgti į tai, kad susidariusią situaciją didžia dalimi lėmė būtent K. B. veiksmai. Teismas priėmė ginčijamą nutartį, neatsižvelgęs į šias aplinkybes.

10. Vertindamas H. V. veiksmus, teismas nurodo KET 173 ir 144 punktus. Tuo tarpu konstatuodamas faktinę aplinkybę., jog K. B., siekdamas apvažiuoti kelio dangoje esančią duobę, išvažiavo į priešingą eismo juostą, teismas neatsižvelgė į tai, kad K. B. pats pažeidė KET 144, 145 ir 173 punktų reikalavimus.

11. Priimdamas ginčijamą nutartį teismas H. V. ir nukentėjusiajam K. B. taikė skirtingus apdairaus ir rūpestingo elgesio standartus.

12. H. V. vairavo automobilį Nissan Sunny kelyje link Vilniaus, dešinėj kelio pusėje, arti kelio krašto, tvarkingai važiuodamas apie 40 km/h greičiu. Važiuodamas pamatė savo eismo juostoje priešpriešais nuo kalno greitai važiuojantį automobilį Citroen Xantia. Tuo metu tarp automobilių buvo 55-65 m. atstumas. Aš iš karto pradėjo stabdyti, o dar po akimirkos, likus tarp automobilių apie 23, 4 m. atstumui, matydamas, kad Citroen automobilis važiuoja nestabdydamas ir nesitraukdamas iš jo eismo juostos, staiga pasuko į kairę. Taip elgėsi todėl, kad kairėje pusėje nei priekyje nei užpakalyje eismo dalyvių nebuvo. Į dešinę pasukti negalėjo, nes ten buvo gilus griovys, medžių kamienai ir rieduliniai akmenys bei stovėjo ženklas „Pavojingas kelkraštis“. Citroen automobilio vairuotojo sveikatos būklė ir ketinimai H. V. buvo nežinomi, todėl jis stabdė ir pasukdamas į kairę, bandė apvažiuoti kliūtį, kuria tuo metu buvo Citroen automobilis. Todėl H. V. veiksmai atitiko Kelių eismo taisyklių 173 punkto reikalavimus.

13. Byloje buvo surinktos įvairaus lygio schemos, kuriose neturinčiam specialaus išsilavinimo teisėjui buvo sunku orientuotis, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. H. V. prašo byloje skirti ekspertizę, kuri turėtų būti pavesta atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centrui, užduodant šiuos klausimus: Ar vietoves schema, pateikta H. V. autoįvykio schemoje (b.l. 11), yra teisinga? Kuris vairuotojas sukėlė grėsmę eismo saugumui? Kuris iš dviejų vairuotojų kaltas dėl autoįvykio įvykusio 2007 m. liepos 19 d. Bratoniškių km.. Riešės sen. Vilniaus raj.?

Šalies argumentai

K. B. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. paaiškino, kad H. V. schemos ir paskaičiavimai neatitinka tikrovės. Mano, kad neprognozuojamas H. V. elgesys buvo avarijos priežastis. Į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai pirmą apklausė K. B. ir liepė aprašyti autoįvykį. Apklausę H. V., policijos pareigūnai pradėjo braižyt schemą, matuodami rulete ir fotografuodami. H. V. stebėjo policijos pareigūnų darbą.

Nei vienoje iš H. V. pateiktų schemų nenurodyta kaip buvo iš tikrųjų. Paaiškino, kad H. V. vairuojamas automobilis sustojo, todėl pamanė, kad praleidžia K. B. vairuojamą transporto priemonę, todėl nusprendė važiuoti toliau. K. B. pasukus į dešinę, H. V. staigia pajudėjo iš vietos ir įvažiavo į tą kelio pusę, kuria važiavo K. B.. Pradėjus stabdyti, abi transporto priemonės ėmėm slysti. Kadangi stabdymo metu mašinos priekis prisispaudžia prie žemė, susidūrimo metu Nissan bamperis buvo numuštas apačią po ratais, kadangi K. B. transporto priemonės priekis buvo jau pakilęs, nes jis pradėjo stabdyti anksčiau.

H. V. paskaičiavimai nėra įrodymas, nes nepaskaičiuotas priekabos svoris, neatkreiptas dėmesys į tai, kad kelias buvo slidus ir kad, stabdymo kelias būtų daug didesnis, jeigu transporto priemonės nesustotų dėl susidūrimo.be to, H. V. pajudėjo iš vietos ir pavažiavo iki susidūrimo kelis metrus tuo metu, kai K. B. jau buvo beveik grįžęs į savo judėjimo kryptį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas nesutinka, kad dėl padaryto administracinio teisės pažeidimo kaltu buvo pripažinta jis, o ne kitas eismo įvykyje dalyvavęs vairuotojas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl kaltės nustatymo grindžiami tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 144 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo administracinio teisės pažeidimo byloje nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Viena iš priimto procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo garantijų yra tinkamas įrodymų vertinimas. Teismas privalo konstatuoti, kurios aplinkybės yra nustatytos ir kurios nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama.

Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusiojo ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalimi nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl teismas negali teikti pirmenybės atitinkamiems įrodymams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus bei byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo nuostatų nepažeidė. Teismas argumentavo, kodėl vienais įrodymais nesiremia, o kitus pripažįsta kaip objektyvius. Toks vertinimas yra atliktas įrodymų visumoje, todėl yra tinkamas. Apelianto nurodytas įrodymų vertinimas teismui nėra privalomas

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 2007 m. liepos 19 d. eismo įvykio schema, kuria parengė policijos pareigūnas ir vairuotojai dalyvavę eismo įvykyje su ja sutiko (b.l. 35).

Schemoje yra užfiksuoti reikšmingi duomenys: kelio plotis susidūrimo vietoje, automobilių padėtis po susidūrimo, atstumai tarp automobilių ir kelkraščio. Tokių duomenų H. V. pateiktose schemose nėra. Todėl teismas šioje dalyje įrodymų vertinimo tvarkos nepažeidė.

Nuobauda H. V. yra paskirta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, kuria nustatyta atsakomybė dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nulėmusio kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą).

Šio pažeidimo sudėtis yra materialinė, todėl atsakomybei dėl šio pažeidimo yra reikšmingas pažeidimo sudėties elementas tai priežastinio ryšis tarp veikos ir pasekmių. Vertinant Kelių eismo taisyklių pažeidimą būtina nustatyti, kurio eismo dalyvio veika nulėmė susidūrimą ir žalos atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad susidūrimą nulėmė H. V. pasirinktas manevras, nes jis išvažiavo į priešingą eismo pusę ir dėl to įvyko susidūrimas. Tokia išvada pagrįsta tuo, kad H. V. turėjo galimybę pasirinkti ir kitą manevrą, tai yra sukti į dešinę arba sustoti, kaip to reikalauja KET 164, 173 punktai. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo pripažinti, kad H. V. veikė būtinojo reikalingumo būklėje, nes turėjo galimybę pasirinkti kitą elgesio variantą ir taip išvengti galimos žalos atsiradimo. Šiai situacijai įvertinti specialių žinių nereikia, todėl skirti ekspertizę nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nagrinėjant skundą dėl nutarimo kito vairuotojo kaltė nėra nustatinėjama. Tikrinama tik ar nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kito vairuotojo kaltė gali būti reikšminga sprendžiant žalos atlyginimo dydį, tai yra gali būti nustatyta ar kitas eismo dalyvis nepažeidė Kelių eismo taisyklių formalių reikalavimų, tai yra ar jo vairavimas išvažiuojant į priešingą eismo juostą atitinka Kelių eismo taisyklių reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, jo šio ginčo apimtyje pirmosios instancijos teismo eismo dalyvio, sukėlusio žalą, kaltė nustatyta tinkamai.

Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ar keisti teismo nutarties apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

H. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina Alimienė Anatolijus Baranovas Stasys Gagys